Juodasis telefonas

 

Latvių prozininko Vladžio Spārės (g. 1953) apsakymas Melnais telefons buvo įtrauktas į rinkinį „Latvių rašytojų pasakojimai apie šunis“ (Latviešu rakstnieku suņu stāsti, 2023).

 

Per milžinišką Vecrygos butą, kurį saulė, raudonai atsispindėdama nuo priešingo smėlėtos, netvarkingai grįstos gatvelės namo langų, lyg gailėdama apšviesdavo tik pavakariais, driekiasi begalinis koridorius (taip atrodė jau vaikystėje, kai Laimuonis, prikandęs apatinę lūpą, džiaugsmingai paspirtuku lakstė po jį), tarsi tyčia pusiaukelėje užlaužtas, idant pasityčiotų iš jo, prisilaikant sienos įklibikščiuojančio į posūkį, pasuka dešinėn, o tada, lyg dar siauresnis ir klaustrofobiškesnis tunelis, nutįsta ligi virtuvės, kurios tolimajame gale apdulkėjęs langas atveria vaizdą į varnų nutūptą ir rūdžių nustelbtą, bet galingą kaštoną atkampaus kiemo viduryje, greta tuščio sandėliuko, į virtuvę pro durų apačią skleidžiančio šimtą kartų nuodytų žiurkių dvoką, ir priešais taukuotą dujinę viryklę štai nepastebimas, skarda apkaltas „juodasis“ išėjimas arba seniai niekieno nenaudojamos kiemo durys, bet Laimuonis, nors miglotai ir su apmaudu, gana aiškiai prisiminė, kad jos veda į nedidelę laiptų aikštelę ir siaurus sraigtinius laiptus, čia vydamasis brolį dvynį jis krito ir beviltiškai susižeidė kairį gurnelį, o tie laiptai iš penkto aukšto lyg milžiniškas kamščiatraukis gręžėsi žemyn į kiemą ir drėgną, gotiškų skliautų rūsį, kur kitados būdavo laikomos malkos, kurias tėvas nešdavo aukštyn skylėtame džiuto maiše, besibraižančiame į apsilupinėjusias, nuo drėgmės burbuliuotas sienas, o jie abu, per pusę aukšto atsilikę, uoliai lipdavo paskui tėvą, kiekvienas su pora pliauskų glėbyje, bet, kai name pagaliau įvedė centrinį šildymą, tėvas užrakino „juodąjį“ išėjimą, pakabino raktą virš staktos taip aukštai, kad mažieji net pasilipę ant kėdės nepasiektų, prisakė jo neliesti, o pats kitą dieną tyliai, be skandalų paliko šeimą, nes ligos iškankinta motina nebeturėjo jėgų priešintis, visi argumentai, kad negalima vaikų palikti be tėvo, jau buvo išsakyti po aukštomis jugendo stiliaus ornamentuotomis lubomis, bet apie save ji tylėjo, nes kam reikalinga ligota, nusikankinusi ir perkarusi moteris; nusisukusi lovoje į sieną ir susirietusi į kamuolį ji apžiūrinėjo savo nudilusios rankos šešėlį ant vakaro saulės apšviestos sienos ir tik sugniaužė ją į bejėgį kumštį, kai už tėvo su triukšmu užsitrenkė sunkios lauko durys, kurias dvyniai tik bendromis jėgomis valiodavo atstumti, tokios sunkios jos buvo, ir tikriausiai ant „juodojo“ išėjimo rakto dar iki šiol tebėra tėvo pirštų atspaudai, jei jų nenutrynė laikas, prabėgęs taip nepastebimai, kad Laimuonis, besiskusdamas vonios kambaryje, tik šiandien be ypatingos nuostabos pastebėjo, jog yra tėvo kopija, negana to, senesnė kopija to tėvo, kuris su juodu ilgu odiniu paltu, gražia samanų žalumo veliūrine skrybėle ir dviem raudonai rudais lagaminais rankose neatsigręždamas išėjo lauk pro paradines duris, ten jo laukė juoda volga, ją dvyniai, persisvėrę pro langą, sekė žvilgsniais, Laimuonis tylėdamas, o Vitoldas garsiai verkdamas ir smarkiais mojais atsisveikindamas, kol automobilis, apgaubtas dulkių debesies, dingo siauros gatvelės posūkyje ir į kambarį įbėgo susivėlusi senelė, atitraukė juos nuo palangės ir, piktai burbėdama, užtrenkė langą, tačiau Vitoldas, sukniubęs ant grindų, tebeverkė, o Laimuonis, šokinėdamas ant girgždančios spyruoklinės sofos, jam iš viršaus sušuko:

– Ko tu verki? Juk jis išėjo!

Piktai nusiviepęs Laimuonis įmetė skustuvą į kriauklę, rankšluosčiu nubraukė putas nuo iki pusės nuskusto skruosto ir, įveikęs ilgą koridorių, įšlubavo į kabinetą, kurio net slenksčio peržengti vaikystėje jam neleisdavo tėvas, atsisėdo prie ąžuolinio rašomojo stalo, dabar jau jo, literatūros profesoriaus emerito, darbo vieta, ir pavartė iš apatinio stalčiaus ištrauktą šeimos fotografijų albumą storais audeklu apsiūtais viršeliais, jame buvo išlikusi tik viena tėvo nuotrauka su ta pačia veliūrine skrybėle ant galvos, nes iš kitų nuotraukų motina buvo jį rūpestingai iškirpusi žirklėmis arba uždažiusi juodu tušu.

