Žvėrys ir žmogėdros

 

Gulbinas

 

Liepos oras tvinksta karščiu. Tuoj sprogs. Ežero veidrodis atspindi katedros bokštą. Katedra kitam krante. Dieviškumas ir nežinomybė. Kol kas aš žemėje, šiapus, žvyruotame pliažiuke, su draugais ir nepažįstamais, su išleipusiais nuo karščio, su tingiai besimankštinančiais, su siaučiančiais vaikais. Įsitaisau prie pat vandens. Vėjūkštis šiaušia nendres, šiurendamas ančių kelius. Kirsdamos baidarių trasas į krantą tvarkingai plaukia septynios gulbės. Baltos balčiausios. Tekšteli sparnais seklų pakrantės vandenį, išsilaipina ant žolės kaip visateisės pliažiuko dalyvės. Gulbės tiesia ilgus kaklus, prašo lesalo, išdidžiai vaišinasi. Sekioju žvilgsniu paukščius, gėriuosi jų pasitikėjimu, baltumu, kol pajuntu, kad kažkas nuo pakloto nutraukia mano rankinę. Pilkos zomšos rankinės diržą pastvėrusi snapu velka didelė gulbė.

– Atiduok! – šaukiu.

– Gulbė nesupranta žmonių kalbos, – čiauška žvitri maža mergaitė.

Gulbė padidina greitį, plast sparnais link ežero su mano rankine. Rankinėje piniginė, raktai, telefonas.

– Atiduok! – trukteliu rankinės kraštą.

Gulbė atsisuka, permeta rankinę į šoną, bloškia mane sparnu.

Aplink renkasi žiūrovai, numetęs kamuolį prišoka Tadas.

– Čia gulbinas, atsargiai, pasitrauk!

Gulbinas pasiekia vandenį nepaleisdamas rankinės. Išplauks!

Tadas kaip paukštis sparnus išskečia rankas, atsargiai brenda prie pasiruošusio išplaukti gulbino, paliečia kaklą ir lėtai ištraukia iš snapo mano rankinės diržą.

 

Kiškis

 

Rytoj pajūryje debesuota, škvalas, pūga, vėjo gūsiai.

– Nevažiuok. Pavojinga.

– Važiuosiu.

Naktis grumiasi su rytu, tamsa kaunasi su sodriais Visatos pigmentais. Rytuose karo fejerverkai numušinėja žvaigždes. Važiuoju į vakarus, link jūros. Jūra užkerta sausumos kelius, atveria farvaterius. Artėjant link jūros vėjas stipryn, snaigės tankyn, automobilio ratai slysta tirpstančio ledo vėžėmis.

Prie didžiulio prekybos centro lipu iš automobilio. Paltą griebia vėjo sūkurys, kilsteli, nebejaučiu Žemės traukos. Atsigaunu patikimai laikydama kavos puodelį.

– Ar jums vegetariškos pastos? – nuleidžia ant žemės charizmatiška padavėja.

Grįžti į siautėjantį lauką nenoriu. Skambteli telefonas.

– Kaip tu? Ar laimingai nuvažiavai? Kada grįši?

Automobilyje lyg valtyje. Sūpuojama greitkelio bangų sukinėju vairą. Greitkelio potvyniai, atoslūgiai išmeta į vingiuotą keliuką. Sulėtinu. Šalikelės – sniego pievos juoduojančių miškų kontūrais. Gausiai sninga, monotoniškai juda valytuvai. Neapsikęsdama įtampos karščio praveriu langą. Sušmėžuoja šešėlis – šalia automobilio bėga kiškis.

– Ar miražas, ar vaidenas, – gnybteliu žandą.

Spidometras rodo 40 km/val.

– Kiškis mane lenkia!

Padidinu greitį, tiesiu ranką pro pravertą langą, automobilio šviesos vejasi keturias maratonininko kojeles, mano ištiesta ranka vejasi dvi jo ausis. 60 km/val., 65… negali būt, slidu, per kiškį nusirisiu nuo kelio.

Lyg pagavęs mintį kiškutis strykt šalikelėn ir taškydamas pusnis pasileidžia link miško.

Grįžusi namo puolu prie kompiuterio: „Kiškis gali pasiekti daugiau nei 70 kilometrų per valandą bėgimo greitį.“

 

Lapė

 

– Reikia nuvažiuot į Jotvingius. Šiandien, – tamsų rytą pažadina darbo skambutis.

– Girdėjau pranešimus apie pavojingas oro sąlygas. Be to, rytoj Kūčios.

