Uma lulik
Pietryčių Azijoje įsikūrusi mažytė Rytų Timoro Demokratinė Respublika garsėja grakščiais šventaisiais nameliais, vadinamais uma lulik. Šiuos namelius ant polių stato fatalukų etninės mažumos atstovai, kurie tiki, kad nameliuose galima sutikti protėvių dvasias, sujungti skirtingas kartas, tradicijas, užmegzti ryšį tarp dabarties ir praeities, nutiesti tiltą tarp mirties ir gyvenimo. Į namelius einama pasimelsti, pabendrauti su seniai išėjusiais artimaisiais, tais, be kurių nebūtų šiandienos kartų.
Darius Misiūnas. Peizažas su musėmis. 2023
Panašiai jaučiuosi keliaudama į Kražius – miestelį, kuriame trumpą, bet reikšmingą gyvenimo laikotarpį nugyveno mano proprosenelis Jonas Budraitis ir prosenelis Steponas Tamošius Budraitis. Tėvas ir sūnus. Vienas mylėjęs muziką, kitas arklius. Vienas atsiduodavęs vargonų aidėjimui pilnutėlėje bažnyčioje, kitas atsipalaiduodavęs gamtoje arba pas senelius iš motinos pusės. Du artimi, bet tikriausiai labai skirtingi žmonės, kurių gyvenimus nusprendžiau pamėginti atkurti: kai manęs paklausia apie ateities planus, sakau, kad po truputį, mažais žingsneliais renku medžiagą istoriniam romanui apie Kražių skerdynes. Nors iš tiesų – visai ne apie skerdynes, o apie savo protėvius, tų skerdynių dalyvius.
Tad vieną laisvesnę spalio popietę, viešėdama pas tėvus Šiauliuose, nusprendžiau, kad atėjo laikas tyrimus pratęsti. Į kelią išsirengėme trise – tėtis, aš ir mano penkiametė dukra. Įsimetėme kelis obuolius ir pasukome Kelmės link, vaikui pasakę, kad važiuojame į kaimą, kuriame gyveno jos proproprosenelis Jonas, Kražių bažnyčios vargonininkas. Žinoma, sulaukėme daugybės klausimų, į kuriuos nebuvome pasirengę atsakyti, bet tikėjomės bent dalį atsakymų rasti Kražiuose.
Ties Kelme kelias išsišakojo. Asfaltas atrodė prastai, dangus niaukėsi, tad apėmė švelni nejauka. Vienoje kelio pusėje driekėsi laukai, kitoje ganėsi gyvuliai. Aplink – nė gyvos dvasios, lyg keliautume nežinia kur paimti nežinia ko. Nė vieno žmogaus ar mašinos, tik smaragdinės pievos ir sunkus pilkas dangus. Važiavome tylėdami, grauždami obuolius, aš vėl (nesėkmingai) dėliojausi būsimo romano planą, nes dar kartą suvokiau atsakomybę, kurią ketinu prisiimti, pasakodama apie žmones, kurių nepažinojau, bet be kurių nebūtų manęs. Ne tik manęs, bet ir daugybės kitų palikuonių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą ar net kitas šalis, tų, su kuriais giminiuojuosi, ir tų, kurių nė nepažįstu. Kraštotyrininkė teta Irena išvynioja ant stalo giminės genealoginį medį – „Kražių skerdynių dalyvių ainiai“. Greta gula keli segtuvai medžiagos: tekstai, nuotraukos, brėžiniai, kelionių santraukos, archyvo dokumentų kopijos. Tūkstančiai žodžių jau nugulė ant popieriaus, o aš jų planuoju paguldyti dar daugiau. Gimimo, vestuvių, mirties datos sutampa, bet prisiminimai ne, nes tuos, kurie mirė, matome atminties akimis. Nesutampa net labai reikšmingi faktai, pavyzdžiui, viena teta tvirtino prosenelį buvus blaivininką, o kita aiškiai prisiminė, kaip uošvė jį varė namo iš kaimyno vaišių. Tad pasakodama apie savo protėvius iš tiesų pasakosiu apie save, o gal net apie kelionę į save.
Kurį laiką keitėsi tik laikrodžio rodyklės, o aplinka, regis, buvo sustingusi, kol netikėtai tolumoje subolavo bažnyčios bokštai. Mane perskrodė keista mintis, kad pirmą kartą matau bokštus bažnyčios, kurią taip mylėjo mano proprosenelis. Mylėjo ir buvo pasirengęs už ją kovoti. Neįsivaizduoju, kaip jis, nekilmingas tauragiškis, išmoko vargonininko amato. Apie proprosenelį žinių beveik nėra. Iš archyvų žinome, kad jis gimė 1851 metais ir vos sulaukęs devyniolikos vedė gerokai vyresnę Stefaniją Stravinskaitę. Santuoka truko vos pusmetį, nes žmona mirė gimdydama sūnų Steponą. Jos palaidojimo vieta nežinoma. Niekas negali papasakoti, kaip atrodė jos veidas, kokia ji buvo, kodėl ilgai neištekėjo, o nusprendusi tekėti pasirinko visai kitos kartos vyrą. Į šiuos klausimus atsakymų nebus. Ir man labai gaila proprosenelės Stefanijos, tikriausiai nemylėtos ir per anksti pamirštos, palaidotos kažkur Žemaitijoje, kapavietėje, kurios mes, palikuonys, taip ir neradome.
