Anapus vyzdžio
Vytautas Kaziela. Neatsimerk, Viešpatie. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2023. 102 p.
Rašydami eilėraščius, kuriuose gausu dievoieškos motyvų, autoriai neretai rizikuoja nukrypti į perdėtos saviplakos, tiesmukokos egzaltacijos, davatkiško garbinimo ar žongliravimo Biblijos paviršiais teritorijas. Išlaikyti balansą tarp nuoširdaus išgyvenimo ir primityvokos išraiškos, išsaugoti tikėjimą ir kartu išsiveržti iš dogmatiškumo rėmų nėra lengvos užduotys sakralesnio pobūdžio tekstuose. Suprantamas yra ir tokius tekstus rašančiųjų noras išvengti piktžodžiavimo ar abejonės nuodėmių. Sukurti originalų santykį su Dievu nėra paprasta. Poeto, žurnalisto, leidėjo Vytauto Kazielos ankstyvesniems tekstams būdingas romus, subtilus, taupiu žodžiu išreikštas individo ir aplinkos vienio pajautimas skaitytojui kėlė lūkesčius, jog naujausios knygos „Neatsimerk, Viešpatie“ pavadinimu sufleruojamos sakraliosios poezijos apraiškos ras derlingą eilėraščio dirvą dievoieškos užduočiai materializuoti.
Skaitant knygos eilėraščius ryškėja dvi tematinės linijos: pasaulio netobulumo pabrėžimas ir materijos ir transcendencijos ribų nyksmas. „Dangus tarsi / veidrodžio stiklas // tik apverstas“ (p. 20), – daiktiškumo ir gamtos reiškinio sąsajas pastebi rinkinio lyrinis subjektas. Aukščiausiojo vaidmuo tekstuose labiau krypsta į visur esančio Kūrėjo nei į Valdovo sampratą. Dievo integravimas į aplinkos elementus, į netobulą visumą kuria tikėjimo ir neteisybės įsisąmoninimo sankirtoje kibirkščiuojančias įtampas. Sunkiai pakeliama buitis, nepriteklius, nenusisekęs gyvenimas kuria prielaidas sudrebėti tikėjimo Absoliučiu gėriu pamatams: „motina ūbavo drevėje / tėvas ištvirkęs vaiduoklis / [...] / niekam nėra reikalingos / pavargusios maldos / kuriose / nei ugnies nei žarijų // tik pelenų pilkumo / gyvenimas“ (p. 79). Priimti lemtį nėra paprasta – romumas ne visada koreliuoja su nusivylimu. Ryžto tikslingumas taip pat priklauso nuo konteksto: „padėk / man suprasti / kuo skiriasi / susitaikymas / nuo pasidavimo“ (p. 82). Anapusybės egzistavimo suvokimas, viena vertus, guodžia būties pratęsimo ir šviesesnių egzistavimo formų galimybe, kita vertus, baugina nežinomybe. Vis dėlto dramatiški įvykiai aplinkoje, pasaulio ydų ryškėjimas aktualizuoja transcendencijos realumo viltį: „žvanga kulkos burnoj / kraujo skonis / ir parako kvapas / visko buvo tiek daug // o teliko keli spinduliai“ (p. 84). Kyla klausimas: ar blogio šaknys slypi žmogiškoje prigimtyje, o kibirkštį įžiebiančios priežastys glūdi materijoje? Ar daiktams, kūniškumui sunykus atsiradęs vakuumas yra palanki terpė tobulesniam pasauliui užgimti? „Perėją užritino / akmeniu / čia seniai / negyvena žmonės // čia tik vaidenasi“ (p. 91), – pabrėžiamas praeities skaudulių tęstinumas ir įtaka ateities procesams.
Knygos tekstams būdingas materijos laikinumo įsisąmoninimas. „Vienas yra / gyvenimas / septynios laukiančios / mirtys“ (p. 8), – konstatuojama rinkinio pradžioje tarsi pabrėžiant mirties tikimybės viršenybę, apstybę, o kartu ir gyvasties trapumą. Tačiau mirties kaip pabaigos dramatiškumą ir konstantą bandoma nuneigti trinant tikrovės ir fikcijos takoskyrą bei įvedant Amžinybės galimybę. Virsmas iš vienos formos į kitą pratęsia egzistenciją: „paskui jau mes / imsime kilti / iš dugno // permatomais / šviesos burbulais“ (p. 11). Būties tęsinyje materija neeliminuojama nykstamai, jai tiesiog suteikiamos kitos formos. Tiesa, toji forma gali būti sąlyginė, viso labo neapčiuopiamo reiškinio interpretacinis atspindys. Kad ir kaip norėtųsi eilėraščio subjektui tikėti vaizdinio grožiu, tai, kas nepažinu juslėmis, kelia abejonę, neapibrėžtumą: „tik mėnesienos dulkės / krenta krenta krenta / drugelis nutupia / ant delno // o aš bijau net sujudėti / ir netekti / to vaizdinio // nėra ten lango“ (p. 12). Pripažįstant žmogaus gyvenimą kaip baigtinę atkarpą, plačiąja prasme kosmose pastebimas cikliškumas: „tik katė / išsiplėtusios akys / tik viskas ratu“ (p. 19). Individo integracija į visumą suvokiama kaip savotiška amžinybės sąlyga. Tarytum susitapatinus su aplinka įmanoma egzistuoti makrolygmenyje minėtu cikliškumo principu: „niekas neskiria / mūsų dabar / viskas dabar yra susimaišę / tarpusavyje susiviję“ (p. 72) ir „jūra skaičiuoja akmenukus / nuskendusio / berniuko saujoj“ (p. 73). Kaip galimas prieglobstis nuo būties briaunų ir laiko išbaigtumo iškyla levitavimas savotiškoje tarpinėje būsenoje. Tačiau erdvė tarp tikrovės ir menamos anapusybės gali būti ir savotišku prasmių vakuumu, ir terpe su negarantuotu pilnatvės išsipildymu: „aš dar esu / (tik tiek kad nebūčiau) / lyg Dievo rankoj / truputį sugniaužtoj“ (p. 83).
