Kleptomanė

 

Ir vėl rašau istorijos sąsiuvinio gale. Vis tiek iki metų galo neprirašysim. Nors tėvai mane spaudžia mokytis, o ne šiaip ką rašinėti, užsidariusi savo kambaryje mielai paskiriu likusį vakaro laiką rašymui.

Taigi: aš, Skirmantė, turiu svajonę. Aš noriu būti rašytoja. Aš ESU rašytoja.

Šiandien pamokos ėjo lėtai. Užtat po pamokų nutiko smagus dalykėlis. Mes su drauge Matilda nuėjome į pardę. Ji, aišku, turėjo pinigų, aš – ne. Ji kažko pasiėmė – traškučių ar geltonų kukurūzų. Tada sustojome prie ledų vežimėlio. Kaip katės užsimanėme ledų. Jinai braškinių, aš šokoladinių. Tačiau Matilda turėjo tik porą eurų.

Kadangi esame nemenkos kuitenos, dar vadovėlių kaip plytų, pačiose kuprinėse – jovalo tvarka, tai surasti piniginę ar kokį raktą – beveik mission impossible. Kol Matilda pertikrino grąžą centais, kol ištaikė tarpelį piniginei įsprausti ir iš anksto pasiruošė raktus, mes ilgokai užgaišome gale kasos.

Jau susiruošusios ir ant pečių užsivertusios kuprines, šalia prekių takelio pamatėme šokoladinių ledų porciją! Susižvalgėme. Ją kažkas užmiršo. Čiupti nedrįsome – mes iš gerųjų mergaičių. Kasininkė pastebėjo, kur link šnairuojame. Nusišypsojo permačiusi mūsų „kėslus“.

– Kažkas paliko ledus, – tarė ji.

– Aha, – negudriai veptelėjom mes.

– Gal reikia nunešti atgal į šaldiklį, – svarstė kasininkė dvejodama.

– Tegu tos mergaitės pasiima, – patarė eilėje stovinti senutė su berete. – Už ledus vis tiek sumokėta. Vaikučiai jų taip nori, – meiliai kalbėjo ji.

Senutės užtartos, mudvi patenkintos išėjome su ledais. Pasidalijome pusiau. Tokiu būdu šiandien nuskilo nemokama ledų porcija.

 

●

 

Skirmantė su Matilda labai gražiai draugavo. Viena kitai padėdavo moksluose, keisdavosi mėgstamomis dainomis, taip pat abi vienu frontu kovojo prieš erzinančius berniūkščius tiek gatvėje, tiek mokyklos koridoriuose. Nebuvo atsiskyrusios vienišės. Turėjo daug draugių. Iš mokyklos laikų Skirmantei liko krūvos gerų prisiminimų.

Ir vis dėlto toji draugė Matilda buvo keista. Ji visada pasiekdavo ką užsibrėžusi ar sumaniusi – nuo smulkmenų iki rimtų dalykų. Antai Skirmantė, trokšdama savosios laimės, dienų dienomis, neretai ir naktimis svajodavo, pasitelkdama psichologinius metodus, tikindama save, kad visa tai jos jėgoms, nevengdama nė moteriškuose žurnaluose pateikiamų tikrų ar tariamų magijos triukų. Kad ir ką darė, sėkmė pas Skirmantę nesiskubino. Pačiuose paprasčiausiuose reikaluose, ir tai tik kada ne kada, apsireikšdavo.

Priešinga taisyklė galiojo bičiulei Matildai. Šioji gaudavo beveik viską ko užsigeidusi, gal tik Mėnulio – ne. Matildos tėvai varė pelningą biznį; pinigų tuose namuose visais laikais nestigo. Matilda kiekvieną dieną valgė skirtingas picas (kas atrodė tikra fantastika Skirmantei), nei pelėsinis sūris, nei maskarponė draugės šeimoje nebuvo deficitas. Pernelyg neįprastos formos bertoletijas Matilda sušerdavo šuniui nė nepamanydama, jog draugė nuo tokio reginio seiles varvina. Iki užbaigdama mokyklą, Matilda pabuvojo Australijoje, Kamčiatkoje, Tibete, Etiopijoje ir Čilėje. Europos valstybės jai – „savas kiemas“.

