Minimos

Aivaras Eipuras (g. 1956) – latvių poetas (žinomas kaip Eduardas Aivaras, dešimties poezijos rinkinių autorius), eseistas, prozininkas. Propaguoja mažosios prozos formą – minimas. Išleido tris „Minimų“ knygas: „Minimos, arba Tame pačiame kambaryje su Antonu Vėbernu“ (Minimas jeb Vienā istabā ar Antonu Vēbernu, 2008), „Minimos, arba Žemės drebėjimas bate“ (Minimas jeb Zemestrīce zābakā, 2013) ir dvikalbę „Latvija, šiaip ar taip“ (Latvija – tik un tā / It’s Latvia – Anyway, 2020).

„Minimos yra buitiškos, jas valdo ne mintys, o įvykiai ir vaizduotė“, – tvirtina autorius.

 

 

Dabar sėdžiu kryžkelėse ir užrašau sugrįžtančių žmonių pasakojimus. Jie vis labiau įtikina mane neiti nė vienu iš šių kelių. Jau daug kelių išvaikščiojau ir buvau visiškai patenkintas. Nors šį bei tą dar galėčiau sužinoti apie save, bet šįkart aš jau nebesužinosiu.

 

●

 

Negalėdamas sulaukti pasikeitusio pasaulio, vieną dieną nusprendžiau pats jį pakeisti. Štai ką aš padariau: paėmiau visas savo garso kasetes ir tenai, kur buvo parašyta Side B, parkeriu ištaisiau į A, kuri atrodė kur kas didesnė už kairėje esančią A. „Jokios B nėra, – ištariau pats sau. – Amžinoji A.“ Greitai pasirodė CD su amžinąja A.

 

●

 

Sapne regėjau Majevskį, rašantį eilėraštį – tarsi procesą, vykstantį jo galvoje. Eilučių formavimą ir tikslią, savitą, tik Margeriui būdingą žodžio paiešką, tarsi iš niekur, iš pauzės kaip iš miglos išplaukiančius nenuspėjamus žodžius. Ir šiuose žodžiuose, esančiuose eilučių galuose arba eilėraščio pabaigoje, aš pajutau šio poeto tragizmą, skvarbų ir skausmingą.

 

●

 

Įkvėpimą turi ir tie, kurie neturi talento, užtat jie stropūs susirašinėti fiziškai. Jie tarsi akliai atkakliai tempia savo kūrinius literatūros konsultantui, tikėdamiesi, kad šis vieną dieną patvirtins teigiamą rezultatą.

 

●

 

Nejau rašytojas gali būti normalus? Mediciniškai – taip, bet šnekamosios kalbos požiūriu – na, negali būti! Gali tik daugiau ar mažiau nevalingai arba sąmoningai apsimesti normalus, kad kiti nieko nenujaustų.

 

●

 

Esu originalaus išnykimo proceso liudininkas. Kalba būtų apie informaciją knygos pradžioje arba pabaigoje, prie jos buvau labai pripratęs. Pirmiausia dingo nuoroda apie knygos tiražą, arba egzempliorių skaičių. Tai mane erzino, nes anksčiau, kai pamatydavau, kad knygos tiražas mažas, mane paskatindavo pirkti tą knygą. Atrodė, kad tapau brangenybių ir retenybių šeimininku, bet taip buvo iš tiesų. Vėliau dingo nuoroda, kas vertė knygą ir iš kurios kalbos, iš originalo ar iš tarpinės kalbos, dažniausiai tai būdavo vertalai. Normaliose leidyklose vertėjo vardas nedingo. Užtat dingo leidybos metai, kas mane vėl suglumino. Leidėjai pasakojo, kad skaitytojai neperka praėjusiais metais išleistų knygų. Gali pradingti ir autoriaus pavardė, nes „svarbiausia yra tekstas“. Kaip čia dabar pasakius, tai „pasakojimas ne apie“ tiražą, leidybos metus arba autorių.

 

●

 

Popietė. Kai su Pėteriu Brūveriu išėjome iš kavinės Dubultuose, prie mūsų prikibo už mus jaunesnė ne pirmo apsvaigimo moteris ir ėmė tvirtinti vakar mane mačiusi televizijoje. Tiesa, mane galėjo atpažinti iš kepuraitės. Kadangi televizijos laidoje kalbėjau apie gydymąsi nuo alkoholizmo, ta proga moteris paprašė iš Brūverio penkiasdešimties santimų ir pasidomėjo, ar jis irgi gydytojas. Aš sakau, kad ir aš nesu gydytojas, tad tauškiu, kad Latvijoje dar du vyrai nešioja panašias kepuraites.

