Rašytojai ir Leviatanas
George’as Orwellas (tikr. Eric Arthur Blair, 1903–1950) esė Writers and Leviathan parašė 1948 m. kovą, pirmąkart ji išspausdinta žurnale „Politics and Letters“ tų pačių metų vasarą.
Šiemet minimos 120-osios garsiojo anglų rašytojo gimimo metinės.
Katharina Geigenmüller. Miestas žiemą
Rašytojo padėtis Valstybės kontrolės amžiuje – jau gana plačiai svarstyta tema, nors daugelis galbūt svarbių argumentų dar nėra prieinami. Čia nenoriu pasisakyti nei už, nei prieš valstybinį meno rėmimą, o tik atkreipti dėmesį, kad tai, kokia Valstybė mus valdo, iš dalies, ko gero, priklauso nuo vyraujančios intelektualinės atmosferos, šiuo atveju – iš dalies nuo pačių rašytojų ir menininkų požiūrio ir nuo jų noro ar nenoro išsaugoti liberalizmo dvasią. Jei po dešimties metų susizgribsime besigūžią prieš kokį Ždanovo tipo veikėją, tai veikiausiai patys būsime to nusipelnę. Akivaizdu, kad anglų literatūrinė inteligentija jau dabar stipriai linksta į totalitarizmą. Bet čia mane domina ne kokie nors organizuoti ir sąmoningi judėjimai, kaip, tarkim, komunizmas, o tik politinio mąstymo ir būtinybės pasirinkti politinę pusę poveikis geros valios žmonėms.
Šis amžius politinis. Karas, fašizmas, koncentracijos stovyklos, guminės lazdos, atominės bombos ir t. t. yra tai, apie ką mes kasdien galvojame, taigi didžiąja dalimi ir tai, apie ką rašome, net jei to atvirai neįvardijame. Nieko nepadarysi. Skęstančiame laive mintys sukasi apie skęstančius laivus. Bet šitaip ne tik susiaurinama mūsų tematika, bet ir visas mūsų požiūris į literatūrą nuspalvinamas lojalumo, kurį bent protarpiais suvokiame esant ne literatūrinio pobūdžio. Man dažnai dingojasi, kad net geriausiais laikais literatūros kritika yra apgavikiška, mat nesant jokių pripažintų standartų, – jokio išorinio verifikatoriaus, kuris suteiktų reikšmę teiginiui, kad ta ar kita knyga yra „gera“ ar „bloga“, – kiekvienas literatūrinis verdiktas pareina nuo taisyklių rinkinio, susikurpto savo nesąmoningai preferencijai pateisinti. Tikroji reakcija į knygą, jei tokia išvis kyla, paprastai būna „man ši knyga patinka“ arba „man ji nepatinka“, o toliau eina racionalus paaiškinimas. Tačiau „man ši knyga patinka“, mano galva, nėra neliteratūrinė reakcija; neliteratūrinė reakcija būtų: „Ši knyga atitinka mano požiūrį, todėl turiu atskleisti jos privalumus.“ Žinoma, knygą dėl politinių priežasčių giriantis žmogus gali būti nuoširdus, t. y. iš tiesų tvirtai jai pritarti, bet dažnai nutinka ir taip, kad partinis solidarumas reikalauja gryniausio melo. Recenzuojantieji knygas politinei periodikai tą puikiai žino. Apskritai, jei rašai laikraščiui, kuriam pritari, nusidedi veiksmu, o jei priešingos pakraipos spaudiniui – apsileidimu. Šiaip ar taip, nesuskaičiuojama daugybė kontroversiškų knygų – pasisakančių už ar prieš Sovietų Rusiją, už ar prieš sionizmą, už ar prieš Katalikų Bažnyčią ir t. t. – „nuteisiamos“ dar nė neperskaitytos ir, po teisybei, nė neparašytos. Iš anksto žinai, kokių atsiliepimų kokiuose leidiniuose jos sulauks. Ir vis dėlto kartais nė neįsisąmoninus savo nesąžiningumo nuduodama, jog taikomi grynai literatūriniai standartai.