Tas pats tiko ir nematerialiems dalykams. Matilda susidraugaudavo su visais berniukais, kurie jai tik pasirodydavo simpatiški. Kartais ji apie tai prasitardavo Skirmantei, dažnai – ne. Tačiau jai neprireikdavo imtis šelmiškų gudrybių, įmantrių taktikų, aprašytų „Panelėse“ ar „Cosmopolitanuose“, nereikėjo rizikuoti būti atstumtai ar pelnyti viliokės reputaciją bandant „prisijaukinti“ patikusį vaikiną. Jie patys pas ją ateidavo; o panorėjus – ir nueidavo.

Per pamokas prie Skirmantės akių Matilda niekada nebuvo pakviesta atsakinėti, jeigu tąkart nebūdavo pasiruošusi arba nenorėdavo atsiskaityti už sunkią bjaurią temą. Jos pavardė dienyne „praslysdavo“ pro mokytojų vyzdžius. Kai ji kaip tik pasiruošdavo, būdavo paklausiama ir gaudavo geriausius įvertinimus. Matilda – klasės pirmūnė, stropuolė, pažiba.

Tą sykį ji atėjo pas Skirmantę į svečius. Besišnekučiuojant apie rūpimus dalykus, Matilda ant draugės rašomojo stalo užmatė atverstą sąsiuvinį, greta – numestą geometrijos vadovėlį.

– Namų darbus darei? – pasitikslino ji.

– Aha. Reikia teoremą įrodyti.

– Velnias! Nesuprantu šios temos nė kiek, – pasiguodė darbščioji Matilda. – Dar nebandžiau daryti. Manau, nekas išeis.

– Galiu paaiškinti, – pasisiūlė draugė. – Nėra taip sunku, gerai teoriją įsiskaityk.

Jos kokias dešimt minučių praleido aptarinėdamos uždavinio sprendimą.

– Aš dar tik įpusėjau, – pažymėjo Skirmantė, – bet užbaigsiu, kaip tau pasakiau. Reiks surašyti.

– Tai ačiū tau! – suspindo Matildos akys. – Tu man labai padėjai. Kad tik nepamirščiau, kol pareisiu. Žinok, kitą kartą aš tau pagelbėsiu.

– Tau išėjus iškart eisiu prie stalo, irgi užrašysiu, – pasakė Skirmantė. – Susimytinsim rytoj. Čiau!

Uždariusi duris Skirmantė grįžo prie sąsiuvinio. Bet… lapas buvo tuščias. Juk ji iki draugei užsukant spėjo išspręsti mažne pusę uždavinio. Kur nusibraižyta figūra?? Kur užmesti sprendiniai?? Skirmantė griebė sąsiuvinį. Niekas netrinta. Popierius švarutėlis. Nė pėdsako pieštuko ar violetinio tušo. Ji pavartė lapus. Seniau spręsti pratimai yra. Negalėjo Matilda išplėšti; lapai sveiki, draugė prie sąsiuvinio neprisilietė.

Visą vakarą Skirmantė prakiūtojo sukrėsta. Nors ji sprendimo būdą mintinai žinojo, tiesiog neprisivertė iš naujo viską užrašyti. Ji mąstė, ką tai reiškia.

Rytą mokykloje, suveikus Merfio dėsniui, mokytoja Skirmantės paprašė parodyti namų darbus. Taip ji, mokytojos nuostabai, užsidirbo minusą. Trys minusai – dvejetas. Matildai tądien rodyti užduoties neteko. Matyt, nenorėjo, nors draugės pamokyta teisingai išsprendė.