Kažkodėl įsivaizduoju ją žolininkę. Laumę, numačiusią savo likimą, todėl ir delsusią ištekėti. Žinoma, paranku protėvius įsivaizduoti romantizuotai, lyg iš filmų, dailiai apsirengusius, tvarkingus, aukštos moralės. Sėdinčius prie nušveistų langų tvarkingose sodybose, o ne sukrypusiose buvusių baudžiauninkų trobelėse. Įsivaizduoju, kad proprosenelė Stefanija dailiai audė, o virš jos lovos vietoj sodų kabojo vaistažolių puokštės. Gal dėl to, kad pati auginu vaistažoles, tiesa, nežydinčias, bet vis tiek malonu jas skinti ir uosti tarp pirštų.
Bemąstydama nepajuntu, kaip tėtis sustoja aikštelėje priešais didžiulę bažnyčią. Aplinkui keli informaciniai stendai, nuorodos turistams, driekiasi gatvė, ties kuria rikiuojasi tvarkingi nameliai. Aplinkui – nė gyvos dvasios, lyg būtume atvykę į seniai pamirštą miestą. Bet ne – žolė nušienauta, takeliai išminti, kažkur tolumoje aidi balsai. Nieko nelaukę, žengiame pro vartelius, sustojame prie užrakintų bažnyčios durų ir pažvelgiame pro langelį. Informaciniame stende senų klauptų nuotrauka – jie bažnyčioje stovėjo ir per skerdynes. Kažin, gal mano proprosenelis ar prosenelis ten atsiklaupę meldėsi? Gal jų delnai lietė ant medžio nutapytas gėles?
Vėliau akmenimis grįsta gatvele patraukiame prie kito orientyro – Kražių kolegijos, kurios pastatas, regis, stovi ant kitos kalvos, todėl puikiai matomas vos atvykus. Sustojame grįstoje miestelio aikštėje. Kelios buities ir maisto prekių parduotuvės, šnekučiuojasi vyresni žmonės, mama stumia vaiko vežimėlį. Miestelyje tvyro senovinė aura – ne veltui jis laikomas urbanistikos paminklu. Dairydamiesi patraukiame į kolegiją, kurios pastatas didelis ir įspūdingas. Sienos dažytos baltai, į vidų veda kelerios sunkios medinės durys, išlikę pamatų akmenys. Gražiai sutvarkytoje aikštėje galima prisėsti pailsėti, dar žydi gėlynai, dėmesį kausto Profesorių namo pamatų liekanos.
Šiandien Kražių kolegijoje įsikūręs muziejus, kultūros centras, biblioteka, turizmo informacijos centras, kur teikiama informacija ir apie pačią kolegiją, ir apie kitas Kelmės rajono lankytinas vietas. O kadaise net du šimtmečius čia veikė mokykla, vienas svarbiausių švietimo ir jėzuitų mokslo centrų Lietuvoje.
Aplankę muziejaus ekspoziciją, aptinkame tik menkus protėvių pėdsakus – jų vardai paminėti stende apie Kražių skerdynių dalyvių teismą. Muziejaus istorikas atostogauja, todėl kelionę teks kartoti. Kita vertus, manęs, kaip rašytojos, laukia gera žinia – kolegijoje veikia menininkų rezidencijos, vasaromis čia kurti kviečiami ir rašytojai, durys neuždaromos kūrėjoms su mažais vaikais. Aplinka menininkams labai tinkama: akmenimis grįstos gatvės, žalių pievų toliai ir lokacija – lankydamasi Kražiuose, jaučiausi lyg atsidūrusi pasaulio krašte, vietoje, kurioje nebus ką veikti, jeigu nerašysi. O pavargus nuo ekrano ir klaviatūros visada galima išeiti pasivaikščioti ir užkopti į kurią nors iš miestelį puošiančių kalvų. Ant vienos iš jų stūkso gotiškos senosios kapinės su akmens ir mūro koplyčia, kurioje kadaise ilsėjosi dvarininkų Šiukštų ir Pšeciševskių palaikai. Tenka nuvilti dukrą pasakant, kad šiose kapinėse mūsų protėviai nepalaidoti, bet vaiką paguodžia žinia, kad miestelyje pamatėme dar ne viską.
