MARIJA DEJANOVIĆ

Toliaregiškųjų

 

Marija Dejanović – Bosnijoje ir Hercegovinoje 1992 metais gimusi kroatų poetė ir literatūros kritikė. Užaugo Kroatijoje, Zagrebo universitete studijavo lyginamąją literatūrą ir pedagogiką, šiuo metu gyvena tarp Zagrebo ir Larisos Graikijoje. Yra išleidusi tris poezijos rinkinius: „Duonos ir arklių etika“ (Etika kruha i konja, 2018), „Šerdis“ (Središnji god, 2019), „Gerumas atskiria dieną ir naktį“ (Dobrota razdvaja dan i noć, 2021). Šie eilėraščiai – iš pastarosios knygos.

(Dejanović eilių vertimų dar publikuota almanache „Poezijos pavasaris 2021“, hieronymus.lt, vert. K. T.)

 

Sruoga

 

Stojo spalio miškas

iš plaukų sruogos kurią nukirpau

kirtime nukrito smulkūs lapeliai

 

Sapne man kuždi gražiausius žodžius

kurių ryte neprisimeni

 

Lyg norėtum kad nugara prasiskirtų

juosta kuri dalija jūrą ir krantą

o mano oda taptų pliažu

 

Kad vietoj saulės tu manimi pakiltum

 

O gal sapnavau aš, kol tu budėjai

žiūrėjai į mane besišypsančią sapne

 

Paėmiau žirkles ir įdėjau tau į delną

 

Niekada nieko be tavęs nebuvo

 

Žiūrėjai kaip miegodama

tavo pirštais kerpuosi

 

Plaukų sruoga tarp dviejų žirklių ašmenų

mano liežuvis tavo burnoje

 

Auksinių plaukų sruoga nukrito ant parketo

 

Kol guliu tau ant nugaros

esu sunki kaip saulė

 

 

tada prabudau patikrinti, ar tu gyvas

 

sapnavau, kad tavęs atėjo dievas

jis priminė tavo tėvą

sakei jam, tik ne tu

 

jis išėjo ir grįžo su velniu

velnias priminė mano tėvą

tik tavęs, tik tavęs dar trūko, sakei

 

niekas iš mūsų jumis netiki

 

prabudau patikrinti, ar tu gyvas

pirštą padėjau po nosimi, kad patirčiau, ar kvėpuoji

 

sruoga už ausies buvo prakaituota

miegojai kaip vaikas

 

kažką per miegus man kalbėjai

kažką gražaus, ko neprisimenu

 

 

Toliaregiškųjų

 

Iškosėjau paukštį ir jis pragydo

Snape prasiskleidė didelis medis

 

Mano gimda yra virdulys su rankenėle

o kepenys auksinė žąsis

 

Jų negalima suvokti tikrovėje

 

Sergu, bet esu geros nuotaikos

akys užsimerkia ir atsimerkia

lėčiau nei įprastai

 

Kai ateisi, nenešk man vaistų

Ši liga negydoma

 

Kiekvienais metais manyje mažiau žmogaus

daugiau ąžuolo

 

Mano tuštumoje

tuštuma plečiasi

 

dėl jos esi amžinas

 

 

Kai priartėsi

kirvį padėk ant žemės

tau jo nereikia

 

 

Šįryt prie upelio mačiau

berniukai gaudė žuvis

plikomis rankomis

 

Jie sudėjo delnus

lyg išmintingi seniai

ir žuvys šokinėjo kaip drugeliai

 

į jų lėkštes sušoko

 

tai vyko žaidime

žuvys apakusios nuo šviesos

 

išnyra žuvis ir pašoka

ir nebelieka žuvies

 

 

Mačiau šimtus berniukų ir tūkstančius žuvų

kaip jie žaidė žvejus su auksiniais lankais

Berniukai lankus kėlė aukštai

ir gaudė

saulės atspindžius

pro juos lyg pusmėnuliai plaukė žuvys

 

Jaunystės ir sapnų pilni berniukai

žuvys pilnos šviesos ir šuolių

 

Žuvų tokie pilni berniukai

 

Saule, akinanti visa matanti migrena

žiauri ir teisinga

verčianti mus daugintis ir mirti

vieniems su kitais

vieniems kituose

 

lankai, kuriuos nešamės rankose

tai tavo forma

kuriai mes meldžiamės

 

 

Šiandien mano kakta sunki ir šilta

 

Žiūrint iš apačios, ištirpęs sniegas

surenka smulkias mano sruogas

į nedideles opeles

 

Žiūrint iš viršaus

tai sniege švytintis kūnas

kaip užsidegęs miškas

 

Lankas išsitempia

uždėtas aplink širdį, kad nesprogtų

nuo plėtimosi

 

Žiūrint iš apačios, žąsų pulkas

tūkstančius metų

skrendantis į saulę

 

 

Žuvis

 

Man sako: taip gaudomos žuvys

sudedi delnus, kad primintų valtelę

ir verki į tą lėkštę

 

Valydama žuvies odą

praveri peilio liežuviu

ištrauki organus ir dedi ant stalo

 

Tada į visas savo žaizdas įkiši po kabliuką

Tos žaizdos senos

tas ir svarbiausia

 

Pasižiūri, kad orkaitė būtų karštesnė už saulę

ir greitai vidun įkiši žuvies likučius

 

Žuvį reikia iškepti greitai

kitaip pamirši, kad tai žuvis

 

Kol ruoši žuvį

žvilgsnį reikia nukreipti į indą

ir indui kalbėti: esi tu žuvis

 

esi tu žuvis

esi tu žuvis

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.