Nuo to karto Skirmantė pradėjo draugę įtarinėti. Įdėmiai stebėdavo jos žodžius, veiksmus ir paskesnius įvykius. Ir neapsiriko. Draugės gyvenimas iš tiesų slydo lyg sviestu pateptas. Nėra netikėta, kad Matilda po mokyklos įstojo į odontologijos specialybę. Kas, kad į mokamą vietą? Ji nemokėjo. Gavo paramą iš specialaus fondo, kuris padengė visas jos studijų išlaidas, net finansavo seminarus užsienyje ir mainų programas. Niekas visame kurse tokios paramos neišsirūpino, tad plojo fantastiškas sumas už kiekvieną semestrą.

Sunkiai suvokiama situacija pasitaikė batų parduotuvėje, kur jiedvi sykį užbėgo. Abi nusižiūrėjo patikusią porą ir sutarė gavusios atlyginimus grįžti tų batų. Staiga padauža vaikištys, turbūt augantis kalėjimo kamštis, stvėrė Matildos simpatijos sulaukusius žemakulnius batelius ir spruko laukan. Merginos iš pradžių sustingo, tada šoko iš paskos. Besivejant mažąjį vagį per pasažą, vienas batelis iškrito. Galop jos mažių sulaikė. Prišoko apsauginiai.

Pasirodo, vagišius parduotuvei jau seniau buvo padaręs nuostolių. Krautuvės šeimininkas padėkojo neabejingoms lankytojoms. Matildai prasitarus, jog tai kaip tik jos išsirinktieji bateliai, savininkas sutiko padaryti nemenką nuolaidą. Teko paieškoti iškritusio bato. Galų gale Matilda staipėsi namuose priešais veidrodį su naujuoju apavu. Skirmantė jai sufleravo, kokie drabužiai prie tokių geriausiai derėtų.

Skirmantė bičiulei nepavydėjo sėkmės. Na, nebent baltai.

 

●

 

Su Matilda tikrai dedasi keisti dalykai. O kad man nors vieną kartelį taip! Kai abi važiuojame zuikiu, aš visiškai rami. Ji nebūtinai. Ji tai aiškina sutapimais ar nieko nesakančiu gimimu po laiminga žvaigžde. Bet kai ji turi mėnesinį, o aš be bilieto, tuomet sėdžiu kaip ant bombos. Ji niekada nebuvo pagauta.

Kartą naktį pėsčios grįžome namo miško taku. Mes garsiai juokėmės, kvailiojome. Ir priėjome laužą. Šalia jo šūkavo gal keliolika vyrų. Žinoma, įžūliu elgesiu patraukėme dėmesį. Jie nutilo, įsižiūrėjo į mus. Mes klegėdamos nuėjome; jie tik sekė mus akimis lyg liūtai gazeles. Netaikau tokio grubaus palyginimo visiems vyrams. Tik tiems, kurie naktį renkasi grupėmis miškuose prie laužų. Tylėdamos tarp įtartinų tipų sukiojomės dar daugiau sykių.

Važiuodamos autostopu nevengiame jokių vežėjų. Mes nebijome. Matilda – dėl drąsaus būdo, aš dėl to, kad ji man – vaikštantis talismanas. Sykį pajūryje valgėme pasibaigusio galiojimo laiko konservus. Nesibaiminau rizikuoti sveikata, nes ji valgė su manimi.

Dar pastebėjau vieną niuansą dėl drabužių ir aksesuarų. Jei Matilda juos perkasi pati, tada gerai. Bet jeigu ji pamato kitus turint ką gražesnio ir net pagiria, žmonės tų rūbų vienaip ar kitaip netenka, tuo metu ji panašius vienaip ar kitaip įsigyja. Taip buvo Mindai su parsivežta iš Nepalo suknele. Matilda ja labai susižavėjo. Po mėnesio Minda užsipylė raudonojo vyno ir audinį neišskalbiamai sugadino. Matilda „Humanoje“ rado panašią, tik kitokio atspalvio.

