Apsilankymas Sarašinos kaime

Kelionių dienoraščio „Siauras kelias į šiaurės gilumą“ ištrauka

[…] Tam tikroje kelio vietoje sutikom seną šventiką – turbūt vyresnį nei šešiasdešimties metų, – tempdamas neapsakomai sunkų nešulį ant sulinkusios nugaros, jis trepseno trumpais, dusulingais žingsneliais nutaisęs niūrų, rimtą veidą. Mano kelionės draugams pagailo jo, tad nuėmę sunkų nešulį šventikui nuo pečių pridėjo jį prie kitų savo daiktų, gabenamų ant mano arklio. Dėl to paskui turėjau sėdėti ant didelės nešulių krūvos. Virš galvos man vienas po kito kilo kalnai, o iš kairės pusės gili bedugnė smigo tūkstantį pėdų žemyn į kunkuliuojančią upę, nepalikdama nė menkiausio plokščios žemės lopinėlio tarptakyje, todėl, stirksodamas aukštai balne, kaskart nustėrdavau iš siaubo arkliui staigiau klūptelėjus.

Perėjome daugelį pavojingų vietų – Kakehašį, Nezamę, Sarugababą, Tačitogę, kelias nuolat vingiavo kildamas įkalnėn, ir mums dažnai atrodė, jog apčiuopomis ieškome praėjimo debesyse. Nusėdau nuo arklio ir kniūbčiodamas ėjau pėsčiomis, mat dėl aukščio jausdamas svaigulį nebepajėgiau išlaikyti dvasinės pusiausvyros. Tarnas, kita vertus, užsėdo ant arklio ir iš pažiūros pavojus jam buvo visai nė motais. Jis vis užsnūsdavo knapsėdamas ir, atrodė, tuoj nuvirs stačia galva į prarają. Kaskart pamatęs jo galvą nusvyrant ne juokais išsigąsdavau. Tačiau kiek pamąstęs pagalvojau, kad ir mes patys esame kaip šis tarnas, braidžiojame tarp nuolat kintančių šio pasaulio rifų audringu oru, visiškai akli povandeniniams pavojams, o Buda, stebintis mus iš aukštybių, greičiausiai būgštauja dėl mūsų likimo lygiai taip pat kaip aš – dėl tarno.

Sutemus susiradome nakvynę viename kukliame name. Užsidegęs lempą išsitraukiau plunksną, rašalo ir užmerkiau akis mėgindamas prisiminti matytus vaizdus bei eilėraščius, sudėtus dienos metu. Šventikas, pamatęs mane užgulusį mažytį popieriaus lapelį ir baksnojantį sau per galvą, greičiausiai pamanė, jog jaučiuosi nuo kelionės išsisėmęs, nes leidosi man porinti apie savo piligrimines keliones jaunystėje, paraboles iš šventųjų sūtrų ir pasakoti istorijas apie matytus stebuklus. Deja, dėl šio įsiterpimo negalėjau sukurti nė vieno eilėraščio. Bet kaip tik tuo metu mėnesiena, prasiskverbusi pro medžių lapus ir įtrūkimus sienoje, nušvietė kambario kampą. Įtempęs ausis įsiklausiau į medinių pliaukšynių taukšėjimą ir kaimiečių, vejančių lauk laukinį elnią, šauksmus. Širdyje pajutau, jog rudens vienatvė šiame vyksme pasiekė visišką įprasminimą. Savo bičiuliams tariau: „Išgerkime skaisčių mėnesienos spindulių šviesoje“, ir namo šeimininkas tuoj atnešė keletą puodelių. Puodeliai buvo pernelyg dideli, kad galėtum juos pavadinti dailiais, ir taip nerangiai pagražinti auksinio lako potėpiais, jog išrankesni miestiečiai gal nė nebūtų drįsę prie jų prisiliesti. O aš, gavęs juos pamatyti nuošaliame kaime, jaučiausi pamalonintas ir pamaniau, jog jie vertingesni už brangakmeniais inkrustuotus, retus mėlynus puodelius.

                                        Kaime, matydamas

                                        didžiulį mėnulį danguje,

                                        panūdau pagražinti jį

                                        auksinio lako potėpiais.

[...]

Iš anglų kalbos vertė Valda Urbelytė