Turbūt nebūna kelionių be įvykių – vis patiri ką nors nauja, pamatai ko nesitikėjęs, nustembi arba sutrinki. Prieš kelis mėnesius važiuodama į Palangą susipažinau su įdomia jauna moterimi, pusiau kartvele, kuri visą kelią nepakėlė galvos nuo knygos. Pasidomėjau, ką įdomaus taip įtemptai skaito, ji atsakydama trumpai charakterizavo romaną, o pabaigusi skaityti kaip tik Palangos stotyje garsiai užtrenkė viršelius – kaip duris. Ir padovanojo knygą man. Pakviečiau ją į savo knygos pristatymą. Ir ji atėjo. O aš po kelių dienų, jau susipažinusi su intensyviu seksualiniu gėjų gyvenimu Kuboje, tą knygą perleidau dailėtyrininkui Viktorui Liutkui, kaip ir aš apsistojusiam „Palangos dailėje“.
Prieš gerą savaitę išsiruošiau į Druskininkus. Autobusų stotyje dar prieš įlipdami persimetėm žodžiu su senyvu vyriškiu, paskui jis įsitaisė sėdynėje priešais mane. Regis, apie pusiaukelę, kur jokių stambesnių gyvenviečių nesimatė, senukas pradėjo rengtis, sėdėdamas bandė užsidėti kuprinę, bet ranka vis nepataikė, ir aš atsistojusi padėjau jam kuprinės diržą užsimesti ant peties. Jis padėkojo, paskui pasikuitė po kišenes ir ištraukė ne trispalvę, o istorinę vėliavėlę su Vyčiu ir padavė: „Čia tamstai dovanų.“ – „Tai ar visur su vėliava keliaujat?“ – paklausiau, o jis man sako: „Ne. Grįžtu iš Briuselio. Gra-ažus miestelis!“ – „O ką gi ten veikėte?“ – „Mes – nuo pagonių.“ Ir išlipo kažkokiam kaimely vairuotojo paprašęs sustoti. Supratau, kad apdovanojo mane kovotojas už pagonių religijos įteisinimą.
O Druskininkuose irgi netrūksta visokių įdomybių. Jei nori gauti atviruką, voką ir pašto ženklą – važiuok į miesto pakraštį. Kaip ir visuose Lietuvos miesteliuose, Druskininkų paštas buvo pačiame miesto centre, gražiame kampiniame pastate priešais ežerą. To pastato kažkam prireikė, ten įsikūrė žaislų parduotuvė, vitrinas apkrovė kičiniais žaislais. O paštą iškeldino į skersgatviuką netoli buvusio. Dabar jau ir tos vietos kažkam prireikė, ir paštą nukėlė galai žino kur. Laiškų draugams neišsiunčiau. O Vilniaus meras galėtų apklausti vilniečius, besispraudžiančius į buvusią „Maximutę“ Totorių gatvėje, – sužinotų, ką jie galvoja bet kokiu oru stovėdami eilėje gatvėj. Gero daikto naikinimo manija nesiliauja.
Spektaklis vaikams iš jo kūrėjų reikalauja ypatingo preciziškumo. Bet tenka pasakyti, kad spektaklius vaikams dažniausiai kuria „antrasis ešelonas“ – nepatyrę, neįgudę režisieriai, nesivarginę patyrinėti patį adresatą, jo poreikius, lūkesčius, percepcijos galimybes. Suaugęs žmogus į teatrą eina patirti meninių įspūdžių, vaikas ne tik tuos įspūdžius patiria, bet ir turi progos pažinti dar menkai tepažįstamą pasaulį. Todėl itin svarbu, kad gerai matytų, gerai girdėtų, gerai suprastų tai, kas jam rodoma. Kad raiškos būdai jam būtų suvokiami. Neseniai, neslėpdama nusivylimo, rašiau apie „Lėlės“ premjerą „Mano Vilnius mano“, o dabar, pasižiūrėjusi Nacionaliniame „Sibiro haiku“, skirtą 8–12 metų vaikams, nusivyliau dar labiau, nes režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklis sunaikino plačiai nuskambėjusią Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą (teatrui adaptavo Birutė Kapustinskaitė), jau išverstą į keliolika užsienio kalbų. Nors nesu komiksų gerbėja, šios knygos paprastas, atviras, jaudinantis tekstas (paaugliuko Algiuko prisiminimai apie tremtį) eina ranka rankon su betarpiškais „vaikiškais“ piešiniais, praplečiančiais ir pagilinančiais tekstų įspūdį.
