Knygų apžvalgininko išpažintys
Nors gyveno tik 46 metus, George’o Orwello (tikr. Eric Arthur Blair, 1903–1950), žymiojo anglų romanisto, eseisto, radijo laidų kūrėjo, literatūros ir kino kritiko, „literatūrinio ir politinio maištininko“, kūrybinis palikimas milžiniškas – per 20 tomų. Peterio Davisono, anglų literatūros profesoriaus ir autoritetingo Orwello gyvenimo ir kūrybos žinovo, teigimu, visapusiškasis autorius per du dešimtmečius parašė daugiau kaip 700 knygų, pjesių ir filmų recenzijų, o aktyviausiai darbavosi 1940 m., kai 67 recenzijose apžvelgė 135 meno kūrinius. Confessions of a Book Reviewer pirmąkart išspausdintas laikraštyje „Tribune“ 1946 m. gegužės 3 d.
Šiemet minimos 120-osios George’o Orwello gimimo metinės.
Šaltame, bet pridvisusiame, nuorūkomis prišnerkštame ir nugertais arbatos puodeliais nustatytame kambarėlyje prie išklerusio stalo sėda vyriškis kandžių sukapotu chalatu ir tarp dulkinų popierių kaugių mėgina atrasti vietos rašomajai mašinėlei. Išmesti tų popierių jis negali, nes šiukšliadėžė jau pičpilnė, be to, tarp neatsakytų laiškų ir neapmokėtų sąskaitų gali būti dviejų ginėjų čekis, kurį jis, tuo veik neabejoja, pamiršo įnešti į banką. Tarp jų yra ir laiškų su adresais, kuriuos reikėtų užsirašyti į užrašų knygelę. Šią jis kažkur pradanginęs, o mintis apie jos ar apskritai bet kokias paieškas jam sukelia ūmių savižudybės impulsų.
Jam 35-eri, bet atrodo kaip penkiasdešimtmetis. Nuplikęs, išsiplėtusiom venom, su akiniais, tiksliau, būtų su akiniais, jei vienintelė jų pora nuolatos kur neprašaptų. Jei viskas klojasi kaip įprastai, jis kenčia dėl prastos mitybos, o jeigu neseniai nusišypsojo laimė, kamuojasi pagiriomis. Šiuo metu pusė dvyliktos dienos, darbą pagal grafiką jis turėjo pradėti prieš dvi valandas; bet net jei ir būtų rimtai pasistengęs pradėti, jam būtų trukdęs kone nenutrūkstamas telefono čirškavimas, kūdikio klyksmai, elektrinio grąžto džeržgesys gatvėje ir nepaliaujamas jo kreditorių kerzinių batų plumpsėjimas laiptuose. Naujausias kliuvinys – antroji pašto važta, su kuria atkeliavo du aplinkraščiai ir raudonai atspausdintas reikalavimas sumokėti pajamų mokestį.
Nereikia nė sakyti, kad šis žmogus – rašytojas. Jis gali būti poetas, romanistas, kino scenarijų ar radijo laidų kūrėjas, nes visi literatai labai panašūs, bet, sakykime, tai – knygų apžvalgininkas. Popierių krūvoje kone prasmegęs stambokas siuntinys su penkiomis knygomis, kurias jo redaktorius atsiuntė su rašteliu, esą jos „turėtų gerai derėti tarpusavyje“. Knygos atkeliavo prieš ketvertą dienų, tačiau dėl moralinio paralyžiaus apžvalgininkas 48 valandas nepajėgė atplėšti siuntinio. Vakar vieną ryžtingą akimirką nutraukė virvelę ir išvydo, kad tos penkios knygos – tai: „Palestina kryžkelėje“, „Mokslinė pienininkystė“, „Trumpa Europos demokratijos istorija“ (šioji – 680 puslapių, 4 svarų svorio), „Portugalijos Rytų Afrikos genčių papročiai“ ir romanas „Gulomis maloniau“, tikriausiai įdėtas per klaidą. Knygų apžvalga – 800 žodžių – turi būti „priduota“ iki rytojaus vidudienio.
Trijose iš šių knygų nagrinėjamos temos, kurių jis visai neišmano, taigi turės perskaityti bent po penkiasdešimt puslapių, idant kokiu liapsusu neišsiduotų ne tik autoriui (šiam, be abejo, puikiai žinomi visi knygų apžvalgininko įpročiai), bet net ir eiliniam skaitytojui. Iki ketvirtos popiet knygas jis bus išpakavęs, bet dėl nervinio neįgalumo vis dar neatsivertęs. Būtinybė jas skaityti ir netgi pats popieriaus kvapas jį veikia taip, lyg jo lauktų atšalęs ryžių pudingas, pagardintas ricinos aliejumi. Bet kas keisčiausia, jo rašinys redakciją pasieks laiku. Kažkodėl visada pasiekia laiku. Apie devintą vakaro jo protas ganėtinai nuskaidrės, tad vis labiau žvarbstančiame ir cigaretėmis dūmijamame kambaryje jis kiūtos iki paryčių, įgudusiai versdamas knygą po knygos ir kiekvieną, dedamą į šalį, palydėdamas baigiamąja pastaba: „Dieve, koks šlamštas!“
Ryte, apsiblaususiomis akimis, paniuręs ir nesiskutęs, jis valandą ar dvi spoksos į tuščią popieriaus lapą, kol bauginantis laikrodžio rodyklės pirštas prigrasys imtis veiksmo. Ūmai puls prie darbo. Visos senos, nuvalkiotos frazės – „knyga, kurios nedera išleisti iš akių“, „kiekviename puslapyje kas nors įsimintino“, „ypač vertingi skyriai, kuriuose aptariami“ ir t. t., ir pan. – sušoks į savo vietas, nelyginant magnetui paklūstančios geležies drožlės, ir knygų apžvalga baigsis kaip tik reikiamos apimties, likus maždaug trims minutėms iki atidavimo. Tuo metu paštu pristatys dar vieną ryšulį prastai parinktų, neapetitiškų knygų. Taip ir toliau. Ir vis dėlto su kokiomis viltimis ši nuvaryta, ištampytų nervų žmogysta vos prieš keletą metą pradėjo savo profesinį kelią.
