Gūtenmorgenas ir lietuvių kalba
Slogiame sapne Gūtenmorgenas ilgai brido kūlgrinda į Atminties krantą. Pabudęs sugrįžo į virusų knibždančią epidemiologinę, politinę kasdienybę. Ir buvo apsvaigintas – po sapno atsivėrusi trečioji akis padovanojo trimatį regėjimą (politinį, socialinį, kultūrinį). Dabar jo dvasinę būseną stiprins ištikimoji mokyklos metais įsisąmoninta mintis: gyvendamas naudokis neribotomis mąstymo ir įžvalgų galimybėmis. Kaip ir tas žavus Albert’o Camus pastebėjimas: „Didžios mintys ateina į pasaulį balandžių kojytėmis.“
Gūtenmorgenas iškart pajuto neįtikėtiną kūrybinį įkvėpimą: rašysiu esė, analitines apžvalgas, lietuviškos kasdienybės aktualijų dienoraštį pagal žiniasklaidos publikacijų antraštes, knygą pavadinsiu „Pyst! – ir aš Lietuvoje“. Mintyse padėkojo Baltijos Asamblėjos premijos laureatui Mariui Bėrziniui (vienam iš 130 Latvijoje gyvenančių Bėrzinių) už tris latviškas knygas apie jo gyvenimą ir inovatyvią veiklą. Kodėl jis pats, turintis tokią intelektinę patirtį, negali parašyti kur kas autentiškesnės, atviresnės, skandalingesnės knygos?
Gūtenmorgeną supo neįtikėtinai turtinga kasdienybė – per dieną kiekvieną žmogų aplanko iki 6 000 skirtingų minčių. Tad jis pasiryžo su jomis bėgti maratoną iki idėjos finišo. Jį, latvį iš prigimties, nuo studijų metų domino unikalūs lietuviškieji mąstymo, kultūros paveldo, politikos objektai ir subjektai. Pavyzdžiui, kaip vilniečiai keturis dešimtmečius statė nacionalinį stadioną, kaip dešimt metų teismai jį griovė, kol nugriovė. Jis vis dar neįminė lietuviškojo futbolo koncepcijos mįslės: kaip galima laimėti rungtynes nė karto nesmūgiavus į varžovų vartus.
Šį rytą Gūtenmorgenas prisiekė pagal Roland’ą Barthes’ą – nebus „teksto be laiko žymės“ ir jis sistemingai tobulins lietuvių kalbos žinias vadovaudamasis tautiečio poeto Jurio Kronbergo nuostata: „Kalba yra regėjimas / Kalba yra trečioji akis.“
Į Gūtenmorgeno probleminių klausimų atmintį sugrįžo pergalingos „Lietkabelio“ krepšinio rungtynės. Jį iki šiolei tebeglumina užrašas ant krepšininkų marškinėlių PANEVEZYS. Net ir patys krepšininkai, pasivadinę kažkokiais maldunais, lipkeviciais, griciunais… Važiuodamas iš Rygos į Vilnių, jis visad pravažiuoja pro Panevėžį. Jam net toptelėjo mintis, jog šia internetiška lietuviška prokalbe norima suklaidinti užsieniečius krepšininkus ir jų trenerius, kad šie ilgai ieškotų tokio miesto Lietuvoje su mažai žinomais krepšininkais, kuriems lietuviškąją tapatybę atėmė sportinė apranga. O gal toks klaidinantis manevras padeda Panevėžio krepšinio komandai laimėti kai kurias tarptautines rungtynes? Netgi Konstitucinis Teismas nusprendė, kad lietuviams, norint išeiti į platųjį pasaulį, nebereikalingi diakritiniai ženklai pavardžių rašyboje. Gūtenmorgenas ėmė dvejoti – nejau ir jo pavardę Lietuvoje bus galima iškraipyti?
Krepšinis, ta liguista lietuviškoji sporto religija, įdomi savo požiūriu į latvius. Štai garsusis NBA krepšininkas Porziņģis lietuviškai pagal baltiškąją tikrinių vardų rašybą turėtų būti Puorzingis, o delfis jį pravardžiuoja – Porzingis, Porzingis, Porzingis… Nejau lietuviškasis portalas latvių pavardes verčia… iš anglų kalbos? Girdėjo, kaip vienos komercinės televizijos sporto komentatorius kalbėdamas apie krepšininką Krūminį per visas rungtynes neperstodamas kartojo: Krūminšas, Krūminšas… LRT per „Panoramą“ Latvijos Respublikos užsienio reikalų ministrą Karinį pavadino Karinšu. Ir t. t.