Laimuonis stumtelėjo aukščiau ant nosies skaitymo akinius ir konstatavo, kad jis iš tiesų yra kopija, nieko daugiau, ir tikriausiai jo išlepintas brolis Vitoldas, kuriam tėvas leisdavo lipti sau ant galvos ir kurį supdavo ant kelių, būtų tokia pat niūri kopija nuleistais burnos kampučiais ir su giliomis raukšlėmis abipus nosies, jei tik nebūtų nušautas Afganistano kare, kuriame iš teisybės turėjo kristi Laimuonis, trimis minutėmis vyresnis brolis, nes kulka, nužudžiusi jaunesnįjį, tikrai buvo skirta jam, šlubiui, kurį kaip luošiuką kreivai šypsodamasis sunkiai pakentė sportiškas tėvas ir kurio neėmė net į rusų armiją, ir dažnai, kai virtuvėje, skelbdamas tostus žvirbliams ir varnoms už lango, jis vienatvėje garsiai kalbėdavosi su savimi, gurkšnodamas įprastinę vakaro raudonojo vyno taurę, ši mintis šmėžavo lyg praleista nuostabi galimybė, iš jo neteisingai pavogtas didelis šansas, galėjęs išspręsti viską, net Irenos klausimą, dėl kurio jis jaunystėje vos nepasikorė vonios kambaryje, bet tą kartą jį iš kilpos ištraukė senas juodas analoginis VEF ebonito telefonas, šaižiai ir reikliai lyg mokyklos skambutis suskambėjęs kitame buto gale, tuščiame tėvo kabinete, ir neprotinga mintis, gal vis dėlto tai Irena, bet skambino ne ji, ir šio analoginio telefono abonementą Laimuonis, nors seniai naudojosi išmaniuoju, o visas pasaulis buvo tapęs skaitmeninis, vis dėlto toliau prietaringai apmokėdavo dėl viso pikto, jei kas nors iš praeities vis dėlto paskambintų, kad ir tas pats tėvas, bet šis telefonas jau metų metais tylėjo ir ant ąžuolinio stalo atliko tik dekoratyvinę funkciją.

Virtuvėje, kurios sienas, kaip ir visame bute, ištisai dengė motinos aliejumi tapyti paveikslai, jos sukurta grafika ir akvarelės, namuose sudarantys muziejaus įspūdį, Laimuonis džiazvoje užvirė kavą, atsisėdo prie senamadiško apskrito virtuvės stalo, dengto senelės apmegzta staltiese, kadaise balta, o dabar pilka, nutaškyta kavos ir raudonojo vyno dėmėmis, ir su malonumu sriūbtelėjo karštos kavos, paskui pažvairavo į vyno butelį, masinamai boluojantį jugendo stiliaus sieninėje spintelėje už šlifuoto stiklo durelių, bet nusprendė jo neatkimšti ir ėmė vartyti smulkiu raštu pradėtą savo paskaitos konspektą, kurį ketino pirmadienį išdėstyti studentams, tai buvo paskaita apie Janį Puoruką ir apmąstymai, kodėl jis išėjo iš proto, tačiau Laimuonis nepajėgė susikaupti, nes mintys vis grįždavo prie vakar internete netyčia užtiktos žinios, kad jo beveik šimtametis tėvas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, žuvo Kyjive savo bute per bombardavimą, be to, jau prieš keturis mėnesius, tai buvo sena žinia, bet niekas Laimuonio apie tai neinformavo, nors tėvo dvidešimt penkeriais metais jaunesnė žmona Marina žinojo šį telefono numerį, bet tikriausiai jie visi žuvo, nusprendė Laimuonis, jeigu jau nebuvo kam paskambinti, o gal žmona bijojo, kad jis pareikš pretenzijas į palikimą, na, nereikia jam jokio palikimo.

– Aš ir taip nevažiuočiau į laidotuves, – pasakė jis varnoms, krutančioms kaštono šakose už praviro lango, ir atrodė, kad viena jų supratingai pamojavo snapu. – Neatvažiavo į brolio laidotuves, kodėl turėčiau važiuoti į jo? Tai, kad neatvažiavo į mamos laidotuves, dar suprantu, bet bratkos!

Jis užtrenkė paskaitos konspekto aplanką ir pastūmė jį į stalo vidurį, toliau nuo savęs. Jau stiebėsi link spintelės vyno butelio, šeštadienis, kodėl gi ne, ir galų gale, nors ir vėluojant, tačiau kažkaip reikia nugerti tas tėvo laidotuves, bet tada toli, kitame buto gale, kabinete, suskambo nuo vaikystės pažįstamas šaižus ir reiklus analoginio telefono skambutis.

Galbūt tai skambina tėvas, stebuklingu būdu likęs gyvas? Laimuonis pašoko ant kojų ir kuo skubiau nužingsniavo tamsiu koridoriumi, kurio sienas taip pat dengė motinos, pripažintos menininkės, prieblandoje beveik neįžiūrima grafika, jis lėkė į kabinetą, kuriame gyveno tarp paveikslų ir knygų kalnų, nenorėdamas nieko daug žinoti apie kitas buto patalpas, ir kasdien įprastai kursavo tarp kabineto ir virtuvės per ilgą koridoriaus olą.

Laimuonis įsvirduliavo į kabinetą ir, persisvėręs per stalą, pagriebė sunkų ragelį.

– Alio, alio! Kalbėkite! – atkakliai pareikalavo jis, bet kitame gale kažkas padėjo ragelį ir pasigirdo ilgi pypsėjimai, kurių Laimuonis klausėsi, lyg stengdamasis iššifruoti Morzės abėcėlės pranešimą.

– Keista, – Laimuonis atsisėdo į ąžuolinį krėslą prie rašomojo stalo, paėmė mažą užrašų knygelę minkštais kiaulės odos viršeliais, kurios vakar naktį, prisigėręs vyno, ieškojo po visą butą, kol atrado čia pat po nosimi, viduriniame rašomojo stalo stalčiuje. Užrašų knygelė buvo atversta ties skyriumi „TĖVAS“, kur išblukusiu mėlynu rašalu prieš daugelį metų jo ranka buvo įrašytas tėvo telefono numeris Kyjive.

– Reikia patikrinti dar kartą, – sumurmėjo jis ir surinko ilgą numerį, po akimirkos automatinis atsakiklis švelniu moters balsu mandagiai, bet podraug bejausmiškai pranešė:

– Numeris, kuriuo skambinate, neegzistuoja.

Laimuonis vėl gavo tą patį atsakymą, kurį vakar naktį buvo girdėjęs begalę kartų, tačiau neklusniais pirštais toliau suko traškantį metalinį diską, kol krištoliniame grafine baigėsi vynas, ir jis su visais drabužiais užmigo ten pat kabinete prie knygų lentynų ant kietos odinės sofos, pasidėjęs po galva storą „Don Kichoto“ tomą.