– Jums už kurą pridėtų dešimt eurų.

Jotvingiai už šimto šešiasdešimt kilometrų. Į vieną pusę. Dešimt eurų? Pridės. Patobulinsiu vairavimo įgūdžius ekstrymo sąlygomis, dar už tai sumokės. Šypt.

– Gerai.

Pavojingos oro sąlygos pasitiko kieme. Užpustyti automobiliai – baltos sniego kupetos. Kuri iš jų mano?

Baisiau nei Sibire nebus.

Draskomi audros medžiai svyra ant kelio, formuoja grėsmingai judančias arkas. Rodos, pralėktum greičiau pavojingą kelio ruožą, bet dėl slidumo greitis neįmanomas. Tamsiausias metų laikas. Sniegas skiedžia juodą sumi tušą. Apvažiuoju išvirtusią eglę. Retėja pakelių medžiai. Bandau stabtelėti. Sunkiai sekasi.

Už posūkio kelyje nejudėdamas kažkas drybso. Ant balto sniego visame gražume puri lapės uodega. Rudų atspalvių kailį kedena vėjai. Pati lapė suknežintais viduriais, išbarstyti sušalusio kraujo karoliai raudonuoja baltame pusnyne.

Gal nusirėžt man uodegą prie tų dešimt eurų kaip kompensaciją.

Dangaus properšoje blyksteli bundanti saulė. Ženklas palikti partrenktą laputę gamtos malonei.

 

●

 

Ramią vasario popietę sulėtinu greitį prieš pajūrio miestelį. Švyst puri rusva uodega. Besipuikuodama savo puošmena iš vieno pakelės miško į kitą perbėga lapė.

 

Muselės

 

Nuo Pašto aikštės link Chreščatyko traukiame pėsčiomis. Didmiesčio atkarpa nusėta lauko kavinėmis. Susipina melodijomis gatvės muzikantų dainos. Į vaistinę permesdamas laipteliais ramentus užšokuoja vienakojis jaunas karys. Dešinės kojos nuo kelio nėra. Keletas žilagalvių barzdotų vyrų karinėmis uniformomis šnekučiuojasi gerdami kavą. Dieną didmiestyje saugu. Naktiniai oro antskrydžiai nugesinami išmaniomis gynybos sistemomis.

Pūsteli vėjas. Kairėje prieplauka. Dniepras. Kylame į kalną, kurio dešinėj skardžio pjūvis su nurimusiais parko medžiais. Skaudus dūris nutvilko blauzdą. Vienas, kitas, trečias. Spėju sutraiškyt paskutinę juodą muselę. Tykšt. Lašelis kraujo. Ėjimas ir aplinka praranda žavesį. Tvanku. Gelia sukandžiotas kojas. Sustoju prie XIX a. pastato. Fotografuoju kaip ištroškusi.

– Ar žinai, kokia tilto laikančioji konstrukcija? – provokuoja bendrakeleivis nužvelgdamas tilto kaspiną virš mūsų galvų.

– Lynai. Nestovėk, einam greičiau, – skubinu karštligiškai daužydama museles.

– Rusai užleido biologinį ginklą, – šaiposi.

– Turbūt užleido. Naktiniais bombardavimais neįveikia.

Rusai kaip muselių armijos, varvančios krauju, traiškomos. Nesibaigiančios armijos. Užspringusios eiliniu karu ruošiasi naujam. Ir taip per amžius.

Ateinam į Chreščatyką. Judančios klegančios kompozicijos, medinių staliukų ir krėslų salelės, apkaišytos įvairiaspalvėm kvepiančiom gėlėm, vėjelio kedenami vijokliniai žalumynai skelbia – gyventi ir mylėti.

– Pirkit šviečiančių balionų, – švytruodamos girliandomis sukinėjasi dvi ilgakojės.

Maidano skveras, kur prieš porą metų ritinėjomės žolėje, nusmaigstytas mėlynos ir geltonos spalvų vėliavėlėmis. Viena vėliavėlė vienam tėvynės gynėjui su žuvusiojo vardu. Vėliavėlių be galo daug. Vėliavėlių skverą nuo kavinių eilės skiria fronto linija – kariai pasistatę stalus su ukrainietiškai atspausdintais padėkų raštais renka lėšas. Vietiniai aukoja grivinas, užsieniečiai įmeta eurų, dolerių į nepasotinamą karo gerklę.