Žinoma, politikos invazija į literatūrą negalėjo neįvykti. Taip būtų nutikę, net jei išskirtinė totalitarizmo problema niekada nebūtų iškilusi, mat mes išsiugdėme tam tikrą sąžinės skrupulingumą, kuriuo nepasižymėjo mūsų seneliai, sąmoningumą dėl didžiulės neteisybės ir kančios pasaulyje, kaltės jausmą, kurstantį ką nors dėl to daryti, todėl grynai estetinis požiūris į gyvenimą tampa nebeįmanomas. Dabar niekas negalėtų taip atsiduoti vien literatūrai kaip Joyce’as ar Henry Jamesas. Deja, prisiimti politinę atsakomybę šiais laikais reiškia pasiduoti ortodoksijai ir „partinei linijai“ su visu iš to išplaukiančiu baikštumu ir nesąžiningumu. Kitaip nei Viktorijos epochos rašytojams, mums nepasisekė, kad gyvename aiškiai atidalytų politinių ideologijų laikais ir paprastai akimirksniu susigaudome, kokios mintys eretiškos. Nūdienis literatūros intelektualas gyvena ir rašo nuolatinėje baimėje – ne viešosios nuomonės apskritai, o savosios grupės viešosios nuomonės. Laimei, tų grupių būna daugiau nei viena, kita vertus, konkrečiu metu dominuoja viena ortodoksija, ir kad jai nusižengtum, reikia turėti storą odą, o kartais tai reiškia ir ilgiems metams perpus nusirėžtas pajamas. Akivaizdu, kad pastaruosius maždaug penkiolika metų vyrauja, ypač tarp jaunimo, „kairioji“ ortodoksija. Kertiniai žodžiai yra „progresyvus“, „demokratinis“ ir „revoliucinis“, o etiketės, kurių bet kokia kaina stengiamasi išvengti, – „buržuazinis“, „reakcinis“ ir „fašistinis“. Šiandien beveik visi, net dauguma katalikų ir konservatorių, yra „progresyvūs“ arba bent jau norėtų būti tokiais laikomi. Kiek man žinoma, niekas savęs nevadina „buržuaziniu“, lygiai kaip nė vienas, pakankamai praprusęs, kad žinotų šį žodį, niekada nepripažins savo kaltės dėl antisemitizmo. Visi iki vieno esame geri demokratai, antifašistai, antiimperialistai, nepaisantys klasinių skirtumų, atsparūs spalvotiesiems prietarams ir t. t., ir pan. Kaip ir nėra didelių abejonių, jog dabartinė „kairioji“ ortodoksija geresnė už snobišką, pietistišką konservatyviąją ortodoksiją, ėmusią viršų prieš dvidešimt metų, kai „Criterion“ ir (žemesnio lygio) „London Mercury“ buvo įtakingiausi literatūros žurnalai. Nes bent jau numanomas jos siekinys yra gyvybinga visuomenės forma, kurios daugybė žmonių iš tikrųjų pageidauja. Tačiau ir joje yra klaidingų dalykų, kurių nenorint pripažinti tampa neįmanoma rimtai diskutuoti tam tikrais klausimais.
Visą kairiąją ideologiją, mokslinę ir utopinę, plėtojo žmonės, neturėję perspektyvų artimiausiu metu įgyti valdžios. Todėl tai buvo ekstremistinė ideologija, be išlygų niekinanti karalius, vyriausybes, įstatymus, kalėjimus, policiją, kariuomenę, vėliavas, sienas, patriotizmą, religiją, tradicinę moralę ir, tiesą sakant, visą esamą tvarką. Kiek gyvoji atmintis siekia, kairiosios jėgos visose šalyse kovojo su tironija, kuri atrodė nenugalima, ir buvo lengva vaizduotis, kad jei tik pavyks nuversti tą konkrečią tironiją – kapitalizmą, jį pakeis socializmas. Negana to, iš liberalizmo kairieji paveldėjo tam tikrų aiškiai abejotinų įsitikinimų, tarkim, kad tiesa triumfuos, o persekiojimas įveiks pats save arba kad žmogus iš prigimties esąs geras, tik aplinka jį sugadinanti. Ši perfekcionistinė ideologija tebekeroja kone kiekviename iš mūsų, ir būtent ja remdamiesi protestuojame, kai (pavyzdžiui) leiboristų vyriausybė balsuoja už milžiniškas lėšas karaliaus dukterims arba nesiryžta nacionalizuoti plieno. Kita vertus, mūsų sąmonė kaupina aibės nepripažintų prieštaravimų, sukeltų visos virtinės susidūrimų su tikrove.