– Na štai, vadinasi, neegzistuoja, – jis padėjo sunkų ebonito ragelį ant aparato atsargiu judesiu lyg sužeistą gyvūnėlį ir tik tada pagaliau suvokė, kad tėvas iš tikrųjų nebeegzistuoja, o jie nespėjo pasakyti viens kitam nieko, visiškai nieko.

– Gali būti, kad nieko ir nereikia, gyvenimas praėjęs.

Laimuonis pakilo nuo rašomojo stalo, akimirką pastovėjo kabineto viduryje, peržvelgdamas knygų lentynas, dengiančias patalpos sienas nuo grindų iki lubų, lyg ieškodamas kokios nors svarbios knygos, pasislėpusios tarp šimtų kitų, paskui skėstelėjo rankomis ir nusivilko atgal į virtuvę begaliniu koridoriumi, kuris pasirodė dar ilgesnis ir labiau kankinantis nei įprastai.

Posūkyje jis sustojo, kad surinktų po grindis išbarstytus paskaitos konspekto lapus, skubant į kabinetą išslydusius iš po pažasties, ir, laikydamas lapų kuokštą, sugniaužtą kumštyje, pažvelgė aukštyn į perdegusią nuogą lubų lemputę, kuri kabėjo ant kreivo laido ir priminė kataraktos aptrauktą pabalusią akį, ją metų metais ketino pakeisti, bet taip ir nepakeitė.

– Tai mano paskaita, aš dar šiemet skaitau paskaitas, – pasakė jis lemputei. – Vis šiokia tokia nauda iš manęs.

Ranka atsirėmęs į kelius ir dar alkūnę atrėmęs į sieną, jis atsistojo ir nusivilko į virtuvę.

– Užtat jie niekuo nekalti, – Laimuonis įbėrė į lesyklą ant palangės grūdų paukščiams, kurie kantriai budėjo kieme, laukdami jo pasirodant su vaišėmis, ir akimirksniu suskrido iš visų pusių.

Jis pažiūrėjo, kaip žvirbliai ir balandžiai, stumdydamiesi ir pešdamiesi, greitai ištuština lesyklą, šis vaizdas kaip laužo liepsna jį visada nuramindavo, ir jau ketino su nugertu kavos puodeliu leistis į kabinetą, bet žvilgsnis įsmigo į „juodąjį“ išėjimą, apie kurį jis ištisus metus nenorėjo nieko žinoti, beveik net užmiršo apie šių žemų ir nepastebimų durų egzistavimą. Tėvo pakabintas raktas vis dar kabėjo savo vietoje prie staktos. Kol buvo gyva, motina taip pat neleisdavo prie jo prisiliesti, bijojo, kad vaikai užsimuš ant stačių laiptų, lyg neužtektų sulaužytos Laimuonio kojos.

– O kodėl gi ne? – Laimuonis įžūliai ir truputį vaikiškai šypsodamasis nukabino raktą, pasukinėjo jį tarp pirštų ir atrakino „juodojo“ išėjimo duris, tačiau jos atsidarė tik tada, kai jis, suspaudęs durų rankeną abiem rankom, atsirėmė raiša koja į staktą ir trūktelėjo iš visų jėgų.

Pro dulkių debesį jis pamatė durų angą, iš kitos pusės rūpestingai užmūrytą raudonomis plytomis.

– Vadinasi, „juodasis“ išėjimas taip pat nebeegzistuoja, – sausai konstatavo jis ir atsitraukė nuo durų, delnais nubraukdamas nuo kelnių ir marškinių dulkes.

Laimuonis stovėjo, atsirėmęs į apskritą stalą, iš lėto gurkšnojo atvėsusią, pernelyg stiprią kavą ir jautė, kaip maudžiantis kartėlis iki kraštų pripildo krūtinę. Jis skvarbiai žvelgė į mūrinę sieną, lyg žvilgsniu galėtų ją pašalinti, paskui išskalavo puodelį po čiaupu ir, palikęs „juodojo“ išėjimo duris iki galo atvertas, nužingsniavo atgal į kabinetą, tačiau koridoriaus linkyje staigiai apsisuko ir, sugrįžęs į virtuvę, raišąja koja užspyrė duris, dviem pasukimais tvirtai užrakino ir raktą pakabino į senąją vietą prie staktos.

– Tegul viskas lieka, kaip buvo, – sumurmėjo jis lyg burtažodžius. – Aš jų nedariau.

Pakeliui į kabinetą Laimuonis akimirką stabtelėjo ir pačiupinėjo mirusios motinos kambario durų rankeną, jis žinojo, kad už jų prie lango stovi molbertas su neužbaigta išblukusia akvarele, motina didvyriškai kovojo su liga, kol nors kiek užaugino vaikus, tada – nušautojo brolio, kurio trūkumą kaip dvynys jis širdyje vis dar jautė, kambario durų rankeną, paskui mylimos senelės, kuri vaikystėje abiem sekdavo pasakas ir tyliai išėjo miegodama, mažojo kambarėlio rankeną, lyg pasisveikindamas su išėjusiaisiais, tačiau durų niekas nepravėrė, jis tik palingavo žilstelėjusią galvą ir įprastai vilkosi toliau.

Laimuonis nušlubavo iki laukujų durų ir atidarė vidines duris, kad, nors ir suprasdamas, kaip tai kvaila, įsitikintų, ar šio išėjimo taip pat staiga neužmūrijo, ir su palengvėjimu žiūrėjo pro durų akutę į nejaukią, tamsią laiptinę.

– Visiškai nebelaiko nervai, – suburbėjo jis ir pažvelgė į tuščią, išgulėtą poroloninį šuns guolį greta numintų batų eilės po paltų kabykla, jame tebegulėjo apgraužtas pilkas guminis kamuoliukas.