Sigita ant kaklo užsisegė dailų vėrinį. Susitiko su Matilda išgerti kavos. Matilda apsvaigo nuo tokios bižuterijos. Ji pažadėjo būtinai irgi tokį įsigyti, gal net užsakyti juvelyrams padaryti iš brangių akmenų. Sigita labai mėgsta komplimentus, todėl kava jai atrodė pati gardžiausia mieste. Tačiau vieną dieną vyniodamasi nuo kaklo šaliką ji nutraukė vėrinį. Karoliukai pabiro ant šaligatvio. Pusė suriedėjo į lietaus kanalizaciją. Netrukus Matilda vaikščiojo su dar gražesniu.

O štai vargšei Rimai baisiai nenuskilo. Matilda įsidėmėjo jos odinį rankinuką ir tokį patį nusipirko iš tos pačios parduotuvės kaip Rima. Kurį laiką abi džiaugėsi savo pirkiniais. Sykį grįždama iš darbo Rima buvo užpulta. Ji neteko rankinės, joje buvusių išmaniojo telefono, kokybiškos per „eBay“ užsisakytos kosmetikos ir septynių šimtų eurų. Lyg būtų mažai, dar truputį gavo į nosį. Pritrūko servetėlių kraujui sustabdyti.

Labai neįprasta toji mūsų Matilda. Nesu tikra, ar kiti irgi mato šiuos sutapimus. Gal net pati Matilda ne visus juos susieja su savo norais? Neatrodo, kad ji jaustųsi sutrikusi ar kaip nors nepatogiai. Jau kurį laiką mes apie tai nešnekame. Man ji išties lyg koks amuletas. Kita vertus, bijau, kad ji iš manęs ko „nenušvilptų“. Kaip tada su tais namų darbais – sąsiuvinį, popierių paliko, nufirfino tik intelektinę nuosavybę. Kadangi tai labai neįtikima, aš pati tuo drįstu abejoti ir vis dar ieškau galimų racionalių paaiškinimų.

Prisipažinsiu, nežinau, kodėl tai taip plačiai aprašinėju. Juk iš to neišeis knyga. Nebent į jokius rėmus netelpantis straipsnis, niekam neįdomus kaip naivi fantazija. Aš turiu rimtų idėjų būsimai „tikrai“ knygai. Po truputį iškristalizavau veikėjus, išrutuliojau siužetą. Jau šią savaitę pradėsiu rašyti. Taigi šie užrašai tik užima brangų smegenų „eterio“ laiką, kurį verčiau skirti rimtam kūriniui plėtoti.

 

●

 

Skirmantė su Matilda labai nuoširdžiai viena kitai išsipasakodavo, pasitardavo, dažnai rasdavo laiko susitikti. Taigi galiausiai Skirmantė priprato prie draugės netyčinių keistenybių, todėl liovėsi stebėtis ar laukti kitų „fokusų“. Dabar iš viso to ji daugiau pasijuokdavo, mintyse niekam nelinkėdama tapti aršiu Matildos priešu.

Skirmantė pakraupusi nervingai šypsojosi, kai Eugenija su ašaromis paskambino ir pasakė, jog toji prakeiktoji Matilda perviliojo jos vyrą. Tai nė per plaukelį nebejuokinga. Skirmantė nesugebėjo Eugenijos paguosti. Jei ji turėtų vyrą ar draugą, pačiai būtų nejauku.

Netruko paskambinti pati Matilda. Laimingos moters balsu pranešė, kad jos svajonė išsipildė. Ji pasvajodavo apie Daną, tačiau realiame gyvenime jokiu būdu nemanė jo atimti iš tokios geros draugės kaip Eugenija. Reikia pasakyti, Matildos moraliniai įsitikinimai buvo tvirti. Ji visuomet pasisakė už dorą. Betgi Danas pats pas ją atėjo! Jai neprašant nei žodžiu, nei žvilgsniu, niekad neužsiminus! Danas sakė, atviravo ji, pirma apie ją be perstojo galvojęs, sukęs galvoje visokius galimus scenarijus, taip pat būdus išmesti netikusias mintis. Pamažu pasijuto emociškai tolstąs nuo žmonos, o, žinia, jausmų atšalimas gero nepranašauja. Jis apie tai pranešęs žmonai. Toji grąžė rankas, tačiau neįstengė vyro sulaikyti. Danas – prastas melagis, juolab nemoka sumaniai slėpti „kairės“ reikalų. Kai nebeturėjo kitų minčių, o smegenyse karaliavo tiktai Matilda, tuomet išėjo.