Pirmas toks didelis susidūrimas buvo Rusijos revoliucija. Dėl painokų priežasčių kone visi Anglijos kairieji buvo priversti Rusijos režimą priimti kaip „socialistinį“, nors tylomis pripažįstant, kad jo dvasia ir praktika visiškai svetima visam kam, kas šioje šalyje suprantama kaip „socializmas“. Iš šito radosi kažin koks šizofreniškas mąstymo būdas, kai tokie žodžiai kaip „demokratija“ gali turėti dvi nesuderinamas reikšmes, o tokie dalykai kaip koncentracijos stovyklos ir masiniai trėmimai gali būti ir teisingi, ir neteisingi tuo pat metu. Dar vienas smūgis kairiųjų ideologijai buvo fašizmo iškilimas, jis sukrėtė kairiųjų pacifizmą ir internacionalizmą, bet netapo akstinu aiškiai performuluoti doktriną. Vokiečių okupacija Europos tautas išmokė to, ką jau žinojo kolonijinės tautos, o būtent – kad klasinė priešprieša nėra visa lemianti ir kad egzistuoja toks dalykas kaip nacionaliniai interesai. Po Hitlerio pasidarė sunku rimtai tvirtinti, kad „priešas yra tavo šalies viduje“ ir kad nacionalinė nepriklausomybė neturi jokios vertės. Bet nors visi tai žinome ir prireikus atitinkamai elgiamės, vis dėlto jaučiame, kad ištarti tatai garsiai būtų savotiška išdavystė. Ir galiausiai didžiausias sunkumas iš visų yra tai, kad dabar valdžioje kairieji ir jų pareiga – imtis atsakomybės ir priiminėti realius sprendimus.
Kairiosios vyriausybės beveik visąlaik nuvilia savo šalininkus, nes net ir tada, kai jų žadamą gerovę galima pasiekti, visada būtinas nelengvas pereinamasis laikotarpis, apie kurį iš anksto buvo mažai kalbama. Šiuo metu matome, kaip mūsų pačių vyriausybė, atsidūrusi beviltiškoje ekonominėje padėtyje, iš esmės kovoja su ankstesne savo pačios propaganda. Krizė, kurią dabar patiriame, nėra netikėtai ištikusi nelaimė, kaip koks žemės drebėjimas, ir ją sukėlė ne karas, jis tik paspartino ją. Jau prieš kelis dešimtmečius galėjai numanyti kažką panašaus įvyksiant. Nuo pat XIX a. nacionalinės mūsų pajamos, iš dalies priklausančios nuo investicijų užsienyje palūkanų, užtikrintų rinkų ir pigių žaliavų kolonijinėse šalyse, buvo itin nestabilios. Buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau kažkas nesusiklostys, todėl būsime prispirti eksportu atsverti importą, o kai šitaip nutiks, britų gyvenimo lygis, įskaitant ir darbininkų klasę, bent jau laikinai smuks. Tačiau kairiosios partijos, net aršiai rėkdamos prieš imperialistus, niekada šito aiškiai neįvardijo. Kai kada jos buvo pasirengusios pripažinti, kad britų darbininkai turėjo tam tikros naudos iš Azijos ir Afrikos plėšimo, bet visad leisdavo suprasti, kad galėtume atsisakyti tokio grobstymo ir vis tiek kažin kaip sugebėtume klestėti toliau. Po teisybei, socializmas darbininkus savo pusėn daugiausia patraukė įtikinėjimu, esą šie buvo išnaudojami, nors žiauri tiesa ta, kad pasauliniu mastu jie patys buvo išnaudotojai. Dabar, regis, pasiektas taškas, kai tokio darbininkų klasės gyvenimo lygio nebeįmanoma išlaikyti, ką ir kalbėti apie pakėlimą. Net jei išnaikintume turtinguosius, masė žmonių turėtų arba mažiau vartoti, arba daugiau gaminti. O gal aš perdedu dėl mus užklupusių sunkumų? Gali būti, džiaugčiausi suklydęs. Tik noriu pasakyti, kad prisiekusieji kairiajai ideologijai šio klausimo atvirai nesvarstys. Manoma, kad atlyginimų mažinimas ir darbo valandų ilginimas jau savaime yra antisocialistinės priemonės, taigi iš karto atmestinos, kad ir kokia būtų ekonominė padėtis. Užsimindamas, kad jų gali nepavykti išvengti, tik rizikuoji sulaukti etikečių, kurių visi taip bijomės. Kur kas saugiau yra vengti šios problemos ir apsimesti, kad viską galime sutvarkyti perskirstydami dabartines nacionalines pajamas.
