Hanfeidzi

 

„Hanfeidzi“ – tai prieš daugiau nei 2,2 tūkst. metų senovės Kinijoje kelių autorių sukurtas praktinės filosofijos veikalas, priskiriamas legistų, arba „įstatymininkų“, mokyklai.

Legistai, įskaitant ir aristokratą Han Fei (apie 288 pr. Kr. – apie 233 pr. Kr.), kuriam priskiriama kiek daugiau nei trečdalis knygos skyrių ir kurio garbei veikalas pavadintas, buvo įsitikinę, kad netvarką ir suirutę valstybėje suvaldyti galima pasitelkiant griežtus rašytinius įsakymus (kin. fă), kurių įgyvendinimui valdovas (kin. džu) turi pasitelkti aiškiai reglamentuotus apdovanojimus (kin. šang) ir bausmes (kin. fá). Deramas jų taikymas reikalauja išminties, toliaregiško mąstymo ir tam tikrų specifinių įgūdžių (kin. šu).

Han Fei kalba apie valdovo gebėjimą ir negebėjimą kontroliuoti pavaldinius, atpažinti klastą ir ją suvaldyti, skirti apdovanojimus ir bausmes, įgyti ir išlaikyti savose rankose galią. Savo mintis ir valdovui skirtus patarimus jis iliustruoja gausybe dokumentinių pasakojimų iš senovės Kinijos aristokratų, valdovų ir eilinių žmonių gyvenimo.

(Daugiau „Hanfeidzi“ ištraukų skaitykite „Š. A.“, V.26, vert. R. O. S.)

 

Šeši pragaištingi mažmožiai.

Vidinės pusės apatinės dalies pasakojimų rinkinys

 

 

Pasakojimai apie savų galių perleidimą žemiau esantiems

 

[...]

Štai istorija apie vieną vyrą Jano valstybėje, kuris buvo palaikytas bepročiu ir išmaudytas šuns išmatose¹. Vieno Jano valstybės gyventojo žmona slapta palaikė artimus ryšius su vienu mokslininku. Vieną rytą, vyrui pargrįžtant namo, tasai mokslininkas kaip tik išėjo pro vartus. Vyrui paklausus žmonos, kas tasai svečias būsiąs, ši atsakė, kad jokio svečio nebuvę. Vyras apklausė tarnus, šie visi kaip vienas atsakė, kad jokio svečio nebuvę. Žmona tad tarė: „Jus, mano vyre, piktosios dvasios apsėdo.“ Ir taip vyras buvo išmaudytas šuns išmatose.

Dar kitas šaltinis byloja, kad tuo metu, kai Jano valstybės gyventojas vardu Li Dzi buvo toli išvykęs, jo žmona su vienu mokslininku slapta užmezgė artimus santykius. Li Dzi netikėtai pargrįžus, mokslininkas dar tebebuvo jų namuose. Žmona ėmė labai dėl to jaudintis, ir tarnaitė jai taip patarė: „Liepkite ponui išsirengti nuogai ir, pasileidus plaukus, išeiti pro vartus. Aš savo ruožtu apsimesiu nieko nemačiusi.“ Mokslininkas, kaip tarnaitės ir buvo sumanyta, nuogas palaidais plaukais išskubėjo pro vartus. Li Dzi paklausė, kas tai per žmogus. Šios abi atsakė, kad jokio žmogaus nebuvę. „Tai gal aš vaiduoklį regėjau?!“ – garsiai nusistebėjo Li Dzi. „Taip, tikriausiai taip ir bus“, – atsakė žmona. Li Dzi paklausus, ką dabar daryti, žmona patarė piktąją dvasią išvaryti penkių gyvulių mėšlu. Li Dzi sutiko ir taip buvo išmaudytas mėšle. Dar pasakojama, kad vyras buvęs išmaudytas orchidėjų nuovire.

[...]