– O jūs tuoksitės? Jam reikės išsiskirti, – domėjosi Skirmantė.

– Maybe baby. Pamatysim. Jei jis tikrai galvoja likti su manimi, išsiskirs. Žinai, – laiminga čiulbėjo Matilda, – tu anksčiau sakydavai, kad mano norai pildosi. Dabar imu tuo tikėti. Aš tiesiog rojuje! Šitokie pasvaičiojimai virsta tikrove! Ne tik tikiu; aš matau, kad jie pildosi!

Eureka! Amerika atrasta! Skirmantė susilaikė nuo patarimo kontroliuoti savo norus.

Nutiko dar vienas atsitikimas, po kurio Skirmantė net išsigando. Matilda buvo labai apsirgusi. Temperatūra kilo į Everesto aukštumas, o tabletes teko ryti beveik kaip duoną. Danas mylimajai pirko vaistus, kvietė geriausius gydytojus. Visi jie sakė, jog, taip ūmiai susirgus ir norint išvengti liūdnų komplikacijų, priklauso gulėti ne mažiau nei dvi savaites, nė už ką nepažeidžiant lovos režimo.

Matilda protinga, todėl sąžiningai tįsojo po pūkine antklode. Vis dėlto labai kamavosi. Darbai sustojo, laikas gaištamas; negali nieko naudingo nuveikti. Be to, jautiesi kaip pūvanti morka. Raidės liejasi; televizoriaus plepalai erzina klausą. Vien geri vaistus, arbatas, valgai ir stengies nenumirti. Tokiu metu tikra atgaiva – Skirmantės apsilankymas.

Vieną vakarą dvi draugės žiūrėjo televizijos laidą. Ten rodė sveikuolius, besimaudančius žiemą Baltijos jūroje. Vienas jų davė interviu žurnalistui.

– Tai bent sekasi žmonėms, – pasakė Matilda. – Lediniam vandeny maudosi ir joks velnias negriebia. O čia žmogus ištyžti kaip sausainis baloj. Dar turi mėnesį pratrinti lovą!

Skirmantė šyptelėjo. Kilusi mintis visai nestebino. Praėjus keletui dienų paslika gulėjusi draugė ėmė stebėtinai sparčiai taisytis. Ji net įsidrąsino į lauką išnešti šiukšles; po tokių vaikštynių nesijausdavo prastai. Skirmantė krūptelėjo per žinias išgirdusi, jog kažkuris iš sveikuolių ruonių paguldytas į reanimacijos skyrių dėl kritiškos sveikatos būklės. Ko gero, ji vienintelė įžvelgė paralelę tarp Matildos sveikimo ir sveikuolio ligos.

Tačiau atėjo nelauktas laikas. Skirmantę užklupo depresija. Jauna moteris ėmė sunkiai tvarkytis kasdieniame gyvenime. Turėjo nedarbingumo lapelį. Lyg nesant priežasties chroniškai liūdėti, jautėsi it visko netekusi. Manė pamažu grimztanti beprotybėn. Tikėtina, pateksianti į atitinkamą ligoninę. Šie ir kitokie nuogąstavimai dar labiau skatino blogą būseną.