Vakare negaliu užmigt, gelia muselių sukandžiotas rankas kojas, tvinkčioja skaudūs raudoni pūliniai. Prieš vidurnaktį sprogimo banga meta mane nuo kėdės, dangų nušviečia karo fejerverkai. Griebiu kompiuterį, kuprinę su dokumentais ir bėgu slėptis į koridorių. Mes aštuonioliktame aukšte. Sako, kad galima pralaukti koridoriuje, nes į slėptuvę nespėsi lakstyti.

 

Stirna

 

Vasariška saulė strikinėja žaliuojančiais laukais. Automobilio ratais graviruoju asfaltą. Rugpjūtis abipus kelio plonu teptuku slopina žalius potėpius. Miško proskynoje didelė rusva dėmė. Judanti. Sulėtinu greitį. Stirna! Stoju šalikelėje. Eglaitės viršūnėje dūžtančių saulės atspindžių, šakų šešėlių ar mano akių nuovargio sankirtoje gyvūno, rupšnojančio žolę, jau nevadinčiau stirna. Keistas šviesiai rudas keturkojis persukta nugara nereaguoja artėjant mano oro srautui. Atsargiai perlipu griovį. Persikūniju į miško plėšrūną, smalsumo plėšrūną, taikau kojų pirštų galais tarp smilgų, kad nė lūžtantis žolės stiebelio garsas žvėrelio neišbaidytų. Po mano pėdom trakšteli sausa šakelė. Stirnos kūnas nekrusteli. Atsitiesiu ir jau įprastu žingsniu einu prie žvėrelio, kurio užpakalinė dešinė koja išlinkusi, nugara deformuota, persisukusi. Priartėjusi pamatau tamsų stuburo įdubos šešėlį. Tai visgi stirna, traumuota, kenčianti, alkį slopinanti žolelių gaiva. Žvėrelis lėtai kelia galvą, žvilgsniu tyrinėdamas mano akių sielvartą.

 

●

 

Ūkanotą rytą iš visureigio išlipo dviese. Vyras ir moteris.

– Tyliai, – vyras pirštu sustabdė beprasiveriančias moters lūpas. Ta pačia ranka nurodė kryptį, kur rūke plaukė vos matoma stirnos galva.

Vyras vėl mostelėjo ranka, kad moteris stabtelėtų, davė ženklą nusitaikyti. Moteris iššovė. Stirna stryktelėjo į šoną palikdama už savęs krentančios pušelės kamieną.

– Kur taikei?! – užriko vyras jau neatsargiai ir traškindamas šakas pasuko į šūvio epicentrą.

Paskui jį sekė moteris. Nuleidusi šautuvą, nukabinusi galvą. Du stirniukai stryktelėjo, užlindo už motinos stirnos, kuri nenuleido akių nuo sužeistos, pušelės kamieno prislėgtos stirnelės.

Motina stirna nesitraukė, stebėjo iš pamiškės, už jos slėpėsi du sveiki stirniukai. Vyras nustūmė nuo sužeistos stirnelės jaunos pušies kamieną. Žvėrelis krūptelėjo.

– Nušauk, – burbtelėjo nežiūrėdamas į moterį.

– Negaliu, negaliu, – moteris apsisuko, pakėlė šautuvą ir šovė į dangų.

Sužeista stirnelė krūptelėjo, vilkdama sužeistą kojelę lėtai nušlubavo prie stirnos.

– Po perkūnais tokią medžioklę, – sumurmėjo vyras sekdamas paskui savo Medeiną.

 

Žmogėdra

 

Žvarbų lapkričio vidurdienį įsuku į degalinę. Prie pirmos benzino kolonėlės nėra klientų. Praveriu automobilio dureles. Mane pasitinka vėjo pjūklai, pakaušį bado lietaus vinys. Tiesiu ranką prie 95 benzino pistoleto.

– Von, moja očered’, – iš po žemių išdygsta vyras juodais trumpais plaukais, baltu veidu, ilgu juodu paltu. Kaip nutašytas iš akmens.

– Aš pirma privažiavau.

– Ką, nesupranti, nešdinkis, – užkapoja darkyta lietuvių kalba.

Vėl tiesiu prie benzino pistoleto sustingusią ranką.

Vyro veidas artėja prie mano veido. Išsižioja burna, balti tvirti dantys transformuojasi į iltis.

– Aš tau nukąsiu nosį.

Visų atspalvių juodos ir pilkos makalynėje, pajūryje siaučiančios karingos audros epicentre nematomas teptukas perbėga spalvingu potėpiu. Mano dukrytė atidaro automobilio langą, gaudydama vėjo taršomus geltonus plaukus išrėkia:

– Mama, važiuojam.