Džing Guodziunas buvo Vei valstybės ministras. Jei tik koks senas bičiulis su juo ilgiau pakalbėdavo, tai tas bičiulis ir praturtėdavo. Ministro patarnautojai reikmenis plaukams ir barzdai tvarkyti laikė užantyje ir taip pelnydavo aukštus postus. Ilgi pašnekesiai, dailiai sutvarkyti plaukai ir barzda – visa tai menkniekiai. Bet jei jų pakanka turtams įgyti ir prielankumui pelnyti, tai ką jau bekalbėti apie savo galių perleidimą valdininkams!

 

Pasakojimai apie siekių išsiskyrimą

 

Kartą Vei valstybėje viena sutuoktinių pora atnašaudama aukas meldė sau malonių. „Kad mūsų neužkluptų nelaimės ir gautume šimtą glėbių audinio²“, – kalbėjo žmona. Vyras jos paklausė, ko ji tiek mažai prašanti. Ši atsakė: „Nes gavęs daugiau nei šitai, įsigytum sau sugulovę.“ [...]

 

Pasakojimai apie naudos ir žalos supainiojimą

 

[...]

Kai Džingo valstybės valdovas panoro, kad jo sūnūs taptų gretimų valstybių valdininkais, jo patarėjas jį sudraudė pasakydamas, kad to daryti nevalia. „Bet juk sūnums užėmus tokias pareigas kaimynystėje šios jiems suteiktų įvairių malonių“, – nusistebėjo valdovas. Į tai patarėjas atsakė: „Išvykusieji įgytų aukštus postus, o įgiję aukštus postus būtinai su juos iškėlusia valstybe sudarytų bendrystę. Taip daryti – vadinasi, mokyti sūnus, kad galia įgyjama už valstybės ribų. O tai valstybei nėra paranku.“ [...]

 

Septyni įgūdžiai³.

Vidinės pusės viršutinės dalies pasakojimų rinkinys⁴

 

Valdovas turi išsiugdyti septynis įgūdžius ir juos nuolat taikyti.

Pirmasis įgūdis – tai daugybės skirtingų nuomonių išklausymas ir jų palyginimas tarpusavyje.

Antrasis – tai griežtų bausmių taikymas ir savo galios demonstravimas.

Trečiasis – tai pavaldinių pasitikėjimo užsitarnavimas juos apdovanojant, idant šie pareigai atlikti atiduotų visas jėgas.

Ketvirtasis – tai atskirų nuomonių išklausymas pavieniui.

Penktasis – tai tyčinis klaidinančių nurodymų pavaldiniams davimas.

Šeštasis – tai klausinėjimas apsimetant nesuprantančiam reikalo esmės.

Septintasis – tai tyčinis žaidimas žodžiais ir veiksmais.

 

 

1. Pasakojimai apie skirtingų nuomonių išklausymą

 

Vei valstybės valdovo Vei Lingongo valdymo metais vienas ministras vardu Mi Dzisia buvo labai valdovo mylimas ir Vei valstybėje turėjo didelę valdžią. Kartą, išvydęs valdovą, neūžauga juokdarys sušuko: „Štai ir išsipildė Jūsų tarno⁵ sapnas!“ Valdovas sukluso: „Koks dar sapnas?“ Juokdarys paaiškino: „Tas, kuris sapne regėjo ugniavietę, susitiks valdovą.“ Valdovas pasipiktino: „Kiek man žinoma, tai prieš matantis su valdovu paprastai sapnuojasi saulė. Tad kaip prieš mane sutinkant galėjo prisisapnuoti ugniavietė?“ Į tai neūžauga atsakė: „Saulė visa ką apšviečia, ir niekas negali jos užstoti. Valdovas savo šviesa apšviečia visą valstybę, niekas negali jos iš valdovo rankų pasiglemžti. Tad tiems, kas susitinka su valdovu, prisisapnuoja saulė. Visiškai kitaip yra su liepsna ugniavietėje. Jei vienas žmogus kūrena ugnį ugniavietėje, tai užstoja joje esančią liepsną, ir už jo esantieji liepsnos jau negali matyti. Galbūt dabar kas nors Jus, valdove, užstoja? Ar tik nebus taip, kad būtent dėl to Jūsų tarnui prisisapnavo ne saulė, o ugniavietė?“

