Kas būna mažoj gatvelėj

                                      Kad aš turėčiau mažą butelį

                                      mažoj gatvelėj Švento Ignato,

                                      tai ten gyvenčiau, laimingas būčiau,

                                      tai ten gyvenčiau tūkstantį metų.

Tas posmas ir visas Antano Rūko eilėraštis („Svajonė“) man gražus ne dėl to, kad darsyk apdainuotas gimtasis miestas. Ne dėl Švento Ignato gatvelės, kadaise buvusios kaimynystėje, už kelių namų. Tamsi, niūri, bet vedusi link spindinčio prospekto. Nors malonu, kad ji paminėta, šiaip jau poetų netraukusi. Užtat dailininkai ir fotografai mėgo jos vaizdingą vilnietišką linkį, ilgą akliną sieną iš abiejų pusių, Dominikonų bažnyčios kupolą perspektyvoje. Net istorinis Lenino apsilankymas Vilniuje viename paveiksle pavaizduotas Šv. Ignoto gatvės fone. Aišku, galėjai jį vaizduoti kur tinkamas, nes mokykloje deklamuodavome: „Jo niekas čia nematė, o jis visus regėjo“ ir t. t. Kas tiesa, tai tiesa.

Poeto susidėliotas mažo butelio svajonių sąrašas šiandien tiktų ir adventinei programai: spragsinti krosnis, knygos, mėnulis, bažnyčių varpai. Tūkstantis metų kaip viena diena ir viena diena kaip tūkstantis metų.

Nesužinosime, į kurią gatvės vietą konkrečiai skriejo poeto svajonės. Tų butelių, mažų ar didelių, čia ne per daugiausia, tik gatvės pradžioje ir pabaigoje. Nebuvo nei „Bočių“ (dabar – „La Boheme“) restorano ir kelių kavinių, nei „Pasakos“ kino teatro ar išgarsėjusio „Mint Vinetu“ knygyno. Trys bažnyčios ir trys vienuolynai. Keičiantis valdžioms ir ideologijoms, vienuolynų pastatai labai tiko kalėjimams ir kareivinėms. Tuo požiūriu ir šioje gatvėje nieko naujo nesugalvota. Apie dominikonų vienuolyne kalintus 1863 metų sukilimo vadus primena paminklinė lenta. Vienintelis Vilniuje gimęs katalikų šventasis, sukilėlis Juozapas Kalinauskas, čia laukė mirties nuosprendžio ir pro grotuotą langelį klausėsi bažnyčios vargonų. Išlikusi jo celė. Ir jis pats stebuklingai išliko, keliavo į Sibiro katorgą, vėliau tapo tėvu Rapolu, vienuoliu. Šv. Ignoto Lojolos, davusio gatvei pavadinimą, bažnyčioje buvo caro karininkų klubas, šalimais, itališko stiliaus jėzuitų noviciato rūmuose su arkomis, įkurdinti kareiviai. Kitoje gatvės pusėje, už barokinių vartų, – seserys benediktinės. Jos kalėjimo ir kareivinių invazijos išvengė, bet naciams per karą prireikė jų vienuolyno korpuso, kad ten įrengtų archyvą. Dabar vis iš naujo būna progų prisiminti archyvo patalpose slapstytas ir išgelbėtas žydų šeimas, dešimtmetį Samuelį Baką su mama ir tris jų gelbėtojus, Pasaulio tautų teisuolius.

Vilniuje A. Rūkas gyveno tuo pačiu metu. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus ir mirė Amerikoje. Kilęs nuo Šiaulių, mokytojavo, paskui literatūros ir teatro studijos Kaune, poezija, pjesės, žurnalistika. Per karą Vilniuje dirbo „Vaidilos“ teatre. Jo eilėraščių rinkinys, išėjęs Čikagoje 1951 metais, traukia akį. Žinomo paryžiečio dailininko Žibunto Mikšio grafika viršelyje ir užsklandose. Originalus pavadinimas – „Meilė, bokštai ir buitis“. Žodžiai „Gražuolė meilė vaikšto“ – tai pirmojo knygos skyriaus antraštė. Daug Vilniaus motyvų, pradedant knygos viršeliu. Kaip ir gražuolės meilės, kuri vaikštinėja po miestą ir tampo su savimi poetą. Datų nėra, bet jau dvelkia emigracija, pabėgėlių stovykla, netektimis.

Vilnius su visu jo turiniu poeto biografijoje atsirado po to, kai 1940-ųjų liepą jis redagavo įtakingiausią Kauno dienraštį „Lietuvos žinios“, sveikino tarybų valdžią, „liaudies seimą“ ir linkėjo visiems atlikti didžių darbų socialistinės tėvynės labui. Nieko nelaukdamas, puolė dalyvauti okupacinės administracijos surengtame poetų konkurse ir sukūrė niekingą dainelę „Mes su Stalinu į saulę“, laimėjusią pirmąją premiją ir pretendavusią tapti sovietinės Lietuvos himnu. Palygini dabar tuos revoliucinius užmojus su mažu buteliu mažoj gatvelėj ir negali suprasti, kas pasidarė poetui Vilniuje. Karas, pastangos pabėgti ir pasislėpti? Laimės iliuzija? Gėda ir atgaila už sovietmečio nuodėmes? Gal buvo žiauriai įsimylėjęs? Ponia X po Bernardinų sodo liepomis, prapuolusi kaip ir visa kita? Sakys vėliau palikęs porą mylimųjų, jau pasenusių.

Knygos užsklandai dailininkas, turbūt atsitiktinai, o gal ir paties poeto paprašytas, pasirinko Šv. Ignoto gatvę, barokinį benediktinių vienuolyno vartų kontūrą. Kažin ar kuris iš jųdviejų buvo girdėjęs apie tame kieme nuo mirties išgelbėtus žmones, septyniolika gyvybių.

Taip niekada ir neperprasi gražuolės meilės maršrutų bei posūkių. Paini šio miesto geografija, adresų sistema, laiko juostos. Nei dienos, nei valandos.