– Vadinasi, jūs nesate tas? – tarė ji nusivylusi.

Mane užvaldė gailestis, tad mostelėjau ranka:

– Esu jau, esu.

 

●

 

Maris Bėrzinis à la Gūtenmorgenas ką tik buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Pasiimti nario bilieto jis atėjo pėsčiomis. Kelią nuo Atgazenės stotelės iki Kuršų gatvės nužingsniavo per valandą ir dvidešimt minučių, tai tiesiog fenomenalus rezultatas. Maris jautėsi pavargęs. Bet kai pravėrė Rašytojų sąjungos duris ir žvilgtelėjo į savo batus, jie netikėtai sužvilgėjo tarsi ką tik blizginti, ir jo veidą nušvietė šypsena.

 

●

 

Kad pasisekė apriboti rūkymą viešose vietose, man tai buvo vienas didžiausių pastarojo meto netikėtumų. Tiesa, yra kelios savotiškybės. Pavyzdžiui, daugelis nusistatę prieš rūkymą scenoje. Išmintinga būtų kai kurių spektaklių afišose parašyti: „Per spektaklį rūkoma“, tada nerūkantys žiūrovai galėtų nusipirkti bilietą tolėliau nuo scenos. Galimi kiti atvejai. Ko gero, kažkas būtų apsaugotas, jeigu, pavyzdžiui, Gunčio Berelio romano metrikoje šalia padėkos Kultūros kapitalo fondui būtų parašyta: „Autorius, rašydamas romaną, rūkė.“

 

●

 

Maris Bėrzinis (dabar jį vadinu Gūtenabendu) man pasakojo, kad jo seneliui patikusi ir Aspazijos poezija, ir pati Aspazija, tuomet gyvenusi netoliese su Rainiu. Tačiau kartą nutikęs kurioziškas įvykis. Mario senelis išvydo, kaip Aspazija tramvajuje išsitraukia agurką ir suvalgo. Nesvarbu, šviežią ar raugintą, bet senelis perstojo visiems laikams skaitęs Aspazijos poeziją. Po kelių dienų važiavau irgi tramvajumi į visuotinį rašytojų susirinkimą. Prisiminęs šį pasakojimą, išsitraukiau iš kuprinės dideles žirkles ir ėmiau karpyti pirštų nagus, tikėdamasis sumažinti savo skaitytojų skaičių. Regis, nė vienas apie tai nesužinojo.

 

●

 

Man patinka, kaip kai kurių sporto šakų žaidėjai, pavyzdžiui, futbolo arba ledo ritulio, po įvarčio reiškia savo entuziazmą. Krepšiniui tai visiškai nepriimtina, nes į krepšį įmetama pernelyg dažnai – nebent po lemiamų taškų. O štai poezijoje geri ir iškilūs eilėraščiai yra retenybė, todėl ėmiau mąstyti apie savo pasiūlymą. Jis geriausiai atsiskleistų viešuosiuose poezijos skaitymuose, kai dalyvauja įvairūs poetai, bet geriausia per Poezijos dienas. Na, būtų taip. Jeigu kuriam poetui pasiseka perskaityti puikų eilėraštį, tada kiti poetai iškart būriu puola jo apkabinti arba, padedami kelių žiūrovų, laimingąjį pamėto į orą. Juo talentingesnis poetas, tuo dažniau jis tai pajaustų. Ir kūriniai būtų kitokie. Pavyzdžiui, „Kultūros dienoje“ galėtume perskaityti tokį tekstą: „Raupą ir Vėrdinį mėtė į orą po keturis kartus, o Bėrzinių Uldį po antro eilėraščio apkabino įkaitusių merginų būrys iš Kultūros akademijos ir jis nebegalėjo toliau skaityti, bučiavo bučiavo visos paeiliui.“

 

●

 

Pastaruoju metu teiraujuosi rūkalių, kaip jie supranta kalbą. Juk ant pakelių bauginantys užrašai: „Rūkantieji miršta anksti“, „Rūkymas sukelia mirtiną ligą – plaučių vėžį“ ir pan. Nejau kalba nieko nebereiškia? Gal tai, kas parašyta, yra melas? Gal už tai užrašų proto bokštus būtų galima paduoti į teismą dėl jaukios savijautos sutrikdymo. Jeigu tai ne melas, kodėl žmonės dėl sielos ramybės cigarečių nesudeda į papirosinę?