Lu valstybės valdovas Lu Aigongas⁶ paklausė Konfucijaus⁷: „Sena patarlė byloja, kad tas, kuris neišklauso daugelio nuomonės, pasiklysta. Tačiau šiandien aš kiekvieną reikalą su pavaldiniais apsvarstau, bet valstybėje vis vien netvarka. Kokia galėtų būti to priežastis?“ Konfucijus taip atsakė: „Išmintingas valdovas apklausia pavaldinius. Vieni jų reikalą išmano, kiti ne. Taip elgiantis, pavaldiniai viską tarpusavy aptaria, o valdovas išlaiko savo aukštesnę poziciją jų atžvilgiu. Dabar gi tarp pavaldinių nėra nė vieno, kuris nors vieną žodį ne pagal Dzi Suno⁸ nurodymą ištartų. Visoje valstybėje visi kaip vienas, tad net jei valdovas visus savo valdų ribose esančius žmones apklaustų, netvarkos jam išvengti vis vien nepavyktų.“

Kitas šaltinis byloja, kad meistro Jan Jingo⁹, besilankančio Lu valstybėje, valdovas Lu Aigongas paklausė: „Yra sakoma, kad tas, kas neapklausia trijų žmonių, suklysta. Tačiau aš šiandien reikalus su visa valstybe kartu apsvarstau, bet Lu valstybė vis tiek neišvengiamai grimzta į suirutę. Kodėl taip yra?“ Meistras atsakė: „Ta senovės patarlė, kuri byloja, kad tas, kas neapklausia trijų žmonių, suklysta, reiškia, kad vieni žmonės, atsakydami į klausimą, prašauna pro šalį, antri atvirkščiai – pataiko tiesiai į esmę. Trečių reikia, kad susidarytų dauguma. Dėl to ir sakoma, kad tas, kas neapklausia trijų, suklysta. Dabar gi Lu valstybėje valdininkų šimtai ir tūkstančiai, bet kalba jie visi tik tai, kas naudinga Dzi klanui. Todėl ne žmonių skaičius nepakankamas yra. Blogai tai, kad visi jie kaip vienas. Tad iš kur Jums, valdove, dar tą vadinamąjį trečiąjį žmogų gauti?“

Tarp Či valstybės gyventojų buvo žmogus, kuris valdovui pateikė tokį pasiūlymą: „Upės dvasia¹⁰ yra tokia galinga dievybė, tad kodėl Jums, valdove, su ja nepasimačius? Leiskite man, Jūsų tarnui, parengti judviejų susitikimą.“ Valdovui sutikus, ant upės kranto buvo įrengtas altorius. Valdovui su tuo žmogeliu pašonėje bestovint ant upės kranto iš vandens šoktelėjo stambi žuvis. „O, štai ir Ji, Upės dievybė!“ – sušuko apgavikas. [...]

 

2. Pasakojimai apie griežtas bausmes

 

Kartą Džao valstybės žemių valdytojas Dong Janju keliaudamas per kalnuotą vietovę pamatė gilų tarpeklį. Šalia gyvenusių vietos gyventojų paklausė, ar tarp jų buvę tokių, kurie kada nors yra bandę tuo tarpekliu leistis žemyn. Šie jam atsakė, kad ne, tokių nebuvę. „O ar buvo kada kūdikių, neregių, kurčnebylių, bepročių, kurie kada nors yra bandę tą padaryti?“ – toliau klausė Dong Janju. Gyventojai atsakė, kad ne, to irgi nėra niekad buvę. „O jaučiai, karvės, arkliai, šunys, kiaulės – ar buvo kada į tą prarają žengę?“ – smalsavo žemių valdytojas. Irgi ne, vieningai tvirtino vietiniai. Tada žemių valdytojas giliai atsidusęs ištarė: „Dabar mokėsiu valstybę valdyti. Jei įstatymai bus žiaurūs be pasigailėjimo, ir jų taikymas bus toks aiškus, kaip kad kiekvienam aiški baigtis, kuri laukia žengus žingsnį į šią prarają, tai nebus ir tokių, kurie išdrįs nesilaikyti įstatymų!“ [...]

