Šauksmas

 

Senis ir vėl bus gavęs laišką. Šypsosi pats sau taip keistai, murma kažką panosėj, net porą sykių nusišnypštė į nosinę, nors paprastai šnypščiasi tiesiog į vonią arba lauke, prispaudęs pirštu vieną, tada kitą šnervę. Paskui nuėjęs į kiemelį ėmėsi taisyti tvorą, kažin ką niūniuodamas. Šaligatvis buvo nuklotas gelsvais ir rusvais klevų bei tuopų lapais. Pro šalį einantys žmonės sužiurdavo į šią netikėtą idilę pačiame senų penkiaaukščių kvartalo viduryje.

Kiekvienąkart, kai jis gauna laišką, jai nudiegia širdį, ši ima smarkiai ir skausmingai plakti, o visi dienos darbai apsitraukia kažkokia migla. Tada be jokio reikalo kilnoja daiktus, trinksi spintelių durelėmis, vonios durimis, atbulomis rankomis daro pietus ar vakarienę seniui ir sau, tylėdama kramto, ką pagaminusi, ir pagaliau norom nenorom per dantis iškošia:

– Tai ką rašo?

Senis, žinoma, daug nepasakoja – pamini, kad gyvas ir sveikas, dirba ten pat, gauna gerą atlyginimą, kad neseniai buvo perkeltas į aukštesnes pareigas – prieš tai ištariant, senio balsas pastebimai pažemėja, jis kelissyk krenkšteli, o pilkos akys staiga ima žėrėti lyg kokie brangūs įvairiabriauniai akmenukai.

Vis dar smarkiai plakančia širdimi ji neištvėrusi paklausia:

– Tai kada žada atvažiuoti?

Čia senio nuotaika subjursta, kelissyk nusikeikęs jis meta:

– Tada, kai čia nebeliks fašistų!

Ūmai pakilęs, nusineša nuo stalo lėkštę, garsiai deda ją į kriauklę, paleidžia vandenį, bet neplauna, vėl išjungia vandenį, atsisuka į ją ir sako:

– Lapus kiemelyje iššluotum.

Vakare jai ima mausti visą kūną, apie save primena ir sąnariai, ir nugara, ir klubai, tad nebežinodama, kur dėtis, ji temstant išslenka į tilstantį kvartalą ir atsargiai statydama kojas, kad nepaslystų ant krituolių lapų, lėtai žingsniuoja šaligatviu.

 

●

 

– Girdėjai? – jai parėjus, paklausė senis.

– Ką girdėjau? – atsiliepė ji.

– Nagi tą debilą. Vėl šaukia.

– Negirdėjau, – paskendusi savose mintyse, ji apėjo ratą aplink kvartalą, bet iš pasivaikščiojimo nieko neprisiminė.

– Paklausyk, – paragino senis.

Ji įsiklausė. Gretimame name tikrai ir vėl šaukė žmogus. Jau kelis vakarus jiedu jį girdėdavo, kartais netgi naktį, rėkdavo lyg tą patį žodį, vis kartodamas jį kas kelias ar keliolika minučių.

– Čia aštuonioliktame, kitapus gatvės. Šalia to renovuoto.

– Tu supranti, ką jis rėkia? – paklausė senis.

– Atrodo, „Vovka“, – atsakė ji.

– Va, ir vėl. Kas tas Vovka?

– Nežinau. Gal jo sugėrovas.

– Tai gal šaukia: „Vodka“? – susizgribo vyras ir pats nusižvengė iš savo įžvalgos.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Kas nors turėtų iškviesti policiją, – piktinosi senis.

– Kam čia policija, jis nieko bloga nedaro, tik šaukia.

– O tai ką tada kviesti? Išblaivinimo tarnybą? Sanitarus?

– Gal koks neįgalus. Paklausyk, man atrodo, dabar šaukė „mama“.

– Eisiu pavaikščiosiu aplinkui, gal išgirsiu, iš kurio buto šaukia, – nusprendė senis.

– Tik jau atsargiai, nesivelk, kur nereikia, – įspėjo ji.

