Iš bloknoto (41)
Teatro jubiliejaus proga į „Lėlę“ iš Čekijos atvyko gyvai atliekamos folklorinės-elektroninės muzikos ir medžiagų skambesio kabaretas. Spektaklio „Exit“ autoriai – Čekijoje kurianti studija „Damúza“, pranokstanti tradicinio lėlių teatro galimybes naudodama neišbandytą audiovizualinės lėlių animacijos strategiją, modernaus garsovaizdžio dramaturgiją. Šeši aktoriai – jie ir muzikantai, ir ansamblio dainininkai, ir miklių lėlininko rankų savininkai. Kaip supratau, spektaklio veiksmas klostosi lėktuve, kai kelionės metu žaidžiama, muzikuojama ir dainuojama, bandoma „prikelti“ kai kuriuos Anderseno pasakų personažus, nors didžiojo pasakininko dvasios man ir nepavyko aptikti gan trankiame šitokios estetikos reginyje.
O kitą dieną jau vyko vietinė premjera – spektaklis „Mano Vilnius mano“, – kurią skelbia programa-atvirukas su tuos žodžius kaukiančio geležinio vilko atvaizdu. Taigi tas atvirukas bene ir bus labiausiai vykęs dalykas, tinkamas Vilniaus 700-mečiui. O pats spektaklis, kuriame jo kūrėjų žadėta 5–12 metų vaikams papasakoti Vilniaus miesto istoriją nuo seniausių iki mūsų laikų, kraštutinai nuvylė – išskyrus muziką (Tadas Dešukas), kone viskas atrodo nykiai: scenos erdvė skendi tamsoje, suspausta tarp nukarusių iš viršaus sudriskusių marškų ir gausybės šiukšlių ant grindų; kostiumai ir aktorių kaukės neišraiškingi, nuo visko dvelkia gero skonio, individualaus stiliaus, Vilniaus gilesnio pažinimo ir meilės jam stoka. Ar tai tokį niūrų ir nevalyvą Vilnių turi pamatyti vaikai? Ir matai, kad režisierius Paulius Tamolė, kaip ir dailininkė Giedrė Brazytė, neturi įtaigesnės vizijos. Nemoka kalbėtis su vaikais. Iš lėlių geriausios – Geležinis Vilkas (kas ją darė, net nepažymėta) ir mirčiai pasmerkta žydaitė, o Barboros Radvilaitės interpretavimas kelia nuostabą – ji primena įnoringą princesę iš pasakos. Tekstas, kurio lėlėms aiškiai per daug, aktoriaus sakomas pro kaukę, prastai girdimas. Du aktoriai, vaidinę Vilniaus istorija neva besidominčius vaikus, atrodė lyg atklydę iš prastos saviveiklos, berniuko „gatvinis“ kalbėjimo būdas čia visiškai nepriimtinas.
Būtų galima dar vardinti ir vardinti spektaklio trūkumus, bet svarbiausia pasakyti, kad vaikai salėje nuobodžiavo, trynė galvas į kėdžių atlošus, žiovavo, į nieką nereaguodami (tik į Vilką ir natūralistiškus šuniukus), visi sėdėjom mirtinoj tyloj ir laukėm pabaigos. O pabaigoj dvi mergytės, mamos primokytos, kai aktoriai išėjo lenktis, suspigo: „Bravo!“ Po spektaklio ėjau gatve ir galvojau, kad už tokias nesėkmes turėtų būti atsakingas teatro vadovas. Ir, aišku, režisierius, inteligentiškas žmogus, įklimpęs į teatrą, kur jam jau ne pirmą kartą nesiseka. Manau, kad vietoj visų šių bergždžių pastangų mus prigauti reikėjo pasikviesti profesorių Alfredą Bumblauską, jis, jaunystėje bičiuliavęsis su lėlininkais, būtų puikiai vaikams papasakojęs įspūdingą Vilniaus miesto istoriją, o dar ir suvaidinęs!
Rašytojų sąjunga surengė neseniai mus palikusio dailininko ir rašytojo Leonardo Gutausko paminėjimo vakarą, jame nemažai kalbėta apie įvairiašakę jo kūrybą, net apie meną mylėti gamtą, žvejoti, matyti ir jausti aplinką. Nuo sienų į mus žvelgė savotiškas paskutinių metų tapybos ciklas religine tematika: Marija, Marija su kūdikiu, apreiškimas, – niūroko mėlyno kolorito ir lyg aptraukti kokiu sidabriškai balkšvu voratinkliu ar apšarmoję. Tema tapytojui nenauja, bet, lyginant šį ciklą su ankstesniais, jau galima pajusti kažkokį automatizmą, gerai įsisavinto dalyko kartojimą. Beje, didžiulį įspūdį šiame vakare man padarė jauno, dar tik II kurso Muzikos akademijos studento, Leonardo anūko Nojaus Vyčio Gutausko, profesorės Irenos Milkevičiūtės mokinio, įstabus dainavimas, rodęs ir balso jėgą, ir muzikavimo subtilumą. Bręsta įžymybė!
