Blogas gyvenimas „Scanoramoje“

Kadras iš filmo „Blogas gyvenimas“

„Blogas gyvenimas“ nuobodus – buvo ir tokių portugalų režisieriaus João Canijo filmo refleksijų. Vis dėlto sutikčiau su filmą pristačiusia „Scanoramos“ vadove Gražina Arlickaite: būtent nuobodžiavusiems filmas, deja, neatsivėrė. Filmo pavadinimas – tiesioginis ir nepaliekantis iliuzijų: J. Canijo vaizduojamas gyvenimas tikrai blogas. O jau su pirmu kadru, kuriame iš perspektyvos rodomas barkšantis seno viešbučio griozdas ir paskui lėtai, per viešbutį valdančių moterų – motinos, dukros – ir dviejų viešbučio darbuotojų dieną pradedama nuobodžiai (sic!) pasakoti visa istorija, galima sutikti – taip, tikrai nieko gero. Dėl specifinio filmavimo būdo žiūrovas kviečiamas maksimaliai priartėti prie filmo veikėjų. Gali kartu sekioti koridoriais slankiojančius filmo personažus, prisėsti ant nutriušusių sofų žiūrėti televizoriaus, klausyti, kas planuojama pietums, kartu panyrant į ilgas pauzes, kai kas nors tiesiog spokso į vieną tašką. Taip, filmas diskomfortiškas visais aspektais – viskas vyksta lėtai, o ore tvyro nuolatinė įtampa: veikėjų dialogai kurti taip, kad nedomina nei žiūrovų, nei pačių kalbančių. Plepama bet kas, dažnai – tuo pačiu metu. Iš to „bet ko“ pamažu lukštenasi pagrindinė filmo tragedija: trijų kartų, močiutės, motinos ir dukros, nemeilės linija.

Filmas kurtas pagal daug kartų kine ir literatūroje valkiotą fabulą: motina nemylėjo dukros, toji pagimdžiusi nemylėjo savosios. Tad visą filmą tarsi „trumpinanti“ jungtis spragsi ši nemeilės įtampa, kol galų gale virsta viską sunaikinančia iškrova. Kodėl vis dėlto filmą verta žiūrėti? Sakyčiau, dėl pagrindinės veikėjos Piedadės (akt. Anabela Moreira). Į didelį nerangų vaiką panašiai Piedadei empatiją pajunti akimirksniu. Nors mylėti jos, regis, nėra už ką. Ji – egoistiška, užsidariusi savo kiaute ir neurotiškame dienos planavime, o nuoširdžiai rūpinasi tik savo šuns Almos gerove. Labiau išmanantys psichologiją gali spėti, kad protagonistei būdingas Aspergerio sindromas, bet, atmetus psichologizavimą, Piedadė tiesiog labai nelaiminga, nors iš paskutiniųjų stengiasi. Visos viešbučio pakampės pilnos kuždesių ir apkalbų jos atžvilgiu. Piedadė goglinėja koridoriais, prie durų pasiklausydama, kas apie ją šnekama – aišku, blogo. Nors, regis, kalbos jai nė motais, bet jos moterį toliau žiauriai žeidžia kaip užaugti nesugebėjusį vaiką. Piedadė šuniškai tebesekioja savo motiną, lygiai taip pat, trokšdama meilės, nesiliaudama priekaištauti ją sekioja jos pačios dukra Salomė. Scena baseine, kai dukra plaukia paskui motiną, nė kiek prie jos nepriartėdama, galėtų simbolizuoti įsčių ilgesį. „Blogame gyvenime“ trijų moterų ryšys primena niekada nesusidėliosiančią dėlionę, kur visos detalės yra iš skirtingų rinkinių. Nemeilė čia įsimetusi kaip puvinys į viešbučio sienų apmušalus, regis, pakirtusi viską: galimybę ir viltį, kad bus geriau – taip pat.