 

Vyrui išėjus, ji atidarė sekreterą, kuriame laikė albumus su nuotraukomis. Ištraukusi sūnaus vaikystės nuotraukų albumą, atsisėdo fotelyje ir lėtai versdama žiūrinėjo. Štai mažylis vaikų darželio eglutėje, o greta – ji pati, dar pačioje jaunystėje. Štai jau paaugęs su kiemo draugais žaidžia krepšinį. Va su tėvu prie paminklo tarybiniams partizanams dabartiniame Reformatų skvere. To paminklo jau nebelikę… Kaip nebeliko ir sūnaus jos gyvenime. Nuo albumo pakėlė akis į stovinčią ant sekcijos įrėmintą anūko nuotrauką. Po sūnaus skyrybų, kai jis išlėkė paskui savo meilužę Tatjaną į Maskvą ir ten pasiliko gyventi, jiedu su seniu ir toliau bendravo su sūnaus pirmąja žmona Liuda ir vaiku, šiedu pas juos lankydavosi, bet supykusi ant sūnaus ji iki šiol negalėjo jam atleisti. Tik jos senis dar palaikė šiokius tokius ryšius su sūnumi – keletą kartų per metus apsikeisdavo elektroniniais laiškais po to, kai anūkas jiems įtaisė kompiuterį.

Jai vis tiek netilpo galvoje, kaip jų augintas ir mylėtas vaikas galėjo šitaip pasielgti. Palikti savo vaiką, žmoną! Vis dėlto prasimušė jo tikrojo tėvo genai. Nenuostabu, kad Liuda nė girdėt apie jį nebenori, laimė, kad dar su jais, savo vaiko seneliais, bendrauja. Ir koks velnias nešė jų Dimką į tą Maskvą… Jos seniui tai prie širdies, bet ji nebesupranta šio pasaulio: nuo jos jaunystės laikų jis taip smarkiai pasikeitė. Norėtų atleisti sūnui, priglausti jį prie krūtinės kaip tą biblinį palaidūną, bet argi ne jis pats turėtų sugrįžti ir prašyti atleidimo? Pulti į kojas savo žmonai, sūnui ir motinai? Atsidususi pasitrynė ranka krūtinę, kurią juto taip, lyg būtų perdžiūvęs ir sueižėjęs varškės sūris.

– Tai kaip? – paklausė, įleidusi grįžusį senį.

– Kai vaikščiojau palei namą, kaip tyčia nebešaukė, – pareiškė šis. – Ar matei skelbimą?

– Apie filmavimą? Mačiau.

– Idiotai, bliat, – nusikeikė senis.

 

Grįždama iš pasivaikščiojimo ji tikrai pastebėjo greta lauko durų priklijuotą naują skelbimą apie kitą savaitę jų name prasidėsiančius filmavimo darbus, prašantį namo gyventojų kantrybės ir supratingumo. Šis skelbimas atsirado vietoj senojo, jau nuo pavasario skelbusio: „Švedų kino kompanijos serialui apie Bosnijos karą jūsų name ieškome išsinuomoti 2–3 kambarių butą pirmame arba antrame aukšte. Interjeras iki 1990 m. Filmavimas numatomas spalio mėn. ir užtruks iki dviejų savaičių. Apmokama.“ Skelbime buvo pateikta nuotrauka, kaip butas turėtų atrodyti, – standartinė senų laikų sekcija, kiti tarybmečiu dažname būste stovėdavę baldai.

Tik pagalvok – jų laiptinėje atsirado, kas susigundė šiuo pasiūlymu. Čia nuolatos negyvenanti, o tik savo butą antrame aukšte nuomojanti moteris sutiko įsileisti tuos filmininkus. Turbūt gerus pinigus pasiūlė. Ir štai jau nuo kitos savaitės į jų ramų gyvenimą įsiverš kino pasaulis. Jai pačiai gal ir smalsu, kaip gimsta kinas, juk daug gerų filmų yra mačiusi, ypač atsimena tą lemtingąjį – „Tristaną“ su Katrina Denev, – kurį pačioje jaunystėje su bičiule žiūrėjo „Maskvos“ kino teatre, o po filmo jas užkalbino jis – būsimasis Dmitrijaus tėvas. Tik neįsivaizduoja, kaip jos senis, kuris piktinasi kiekvienu stipresniu laukujų durų trinktelėjimu, kiekvienu kaimynų šuns vamptelėjimu, ištvers visą tą kinošnikų vajų. Gerai dar, kad turi tą paties susikurtą kiemelį kitoje namo pusėje, kur susierzinęs gali pasišalinti.