Greta stūksanti kita kalva, vadinama Vytauto kalnu, siūlo nepaprastą panoramą. Pasakojama, kad čia vieną pirmųjų krikščioniškų šventyklų Žemaitijoje nurodė pastatyti pats didysis kunigaikštis Vytautas. Bažnyčia ant kalvos iškilo 1416 metais, bet buvo medinė, todėl ne kartą degė ir po paskutinio gaisro nebeatstatyta. Išlikusi tik mūrinė varpinė ir didelis ąžuolinis kryžius, stovintis buvusios bažnyčios vietoje, kur dar pilkuoja pamatai.
Vytauto kalnas liudija turtingą Kražių istoriją. Muziejuje galima rasti nemažai žemėlapių, brėžinių, atskleidžiančių, kaip metams bėgant keitėsi ši nuo 1253 metų minima gyvenvietė. Muziejaus patalpos įrengtos celėse, tad keliaujant iš celės į celę aplankomas vis kitas istorinis laikotarpis. Stende apie Kražių skerdynių dalyvius mano protėvių nuotraukų nėra. O aš labiausiai norėčiau sužinoti, kaip atrodė proprosenelis vargonininkas Jonas Budraitis, mistiškiausia asmenybė iš visų, apie kurias renku medžiagą, kurių likimus dėlioju. Vartant kraštotyrininkės užrašus, apima nejauki mintis, kad po skerdynių proprosenelis tiesiog pranyko. Anot skurdžių liudijimų, po teismo jis išvyko į Ameriką, nors neišliko nei laiškų, nei kokių nors daiktų, o šeimos nuotraukos neva sudegė per karą.
Kita vertus, net ir neturėdama nuotraukų, kito Kražių skerdynių dalyvio, prosenelio Stepono, portretą susikūriau iš tetų, kurios jį dar prisimena, pasakojimų. Prosenelis buvo vidutinio ūgio, banguotų kaštoninių plaukų, išsiskyrė vešliais ūsais. Po drabužiais slėpė randuotą nugarą – pasakodavo, kad bažnyčioje jį išplakė „kazakai, išsitraukę kardus kaip peilius“. Po teismo prosenelis tarnavo vežiku grafo Zubovo rūmuose, rūpinosi žirgais. Tikriausiai ten išmoko prancūzų kalbą ir dailių manierų, visada vaikščiojo tiesus, ypatingą pagarbą rodė moterims. Niekada neavėdavo naginių, tiktai batus. Pasakojama, kad išprusimu lenkė visus kaimiečius ir, kitaip nei prosenelė, nežemaičiavo, nors ir šiaip nebuvo kalbus. Mieliau prisėsdavo didelio stalo gale, kur ūkiškai raikydavo namuose keptą duoną ir atsiversdavo laikraštį. Vertino mokslą ir prie mokslo spaudė visus devynis vaikus, o finansiškai prie jų išmokslinimo prisidėjo grafas Zubovas.
Apie prosenelio gyvenimą po Kražių skerdynių, teismo ir žemės reformos, kai gavo 12 hektarų sklypą ir su šeima įsikūrė Šiaulių pakrašty, išlikę daug gyvų pasakojimų. Prisimenama, kaip pasiėmęs didelį šiaudams skirtą krepšį, kurį pats vadindavo dokla, jis pramogai gaudydavo balandžius. Kartais bėgiodavo po laukus, vaikydamas ištrūkusias kiaules. Gyvenimas su tėvu Kražiuose tikriausiai suformavo jo charakterį – siekį rūpintis vaikais, kad šiems netektų gyventi pas svetimus, rūpestingumą, tylumą, vengimą kalbėti apie savo tėvą ir polinkį į mokslą. Nors tuo metu, kai gyveno Kražiuose, kolegija jau buvo uždaryta, mažai tikėtina, kad kražiškių neįkvėpė istorija įstaigos, kurioje mokėsi tokie žymūs veikėjai kaip Aleksandras Fromas-Gužutis, Liudvikas Adomas Jucevičius ir Dionizas Poška.
Per smaragdines pievas vingiuojančiu keliuku pasukę atgal, dar nusprendėme aplankyti Šiaulių pašonėje, netoli jau išnykusio kaimo, kuriame ūkininkavo mano proseneliai, įsikūrusius dėdę Rimą ir tetą Nijolę. Sužinoję, kad grįžtame iš Kražių, kur lankėmės pirmą kartą, jie nustebo, nes, pasirodo, dėdė ten nuvyksta dažnai. Pasivaikšto akmenimis grįstomis gatvėmis, pasėdi bažnyčioje, aplanko muziejų, paskaitinėja stendus, kuriuose įrašyti mūsų protėvių vardai. Matyt, ir jam reikia uma lulik – vietos, kur susitinkama pasikalbėti su mirusiais, su tais, be kurių nebūtų mūsų.