Jino valstybėje buvo baudžiamas kiekvienas, kuris į gatvę išpildavo pelenus. Dzi Gongas¹¹ manė, kad tokia tvarka pernelyg griežta, tad paklausė Konfucijaus, ką šis apie tai manąs. Konfucijus jam taip paaiškino: „Tokia tvarka byloja apie išmanymą, kaip deramai valdyti. Jei pelenai bus pilami į gatvę, pelenai paklius praeiviams į akis. Pakliuvus pelenams į akis, praeiviai supyks, tarp žmonių kils kivirčai. Tie kivirčai suluošins ištisas tris kartas¹². Už poelgį, kuris gali lemti trijų kartų suluošinimą, griežtai bausti yra tinkama.  [...]“

 

3. Pasakojimai apie išmintingą apdovanojimų skyrimą

 

Či valstybės valdovas paklausė Ven Dzi¹³, kaip valdyti šalį. Šis jam atsakė: „Ogi apdovanojimus ir bausmes pasirenkant kaip valdymo kelią. Tai – aštrūs įrankiai. Valdovas tvirtai turi juos laikyti savose rankose ir niekam jų neatskleisti. Na, o pavaldiniai yra kaip galvijai – dirba tik tada, kai prieš akis mato jiems skirtą pašarą.“

Jue valstybės valdovas paklausė Ven Džongo¹⁴: „Noriu nugalėti U valstybę, ar tai įmanoma?“ Ven Džongas atsakė, kad taip. „Mūsų apdovanojimai gausūs, tad visi tiki jų užsitarnausią, o bausmės griežtos, tad prievolių laikomasi“, –
pasitikinčiai kalbėjo valdovas. Išgirdęs valdovo žodžius, Ven Džongas taip pasiūlė: „Valdove, jei norite įsitikinti, kad tikrai yra taip, kaip sakote, kodėl gi nepadegus rūmų?“ Rūmai ir buvo padegti. Gaisro gesinti niekas neatėjo. Tada buvo išplatintas įsakymas, pagal kurį visi, kurie gesins gaisrą, bus apdovanoti. Tie, kurie gesindami žus, bus apdovanoti lygiai taip pat kaip tie, kurie kare žūsta nuo priešo rankos, o gesinę ir nežuvę – kaip priešą nugalėjusieji. O tie, kurie negesins gaisro, bus baudžiami lygiai taip, kaip baudžiami pabėgusieji nuo karo prievolės. Žmonės kaipmat supuolė gesinti gaisro. Kas purve išsivoliojęs, kas šlapiais rūbais. Trys tūkstančiai žmonių iš kairės, trys tūkstančiai žmonių iš dešinės. Taip ir paaiškėjo pergalės prieš U valstybę sąlyga.

Vei valstybės valdovo U laikais U Či buvo vienos vietovės valdytojas. Čino valstybė prie pat Vei valstybės sienos buvo pastačiusi žvalgybos bokštelį, kurį U Či sumanė nugriauti. Nenugriauti to bokštelio reiškė didelį pavojų Vei valstybės žemdirbiams, netoliese dirbusiems žemę. Tačiau bokšteliui nugriauti nepakako kariaunos ir ginklų. Tad U Či už šiaurinių valstybės vartų¹⁵ įsakė pasiųsti vežėčias ir gyventojams išleido tokį įsakymą: „Tas, kuris gebės šias vežėčias iš už šiaurinių vartų nugabenti už pietinių vartų ribų, bus apdovanotas geriausiu žemės sklypu ir geriausiu būstu.“ Iš pradžių neatsirado nė vieno, kuris būtų to ėmęsis. Bet kai tik atsirado toks, kuris užduotį atliko, jis iškart buvo apdovanotas lygiai taip, kaip valdovo įsakymu ir buvo žadėta. Tada U Či nedelsdamas įsakė už rytinių vartų ribų pristatyti vieną daną¹⁶ raudonųjų pupelių ir gyventojams išleido tokį įsakymą: „Tas, kuris gebės pupeles iš už rytinių vartų nugabenti už vakarinių vartų ribų, gaus tokį patį apdovanojimą kaip kad ką tik gavusysis.“ Žmonės vienas per kitą suskubo prie pupelių ir ėmėsi jas gabenti, kaip liepta. Tada U Či išleido dar vieną įsakymą, kuris skambėjo taip: „Rytojaus dieną imsimės Či valstybės prie mūsų valstybės sienos pastatyto žvalgybos bokštelio puolimo. Tam, kuris pirmasis į jį įkops, bus suteiktos vyresniojo valstybės tarnautojo pareigos ir geriausias žemės sklypas bei geriausias būstas dovanų.“ Žmonės su užsidegimu suskubo prie jo. Taip tas bokštelis per vos vieną rytmetį buvo užimtas ir nugriautas.