Dar tarybiniais metais per blatą buvo gavęs leidimą pasidaryti ten atskirą išėjimą ir šia išskirtine padėtimi didžiavosi prieš kitus daugiabučio gyventojus. Vyras tvarkė ir puoselėjo kiemelį po jų miegamojo ir salono langais lyg kokį vienkiemį, nuolat lopė jo tvorą, vyro spiriama neatsiliko ir ji – pavasariais sodino gėles, tempė iš turgų ir sendaikčių parduotuvių nusipirktus ąsočius ir kabino juos ant tvoros žiogrių bei vyro įkastų kuolų, o šią vasarą užmovė net šiaudinę skrybėlę… Žmonės stebėdavosi, matydami tokį kaimo vaizdelį sostinės vidury, – suprasdavo iš jų žvilgsnių, mat paslapčia tyrinėdavo kaimynus ir prašalaičius pro užuolaidos kraštą. Kartais, kokį retą vasaros vakarą, abu su vyru atsisėsdavo ant pintų kėdžių savo kiemelyje ir stebėdavo praeivius, beveik nesikalbėdami.

 

●

 

– Tėvai, tėvai, – senu papratimu iki šiol taip jį vadindavo, – ar tu girdi, kas čia dedasi!

Iš netikėtumo ji tankiai kvėpavo, kone springdama rinko žodžius, iškišusi galvą į jųdviejų kiemelį, kur sėdėjo filmavimo dienos triukšmo ir sujudimo išvargintas jos vyras.

Jau nuo ankstyvo ryto laiptinėje pradėjo aukštyn ir žemyn zuiti serialo kūrybinė komanda, techniniai ir pagalbiniai darbuotojai. Girdėjosi, kaip nešioja aparatūrą, išėjusi laukan matė penkiaaukščio kieme besibūriuojančius užsieniečius ir vietinius jų pagalbininkus. Įdienojus kieme įvyko kūrybinės grupės ir jų laiptinės gyventojų susitikimas, – pranešta, kuriomis valandomis vyks filmavimo darbai ir kaip reikėtų elgtis, netikėtai pakliuvus į kadrą. Ji suprato, kad reikia laikytis kuo natūraliau, neišsigąsti, nes montuojant serialą jo kadruose šiandieninės Lietuvos sostinės gyventojų vis tiek neliks, jų namas bus naudojamas tik kaip panaši veiksmo vieta Bosnijoje, praėjusios epochos fonas. Tačiau dabar išgirdo dar vieną naujieną.

Jau vakarėjant į jų duris paskambino maloni nedidukė užsienietė, tikriausiai ne švedė, nes juodų plaukų ir panašesnė į pietietę. Nepavykus susikalbėti angliškai, pasikvietė į pagalbą vertėją, ši paaiškino, kad jos, pirmo aukšto buto gyventojos, prašoma rytoj ryte nusifilmuoti – pasižiūrėti pro langą, kai serialo herojė, išsprūdusi pro lauko duris, šaukdama nubėgs šaligatviu, o ją nusivys ginkluotas vyras. Mat jų vienintelių buto langai – nepakeisti, ne plastikiniai, o mediniai, dvigubi, žiemą stropiai apkamšomi, ir serialo kūrėjams labai tiktų, atspindėtų kaip tik reikiamo laikmečio dvasią. Jai leidus, jie pafilmuotų ir jų ypatingąjį kiemelį, kuris filmo kadrams suteiktų tikro žavesio ir paslapties. Jai kone žadą atėmė nuo tokio pasiūlymo, iš pradžių griežtai atsisakiusi, bet tada toji į bosnę ar serbę panaši mergina jai atkišo šit ką…

Ištiesusi ranką, ji parodė vyrui šimto eurų banknotą, o ranka virpėjo visai kaip anuomet užrašant telefono numerį Dimkos tėvui, – vis dar negalėjo patikėti, kad gyvenimo saulėlydyje jai pasiūlė vaidmenį filme. Jos senis nusispjovė, pakartojęs tą patį pamėgtą žodį „idiotai“, bet į šimtą eurų dėbtelėjo ne visai piktai. Taip ir nesuprato, ar vyras leido jai priimti šį nepaprastą pasiūlymą, ar ne. Ką gi, pinigus ji jau buvo paėmusi, ir, ko gero, tai – vienintelis jos gyvenimo šansas patekti į tikrą filmą.

 

●

 

Filmavimo darbai įsibėgėjo, namo gyventojai priprato prie sambrūzdžio daugiabučio kieme ir laiptinėje, prie spiginančių lempų ir filmavimo kamerų, kai kurie gal net ir patys ėmė jaustis lyg filmo herojai. Antro aukšto buto durys dažnai buvo varstomos, kartais – kaip tik tylios ir ramios, o už jų tikriausiai dėjosi patys keisčiausi dalykai. Natalija kartais išeidavo į kiemelį ir viena pati sėdėdavo ant suolo, įsivaizduodama, kad ir ją filmuoja, kad vieną dieną, serialui pasirodžius, kur nors Maskvoje jį pamatys jos sūnus, kad jam sugraudins širdį vienišos motinos vaizdas ir jis nieko nelaukdamas nusipirks lėktuvo bilietą į Vilnių.