Tuo metu Skirmantės neįkainojama gelbėtoja tapo Matilda. Dabar ji lankė draugę, bandė sklaidyti niaurius depresijos debesis virš jos galvos. Skirmantė bičiulei buvo be galo dėkinga. Paprasti, nereikšmingi pokalbiai gydė veiksmingiau už naujausios kartos antidepresantus. Nuo Matildos paruoštų pietų Skirmantė atgaudavo jėgas. Nuo skaitomų straipsnių augo gyvenimo džiugesys. Pasakojimai apie Matildos ir Eugenijos buvusio vyro Dano bendrą buitį kažkodėl įplieskė norą kuo greičiau grįžti į darbą. Kuo tai susiję, neaišku, tik aišku, kad bet kokie teigiami mąstysenos ir psichikos poslinkiai yra sveikintini.

Skirmantė su Matilda įstengė būti kaip niekad atvira. Ji pasakojo, kad labai svajoja kelerius metus pagyventi šiltuose kraštuose, kad jos darbas jai atrodo nuobodokas, tačiau kolektyvas nuostabus. Kad nors ji turinti daug draugių, tik dėl trijų galėtų bet ką padaryti, tik toms trims išdrįstų paskolinti tūkstantinę sumą. Abidvi sutarė išėjusios atostogų palėkti į Egiptą.

Jos šauniai pailsėjo piramidžių ir Ozyrio šalyje. Skirmantė, neseniai atsigavusi nuo depresijos, jautėsi fantastiškai gerai. Vienas iš jos didžiausių troškimų vis labiau pildėsi. Įveikusi ligą, ji grįžo prie to troškimo ir sėkmingai stūmė jo įgyvendinimą pirmyn. Galvoje dėliojosi strateginis planas iki pat pabaigos. Iš dalies tai ją stimuliavo kaip narkotikas.

– Žinai, aš labai laiminga dėl savo idėjų, – prisipažino Skirmantė. – Idėjos – labai didelis dalykas. Jos mane palaiko, verčia judėti į priekį.

– O aš labai laiminga dėl pavykusio asmeninio gyvenimo, – atskleidė paslaptį Matilda. – Man tai svarbiausia. Kai tu sakai idėjos, aš net nelabai suprantu, ką turi galvoje. Užtat aš jaučiuosi emociškai gerai kasdienybėje, man tiesiog norisi šokti! Mylimas žmogus, mėgstamas darbas, saviraiška, gera materialinė padėtis – aš iš tiesų baisiai patenkinta!

Jos abi atrodė labai patenkintos, tik dėl kiek skirtingų dalykų.

Puikiai nuotaikai nespėjus nuslūgti abejingoje rutinoje, Skirmantė sulaukė Matildos skambučio. Šįsyk ji turėjo dar labiau intriguojančių naujienų, kaip pati prasitarė.

– Skirma, tu nepatikėsi, – kaitino atmosferą bičiulė.

– Kas?? – susidomėjo Skirmantė.

– Unbelievable! Aš tapau rašytoja! – iškilmingai pranešė draugė.

Skirmantė ir apsidžiaugė, ir susidomėjo, tačiau kartu lyg nepatikėjo. Niekada anksčiau Matilda neatsiskleidė turinti literatūrinių gabumų.

– Kaip? Tu parašei knyga?! Ir kaip sugalvojai? – Skirmantė labai susijaudino.

– Aš jau seniai rašiau, – tikino Matilda. – Prieš du mėnesius baigiau. Paskui redagavau. Atsimeni laikus, kai žvėriškai laiko neturėjau ir vaikščiojau kaip zombė? Tai tada triūsiau prie savojo kūrinio per naktis su puero puodeliu! Paskui nusiunčiau kelioms leidykloms. Ir, kaip matai, viena labai greitai davė teigiamą atsakymą! Aš alpstu! – spurdėjo Matilda.

– Kodėl niekada nesakei, kad rašai? – paklausė Skirmantė.

– Tai labai asmeniška, – paaiškino draugė. – Nenoriu visokių kas ir kaip. Jį išleis jau kitą mėnesį! Šiuo metu intensyviai spausdina ir netrukus pasirodys knygynų lentynose!

Skirmantė džiaugėsi draugės sėkme. Vis dėlto tokiu pačiu linksmumu neužsikrėtė.