Rinkinyje yra karui Ukrainoje skirtų tekstų skyrius. Eilėraščiai išgyventi ir universalizuoti iki platesnių temų, adaptyvūs, naratyve pabrėžiami brutalumo, brutalios realybės atspalviai. Karo žiaurumų konstatavimas įpinamas į platesnę – tikėjimo gėriu problematiką: „uola buvo / mano tikėjimas / bet skeldėja / iš gilumų“ (p. 42), o „šitos masinės / kapavietės / yra dar viena / Dievo mirtis“ (p. 43). Kita vertus, įvedamas ir žmogaus veiksmų laisvės, pasirinkimų autonomijos dėmuo, taip tarytum reabilituojant Aukščiausiojo pasyvumą: „Viešpatie neateik / nematyk / kas mums / atsitiko“ (p. 44). Kartais pasyvumas yra priverstinis, apribotas galimybių ir nereiškiantis indiferentiškumo, veikiau atvirkščiai – keliantis įtampas ir pabrėžiantis bejėgiškumo dramą. „Ašara krenta / į žolę / ir gaudžia“ (p. 58), – svetimo skausmo virpesius pajunta lyrinis subjektas. Net ir skaitytojas, skeptiškiau vertinantis „proginius“ eilėraščius, neturėtų nusivilti. Nepaisant keleto vietovių paminėjimo ar tautybių įvardijimo, skyrius neiškrenta iš knygos konteksto leitmotyvo atitikimu ir įdomesnių problemų iškėlimu. Moters vaidmuo kare, komplikuotas meilės, keršto ir žudymo nuodėmės ryšys ryškėja eilutėse: „šitaip / žūsta / vaikai maži // šitaip / moterys / paima ginklą // ir iš meilės / išeina / žudyt“ (p. 45).
Tekstų įžengimas į paradokso teritoriją pasiekiamas gretinant abstrakcijas su konkrečiais aplinkos elementais, objektus ištraukiant iš jiems priskirtinų ar prigimtinių savybių jurisdikcijos, daiktus rekonstruojant. Taip kuriama specifinė, tarp realybės ir fikcijos balansuojanti, labiau juntama nei suvokiama eilėraščio erdvė, itin palanki nuoširdžiai emocijai išreikšti nebanaliai („tikrai atskris / šeši balti / balandžiai // ir kris pūkai / giliai / į tylą“ (p. 15) ar „mano žodžiai / pakimba ore / ir nuplaukia // lyg didelės žuvys“ (p. 16). Iš pažiūros tradiciniai įvaizdžiai, paprasti buities atributai netikėtai sugretinti ar deformuoti sužimba originalesnėmis spalvomis. Emociniame fone maišto ar destrukcijos nėra daug, vyrauja romus, melancholiškas bylojimas, subtilūs nutylėjimai, alegoriškos nuorodos. Pabaiga konstatuojama jos nedramatizuojant, pripažįstant neišvengiamybę.
V. Kazielos „Neatsimerk, Viešpatie“ – knyga, kurioje taupiu žodžiu, subtilia raiška, kosmoso ir individo saitų pajautimu autorius trina materijos ir transcendencijos ribą. Gamta, technologijos, aktualijos, individo jausenos, mirties nuojauta, dievoieškos motyvai – visa susipynę į pulsuojantį vienį. Lyrinis subjektas nykstamai integruojamas į aplinką, o ši perkeliama į beorę, mistifikuotą, labiau nujaučiamą nei apčiuopiamą eilėraščio erdvę. Toks susikurto pasaulio nerealumas atrodo tarsi prieglobstis nuo slegiančios tikrovės, kurioje „kruvina spygliuota rožė / krenta ir kerta / per smegenis“ (p. 80). Nežinios horizonte baimė nublanksta prieš pasaulio netobulumo suvokimą. Ir užgimsta iliuzija (kone reali), jog anapus upės kelias nesibaigia. Net sprogus granatai.