– Mažas vargšiukas, iš paskutiniųjų kėblino kartu su manimi, kur tik ėjau, – pasakė Laimuonis ir prisiminė, kaip naktį su taksi vežė jau veik nesąmoningą šunelį, kuris žvelgė į jį stiklinėmis, bet vis dar ištikimomis rudomis akimis, į budinčią veterinarijos kliniką užmigdyti, prieš tai dar paskutinį kartą, prilaikydamas už šono, nušlapinęs kieme po kaštonu. – Užmigo ant mano rankų. Jo labiausiai gaila.

Pagaliau parsiradęs atgal į kabinetą jis ant rašomojo stalo odinio paviršiaus išlygino suglamžytus paskaitos konspekto lapus ir įsegė į kartoninį aplanką, tada pasižiūrėjo į juodą VEF telefoną ir kai jau ketino jį visiems laikams išrauti iš sienos, šis, lyg gelbėdamasis nuo sunaikinimo, suskambo.

– Klausau. – Laimuonis, atsargiai pakėlęs ragelį, stengėsi neparodyti susijaudinimo.

– Tai aš, – atsiliepė Irena, jos balsas buvo toks pat skaidrus kaip seniau ir akimirksniui nubloškė Laimuonį į praeitį, kur jis pamatė jauną, gražią moterį juodais plaukais žemiau juosmens, žaliomis, žėrinčiomis akimis ir akinamai balta oda be jokio apgamėlio.

– Tu… – Laimuonis pajuto, kad išdžiūvo burna. – Ar tai tu skambinai prieš akimirką?.. Keista… – Jis pasikasė pusplikį pakaušį. – Iš kur gavai šį numerį?

– Na, kaip iš kur? – nustebo Irena. – Aš jį žinojau visada.

– Man atrodė, kad šį numerį jau seniai visi užmiršę.

– Aš jį žinau atmintinai! – atsakė Irena. – Argi tu neprisimeni mano telefono numerio?

– Mūsų laikais niekas daugiau telefonų numerių neprisimena.

– Bet juk manąjį tu prisimeni? – nerimo ji, buvo tokia pat atkakli kaip seniau.

– Kažkur yra užrašytas, – išsisukinėdamas atsakė jis.

– Mano taip pat tas senasis numeris, kaip tada, kai skambindavai man naktimis, – priminė Irena. – Ir mes ištisom valandom plepėdavome iki pat aušros, ar prisimeni?

– Na, tarkim, prisimenu.

– Ir mes kalbėdavomės apie viską! – tęsė Irena, nekreipdama dėmesio į irzlų Laimuonio toną. – Bet daugiausia apie literatūrą! Ir apie gyvenimą kaipo tokį. Tu man viską pasakodavai, o aš tik klausydavaus. Tai buvo taip gražu!

– Tada tu manęs dar klauseisi, – nusišaipė Laimuonis.

– Nepradėsime dabar iš naujo, – taikiai įspėjo ji. – Tu išsitrynei iš visų socialinių tinklų, iš feisbuko ir tviterio.

– Man jų nebereikia, – išsiblaškiusiai atrėžė jis. – Nežinojau, kad seki, ką aš veikiu.

– Aš irgi greitai išsitrinsiu.

– Kodėl tu man skambini? – susiėmęs paklausė Laimuonis.

– Aš noriu pareikšti tau užuojautą dėl tavo tėvo, ir dar… aš…

– Iš kur tu tai žinai? – griežtai pertraukė ją Laimuonis.

– Man paskambino Karlina, kuriai tu atseit naktį visiškai prisigėręs skambinai ir garsiai verkei į ragelį, – atsargiai paaiškino Irena.

Laimuonis sutrikęs tylėjo.

– Na taip, aš naktį skambinau visur, net neprisimenu, kam, – pagaliau atsakė jis. – Tikriausiai ir jai. Bet kad verkčiau? Kurių velnių? Juk žinai, kad tėvo nekenčiau! – nenoromis jis pakėlė balsą.

– Žinau, kad tavo santykiai su tėvu buvo sudėtingi, bet ji man taip sakė, – paaiškino Irena, ir Laimuonis mintyse pamatė ją kitame linijos gale kaip paprastai nekaltai ir erzinančiai patraukant siaurais pečiais.

– Aš norėjau jo kai ko paklausti, bet nesuspėjau, – šiurkščiai išrėžė jis. – Tai ir viskas!

– Ko būtent? – nuoširdžiai paklausė ji.

– Nesvarbu, – atsakė jis. – Prieš porą dienų man čia šuo numirė. Naktį nuvežiau jį į budinčią kliniką užmigdyti, sumokėjau keturiasdešimt eurų. Ten apsiverkiau, teisingiau sakant, nubiro pora ašarų.

– Kaip liūdna… – užjaučiamai nutęsė Irena, ir jis jau vėl matė, kaip ji gailiai suraukia savo tankius juodus antakius.

– Taip, – ištarė Laimuonis. – Bet kito šuns daugiau nebeimsiu. Niekada. Neįmanoma ištverti, kai jie miršta ir palieka mus.

– Taip, suprantu, – atsakė ji. – Man labai gaila tavo šunelio.

– Ačiū! – Laimuonis sarkastiškai šyptelėjo. – Už tėvą ir už šunelį, už abu be galo ačiū! Labai miela iš tavo pusės.

– Tu vėl kvailai juokauji? – nedrąsiai paklausė ji. – Jaunystėje niekada negalėjau suprasti, kada tu juokauji, o kada kalbi rimtai.

– Toks jau esu, tėvo kopija.

– Kodėl tu nepaskambinai man? – švelniai paklausė ji.

– Todėl, kad tu visada pradedi kalbėti apie tai, kaip mes išsiskyrėme, ir tada aš turiu klausytis priekaištų. Man jie įgriso iki gyvo kaulo! – Laimuonis, savo nuostabai, užsidegė kaip jaunystėje, kai jie gyveno kartu. – Visa tai buvo taip seniai, kad aš galbūt išvis nieko neprisimenu!

– Tikrai prisimeni! – atkirto ji, ir Laimuonis jau pamatė furiją, kuri ginčijantis gatvėje nagais nuplėšė jam marškinius ir jų draiskanas įmetė į erškėtrožių krūmą.