Vei valstybės valdovo Veno valdymo laikais Li Kui ėjo vienos vietovės valdytojo pareigas. Norėdamas turėti žmonių, gerai mokančių šaudyti iš lanko, jis išleido tokį įsakymą: „Jei kas tarpusavy turi kokių neišspręstų ginčų, turi šauti iš lanko. Tas, kurio strėlė pataikys į taikinį, ginčą laimės, o tas, kurio strėlė prašaus pro šalį, bus ginčą pralaimėjęs.“ Vos tik paskelbus įsakymą, žmonės kaipmat suskubo lavinti savo šaudymo iš lanko įgūdžius. Dieną naktį nenustojo. Ir kai tik kilo karas su Čino valstybės gyventojais, jie šiuos negailestingai sutriuškino. Taip atsitiko dėl to, kad Veno valstybės gyventojai puikiai mokėjo šaudyti iš lanko.

Hano valstybės valdovas Han Džaohou paliepė tarnui atidėti jo suplyšusias kelnes. Tarnas jam sako: „Valdove, koks Jūs nekilniaširdis. Užuot šias suplyšusias kelnes savo patikėtiniams paaukojęs, jas kaži ko atidedate!“ Į tai valdovas atsakė: „Viskas yra ne taip, kaip Jūs suprantate. Išmintingo valdovo tiek juokas, tiek pyktis nėra šiaip užgaida – jis juokiasi, kai juokui yra priežastis, ir pyksta tik tada, kai pykti būtina. Negi gali šios kelnės būti mažiau svarbios už mano šypsnį ar užsirūstinimą? Negali. Tad aš privalau sulaukti tikrai jų nusipelniusio žmogaus ir tik tada jas atiduoti. Todėl kol kas prašau jas atidėti.“

[...]

4. Pasakojimai apie skirtingų žmonių išklausymą pavieniui

 

[...]

Či valstybės valdovas Či Suanvangas panoro išgirsti ju instrumentu¹⁷ atliekamą muziką. Prisakė, kad groti būtinai turi trys šimtai muzikantų. Taip į valdovo orkestrą įsiprašė visokių netikėlių ir nemokšų. Valdovui muzika labai patiko, ir jis tuos kelis šimtus žmonių geriausiais valgiais pavaišino. Po Či Suanvango mirties jo sostą perėmė valdovas Minas. Jis mėgo klausytis, kaip ju instrumentu groja pavieniai muzikantai, o ne visas orkestras. Taip tie nemokšos ir išsilakstė.

[...]

 

5. Pasakojimai apie tyčinį klaidinančių nurodymų pavaldiniams davimą

 

[...]

Dai Huanas, Songų valstybės ministras, kartą savo patikėtiniui taip nurodė: „Girdėjau, kad kelias naktis iš eilės prie tarnautojo Li namų vis kažkas privažiuoja dengtoje karietoje. Prašau dėl manęs šį reikalą nuodugniai išsiaiškinti.“ Patikėtinis padarė, kaip liepta, ir taip valdovui papasakojo: „Nemačiau jokios dengtos karietos, tačiau regėjau žmogų, nešiną dėžele. Jis kalbėjosi su tarnautoju Li, o paskui, praėjus kiek laiko, Li iš jo tą dėželę priėmė.“¹⁸

Kartą Džou valstybės valdovas pametė savo iš jaspio pagamintą plaukų segtuką. Paliepė pavaldiniams jį surasti. Šie tris dienas ieškojo, niekaip negalėjo rasti. Po trijų dienų valdovas pasiuntė kitą žmogų, ir šis segtuką rado vieno šalies gyventojo namuose. Valdovas tada taip kalbėjo: „Mano pavaldiniai išvis nesugeba jiems patikėtų užduočių įvykdyti. Per tris dienas segtuko rasti nesugebėjo. O štai kitą žmogų pasiunčiau, ir šis nė dienai nepraėjus jį surado.“ Pavaldiniai nuo tokių valdovo žodžių labai įsibaugino ir net ėmė manyti, kad valdovo būta dieviškai išmintingo. [...]