Apie tai ir paklausiau dviejų rašytojų, kurios pasimėgaudamos traukė dūmą. Viena jų atsakė, kad pasirinko pakelį su užrašu „Rūkantieji miršta jauni“, nes tai jai nebeaktualu. Svarstau, o ką atsakys kita, dar jauna. Jokia naujiena – priklausomi žmonės pasiteisina nuovokiai. Ji nenurausdama atsakė dalykiškai:

– Aš perku tuos pakelius, ant kurių užrašyta „Rūkymas prastina spermatozoidų kokybę“.

Aš neturėjau ką pridurti. Bent kalbos požiūriu.

 

●

 

Pridėtinės vertės mokestis knygoms vienu metu buvo toks didelis, kad ėmiau baimintis, ar leidėjai dar leis mano knygas. Tačiau dabar sumąsčiau, kaip apsidrausti nuo tokios perspektyvos. Zoologijos sode prisistatysiu papūgų latvių kalbos ir literatūros mokytoju arba bent papūga ir išmokysiu ją savo eilėraščių. Kadangi papūgos gyvena per šimtą metų, tikėtina, kad jos ne visą laiką liks zoologijos sode. Jos apsigyvens ir kitose buveinėse. Pavyzdžiui, laive. Pomirtinė šlovė garantuota. Papūga retsykiais pravers snapą ir pradės: „Eduardas Aivaras. Eilėraščiai…“

 

●

 

O, tas nutikimas su mano ausimi! Viena ausimi. Tada man buvo apie trisdešimt. Kai du sugėrovai išėjo į parduotuvę nupirkti pigaus stipraus vyno bambalio, aš po ką tik išgerto bambalio atsijungiau. Tam vienam, kuris liko bute kartu su manimi, irgi stogas buvo nuvažiavęs. Sugrįžę sugėrovai išvydo siaubingą vaizdą: vaikinas su didžiuliu virtuviniu peiliu brūžino mano ausį. „Ką tu darai?“ – sušuko vienas sugėrovas. Tą akimirką kaltininkas sviedė peilį į kampą, ir jo kūnas ėmė trūkčioti. Mano sąmonės praradimas buvo gana gilus, tačiau tada aš pabudau, ir visi keturi vėl gėrėme toliau. Mano laimė, kad jis apsiriko ir ausį pjovė bukąja geležtės puse. Visa tai įvyko labai greitai, gerai, kad vaikinai sugrįžo laiku. Visos kitos minėto žmogaus išdaigos vėlesniais metais patvirtino, kad jis tuomet nejuokavo. Vėliau mūsų santykiai tapo protingesni.

 

●

 

Ne vienas teiravosi manęs dėl mano slapyvardžio. Nutiko toks kritinis atvejis. 1985 m. lapkritį buvo švenčiamas rusų poeto Velimiro Chlebnikovo šimtmetis, ir aš laikraščiui „Padomju Jaunatne“ parašiau apžvalgą „Žemės rutulio valgytojas iš Astrachanės“. Buvau susigalvojęs slapyvardį Eduardas Aivaras. Maniau taip pasirašinėti ne tik poeziją. Tada Aigaras Jirgenas, kuris buvo atsakingas už rašinį, man pasakė, kad paskambinčiau vyriausiajai redaktorei Monikai Zylei, kuri nesutinkanti dėl tokio slapyvardžio vartojimo. Kai paskambinau, Monika Zylė pasakė: „Eduardas Aivaras gali būti ir mėsos kapotojas parduotuvėje! Pasirašykite aiškiai ir tiesiai: „Aivaras Eipuras, Rainio literatūros ir meno muziejaus mokslinis bendradarbis.“

 

●

 

Per neoficialiąją Literatūros metų premijos apdovanojimų dalį išgirdau jaudinančią žinią – mano pirmoji „Minimų“ knyga išleista Brailio raštu ir ji labai patikusi neregiams. Tai ne tas atgrasus atvejis, kai vienam rašytojui pasisekė įpiršti savo knygą Jehovos liudytojams, kurie, padėję Bibliją, ėjo iš buto į butą skelbti mano amžininko kūrinio. Vis dėlto šis tas nutiko – pirštai rinks mano minimas kaip uogas!

 

●

 

Į Latviją leidžiama įvežti užsienietiškų daržovių, kad šios nukonkuruotų vietines. Taip galima sunaikinti cukrinių runkelių auginimą. Tačiau su kalba taip lengvai nepraeis! Todėl mes įkūrėme kooperatyvą „Žemė ir kalba“, kurio profilis – lingvistinė žemdirbystė. Iš pradžių dideliuose plotuose sėjame žodžius ir renkame sakinius. Su raidėmis nebuvo taip paprasta. Jas auginome šiltnamiuose ir ten pat protinio, taip pat lingvistinio darbo specialistai anksti pavasarį jas lipdė į žodžius. Mūsų šiltnamius, kitaip nei tuos, kuriuose buvo auginamos kitos daržovės, galėjai atpažinti iš užrašo viršum įėjimo: PRADŽIOJE BUVO ŽODIS.