– Ne, neprisimenu, ir palikime praeitį vieną kartą ramybėje! – beveik rėkė jis į ragelį, paskui, kažkaip susivaldęs, pro dantis išspaudė: – Irena, tai užburtas ratas…

– Tu mane paprasčiausiai palikai, – ji iš lėto drebančiu balsu rito žodžius, lyg stengdamasi iš Laimuonio ištraukti sielą. – Susirinkai savo daiktus ir paslapčiomis, kol manęs nebuvo namie, išėjai.

– Aš tavęs niekada nesu palikęs, – pamažu negarsiai ištarė jis, lyg būtų tai jai sakęs tūkstančius kartų.

– Laimuoni, tu prisigėręs?

– Palieki tuos, apie kuriuos daugiau nebegalvoji, – paaiškino jis. – O aš apie tave galvojau. Savo nelaimei.

– Visus šiuos metus?

– Deja, – atsakė jis. – Ir net sapnuose matau.

– Ką būtent tu matai? – greit nusiraminusi smalsiai paklausė.

– Na, kaip ką? – sutriko Laimuonis. – Na tave, ką gi daugiau… Ir tai, kaip mes… – jis nutilo ir prisiminė, kaip stengėsi surasti nors vieną apgamą ant jos baltos, švelnios odos, bet taip ir nesurado.

– Aš irgi apie tave dažnai pagalvoju, labai dažnai, – sušvelnėjusi atsakė Irena ir Laimuonis vaizduotėje išvydo ją jaukiai įsitaisant ant žalio fotelio, prisėdant savo dailias kojas. – Tu buvai nepaprastai svarbus žmogus mano gyvenime. Kiti žmonės atėjo ir išėjo iš mano gyvenimo, o tu likai kaip koks nekintantis dydis. Ir aš buvau tau ištikima, – pabrėžtinai pridūrė ji.

– Aš tai žinau.

– Tada kodėl susidėjai su Karlina? – jos balsas vėl sudrebėjo.

– Ak, dieve! Tu visada uždavinėji tuos pačius klausimus! Kokia prasmė? – Laimuonis lyg gindamasis purtė galvą. – Taip atsitiko. Jaunystėje atsitinka visko. Paprasčiausiai išgėręs pergulėjau, ir tada užnešė…

– Kaip morčiaus katinas? – niekinamai pasakė ji. – Taip prastai…

– Ir tu dar stebiesi, kodėl aš tau ištisais metais neskambinu? – Laimuonis kankindamasis stengėsi neįsiusti. – O dabar dar pagiežingai pridursi, kad ji man įstatė ragus ir išėjo?

– Aš taip niekada nesakiau, bent nemeluok! – lediniu balsu atsiliepė Irena ir, akimirką pagalvojusi, išdidžiai pridūrė: – Karlina paprasčiausiai tavęs neįvertino. Nepajėgė įvertinti.

– Tai jau skamba truputį geriau, – Laimuonis nusišluostė suprakaitavusią kaktą paskaitos konspekto lapu, išsitepdamas mėlynu rašalu.

Akimirką abu, pavargę nuo ginčo, klausėsi vienas kito kvėpavimo.

– O kodėl tu tą kartą nesugrįžai pas mane? – švelniai prakalbo Irena pirmoji, lyg prieš akimirką jie nebūtų draskęsi. – Juk aš tau sakiau, kad gali grįžti. Tą kartą mes netikėtai susidūrėme Matiso turgavietėje prie gėlių kiosko, dar buvo saulėta pavasario diena, sniegas visur nutirpęs. Ar prisimeni? Aš beveik maldavau…

– Todėl, kad tu man to niekada neatleistum, – atsakė Laimuonis. – Tu nesugebi atleisti.

– Bet stengčiausi užmiršti!

– Tai ne tas pats.

– Kodėl man padovanojai tas snieguoles?

– Nežinau… – sutriko Laimuonis. – Paprasčiausiai nupirkau.

– Paprasčiausiai nupirkai… – liūdnai nutęsė ji. – O aš jas vis dar turiu, sudžiovintas dienoraštyje.

– Iš tiesų? – netikėdamas paklausė Laimuonis ir lyg teisindamasis pridūrė: – Bet juk tuo metu buvai tik atsiskyrusi nuo vyro.

– Na ir? Aš pati tau tai pasakiau!

– Tik nepasakei, kad jis susirado meilužę, jauną merginą iš šokių studijos, – nors ir be galo bjauriai jausdamasis, vis dėlto priminė Laimuonis. – Ir po begalinių skandalų judu vėl suėjote. O kelti skandalus tu sugebi, tai aš žinau!

– O tu norėjai, kad visą gyvenimą gyvenčiau viena? – paklausė ji. – Ir kaip Solveiga laukčiau tavęs?

– Ne.

– Na kaip tu nesupranti! – tęsė ji suglumusi. – Jei tu tada būtum sugrįžęs, būčiau likusi su tavimi. Ir juk tu tai žinai!

– Būtum palikusi vyrą?

– Taip.

– Taigi mes abu esame apgailėtini palikėjai, viena batų pora.

– Kodėl taip kalbi? Jau buvau užmiršusi, koks žiaurus ir ciniškas gali būti! – sušuko ji, ir Laimuonis jau gailėjosi dėl pasakytų žodžių. – O dabar aš esu viena, visiškai viena!

– Kurgi dėjai vyrą?

– Jis išvažiavo, net nežinau kur, sakė, kad daugiau viso to ištverti nepajėgia, – atsakė ji. – Ir teisingai padarė, aš taip manau. Jam nieko neprikišu. Visiškai nieko. Juk vyrai yra tik vyrai…

– Na gerai, atleisk, iš tikrųjų tai ne mano reikalas, – susigėdęs atsakė Laimuonis.

– Na kaip tu nesupranti! – įsijautusi tęsė ji. – Aš pas tave būčiau sugrįžusi visada, bet kuriuo metu, nepriklausomai nuo nieko, jei tik tu, jei mes… jei mes abu…

– Mes vėl vienas kitą tik skaudiname. – Laimuonis popieriaus lapu dar labiau rašalu išterliojo suprakaitavusią kaktą ir pamatė Ireną mažytę, trapią ir susitraukusią žaliajame fotelyje. – Tai viskas, ką mes sugebame, Irena. Sukelti kitam skausmą. – Jis suglamžė lapą ir numetė ant grindų.