 

6. Pasakojimai apie apsimetimą nežinančiam

 

Kartą Hano valstybės valdovas Han Džaohou suspaudė tarp pirštų savo paties nagą ir, apsimetęs, kad šis nulūžo, puolė įnirtingai jo ieškoti. Vienas jo patikėtinių nusikirpo savo nagą ir atidavė jį valdovui¹⁹. Taip Han Džaohou įsitikino pavaldinio nesąžiningumu.

Kitą kartą Han Džaohou pasiuntė raitą pavaldinį į žvalgybą po apylinkes. Šiam pargrįžus, Han Džaohou klausia, ką šis matęs. Pavaldinys atsako, kad nieko neregėjęs. „Visgi, ką regėjote?“ – toliau kamantinėjo valdovas. „Mačiau tik vieną jautuką, už pietinių vartų prie kelio žolę rupšnojantį“, – atsakė pavaldinys. Tada valdovas pavaldiniui prisakė, kad šis nedrįstų niekam atskleisti to, ko ką tik jo klausė. O tada išleido įsakymą, kuris skambėjo taip: „Dabar, sužaliavus žolei, yra draudžiama leisti galvijams ganytis svetimuose laukuose. Toks draudimas galiojo ir anksčiau, tik valdininkai į jį rimtai nežiūrėjo, dėl ko daug galvijų ganosi svetimuose laukuose. Skubiai visus galvijus laukuose suskaičiuokite ir jų skaičių valdovui praneškite. Kas to nepadarys, bus griežtai nubaustas.“ Pavaldiniams pateikus besiganančių galvijų skaičių trijose valdos pusėse – šiaurėje, rytuose ir vakaruose – valdovas pranešė, kad dar ne visi suskaičiuoti. Tada valdininkai suskubo į laukus pakartotinai perskaičiuoti ir pastebėjo tą vieną jautuką už pietinių vartų. Nuo to laiko pavaldiniai ėmė manyti, kad valdovas labai akylas, ir visi bijojo jam ką blogo daryti.

 

[...]

7. Pasakojimai apie tyčinį žaidimą žodžiais ir veiksmais

 

Jang Šangdziunas buvo Vei valstybės ministras. Išgirdęs, kad valdovas juo abejoja, jis pasiuntė kitą valdininką, kad tas, apsimesdamas turįs reikalą, apsilankytų pas valdovą ir sužinotų, kaip yra iš tiesų. [...]

Kartą, sėdėdamas savo soste, Jano valstybės ministras Dzi Dži tyčia sušuko: „Kas ten pro vartus išlėkė? Ar tik ne baltas arklys?“, nors jokio arklio nebuvo. Jo tarnai atsakė nieko nematę. Tik vienas išbėgo į kiemą ir grįžęs pasakė matęs baltą arklį. Taip Dzi Dži įsitikino savo tarno nesąžiningumu.[...]

Kartą Vei valstybės valdovas Vei Sigongas pasiuntė vieną asmenį, kad šis apsimestų svečiu iš svetimos valstybės ir bandytų patekti per sieną. Sieną saugantys valdininkai ilgai jį prie sienos kamantinėjo, tačiau kai šis jiems davė aukso, valdininkai jį per sieną praleido. Išsikvietęs tuos valdininkus, Vei Sigongas jiems pranešė žinąs apie asmenį, kurį jie už kyšį per sieną įleido. Valdininkai persigando ir nuo to laiko ėmė manyti, kad valdovas viską visados pastebi.

 

Vertė Rūta Ona Sruoginis