Priimti ortodoksiją – tai visada perimti neišspręstus prieštaravimus. Imkim, pavyzdžiui, tokį dalyką, kad visi jautrūs žmonės bjaurisi industrializmu ir jo produktais, tačiau suvokia, kad norint įveikti skurdą ir emancipuoti darbininkų klasę reikia ne mažiau, o kuo daugiau industrializacijos. Arba tokį faktą, kad tam tikri absoliučiai būtini darbai niekada neatliekami be tam tikros prievartos. Ar kad konstruktyvi užsienio politika neįmanoma, neturint stiprių ginkluotųjų pajėgų. Tokių pavyzdžių galima pateikti begalę. Kiekvienu atveju peršasi išvada, kuri daugiau nei aiški, bet kurią galima padaryti tik konfidencialiai nesutinkant su oficialia ideologija. Įprastinė reakcija – klausimą, į kurį neatsakyta, nustumti į sąmonės užkaborį ir toliau kartoti prieštaringus lozungus. Tokių mąstymo padarinių nereikia su žiburiu ieškoti žurnaluose ar straipsniuose.
Žinoma, aš neteigiu, kad intelektinis nesąžiningumas būdingas tik socialistams ir apskritai kairiesiems ar kad jis labiausiai paplitęs tarp jų. Paprasčiausiai palankumas bet kokiai politinei disciplinai, regis, yra nesuderinamas su literatūriniu principingumu. Tai vienodai taikytina ir tokiems judėjimams kaip pacifizmas ir personalizmas, kurie sakosi nedalyvaują įprastinėse politinėse kovose. Iš tikrųjų vien žodžių su galūnėmis -izmas skambesys, sakytum, atsiduoda propagandos tvaiku. Grupinis lojalumas būtinas, bet kol literatūrą tapatinam su individualybių kūryba, tol jis jai nuodingas. Vos tik pasiduodama to lojalumo įtakai, kad ir išvirkštinei, ne tik falsifikuojama kūryba, bet ir susinamas kūrybinis talentas.
Na, o kas tada? Ar darytina išvada, kad kiekvieno rašytojo pareiga „nesikišti į politiką“? Tikrai ne! Šiaip ar taip, kaip jau minėjau, tokiame amžiuje kaip šis joks mąstantis žmogus negali likti ir nelieka visiškoje politikos nuošalėje. Aš tik siūlau brėžti aiškesnę ribą tarp savo politinio ir literatūrinio lojalumo ir pripažinti, kad pasiryžimas daryti tam tikrus atkarius, bet būtinus dalykus nereiškia įsipareigojimo nekritiškai „nugurkti“ su jais susijusius įsitikinimus. Politika rašytojas turėtų užsiimti kaip pilietis, kaip žmogus, bet ne kaip rašytojas. Nemanau, kad jis turi teisę, motyvuodamas jautrumu, išsisukinėti nuo įprasto purvino politinio darbo. Rašytojas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turėtų būti pasirengęs skaityti paskaitas skersvėjuotose salėse, rašinėti kreidelėmis ant šaligatvių, agituoti rinkėjus, platinti lankstinukus ir net kovoti pilietiniuose karuose, jei tai atrodo būtina. Tačiau kad ir kuo užsiimtų tarnaudamas savo partijai, jis niekada neturėtų rašyti jos labui. Jis turėtų aiškiai parodyti, kad rašytinė jo kūryba yra visai kas kita. Ir turėtų gebėti veikti išvien, net jei nuspręstų visiškai atmesti oficialią ideologiją. Rašytojui nedera mesti mintijimo krypties, neva galinčios privesti prie erezijos, ir nedera labai priešintis galinčiam prasimušti ir veikiausiai prasimušiančiam neortodoksiškumui. Šiandien, galimas daiktas, tai prasto rašytojo požymis, jei nesi įtarinėjamas reakcingumu, lygiai kaip būta prieš dvidešimt metų, jei nebuvai įtariamas palankumu komunistams.