– Ir tau irgi skaudėjo, kai gyvenai be manęs. Aš tai žinau! – kaprizingai suriko ji. – Tu man skambindavai naktimis… o aš niekada nenumesdavau ragelio!

– Taip, skambindavau, – prisipažino jis, – kai būdavau mieste prisiliuobęs ir lipdavo per kraštus…

– O paskui nustojai ir skambinti! – karčiai papriekaištavo ji.

– Gerti taip pat nustojau, – atsakė jis. – Gyvenimas nestovi vietoje, Irena.

– Bet juk mes buvome tokie laimingi! – įsijautusi sušuko ji. – Argi ne?

– Irena, dabar žinau, kad mes iš tikrųjų buvome laimingi, bet turėjau pasenti, kad tai suprasčiau, – atsakė Laimuonis. – Mes patys viską sugriovėme. Buvome per daug jauni ir nesupratome, kokį laimingą bilietą esame ištraukę. Mes draskydavomės dėl nieko, visiškai dėl nieko! O tu buvai per daug valdinga ir užsispyrusi, aš irgi siutau reikia nereikia. Buvau pavydus, nes buvau raišas ir negalėjau su tavimi šokti, kai kiti tave kviesdavo ir šokdavo tango, aš sėdėdavau nuošaly, žiūrėdavau ir galvodavau, kad man visiškai nedera tokia graži moteris kaip tu.

– Mes abu buvome jauni ir gražūs! Ir šokdavome lėtą fokstrotą! – karštai paprieštaravo ji. – Ir mylėjome vienas kitą kaip Romeo ir Džuljeta!

– Tu buvai graži, aš buvau tik raišas, bet lėtas fokstrotas nesiskaito, tai joks šokis! – atsakė jis. – Ir vienintelis būdas užbaigti kvailus kivirčus būdavo kristi į lovą, nes normaliai susišnekėti mes nesugebėdavome! Ir dabar tikriausiai nesugebame.

– Man tu niekada nebuvai raišas! – pareiškė Irena švelniai ir drauge kategoriškai. – Tu buvai nuostabus, protingas, didelėmis mėlynomis akimis ir vyriško stoto, tikras šviesiaplaukis vikingas. Taip, ginčai baigdavosi lovoje, bet jie baigdavosi, visada baigdavosi! – ji nutilo, tada tęsė su nauja jėga: – Ir tu manyje pažadinai moterį! Ir žinai, aš esu tau labai dėkinga už viską, absoliučiai viską.

Laimuonis pažvelgė laukan pro langą į rudeninį kaštoną, po kuriuo, kai šis dar buvo visiškai nedidelis medelis, vaikystėje buvo smėlio dėžė su nesuskaičiuojamomis smėlio pilimis, o dabar šmėksojo juodas plastikinis šiukšlių konteineris.

– Mūsų nenugyventas gyvenimas… – iš lėto kalbėjo Irena su ilgomis pauzėmis tarp žodžių. – Kaip tu manai, galbūt kitame gyvenime mums pasiseks labiau?

– Kitame? – Laimuonis krūptelėjo ir atitraukė žvilgsnį nuo kaštono.

– Taip, kitame, – patvirtino ji.

– Ir šis gyvenimas dar nesibaigęs, – išsisukinėdamas atsakė jis ir staiga, skaudžiai sumaudus širdžiai, suvokė, kad viskas, absoliučiai viskas pavėluota, praleista pro šalį ir nuėję negrįžtamai kartu su vaikystės smėlio pilimis kiemo kačių prišlapintoje dėžėje, mirusiu tėvu ir Irenos bučinių atšvaitu sieloje, nors dar visiškai neseniai atrodė, kad dar yra laiko viską sutvarkyti, bet daugiau laiko nebėra, kaip ir „juodojo“ išėjimo, kurio sraigtiniais laiptais nusileidi iki lemtingo kritimo laipto, o priešais tik kankinanti vienatvė ir akligatvis su raudonų plytų mūru gale.

– Man pasibaigęs, – lengvai atsidususi atsakė Irena. – Aš iš tiesų skambinu ne tik dėl to, kad pareikščiau užuojautą dėl tėvo, bet ir atsisveikinčiau bei pasakyčiau, kad tu buvai didžioji mano gyvenimo meilė. Pati gryniausia ir gražiausia.

– Irena…

– Man kasos vėžys, – susvetimėjusiu balsu tęsė ji. – Tas pats, nuo kurio išėjo mano motina. Tikriausiai paveldimumas, ir man likę kažkiek savaičių, aš net nežinau, kiek.

– Ak, dieve… – Laimuonis atsisegė dvi viršutines marškinių sagas.

– Tik tu nesijaudink, – ramino ji, – aš jau apsipratusi ir net susitaikiusi. Tik norėjau, kad tai sužinotum iš manęs.

– Ar galiu tau kaip nors padėti? – Laimuonis sugraibė už marmurinės rašalinės dėl visa ko padėtą nitroglicerino grūdelį ir įsimetė į burną. – Gal reikia gauti kokių nors vaistų? Galiu padėti pinigais. Viskuo, ko tik reikia. Tu tik sakyk!

– Man nieko nebereikia, – atsakė ji. – Laikausi skausmą malšinančiomis priemonėmis, ir to man pakanka. Dabar jau ne taip kaip mamos laikais, kai negalėjai gauti morfijaus ir reikėjo rūpintis per blatą. Aš tik norėjau dar kartą su tavimi pasišnekėti kaip senais laikais, kai mes valandomis plepėdavome telefonu. Ar tu prisimeni mūsų pokalbius?

– Taip, prisimenu, aš tau begėdiškai skambindavau naktimis. – Laimuonis patvirtindamas palingavo galva. – Daugiausia naktimis, bet tu už tai nepykdavai.

– Iš tikrųjų aš niekada ant tavęs nesu rimtai pykusi, – atsakė ir susimąsčiusi pridūrė: – Vis dėlto gyvenimas praeina taip greitai, ar ne?

– Taip.