Užuot sukūrusi šiltus žmogiškus paveikslus, paieškojusi toj aprašomoj Sibiro žemėj kitokios gamtos, kitokios architektūros ar įvaizdžio, dailininkė Simona Davlidovičiūtė vaizduoja šaltą, racionalizuotą, estetizuotą metalinių konstrukcijų ir stiklo pasaulį, kuriame juda keistos žmonių figūros, apvilktos ilgais kimono formos „vatnikais“ arba po jais – skurdą „stilizuojančiais“ linksmų spalvų megztais drabužėliais. Iš septynių vaidinančių aktorių negalėtum net norėdamas išskirti nė vieno – tai choras (ypač man gaila šiame chore įklimpusios Jolantos Dapkūnaitės). Spektaklyje dingo pirminio teksto lyrizmas, dingo teksto-prisiminimo nuotaika (iš viso girdėti buvo tik per mikrofonus skaitomas tekstas), suvelta liko ir tetos Petronėlės meilės Japonijai motyvas, ir visa haiku, ir Mamos mezgimo aistra. Ir Žąsino Martyno istorija, ir uždaras kelionės ratas: iš Sibiro, į Sibirą, į Lietuvą… Neišryškėjo visa, kas knygoje labiausiai jaudina. Vaikai, dar teatro fojė aprėkti mokytojos – „Tylos! Tylos!“, – lyg ten nebūtų galima kalbėtis, ir salėje sėdėjo tyliai, į telefonus nežiūrėjo, atsilošę į atkaltes snaudė arba tyliai tarpusavy šnekučiavosi ir, esu tikra, apie tremtis ir Sibirą absoliučiai nieko nesuprato.
Ryškiausias šių metų teatrinis įvykis – Varšuvos Teatr Narodowy dviejų dienų gastrolės Vilniuje ir galimybė pamatyti paskutinį Eimunto Nekrošiaus spektaklį pagal Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuves“ – vieną sudėtingiausių lenkų dramaturgijos kūrinių, kurio lenkiškieji pastatymai jų teatrologijoje jau yra plačiai ir įdėmiai išanalizuoti ir įvertinti. Pakviestas režisuoti šio kūrinio, Nekrošius nepabūgo, nepuolė studijuoti jau susiklosčiusios pjesės interpretavimo tradicijos, bet pasiūlė savo originalų variantą, savo viziją. Apie šį režisieriaus darbą galima ir netgi būtina pasiskaityti specialiai šioms gastrolėms pasitikti išleistoje knygelėje „Tuoktuvės“, kurioje, be labai įdomių lenkų teatrologo Łukaszo Drewniako, jau ne pirmi metai įdėmiai tyrinėjančio lietuvių teatrą, rasite ir Audronio Liugos straipsnius. Šie straipsniai puikiai išskleidžia režisieriaus sumanymo, jo interpretacijos pradmenis ir paslaptis. Pagrindinė jų yra ta, kad Gombrowicziaus veikalą Nekrošius kloja ant, beje, nedaug kam žinomo Gilgamešo mito, mėgindamas ieškoti giluminių prasmių, personažų vidinio turinio ir net tam tikro siužetinių linijų sugretinimo. Mat į mitą, kuriame ryški yra žmogaus kelio, jo likimo, atsakomybės tema, režisierius buvo įsigilinęs anksčiau, dar dirbdamas su studentais Muzikos akademijoje. Būtent mito ir dramos kūrinio idėjų sukryžminimas, savotiškas suliedinimas ir formuoja svarbiausius spektaklio prasminius akcentus. O dar būtina pasakyti, kad jaudino pagarba autoriaus tekstui, ką retai bepatiri mūsų teatruose, kad spektaklyje vaidino puikūs aktoriai: Tėvą – Jerzy Radziwiłowiczius, Motiną ir Manią – Danuta Stenka, sūnų Henriką – Mateuszas Rusinas, jo draugą-antrininką Vladzių – Karolis Dziuba, Girtuoklį – Grzegorzas Małeckis. Skaičiau, kad Varšuvoje publika išeina ir po ilgoko bei lėto pirmojo veiksmo, ir net po tvirtai suręsto antrojo (juk spektaklio trukmė 3,5 valandos), o pas mus visi pagarbiai išbuvo iki galo ir tikrai nuoširdžiai aktorius sveikino plojimais. Gaila, kad kontaktai su lenkų teatru tokie reti!