Vis dėlto kaip keista, kad vienturtis sūnus dabar palaiko ryšį tik su jos vyru, kuris netgi nėra tikrasis jo tėvas. Besilaukdama nuo mylimojo, kuris pasipustė padus ir ją paliko, griežtų ir prieštaravimų nepripažįstančių tėvų ji buvo išleista už vietinio ruso Nikolajaus – jo nemylėjo, bet su juo drauge užaugino vaiką ir nugyveno visą gyvenimą. Sūnus šią istoriją žinojo, bet, atrodo, motinos nė kiek neatjautė, nesuvokė, kiek ji dėl jo paaukojo. Argi jos pačios gyvenimas nevertas filmo – čia, šiame daugiabutyje, su tais riksmais kitapus gatvės kas vakarą, su tuo merkiančiu spalio lietum, su tuo seniu, vis lopančiu tvorą ir pykstančiu ant viso pasaulio.

Ir tada, filmavimo darbams jau beveik baigiantis, pratrūko vamzdžiai. Visuose aukštuose vienos pusės butus užliejo, o blogiausia buvo tiems, kas gyveno apačioje. Iškviesta avarinė tarnyba pradėjo keisti vamzdžius, ir filmavimą teko sustabdyti. Nors ir nesuprasdama svetimos kalbos, ji girdėjo, kaip laiptinėje susirūpinę kalbasi serialo kūrėjai, pro langą matė rudens žvarboje stovinčią ir rūkančią pagrindinę aktorę nuogomis rankomis, pečius vos prisidengusią dirbtiniais kailinukais. Priėjęs režisierius jai kažką pasakė, ji linktelėjo galvą ir užgesino cigaretę.

Visą kitą dieną filmavimo grupės nebesimatė, o laiptine pirmyn ir atgal lakstė namą prižiūrinčios įmonės remontininkai. Vanduo buvo užsuktas, negalėjai nueiti nė savo reikalu, ir jos senis baisiai niršo, priverstas kas kelias valandas slimpinti į netoliese esančios „Maximos“ tualetą. Išvarginti įvykių, vakare, laikinai atsukus vandenį, greitosiomis pasigaminę valgyti ir pasirūpinę būtiniausia higiena, nes anksti ryte vandenį vėl ketino užsukti, sugulė miegoti.

Šiandien ji kaip niekad pajuto, kad virš jų – šitiek gyvenimų. Kad jiedu su seniu gyvena anaiptol ne idiliškame vienkiemyje miesto vidury, o pačiame jau atbuvusio daugiabučio dugne, tikroje kloakoje, kurią bet kada gali užplūsti kaimynų išmatos. Ir kad filmavimo grupė jų namą pasirinko visai ne dėl jo gražumo ar jaukumo, netgi ne dėl jų susikurto išskirtinio kiemelio, o būtent todėl, kad šis namas po truputį griūva. Tai ir bus filmas apie griuvėsius, apie jų gyvenimo, jų supratimo, jų bendrabūvio svajonių griuvėsius. Liūdnai mintydama, jau kažin kelintą kartą pasiryžo rytoj vis dėlto paprašyti vyro, kad pamokytų ją parašyti laišką sūnui. Kiek čia jai beliko gyventi, reikia susitaikyti, juk sūnus – vienintelis jos turtas.

 

●

 

Pabudo ne nuo garso, o nuo širdies tvaksėjimo. Dun dun dun dun daužėsi širdis, nežinia, ar išgąsdinta sapno, ar įbauginta kažko iš išorės. Ir tada išgirdo pratisą šauksmą – šaukė moteris, tarytum bėgdama palei pat jų buto langus. Vienu ypu, nebejausdama nė nugaros skausmo, pašoko iš lovos ir pro užuolaidos kraštelį sužiuro į tamsą. Šauksmas nutolo, tačiau ir iš toli pasigirsdavo vis iš naujo, moteris bėgdama šaukė, o netrukus tamsoje pamatė įkandin jos greitai skuodžiančio vyro siluetą. Natalija atšlijo nuo lango, kad nebūtų pastebėta.

Vis dar besidaužančia širdimi nuėjo į kitą kambarį pažadinti senio.