– Iš tiesų tai viskas, ką norėjau tau pasakyti, – tarė ji, ir Laimuonis ją vėl pamatė mažutę, susitraukusią ir nelaimingą žaliajame fotelyje. – Daugiau neturiu ką pasakyti, atleisk, – ji nutilo.

– Palauk! – Laimuonis stipriai laikė juodąjį telefoną, lyg tas ketintų nuslysti nuo stalo. – Nepadėk ragelio!

– Aš dar čia, – atsiliepė ji.

– Aš taip pat, – pasakė jis. – Ar tu sėdi savo senajame žaliajame fotelyje?

– Na taip. O tu prie rašomojo stalo?

– Žinoma, – atsakė jis. – Tikriausiai yra dalykų, kurie nesikeičia. Vis dėlto yra…

– Taip. Ir žinai, tada galbūt susitiksime kitame gyvenime, – pasiūlė Irena. – Tu mane pažinsi iš senų pilkų kailinukų su gobtuvėliu, kuriuos vilkėjau, kai susibarėme tramvajuje ir tu perpykęs išlipai lauk, o aš nuvažiavau toliau, ar prisimeni?

– Taip, prisimenu…

– O aš irgi iššokau lauk kitoje stotelėje ir bėgau atgal link tavęs, o tu irgi bėgai, kol pamatei mane per sniego pūgą, ar prisimeni? Buvo nepaprastai šalta žiema, gatvė naktį tuščia, o aš visa apsisnargliavusi drebėjau iš šalčio.

– Tai buvo Krišjanio Baruono gatvėje prie Nacionalinės bibliotekos, – patikslino Laimuonis. – Mes važiavome paskutiniu tramvajumi.

– Mes apsikabinome ir bučiavomės, o tu mane pakėlei ir sukai aplink save tarp snaigių, kurios lipdė akis, ir mes juokdamiesi nugriuvome į pusnį, nes buvo baisiai slidu. Ir tu mane sušildei, tavo lūpos buvo tokios šiltos.

– O paskui bėgiais ėjome namo, – pridūrė Laimuonis.

– Nes bijojome, kad ant šaligatvio ant mūsų gali užkristi varvekliai. Mes buvome tokie triušiukai! – nusijuokė Irena.

– Taip, triušiukai, – pritarė Laimuonis. – Dar prisimenu, kaip aš tave tą pačią žiemą su savo raiša koja nešiau ant kupros iš Saulkrastų „Varavos“ restorano, kur prisisiurbei šampano, iki pat Inčiupės į mūsų senąjį vasarnamį ant jūros kranto, ir tu buvai apsirengusi tais pačiais kailinukais su gobtuvu. O vasarnamyje užsikūrėme židinį ir mylėjomės.

– Taip, mylėjomės, o tu neturi jokios raišos kojos! – švelniai paprieštaravo Irena, ir Laimuoniui atrodė, kad ji raminamai uždeda savo mažą delną ant jo kelio. – Iš tikro raišas žmogus visai nepajėgtų nunešti manęs penkis kilometrus. Tiesiog tavo eisena ypatinga, lyg jūrininko, kuris pagaliau sugrįžo į krantą.

– Aš dar dabar tai galėčiau pakartot! – suriko Laimuonis. – Aš galėčiau tave nunešti iki Rygos, jei tai padėtų tau atsistoti ant kojų.

– Žinau, – atsakė ji ir Laimuonis nusišypsojo, jausdamas, kad Irena kitame linijos gale šypsosi.

– Irena, žinai… Aš tave įsimylėjau jau ketvirtoje klasėje, – prisipažino jis. – Ak, dieve, koks neteisingas pasaulis!

– Užtat jis neįtikėtinai gražus, dabar tai suprantu daug geriau, nes matau kiekvieną smulkmeną, kiekvieną niekingiausią mažmožį už savo lango. Pavyzdžiui, liepą, jos tokios nuostabios šakos ir geltoni, rudeniški lapai, jie atitrūksta vienas po kito ir taip gražiai sukdamiesi hipnotizuojamai krinta nuo medžio, o jei dar papučia vėjas, tai supdamiesi ir vartydamiesi nuskrenda kartu su… Ir tada pasijuntu lyg koks lengvas lapas, – Irena akimirką nutilo. – Bet dabar tikriausiai sudiev, Laimuoni, kitaip dar apsiverksiu. Dedu ragelį.

– Palauk! – Laimuonis vėl sugriebė telefoną. – Ar galiu dar tau paskambinti? Galbūt susitiksime?

– Nenoriu, kad tu mane tokią matytum. Iš manęs nieko neliko. Ir neskambink. Daugiau nereikia. Tik prašau – neužmiršk manęs, gerai? – Ji padėjo ragelį.

– Nesąmonė, – sušnibždėjo Laimuonis.

Jis sėdėjo alkūnėmis atsirėmęs į stalą, žemai palinkęs virš juodojo aparato ir pirštais sukinėjo pintą jo ragelio laidą, paskui pakilo ir, lyg uždarytas į kalėjimo vienutę, pradėjo lakstyti nudilusiu turkišku kilimu viduryje kabineto, knygų lentynos su paveikslais sukosi aplink, galvoje pulsavo sukilęs spaudimas, o širdį, nepaisant nitroglicerino, vėl pradėjo mausti.

– Parduosiu šį prakeiktą butą! – sušvokštė jis. – Rytoj pat pasakysiu dekanui, kad tai paskutinis semestras, kai skaitau paskaitas. Įsidėsiu titano gurnelį ir kur nors eisiu, nesvarbu kur, tiesiog eisiu. Man gana! – Laimuonis uždusęs sustojo ir su neapykanta pažvelgė į juodąjį telefoną. – O tave tuoj pat išmesiu!

Jis ištraukė telefono laidą iš sienos, išbėgo su aparatu į laiptinę ir sparčiai nušlubavo iki šiukšlių konteinerio, kiurksančio kiemo viduryje po kaštonu ir dvokiančio supuvusiais vaisiais.

Rudens naktis buvo šilta ir tyli, be mažiausio vėjo dvelksmo, virš aptrupėjusio priešingo namo kamino plunksninių debesų putose plaukiojo mėnulio pilnatis, o kažkur virš Laimuonio galvos, sustingusios kaštono šakose, miegojo varnos.