Kadras iš filmo „Barbarė“

Filmas neeilinis dar ir tuo, kad jame paraleliai prasideda kitas filmas – „Gyvenimas blogas“. Fone nuolat girdisi saujelės ištikimų viešbučio svečių rietenos. Deja, „Gyvenimo blogo“ nepažiūrėjau, nes dėl laiko stokos rinkausi „Barbarę“. Iš pastarosios tikėjausi kažko panašaus kaip iš pernai „Scanoramoje“ rodytų „Liepsnojančių ausų“ (rež. Ursula Pürrer). Tai yra totalaus stilingo poetiško queer absurdo. Kiek nusivyliau, nes „Barbarė“ (rež. Bernard Mandico) turėjo netgi labai aiškų siužetą, bet visu jo atlikimu vis dėlto pretendavo būti beprotiška. Prasidėjusi kaip Konano Barbaro mito imitacija, toliau perėjo į feministinę „dieviškąją komediją“, kur lydima žmogiškojo pavidalo šuns Rainerio, patirdama iniciacijas ir įsikūnydama į vis naujus savo blogio būvius Barbarė, o su ja ir blogis galų gale laimi, nes išduria visus. Dėl to visai negaila, nes gerų personažų filme tiesiog nėra, Barbarei rūpi tik išradingai žudyti, o visi kiti irgi turi ne visai tyrų užmačių. Filmas retro stilistikos, o vietomis pradedančiam nuobodžiauti žiūrovui suteikiama galimybė šifruoti simbolius ir intertekstus, taip pat užduodama kinematografijos teorijos namų darbų. Kai pabosta žiūrėti kiek pritempta beprotybe sproginėjantį farsą (taip, būtent šis filmas vietomis man buvo gana nuobodus), iš snūdo prikelia dėmesio verti grotesko elementai filmo finale: kanibalistinė garbėtroškų menininkių (-ų) puota idėjiškai vis dėlto pakylėja „Barbarę“ į queer „Palmės šakelės“ vertą nominaciją.

Kadras iš filmo „Viena naktis su Adela“

„Viena naktis su Adela“ (savamokslio režisieriaus Hugo Ruizo ilgametražis debiutas), pažymėtas N-18 ženklu dėl vienos sekso scenos, iš tikrųjų tęsia „Blogo gyvenimo“ tėvų ir vaikų santykių dramą. Tik H. Ruizo atskleidžiamą taip netikėtai, kad lošteli turbūt pusė salės. Ar įmanoma šiukšliavežio vairuotoja dirbančią Adelą matyti ne tik kaip žudikę ir smurtautoją, bet ir kaip savaip teisingumą suprantančią, vaikystės traumų sužalotą heroję – šiai dilemai skiriama valanda ir keturiasdešimt penkios minutės, nes tiek trunka filmas. Adela (akt. Laura Galán) atgrasi viskuo: tiek sąmoningai pabrėžiama nepatrauklia išore ir agresyvia povyza, tiek absoliučiu įsitikinimu, kad elgdamasi neteisingai vis dėlto elgiasi teisingai. Adela vairuoja šiukšliavežį ir šniaukščia kokainą viso filmo metu, beveik viso filmo metu trunka jos ir naktinės psichologinės pagalbos laidos vedėjos dialogas. Pasivadinusi Ariele, Adela skambinėja į laidą ir pasakoja, ką padarys, tariamą atsakomybę už savo poelgius užkardama nematomai pašnekovei. Pastaroji Adelos akimis – tarsi visuomenės, lemiamu momentu be sąžinės graužaties nusiplaunančios rankas, atspindys. Ar Adela – psichopatė monstrė, ar nelaimingas, visais atžvilgiais suluošintas žmogus, paliekama asmeniniams apmąstymams. Žiū, ir vaisingiems.

Verta pagirti filmo vertėją (deja, filmo subtitruose pavardę pražiopsojau, o „Scanorama“ informacijos apie filmų vertėjus niekur daugiau nepateikusi – gaila) už išradingai išverstus filme skambančius muzikos „gabalus“.

Kadras iš filmo „Jevida“

„Jevida“ (rež. Katja Gauriloff) – tikrasis pagrindinės veikėjos vardas. Mergaitė auga samių tautoj, eidama ne į įprastą, o į jautrią gyvenimišką mokyklą, leisdama laiką ir žvejodama su ją mylinčiu seneliu, supama gamtos, dvasių ir savito pasaulio supratimo. Filmas prasideda, kai ji – jau Yda (akt. Sanna-Kaisa Palo) – atvyksta su dukterėčia į vaikystės namus, kad paruoštų parduoti. Nespalvota, kinematografiška filmo estetika ir vaikystės idilė priešpriešinamos tamsai ir smurtui – tai, kas ištiko Jevidą patekus į internatą, kur būdavo auklėjami ir suomiškai mokomi autochtonų vaikai. Poetiškas ir žiaurus iš savo terpės, gamtos ir papročių ištraukto ir internato prievartai ir muštrui pasmerkto vaiko traumos filmas. Ten Jevida tampa Yda ir atsižada pačios savęs, bet filmas palieka viltį – per dukterėčią ir ateities kartas išsaugoti tai, ką prarado. Kaip ir žinojimą, kad nepriekaištingu tinklu niekada nepagausi žuvies.