Iškilmingai / skandalingai Kaune buvo atidarytas DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS. Gūtenmorgenas džiaugėsi, kad buvo pamalonintas latviškojo delfio, kuris taisyklingai užrašė šio stadiono tikrąjį (koks ir turėtų būti) pavadinimą: S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. Gūtenmorgenui dingojasi, kad toks stadiono pavadinimas yra iki šiolei Lietuvoje išlikęs sovietinis šleifas, kai buvo stengiamasi nuasmeninti iškiliuosius lietuvius. Štai sovietmečiu, 1984 metais, pietvakarių Pamyre taip buvo įvardyta viršukalnė. Vilniuje iškreiptai iki šiolei taip tebevadinama link oro uosto vedanti gatvė. Šiandien netgi Lietuvos Respublikos prezidentas teikia Dariaus ir Girėno medalį su lakūnų portretais, bet lakūnai medalio averse yra bevardžiai. Tarsi jie būtų iš Gedimino ar Vytauto laikų. Neseniai prisijungė ir leidykla „Obuolys“, išleidusi albumą „Darius ir Girėnas“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija neva pritartų preciziškai tinkamai rašybai – S. Dariaus ir S. Girėno, tačiau… „pavadinimą laiko tinkamu, nepeiktinu“. Štai kokia gyvybinga ir nepeiktina sovietmečiu iškreipta kalbinė informacija apie šiuos du iškilius lakūnus, kurių skrydis per Atlantą šiemet minimas valstybiniu lygmeniu. Beje, kauniečiai Nepriklausomybės metais įkūrė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją. Mat švietimo darbuotojai yra kur kas raštingesni už sporto funkcionierius, Kauno miesto savivaldybės klerkus.
Gūtenmorgenas nekantraudamas laukė ir sulaukė Konstitucinio Teismo verdikto dėl „trijų raidžių“ įstatymo, kuriuo Seimas pažemino Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Jam tai pasirodė kaip politinis kalbos sistemos pritempimas prie lenkų kalbos, paniekinant lietuvių kalbos abėcėlės baltiškąjį savitumą. Gūtenmorgeno atmintyje įstrigo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docento daktaro Stefano M. Lanzos ištarmė: „Nelieskite lietuvių kalbos. Išsilaikė gražiai netgi per okupacijos metus.“ Seimūnams „kalbininkams“ docentas priminė: „Tai ne tik nepagarba savo protėviams, bet ir atsainus požiūris į savo turtą.“ Vadinasi, į didžiausią konstitucinę vertybę – kalbą.
Gūtenmorgenas, mokydamasis lietuvių kalbos, tapo S. M. Lanzos bendraminčiu: lietuviai praranda priegaidžių nuovoką, nebemoka kirčiuoti. Tiesiog gėda klausytis seimūnų apie jų darbą komytetuose, parlaamente, saavininkų teises… Kaip ir nacionalinis transliuotojas maistą visad pristato su grikšinčiais tarp dantų ingredientais.
Matydamas, kaip reklaminiuose skelbimuose rašomi lietuviški žodžiai, Gūtenmorgenas kasdien vis labiau sutrinka. Nebesupranta, kodėl veiksmažodį, prieveiksmį, būdvardį, net ir jungtuką dizaineriai rašo didžiąja raide. Gal pagal šią reklamos tradiciją „Kalbėkime Angliškai“…
Visa, kaip ir gyvoji gamta, turi tendenciją augti, didėti. Mažytis mažmožis per daugelį metų išauga, sutvirtėja ir tampa velniškai rimta, kartais jau nebeišsprendžiama problema, o tada imama skeryčiotis: nėra finansų, neturime specialistų. Kai kalba pakrypo apie lietuvių kalbą, ekonomikos ir inovacijų ministrė liepė „nemesti pinigų bet kur“. Užsispyrė ir įšaldė Europos Sąjungos lėšas (35 mln. eurų) skaitmeninei erdvei sulietuvinti. Laisvės partija, apsvaigusi nuo lengvųjų narkotikų įteisinimo idėjos, ėmėsi tvarkyti ir lietuvių kalbos reikalus. Savo rinkimų programoje paskelbė sieksianti panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Į ją provokuojančiai nusitaikė su moterų pavardžių rašyba su galūne -a. Valstybinė lietuvių kalbos komisija argumentuotai atmetė šią politinę akciją kaip darkančią valstybės kalbinį ir kultūrinį tapatumą, nederančią su lietuvių kalbos tradicija, ardančią lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumą. Kalbos komisijai sukritikavus šį užmojį, projekto autorė politologė Seimo narė Ieva Pakarklytė įsižeidė, neva kalbos sergėtojai gyvena alternatyviame pasaulyje.
Skaitydamas praeitame tūkstantmetyje leistą sąsiuvinį „Kalbos kultūra“, Gūtenmorgenas aptiko taiklią to meto žymaus kalbininko Kazio Ulvydo įžvalgą: „Bet ir kultūringoje visuomenėje ne visi vienodai suvokia ir rūpinasi kalbos normomis [...], kalbos normų niekas negali individualiai diktuoti, remdamasis vien savo subjektyviu įsitikinimu.“
Gūtenmorgenas savo užrašuose paryškino literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintį: „Kalba degraduoja degraduojant mąstymui.“ Tebūnie tokia jo šios dienos pastebėjimų kvintesencija.
