●

 

●

 

juodoji pluta ant krūtinės –

mano ar tavo pluta?

 

ji mane vieną palieka

kitapus šitos dienos;

 

esu nematomas, ir tavęs nematau

mes du veidrodžiai.

 

juntu

ant mudviejų krintant šešėlį

 

iš tamsos tirštimo šakojasi rankos

esu apkiautęs pamirštu blogiu, bet

 

nenusigąsk, baimė – tai aš

ir aš niekam nepasakosiu.

 

 

●

 

 

Kaip gyventi, jei staiga supranti esąs negyvas?

Šiandien stebėjau tą violončelininkę mergaičiukę gepardo kailiu, nimfetiškai besistaipančią ir nepriekaištinga pablizginta amerikietiška tartimi pasipūtėliškai plepančią angliškai Vilniaus autobuse Naujininkų kryptimi, prasmirdusiame pigia mėsa iš varguolių tarpdančių, stebėjau ją šiek tiek nemokšiškai šaudančią dėmesio išlepintomis akutėmis, įsivaizdavau ją skausmo dailiai išpieštu veidu spaudžiančią violončelę savo mažvaikiškomis šlaunimis, ryžtingai mėginančią pasitempti virš spontaniškai erotiško egocentrizmo ir sudaiginti savyje tėvų, mokytojų, medijų egzaltuotų svajonių smurtą… Ją stebėjo ir tos dvi moterys į lietaus nuskalbtas benamių antklodes panašiom pūkinėm striukėm, suzmekusios viena šalia kitos kaip suglamžyti, pusiau išspausti ir ant purvino sniego numesti pūsliniai grietinės pakeliai, viena iš tų moterų akimirką tikrai nekentė tos mergaičiukės, būtų galėjusi čia pat nupjaustyti jos paaugliškus papukus, išlupti ir pirštais sutraiškyti žvitrias akis, sukarpyti žirklėmis galąstą liežuvį, jei tik jai po ranka pakliūtų tokia mergaičiukė, jei tik tokia kekšytė patektų į jos poveikio lauką, kurva, sumaitotų, sutryptų, sulaužytų, parodytų, kad niekas neturi teisės taip elgtis, taip jaustis, niekam gyvenimas neturi teisės būti šitoks lengvas, paikas, saldus. Ir tikrai, kaipgi šitai skurdo, nemeilės, antausių ir pagiežos sugniuždytai šiukšlinei būtybei gyventi, jei bene vienintelę atokvėpio minutę ji verčiama susiprasti esanti negyva? Kaip gyventi man, jei staiga susipratau esąs ir ta pasipūtus mergaitė, ir ta pagiežinga vargeta, ir tas pairęs lavonas tarp jų?

 

 

●

 

 

su meile nepasiekiamam Broodthaersui*

 

štai niuansų kambarys

užeik pas niuansus

prisėsk tarp niuansų

išbūk

sugyvenk su niuansais

maitinkis niuansais

pauliau

bet pusryčiams tyla –

zvimbimas kemšant naują dieną

kam tu dar rūpi?

tavo meilė triukšmas

bučiniai godūs

vienišumas atgrasus

                                  social death by rock’n’roll

                                  we mean bad luck

pauliau tuk tuk! čia niuansai

esi vienas iš mūsų

pripažintas tarp musių

trupiniais pamaitintas

ir pasvertas ant siūlo

užsispyręs niuansas

atkakliam kambary

 

 

 

 

●

 

seniau ilgėdavausi mylimųjų

vienos net penkis, šešis metus

kasdien

dabar ilgiuosi savęs prieš penkis, prieš šešis

prieš dvylika metų

 

ilgesys – kartais keistas jausmas

vis trūksta tų, kurie man netinka

 

 

pozuotoja <3

 

o jos žvilgsnis kaip skystas medus nutįsta, sujungia mano taškus minkštais

krimstelėjimais

judesiai glotnūs, išlaisvinti pasimėgavimo savo žavesiu – tokių dalykų išmokstama

labai, labai anksti

noriu grįžti į tą laiką, kai tu pajutai: tavo —

prisilietimas —

jaudina —

 

šokti toj tropikų liūtyje, kurią girdžiu šniokščiant paauglystės svajonėse

ir tavo ausies kriauklėje

 

oda – didžiausias mudviejų organas,

ji vos vos parausta, sugerdama

asimetrijos pažeistą prakaito lašą

 

 

●

 

regis, pamažu išblėsiu

iš bet kokio akiračio.

 

neturiu vidaus nei išorės,

kur trauktis.

 

gyvas esu, tad galiu išeit

tik į mirtį;

miręs, galiu tik išeit.

 

esu žmogaus veidu sukrešęs laikas

ir nebėra kur skubėt;

esu jauki erdvė, pro šalį praėjau.

 

kur sustot nebėra.

 

pasaulyje esu

susižavėjimas, bežadė netektis,

gyvenimas – taikus išsiskyrimas.

 

 

●

 

manyje:

mineralo pojūtis

nenuryjamai kietas

 

 

●

 

dabar renkuosi būti: šunimi; delfinu; žmogumi; višta; renkuosi save.

jei šunimi, be perstojo kramtau pavadį. užuodžiu nelaimę iš toli. vizginu uodegą šiepdamas dantis.

jei delfinu, sunku valytis dantis. kaskart patyręs dar vieną vidinį pasipriešinimą išorinio pasaulio pasiūlymams, lekiu bent 40 km/val. greičiu ir bent į 700 m gylį. klaksiu ir švilpauju stambiems fantazijų kąsniams grimztant gražuolės orkos ryklėje.

jei žmogum, einu pasivaikščioti, žingsnis po žingsnio, didžiausia palaima šiai pažemės rūšiai, o jei pats negaliu, prašau, panėšėkit, kad tik būtų ritmo. tampu dirigentu, kad įsipareigočiau klausytis muzikos. paėmęs valdžią kurčioms sieloms, žmonijos vardu atsiprašau muselės, įgyvendinu visuotinę hibridizaciją ir gyvūnų respubliką.

jei višta, leidžiu laiką tarp vištų, kaip pridera. bet gardo tamsiojoj pusėj dulkėse vištos koja raižau svajingas kaligrafines miniatiūras. sujaudintas legendos apie bjaurųjį ančiuką, slapčia abejoju savo evoliuciniu paveldu – mokaus skraidyti, štai kas bus tikra revoliucija.

jei savim, tai matuojuosi kaukes, braižau veidrodžius, kalbu aidu. sunkiai, bet praktikuoju visokį susilaikymą, kuris netikėtai didina apibrėžtumą. neprieinu prie išvadų.