Toliaregiškųjų
Marija Dejanović – Bosnijoje ir Hercegovinoje 1992 metais gimusi kroatų poetė ir literatūros kritikė. Užaugo Kroatijoje, Zagrebo universitete studijavo lyginamąją literatūrą ir pedagogiką, šiuo metu gyvena tarp Zagrebo ir Larisos Graikijoje. Yra išleidusi tris poezijos rinkinius: „Duonos ir arklių etika“ (Etika kruha i konja, 2018), „Šerdis“ (Središnji god, 2019), „Gerumas atskiria dieną ir naktį“ (Dobrota razdvaja dan i noć, 2021). Šie eilėraščiai – iš pastarosios knygos.
(Dejanović eilių vertimų dar publikuota almanache „Poezijos pavasaris 2021“, hieronymus.lt, vert. K. T.)
Sruoga
Stojo spalio miškas
iš plaukų sruogos kurią nukirpau
kirtime nukrito smulkūs lapeliai
Sapne man kuždi gražiausius žodžius
kurių ryte neprisimeni
Lyg norėtum kad nugara prasiskirtų
juosta kuri dalija jūrą ir krantą
o mano oda taptų pliažu
Kad vietoj saulės tu manimi pakiltum
O gal sapnavau aš, kol tu budėjai
žiūrėjai į mane besišypsančią sapne
Paėmiau žirkles ir įdėjau tau į delną
Niekada nieko be tavęs nebuvo
Žiūrėjai kaip miegodama
tavo pirštais kerpuosi
Plaukų sruoga tarp dviejų žirklių ašmenų
mano liežuvis tavo burnoje
Auksinių plaukų sruoga nukrito ant parketo
Kol guliu tau ant nugaros
esu sunki kaip saulė
tada prabudau patikrinti, ar tu gyvas
sapnavau, kad tavęs atėjo dievas
jis priminė tavo tėvą
sakei jam, tik ne tu
jis išėjo ir grįžo su velniu
velnias priminė mano tėvą
tik tavęs, tik tavęs dar trūko, sakei
niekas iš mūsų jumis netiki
prabudau patikrinti, ar tu gyvas
pirštą padėjau po nosimi, kad patirčiau, ar kvėpuoji
sruoga už ausies buvo prakaituota
miegojai kaip vaikas
kažką per miegus man kalbėjai
kažką gražaus, ko neprisimenu
Toliaregiškųjų
Iškosėjau paukštį ir jis pragydo
Snape prasiskleidė didelis medis
Mano gimda yra virdulys su rankenėle
o kepenys auksinė žąsis
Jų negalima suvokti tikrovėje
Sergu, bet esu geros nuotaikos
akys užsimerkia ir atsimerkia
lėčiau nei įprastai
Kai ateisi, nenešk man vaistų
Ši liga negydoma
Kiekvienais metais manyje mažiau žmogaus
daugiau ąžuolo
Mano tuštumoje
tuštuma plečiasi
dėl jos esi amžinas
●
Kai priartėsi
kirvį padėk ant žemės
tau jo nereikia
●
Šįryt prie upelio mačiau
berniukai gaudė žuvis
plikomis rankomis
Jie sudėjo delnus
lyg išmintingi seniai
ir žuvys šokinėjo kaip drugeliai
į jų lėkštes sušoko
tai vyko žaidime
žuvys apakusios nuo šviesos
išnyra žuvis ir pašoka
ir nebelieka žuvies
●
Mačiau šimtus berniukų ir tūkstančius žuvų
kaip jie žaidė žvejus su auksiniais lankais
Berniukai lankus kėlė aukštai
ir gaudė
saulės atspindžius
pro juos lyg pusmėnuliai plaukė žuvys
Jaunystės ir sapnų pilni berniukai
žuvys pilnos šviesos ir šuolių
Žuvų tokie pilni berniukai
Saule, akinanti visa matanti migrena
žiauri ir teisinga
verčianti mus daugintis ir mirti
vieniems su kitais
vieniems kituose
lankai, kuriuos nešamės rankose
tai tavo forma
kuriai mes meldžiamės
●
Šiandien mano kakta sunki ir šilta
Žiūrint iš apačios, ištirpęs sniegas
surenka smulkias mano sruogas
į nedideles opeles
Žiūrint iš viršaus
tai sniege švytintis kūnas
kaip užsidegęs miškas
Lankas išsitempia
uždėtas aplink širdį, kad nesprogtų
nuo plėtimosi
Žiūrint iš apačios, žąsų pulkas
tūkstančius metų
skrendantis į saulę
Žuvis
Man sako: taip gaudomos žuvys
sudedi delnus, kad primintų valtelę
ir verki į tą lėkštę
Valydama žuvies odą
praveri peilio liežuviu
ištrauki organus ir dedi ant stalo
Tada į visas savo žaizdas įkiši po kabliuką
Tos žaizdos senos
tas ir svarbiausia
Pasižiūri, kad orkaitė būtų karštesnė už saulę
ir greitai vidun įkiši žuvies likučius
Žuvį reikia iškepti greitai
kitaip pamirši, kad tai žuvis
Kol ruoši žuvį
žvilgsnį reikia nukreipti į indą
ir indui kalbėti: esi tu žuvis
esi tu žuvis
esi tu žuvis
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