– Be viso ko, dar pilnatis, – sumurmėjo jis ir jau ketino mesti telefoną į konteinerį, bet pastebėjo kažką apačioje cypsint ir spurdant.

Kažin kas šiltas ir plaukuotas prisispaudė prie raišosios jo kojos, ir Laimuonis pamatė iš šiukšliadėžės apačios išlindusį liesą šunelį susivėlusiais plaukais, išgąsdintomis akimis ir iškištu rožiniu liežuviu, ant kurio galo kabėjo seilių lašas, mirguliuojantis ryškioje pilnaties šviesoje.

– Tai tu, mažiau? – nusistebėjo Laimuonis ir patraukė koją. – Juk tave čia katinai užpjaus.

Gyvūnėlis drebėjo ir gerindamasis vėl prisiglaudė prie sužalotojo gurnelio.

– Atėjai raminti manęs? – truputį švelniau paklausė Laimuonis. – Na, ką su tavimi daryti?

Šunelis suinkštė.

– Gerai, eikš ant rankų! – Laimuonis pasilenkė ir pakėlė nuolankiai sustingusį gyvūnėlį, kuris bjauriai dvokė senomis strimelėmis, pakreipė užpakalines jo kojas prieš mėnulį ir, pažiūrėjęs į papilvę, nusikeikė: – Ir dar kalytė! Tik to man betrūko…

Laimuonis pakėlė virš šiukšliadėžės juodąjį telefoną, kad su jėga įtrenktų į tamsų konteinerio plyšį, tačiau paskutinę akimirką galvoje toptelėjo mintis, kad juk prieš Irenos skambutį buvo dar vienas, nežinomas, ilgas ir atkaklus! Kažkas stengėsi jam prisiskambinti ir galbūt dar dabar skambina.

– Prakeikimas! Kada pagaliau nustosiu priiminėti skubotus sprendimus? – sumurmėjo jis ir pasitraukė nuo šiukšlių konteinerio, paskui metė rūstų žvilgsnį į šunelį. – Tik nežiūrėk į mane tokiomis nekaltomis akimis, tu irgi esi toks sprendimas.

Nuo medžio nukrito ir pokšteldamas trūko kaštonas, išlaisvindamas rudą branduolį, šis kryvuliuodamas atriedėjo prie Laimuonio kojų. Jis jį pakėlė, paritinėjo delne ir davė pauostyti šuneliui, tas prikišo prie kaštono šlapią, drebantį liežuvį.

– Čia kaštonas, – pamokomai pasakė Laimuonis ir įsidėjo kaštoną į kelnių kišenę.

Su šuneliu, kurio minkšta uodega linksmai plakė Laimuonio nugarą, po viena pažastimi, telefonu – po kita ir kaštonu kišenėje Laimuonis sugrįžo į butą, paskui save laiptais vilkdamas ilgą telefono laidą. Jis padėjo aparatą ant rašomojo stalo ir įspraudė laidą į sieną.

– Tikriausiai tavęs niekada neatsikratysiu, – suburbėjo jis telefonui, paskui nušlubavo su šuneliu iki virtuvės, pastatė jį ant grindų ir į lėkštutę įbėrė sauso ėdalo, likusio nuo ankstesnio šuns, tada pažiūrėjo, kaip šunelis, kratydamas galvą, griebia maistą ir paskui palaka vandens iš metalinės lėkštutės. Baigęs šerti Laimuonis servetėle nušluostė šlapią šunelio snukutį.

Vonios kambaryje jis rūpestingai ištrinko rudą šunelio kailiuką, išsausino plaukų džiovintuvu ir paleido palakstyti po ilgąjį koridorių. Šunelis, pasidaręs dukart apvalesnis, urzgaudamas lakstė po koridorių šen ir ten, nagai slydo grindimis staigiame posūkyje, šonais trankėsi į sieną, ir jis greit pavargo, atsitūpė iškištu liežuviu ir nuknabo vidury koridoriaus. Laimuonis jį suglebusį šypsodamasis nunešė iki laukujų durų ir paguldė į šuns guolį.

– Dabar tu gyvensi čia, saugosi namus ir išvysi iš sandėliuko žiurkes, – pasakė jis ir, kuo tyliau žengdamas girgždančiu parketu, sugrįžo į kabinetą.

Kurį laiką Laimuonis galvojo apie tragišką Puoruko likimą, jo sunkią ligą ir rašė paskaitos konspektą, šen ten pažymėdamas tekstą geltonu flomasteriu, paskui užvertė konspekto aplanką ir, atsilošęs krėsle, pasirąžė prie rašomojo stalo, paskaita buvo parengta, ir jis žinojo, kad ji bus išskirtinė.

Sieninis laikrodis kabineto tyloje išmušė dvyliktą nakties.

Laimuonis ištraukė iš kišenės kaštoną ir padėjo ant rašalinės po staline lempa, kur jis sumirgėjo laku.

– Jos teisybė, – sušnibždėjo jis, atidžiai apžiūrinėdamas kaštoną, lyg matytų jį pirmą kartą, – pasaulis iš tikrųjų neįtikėtinai gražus.

Krebždėdamas nagais į padilusį parketą į kabinetą įtipeno užsimiegojęs šunelis, tikriausiai pažadintas laikrodžio skambėjimo, ir, primerkęs akutes, atslinko prie Laimuonio. Nieko kito neliko, kaip paimti jį ant rankų.

– Žinai, – Laimuonis pridėjo smilių prie drėgnos šunelio nosies, – sakysime, kad dabar mes turime mažą kalytę. Galbūt ji vis dėlto norės tave pamatyti, tokią gražią, rudą mergytę? Ar bent padės sugalvoti tau vardą. Juk be vardo negalima, ar ne?

Jis paglostė ploną kalytės kaklą ir susimąstęs pačiupinėjo švelniakailį išminties gumbą ant smulkučio jos pakaušio.

– O mes turime jai kaštoną, – Laimuonis ryžtingai prisitraukė arčiau juodąjį telefoną ir susuko Irenos numerį, kurį žinojo atmintinai.

 

Vertė Jurgis Banevičius