Vėliau suvokėme – procesas vyksta, bet buvo apleisti pamatai, todėl nutarėme rimtai imtis garsų. Nuo to laiko gimtinės miškuose, soduose ir parkuose ošė mūsų pasodinti priebalsiai, kiemų lysvėse augo dvibalsiai, o ant palangių butuose – mūsų kooperatyvo pasiūlyti balsiai.

 

●

 

Man atrodo, kad skulptorius medžio drožėjas Mikelis Pankuokas yra latvių van Goghas. Ne tik todėl, kad jis paskutines savo dienas nugyveno psichiatrijos ligoninėje toli nuo tėvynės, bet ir dėl jo talento užmojų.

Prieš kelerius metus Liepojos meno muziejuje, nedidelėje Pankuoko nuolatinės ekspozicijos erdvėje, vyko mano poezijos vakaras. Kai baigiau skaityti eilėraščius iš ciklo „Saros meilė“, kurio 49 eilėraščiai parašyti tarsi išpažintis, viena pagyvenusi dama paklausė:

– Pone poete, na kodėl jūs viename eilėraštyje pavartojote tą šiurkštų žodį?

Tiesiog netikėtai ir nežinia iš kur gimė greitas atsakymas:

– Jums muzika patinka?

– Taip, žinoma, – atsakė dama.

– Klasikinė?

– Taip, labai! – ji nesuabejojo nė akimirkos.

– Žinote, kompozitoriai į savo muzikos kūrinius kartais to-o-o-okių šiurkščių natų įdeda…

Ji nutilo, akimirką susimąstė ir, mano nuostabai, pasakė:

– Taip… Supratau.

Jeigu muzika yra menų menas, kur visi garsai laisvi… Kodėl gi literatūra negalėtų to siekti? Juk visi žodžiai vartojami.

 

●

 

Kūno kultūros salė buvo maža, su apvalia krosnimi viduryje, apie ją bėgdavome aplinkui. Vienam gale buvo gimnastikos sienelė, prie jos atlikdavome pratimus.

Mes, antros klasės moksleiviai plonais treningais, tobulinome savo fizinius įgūdžius vadovaujami mokytojo. Fizinio mokytojas Pyragas buvo plikis, nešiojo juodus akinius apskritais rėmais, pririštus gumytėmis, kad nenukristų mankštinantis. Jo treningai buvo tamsiai mėlyni ir tokie pat ploni kaip mūsų, tiesa, su siūle ant kiekvienos kelniapusės. Mes tokių neturėjome. Tuomet geresnius ir storesnius treningus retai mačiau. Buvo dar varganas septintojo dešimtmečio vidurys.

Tąkart buvome išrikiuoti. Į akis krito mokytojo kelnių priekis, kur tarsi kažkas buvo išsišovęs, tarsi kažkas nukaręs. Aš tai būtinai turėjau pasakyti šalia stovinčiam klasės draugui. Sukuždėjau:

– Pyragui pimpaliukas nukaro!

Mano šnabždesys nebuvo toks tylus, kaip reikėtų. Mergaitė ilga kasa, kuri stovėjo berniukui iš kito šono, neprašoma pakėlė ranką ir mažoje salėje nuskambėjo:

– Mokytojau, Eipuras sakė, kad jums pimpaliukas nukaręs!

Iš baimės nebeprisimenu, ar kilo garsus juokas, ar stojo kurtinanti tyla; greičiau antras variantas, bent tai prisimenu. Po pamokos Pyragas, kuriam vis dar kažkas buvo nukaręs, vedėsi mane pas klasės auklėtoją. Ją sutikome prie mokytojų kambario. Palinkęs prie auklėtojos ausies, Pyragas pakuždėjo jai į ausį, ką aš buvau pasakęs. Mokytoja tarsi paraudo, tarsi nusišypsojo, ir iš jų abiejų laikysenos man tapo aišku, kad mano pasakytas žodis yra kažin kokia neliečiama brangenybė.

Auklėtoja tiktai pareiškė pastabą, bet įrašyti pažymį pamiršo.

 

●

 

Skaičiau vieną eilėraštį. Pasirodė geras, tik sutrikdė viena pradžios eilutė. Pažiūrėjau: pasirodo, tai ne eilėraštis, o autoriaus rinktinės turinys.