– Sakau tau, nubėgo palei pat mūsų kiemelį, paskui per gatvę, o toliau per kiemus. Kažkoks vyras nusivijo iš paskos. Gal reikia iškviesti policiją?

– Ot sena kvaiša, ar pablūdai? Pamiršai, kad mūsų namas dabar – filmavimo aikštelė? Tikriausiai filmuoja, dieną negalėjo, tai dabar, naktį… Netrukdyk miegoti.

Senis apsivertė ant kito šono. ►

► Vis dar persigandusi Natalija sugrįžo į savo kambarį ir, praskleidusi užuolaidos kraštą, įsispitrėjo į gatvę. Dabar tylu. Paėmė į ranką mobilųjį telefoną. Gal paskambinti Liudai? Sūnaus žmona jai kaip dukra, bet ką ji dabar galėtų patarti? Tik be reikalo išgąsdintų marčią. Atsisėdusi ant lovos krašto telefono mygtukais suspaudinėjo 112. Tačiau sėdėjo tamsoje, nesiryždama skambinti.

Kone užsnūdo, šitaip sėdėdama, bet pasigirdo artėjantis aitrus ir beviltiškas moters verksmas. Jis sklido iš tos pusės, kur pirmiau buvo nubėgta, – vadinasi, bėglė grįžta. Natalija sujudo ir atsistojusi sugriebė abu užuolaidų kraštus, kad pro jų tarpelį galėtų stebėti.

– Kas ten darosi? – iš miegų prasiblaivęs, iš savo kambario atslimpino ir senis, bet Natalija per petį sušnypštė jam, kad tylėtų.

Garsiai raudodama, netvirtais žingsniais, klupinėdama pro jų namą ėjo mergina ar jauna moteris. Ji tai gūžėsi nuo tykiai krintančio smulkaus lietaus, gniauždama striukės skvernus, tai dairėsi aplink, lyg ieškodama pagalbos. Prie pat jų kiemelio stabtelėjusi, dar garsiau įsiraudojo. Palaidais sutaršytais šviesiais plaukais, didelėmis išgąstingomis akimis sužiuro tiesiai į jų buto langus, ir Natalija dar glaudžiau suspaudė užuolaidas.

– Sakau tau, kad filmuoja, – sušnabždėjo jai senis. – Žiūrėk, kaip gerai vaidina.

– Tai kad nėra jokių kamerų, – kuždomis atsakė jam žmona.

– Ką tu supranti apie kameras, jos paslėptos, dabar žinai, kokie laikai, kokios technologijos! Žiūrim, ką toliau darys.

– Man gaila tos mergaitės, gal jai reikia iškviesti greitąją.

– Tik sėdėk, nekišk nagų, kur nereikia. Pinigus už filmavimą gavai? Ir tylėk.

Jiedu abu susiglaudę pro užuolaidų plyšį stebėjo šią visai greta vykstančią dramą. Keista, pagalvojo ji, jau seniai jiedu nebuvo stovėję taip arti vienas kito. Senis šnopavo jai kažkur palei ausį, iš kvapo buvo justi, ką suvalgė vakarienės – keptą kiaušinį ir bulvių, ant viršaus užsitarkavęs česnako. Viena ranka jis kasėsi šlaunį.

Dabar jau kūkčiodama, springdama ašaromis moteris, atkabinusi vartelius, įžengė į jų kiemelį. Atrodė taip, lyg žinotų juos stovint prie lango ir žvelgtų Natalijai tiesiai į akis.

– Gelbėkit, – pro ašaras ištarė moteris, ir Natalija pajuto, kad tie žodžiai skirti jai. – Padėkit.

„Tristana“, – prisiminė Natalija jaunystėje matytą filmą. Ten gražią merginą pavergė ir įkalino jos globėjas. Gal taip nutiko ir šiai atklydėlei? Koks čia filmas ir koks jos pačios, Natalijos, vaidmuo jame?

– Žiūrėk, žiūrėk! – kumštelėjo ją senis, kai moteris lauke, vis labiau gūždamasi į lietaus nužvilgintą striukę, keistai persikreipusi prisėdo ant jų suoliuko.

Pati nesuvokdama, ką daranti, Natalija staiga abiem rankom atitraukė užuolaidas.

– Ką darai, durne? – vyras vienomis apatinėmis kelnėmis šastelėjo nuo lango.

Moteris ant suoliuko pakėlė galvą ir įsistebeilijo kiaurai stiklą.

– Mama, – sukrutėjo jos lūpos.

– Dukra, – akimis jai atsakė senoji moteris. – Kas tau atsitiko?