– Apie ką tas tavo kūrinys? – tai pagrindinis klausimas.

– Ai, žinai, nenoriu iš anksto pasakoti. Kai išeis, tada sužinosi. Gausiu šiek tiek egzempliorių nemokamai. Vieną būtinai tau padovanosiu! Nepirk!

Po pokalbio Skirmantė liko be galo suintriguota bičiulės pasiekimo. Nors ir keista, kito mėnesio ji nelaukė. Kažkodėl nenorėjo, kad knygos išleidimo laikas ateitų. Bent ne taip greitai. Rodės, lyg ji ten ras parašyta, kiek metų jai dar likę gyventi ar kitų lemtingų, nepakeičiamų dalykų. Panašios nuojautos kilo į paviršių nesąmoningai. Pagaliau vieno šeštadienio vakare Skirmantė suprato, dėl ko taip nerimaujanti. Stengėsi paikas mintis vyti šalin.

Iki pat mėnesio galo Matilda it slapukė neskambino.

Išaušo lemtingoji diena. Skirmantė, kaip ir patarta, nesiskubino į knygyną. Čia pat darbovietėn užsuko Matilda, tempdama sunkų nelyginant Kalėdų Senelio pamestą maišą. Ištraukusi vieną blizgią knygą, įteikė draugei.

Štai ir dingo visi nerimai, atsiduso Skirmantė. Viršelyje pagarbiai išraityti Matildos vardas ir pavardė; pavadinimas gana patrauklus. Iš papratimo ji atsivertė anotaciją knygos gale. Paskaitė, paskaitė, ir vėl sugniaužė nerimas, įtarimas, netikrumas. Tai jai pasirodė taip sava, taip pažįstama, taip artima, net širdimi išgyventa, jog ji manė suradusi svajonių knygą – tokią, kokią pasiimtų į negyvenamą salą tremties atveju arba į kitą planetą, jei ateiviai gelbėtų nuo pasaulinės katastrofos, leisdami išsigabenti tiktai vieną vienintelį daiktą. Vadinasi, draugė su ja kaip du vandens lašai ne vien pomėgiais, bet ir vidiniu pasauliu.

Skirmantė atsivertė vidurį. Paskaitė. Ir tada jai kažkas smogė, o gal tvoskė. Tai pernelyg pažįstama, ne šiaip panašu. Taip pažįstama, jog beveik vienoda. Skirmantei smogė antrą kartą. Ar tik nesitvirtina jos pasąmoniniai būgštavimai…

Skirmantei raibuliavo akyse. Karštis tai užplūsdavo, tai nuslūgdavo. Ji nebegalėjo susikoncentruoti ties dokumentais. Pamačiusi, jog tądien nepadirbs, pasiprašė išleidžiama namo dėl neva prastos savijautos. Kadangi buvo visa išpilta raudonų dėmių, bendradarbiai nemėgino jos sulaikyti.

Tą ir kitą dieną Skirmantė nėjo į darbą. Nepaliaujamai skaitė Matildos romaną. Kuo toliau, tuo daugiau spėjimai pasitvirtino. Ji skaitė, galima sakyti, savo rankraštį, kitais žodžiais parašytą. Panašūs veikėjai skirtingais vardais, panašūs siužeto vingiai, nuotykiai, net slaptos potekstės, o pabaiga su atomazga kone lygiai tokios, kaip ji įsivaizdavo, tik kol kas nespėjo užrašyti. To jau per daug! Galima paduoti į teismą! Tačiau kai sakiniai vis dėlto skirtingi, gali nebent pati sau purkštauti arba graužtis iki ląstelių suvėžėjimo.

Plagiatas! Tačiau kaip? Juk Skirmantė viską rašo ranka kaip devynioliktam amžiuj, rankraštį slepia rakinamame stalčiuje namuose. Niekas niekada jo neėmė, neskaitė, neišsinešė. Netgi Matilda nežino draugę rašant – šią intymiausią paslaptį ji ir nuo savo geriausios bičiulės saugojo. Deja, nuo to nė kiek ne lengviau. Ir nėra kaip ieškoti teisybės pačiai ar oficialiai.