Atrodo, kad perdedu? Klausiu kiekvieno etatinio apžvalgininko, per metus apžvelgiančio, tarkim, ne mažiau kaip šimtą knygų: ar jis gali sąžiningai paneigti, kad jo įpročiai ir būdas nėra tokie kaip čia aprašytieji? Šiaip ar taip, visi rašytojai yra veikiau tokio sukirpimo žmonės, o ilgalaikis atsitiktinių knygų recenzavimas yra nepaprastai nedėkingas, erzinantis ir alinantis darbas. Čia reikia ne tik girti šlamštą, – nors tai, kaip netrukus parodysiu, irgi priklauso, – bet ir nuolatos išgalvoti reakcijas į knygas, kurios apžvalgininkui nekelia jokių jausmų. Apžvalgininkas, kad ir koks išsunktas, knygomis domisi profesionaliai, ir tarp tūkstančių kasmet pasirodančių knygų, ko gero, bus penkiasdešimt ar šimtas tokių, apie kurias jis rašytų su malonumu. Jeigu jis pirmaeilis specialistas, galbūt sudoros dešimt ar dvidešimt knygų; labiau tikėtina, dvi ar tris. Visa kita, kad ir kaip sąžiningai jis girtų ar peiktų, iš esmės yra niektauškystė. Jis dvasìna savo nemirtingąją dvasią, iškvėpimas po iškvėpimo.
Didžiumoje recenzijų knygų vertinimai netikslūs arba klaidinantys. Sulig karu leidėjai mažiau nei anksčiau begali tampyti už uodegos literatūros skilčių redaktorius ir išsipešti ditirambų kiekvienai savo išleidžiamai knygai, bet, kita vertus, recenzijų lygis smuko dėl vietos stokos ir kitų nepatogumų. Tai matydami žmonės kartais siūlo išeitį – nebeleisti prie knygų recenzavimo nagų kišti rašeivoms. Knygas specializuotomis temomis turį nagrinėti ekspertai, kita vertus, nemažai knygų, ypač romanų, esą galėtų apžvelgti mėgėjai. Kone kiekviena knyga tą ar kitą skaitytoją gali įaistrinti, kad ir neigiamai, ir jo mintys apie knygą tikrai būtų vertingesnės už atsikandusio profesionalo. Deja, ir tai žino kiekvienas redaktorius, tokius dalykus labai sunku organizuoti. Tikrovėje redaktorius visuomet nejučia gręžiasi į savo rašeivų – „etatinių“, kaip pats vadina, – kompaniją.
Visa tai nepataisoma tol, kol atrodys savaime suprantama, jog kiekviena knyga nusipelno recenzijos. Beveik neįmanoma urmu apžvelgti knygų, didžiumos jų nepergiriant. Tik tapus savotišku knygų profesionalu paaiškėja, kokios blogos yra dauguma knygų. Daugiau nei devyniais atvejais iš dešimties vienintelis objektyviai teisingas vertinimas būtų toks: „Ši knyga nieko verta“, o paties recenzento reakcija veikiausiai tokia: „Ši knyga manęs niekaip nedomina, ir aš apie ją nerašyčiau, nebent sumokėtų.“ Tačiau visuomenė už tokį skaitinį nemokės. Kodėl turėtų? Žmonėms reikia tam tikro vedlio ir tam tikro knygų, jiems siūlomų skaityti, vertinimo. Tačiau, vos užsiminus apie vertę, standartai subliūkšta. Nes jeigu sakoma, – o taip bent kartą per savaitę pasako kone kiekvienas apžvalgininkas, – kad „Karalius Lyras“ yra gera pjesė, o [Edgaro Wallace’o] „Keturi teisuoliai“ – geras trileris, kokia reikšmė suteikiama žodžiui „geras“?
Man visada atrodė, kad geriausia būtų į didumą knygų tiesiog nekreipti dėmesio ir labai ilgas recenzijas – mažų mažiausiai tūkstančio žodžių – skirti toms kelioms, kurios atrodo svarbios. Trumpi, vienos ar dviejų eilučių, būsimų knygų pristatymai gali būti naudingi, tačiau įprasta vidutinės apimties – maždaug 600 žodžių – recenzija bus tikrai bevertė, net jei recenzentas nuoširdžiai norės ją rašyti. Paprastai jis nenori jos rašyti, o savaitė iš savaitės gaminamos nuotrupos netrukus paverčia jį sugniuždyta chalatuota žmogysta, aprašyta šio straipsnio pradžioje. Vis dėlto visi šiame pasaulyje turi į ką žvelgti iš aukšto, ir iš abiejų profesijų patirties turiu pasakyti, jog knygų apžvalgininko padėtis geresnė už kino kritiko, kuris net negali darbuotis namie, mat vienuoliktą ryto turi dalyvauti filmų peržiūrose, kur, neskaitant vienos ar poros įsidėmėtinų išimčių, tikimasi, kad jis parsiduos už taurę prasto chereso.
Vertė Andrius Patiomkinas