 

●

 

Gal poetui nebūtina valgyti? Gal jis visiškai nenori valgyti? Bet mano dėmesį patraukė vienas rūsio langas su užrašu „Kompleksiniai pietūs – 1,80“. Užeinu tikėdamasis, kad pietūs jau bus pasibaigę, nes jau po keturių. Ne, dar nesibaigę! Šalta sriuba… koks antras patiekalas? Kotletai… bulvės… tualetas yra? Ne, tualetas neveikia.

Ačiū Dievui! Gal vėliau užeisiu, žingsniuoju toliau. Einu palei parką… Ten būna ledų… norėtųsi ledų… bet gal geriau pataupyti? Bus kokiai knygai… brangesnei… einu, dar viena kavinė… štai – duonsriubė! 60 santimų ir šalta. O tenai bus duonos ir dar ko nors… nebus ledų, bet bus plaktos grietinėlės… Aš nusiperku ir sutaupau – latą dvidešimt! Paskui einu pro knygyną „Valters un Rapa“ – reikia užsukti! Juk galiu už penkis latus kokią nors knygą nusipirkti? Rašytojas juk gali nusipirkti knygą už penkis latus! Užeinu, matau – o, Cortázaras! Nukainotas, už tris latus! Du devyniasdešimt devyni! Na, reikia imti Cortázarą! Pala, pala! Man juk dar liko latas dvidešimt nuo kompleksinių pietų, vadinasi… penkis latus aš jau galiu paskirti knygoms, taigi, jau yra šeši latai, šeši dvidešimt. Cha! Imsiu du Cortázarus! Pinigų pakanka dviem Cortázarams! Prašom du Cortázarus!

 

●

 

Litenę esu paminėjęs viename eilėraštyje tiek dėl patriotinių jausmų, tiek dėl sąskambių. Seniai norėjau tenai nuvykti, bet pasisekė tik per šio rudens kelionę su draugais. Popietę pasiekėme Litenės mišką, tyliai pagerbėme tiek išvežtuosius, tiek sušaudytuosius, apvaikščiojome stovyklą, apžiūrėjome nuotraukas ir ėjome laukan, kad tą vakarą spėtume apžiūrėti Stamerienos pilį. Prie kelio pastebėjau stendą, jo apačioje sudomino poetės Elzos Kezberos pavardė ir jos poezijos eilutė „Širdis vis laukia, širdis vis myli, tiki – vis dar tiki“. Viršuje užrašas didžiulėmis raidėmis:

 

KELEIVI!

KAI ČIA SUSTOJI, NUŠLUOKI MŪSŲ NAMO SLENKSTĮ,

NES MES TO NEBEGALIME PADARYTI NUO 1941 METŲ BIRŽELIO 14-OSIOS AUŠROS.

MŪSŲ KŪNAI IR KAULAI TRŪNIJA RUSIJOS PLATYBĖSE, BET MŪSŲ VĖLĖS KARTU SU JUMIS.

 

Mano žmona ir draugų pora jau buvo nuėję tolėliau, kai pastebėjau išbetonuotą slenkstį ir į medį atremtą šluotą. Paėmiau ir nušlaviau. Staiga nevaldomai pravirkau.

 

●

 

Dalyvavau radijo „Naba“ literatūrinėje valandoje. Laidos vedėjai paklausė, ar kas nors iš mano parašytų tekstų išsipildo. Atsakiau, kad poezijoje dėl to nesijaudinu, tačiau prozos atveju kartais būna baugoka. Spręskite patys.

Buvo vakaras. Norėjau pereiti Laisvės gatvę po kabančiu pėsčiųjų tiltu – per geležinkelio bėgius. Vienoje pusėje radau kiaurymę bėgių tvoroje, tačiau priešingoje pusėje – viskas aklina. Grįžau atgalios. Didžiai nustebau pamatęs ateinant penkiolikos žmonių būrį. Jie tarsi išėjo pro kažkokias duris, bet pro kokias, neturėjau jokio supratimo. Tarsi kiaurai sieną perėjo. Visi su kaukėmis, tačiau vakaro prieblandoje galėjai matyti, kad jie azijiečiai. Kaip narkotikų fasavimo darbininkai po pamainos. Tačiau tai buvo Rygoje, o ne sapne ar filme. Jie tylėdami nužingsniavo tarsi į aklavietę, tačiau paskui pasuko į rytus – tenai ėjo palei bėgius, kuriuos pereiti buvo galima dar šįvakar.

Tai buvo įspūdinga: tą vakarą apie tai parašiau ir kitą dieną perskaičiau per Prozos skaitymus.

Po šio regėjimo praėjus beveik trims mėnesiams prasidėjo COVID-19 ir visi suvaržymai.

 

Vertė Arvydas Valionis