 

●

 

Aš jos nekenčiu! Kodėl jai toksai išskirtinumas?! Ji pavogė mano gyvenimo ambiciją, mano svajonę!! Dabar savo išmargintą rankraštį galiu į makulatūrą atiduoti arba sunaudoti vietoj tualetinio popieriaus! Nunešiu užbaigus į leidyklą. Sakys, ko tu kaip idiotė išspausdintą knygą perfrazuoji? Veikt neturi ką? Dar kėsiniesi į autoriaus teises? Ką aš įrodysiu?! Užsakysiu ekspertizę siekdama patvirtinti, kad mano rašiklio tušas ant popieriaus lapų seniau išdžiūvo, negu raidės įsirašė jos kompiuterio standžiajame diske? Jai vis tiek labiau pasiseks! Ja labiau patikės! Nes tai ji išskirtinė, ne aš!

Nekenčiu jos! Ji visais pasinaudoja! Visus išnaudoja! Belieka užsinorėti, ir fėjos mosuoja burtų lazdelėmis, triuškindamos kitus žmones. Kadangi viena karvė užsinorėjo!

Net jeigu jai ateina į galvą KAŽKAS, ji neturi pulti visko išpasakoti, viską savintis. Ji per gyvenimą apiplėšė minias žmonių! Tik tie nieko nežino. Gal ir ji pati nežino. Betgi aš jai sakydavau! Vis viena geriau apsimesti nekalta avele!

Rašytoja?! Cha! Įdomu, ką ji daugiau parašys?! Jeigu aš nieko nesugalvosiu, turbūt nieko!! Cha cha! Koks priklausomas talentas!

Aš su ja nebedraugausiu! Net jeigu ji nekalta dėl to, net jeigu jai nesąmoningai taip išeina. Mano draugystės jai nepritrūks.

Jokiais būdais ji nebebus mano draugė, kadangi aš turiu ir turėsiu naujų idėjų, o ji jas nušvilpusi pristatys kaip savas. Pasirodo, tylėjimas negarantuoja saugumo. Galva – prastesnė slaptavietė už rakinamą stalčių! Ar aš noriu, kad ji perdirbinėtų mano mintis ir iš jų krautųsi sau reputaciją, nuopelnus ir laurų vainikus? Aš jai – atviros durys į lobyną. Kol ji bus šalia, tol aš nesijausiu saugi, tol visi mano rašiniai bus pasmerkti uodegoms valyti! Todėl aš ją atkirsiu nuo savęs. Dar nežinau kaip, bet nesileisiu išnaudojama. Kol ji su manimi gali susitikti, neturėsiu minčių – galva bus tuščia kaip puodynė! Arba mintysiu visokias nesąmones ir nešvankybes!

Taigi, Matilda, žinok: tu man nebe draugė. Tu mane įžeidi, žemini ir žlugdai. Nuo šiol pasiieškok kitų „asiliukų“. Ir gyvenk kitų sąskaita kaip visuomet. Aš tau nejaučiu pavydo. Priešingai, netgi labai nepavydžiu ir užjaučiu. Anksčiau ar vėliau tu liksi viena kaip pirštas, nebent koks Danas visą gyvenimą leisis būti tavo užgaidų vykdytoju. Labai gaila. Nieko negaliu padaryti. O tu, jeigu gali, daryk!

Vis tiek ji viso šito neskaitys. Tai daugiau ir nerašysiu. Aš padariau sprendimą ir juo neabejoju. Štai tu man skambini, bet aš nekelsiu. Kai liausies, tuoj pat užblokuosiu tavo numerį. Aha, jau padėjai! Tada aš baigiu rašyti šį sakinį ir griebiu telefoną…

Nupirkti du batonus ir aspirino mamai.