Bet ar visa tai reiškia, kad rašytojas turi ne tik atsisakyti politinių viršininkų diktato, bet ir susilaikyti nuo rašymo apie politiką? Dar sykį kartoju: žinoma, ne! Nėra tokios priežasties, dėl kurios jis negalėtų kuo šiurkščiausiai rašyti apie politiką, jeigu tik nori. Tik rašyti jis turėtų kaip paskiras asmuo, pašalietis, daugių daugiausia kaip nepageidaujamas partizanas reguliariosios armijos flange. Tokia laikysena visiškai suderinama su įprastu politiniu naudingumu. Logiška, tarkim, norėti eiti kariauti, manant, jog karą būtina laimėti, bet podraug atsisakyti rašyti karinę propagandą. Kartais, jei rašytojas sąžiningas, jo raštai ir politinė veikla iš tikrųjų gali prieštarauti vienas kitam. Būna, kai tai akivaizdžiai nepageidautina, ir geriausia išeitis tokiu atveju – ne klastoti savo paskatas, o patylėti.
Siūlyti kūrybingam rašytojui konflikto metu savo gyvenimą padalyti į dvi dalis gali atrodyti susitaikėliška ar lengvabūdiška, tačiau realiai nematau, ką jam daugiau daryti. Užsidaryti dramblio kaulo bokšte neįmanoma ir nepageidautina. Pačiam pasiduoti ne tik partiniam aparatui, bet net ir grupinei ideologijai prilygsta savęs kaip rašytojo sunaikinimui. Dilema skausminga, nes suvokiame būtinybę įsitraukti į politiką ir drauge matome, koks tai nešvarus, žeminantis reikalas. Ir daugumoje mūsų tebėra įsišaknijęs įsitikinimas, kad kiekvienas pasirinkimas, net ir politinis, yra tarp gėrio ir blogio, ir kad jeigu jis būtinas, tai ir teisingas. Mano galva, turėtume atsikratyti tokio įsitikinimo, pritinkančio vaikų darželiui. Politikoje negalima padaryti nieko daugiau, kaip tik nuspręsti, katra iš dviejų blogybių mažesnė, ir esti situacijų, iš kurių ištrūkstama tik velniškais arba pamišėliškais veiksmais. Tarkim, karas gali būti neišvengiamas, bet jis tikrai nėra nei teisingas, nei normalus dalykas. Netgi visuotiniai rinkimai nėra jau toks malonus ar pamokantis spektaklis. Jei šiuose reikaluose tenka dalyvauti, – o aš manau, tenka, jei nesi prisidengęs senatvės, kvailumo ar veidmainystės šarvu, – dalį savęs turi išlaikyti nepaliestą. Daugumai žmonių tokio pobūdžio problema nekyla, nes jų gyvenimas jau ir taip atidalytas. Iš tikrųjų jie gyvena tiktai laisvalaikiu, o tarp jų darbo ir politinės veiklos nėra emocinio ryšio. Be to, iš jų nereikalaujama dėl politinio lojalumo profesiškai nusižeminti. Menininko, ypač rašytojo, prašoma būtent šito – tiesą sakant, tai vienintelis dalykas, kurio iš jo kada nors prašo politikai. Jei atsisako, tai nereiškia, kad jis pasmerkiamas neveiklumui. Viena jo pusė, tam tikra prasme atstojanti jį visą, gali veikti taip pat ryžtingai, prireikus net aršiai, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Tačiau jo rašytinė kūryba, bent jau turinti vertę, visada bus išdava to blaiviau mąstančio „aš“, besilaikančio nuošalyje, fiksuojančio daromus dalykus, pripažįstančio jų būtinybę, bet nesiduodančio suklaidinamam dėl tikrosios jų prigimties.
Vertė Andrius Patiomkinas
