Globalizacija ir grafitas
Prieš trejetą dešimtmečių filosofai, politologai ir kultūros istorikai, išskyrus nedideles išimtis, rašė apie globalizaciją kaip apie visuotinai plintantį reiškinį, kuris nušalina priemonių ir ambicijų nebeturinčias nacionalines valstybes nuo jų įprastinių funkcijų ir šioms lieka administruoti reikalus globalių korporacijų ar kitų globalių jėgų naudai. Pasaulis tada buvo kitoks. Kas dabar pamena, kad po sėkmingo karo Kalnų Karabache Armėnija buvo vadinama Kaukazo Izraeliu? 1996 metais kairysis vokiečių sociologas Clausas Offė globalizaciją apibūdino kaip „stabdžių atleidimo“ modelį – dereguliavimą, liberalizavimą, sandorių lankstumą finansų ir darbo jėgos rinkose, suvaržymų lengvinimą ir vyriausybių galių mažėjimą (Claus Offe, Modernity and the State: East, West, Cambridge: Polity Press, 1996, p. 36–37). Lietuvoje išpopuliarintas lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas 2000 metais rašė, kad dėl neriboto ir nesustabdomo laisvosios prekybos taisyklių plitimo, dėl laisvo kapitalo ir finansų judėjimo vyksta ekonomikos atskyrimas nuo politikos, o politika nebegali reguliuoti ekonomikos ir į ją kištis (Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui, iš anglų kalbos vertė Vytautas Rubavičius, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 104–107).
Bet atrodo, kad tokio pobūdžio samprotavimai jau atgyvena – valstybės užsidaro ir pradeda kietai kontroliuoti prekybos ir žaliavų srautus, kurie dėl karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nukrypo nuo įprastų kelių. Karas Ukrainoje sustabdė tą visuotinai išgarbintą finansų, prekių ir paslaugų, žaliavų ir kitų resursų judėjimą. Globalus dujų ar naftos pumpavimas iš Rusijos į Europą nebeegzistuoja, žaliavos iš rytų per Lietuvą nebekeliauja, buvę globalios rinkos dalyviai – Rusijos oligarchai krenta pro dangoraižių langus, globali valiuta – JAV doleris patiria spaudimą iš naujai besiformuojančių autoritarinių valstybių bloko, o apie tokį reiškinį kaip globalios demokratinės vertybės nebeverta nė kalbėti, nes tokių vertybių nėra ir nebuvo. Įžvalgiajam Samueliui P. Huntingtonui dar XX amžiaus pabaigoje atrodė, kad civilizacija užleidžia vietą barbarizmui ir ateina globalūs tamsieji amžiai, kurie tikriausiai apims visą žmoniją.
Nors neseniai įvyko Kinijos ir JAV lyderių susitikimas, santykiai tarp šių ekonominių gigantų tebelieka įtempti ir gali atsiliepti globaliu, jeigu taip galima pasakyti, mastu. Kad nebūčiau apkaltintas tuščiažodžiavimu, pasiremsiu keletu faktų. Viename „Financial Times Weekend“ numeryje pasirodė keletas žinučių apie Kiniją. Kinijos cenzoriai išėmė iš prekybos 2016 metais išleistą knygą apie paskutinį Mingų dinastijos imperatorių Čongdženą, kuris vykdė aukštų imperijos valdininkų valymus bei įvairiais sveiku protu nesuvokiamais veiksmais nualino imperiją ir galų gale pasikorė šalia Uždraustojo miesto ant medžio šakos apsuptas sukilusių valstiečių. Kuo žiauresnės buvo imperatoriaus priemonės, tuo greičiau byrėjo imperija. Matyt, tokių analogijų kinų valdžia girdėti nenori. Cenzūra yra įprasta praktika Kinijoje. Mikės Pūkuotuko – meškiuko, kurį sukūrė britų rašytojas Alanas Alexanderis Milne’as, – paieška per Kinijos kontroliuojamą internetą buvo užblokuota, kai kažkas Kinijos lyderį Xi Jinpingą palygino su Pūkuotuku.
Tačiau įdomesnė pasirodė informacija, kad JAV smarkiai apribojo Amerikos kompanijos „Nvidia“ mikroschemų, kurios yra gaminamos Taivano puslaidininkių tyrimų ir gamybos įmonėje ir Pietų Korėjos „Samsung“ gamyklose, tiekimą Kinijai. Kinija šias mikroschemas naudoja ne tik elektronikos pramonėje, bet ir kurdama nuosavą dirbtinį intelektą. Kalifornijoje įsikūrusios kompanijos „Nvidia“ procesorių siuntimas į Kiniją taip pat buvo pristabdytas. Šios kompanijos gaminamos V100 mikroschemos yra naudojamos treniruoti dirbtinį intelektą „OpenAI“ ir „ChatGPT“, o Kinija kol kas neturi alternatyvų tokiam sudėtingam produktui pakeisti. Kinijos valstybės įkurtoje įmonėje SMIC gaminamos mikroschemos yra technologiškai atsilikusios keletą kartų̃, tad be Amerikos technologijų kinams vystyti dirbtinį intelektą būtų brangiau ir gerokai užtruktų. Ką gi – atrodo, Amerika vadovaujasi Huntingtono pasiūlytomis globalios Vakarų civilizacijos išsaugojimo priemonėmis, tarp kurių – karinės galios plėtros apribojimas islamo ir kinų valstybėse ir Vakarų pirmavimo technologijų ir karo srityse išlaikymas. Huntingtonas, beje, pasiūlė ir tokią priemonę kaip Rusijos pripažinimas pagrindine stačiatikių civilizacijos valstybe, turinčia didžiausią galią regione ir teisėtus interesus dėl šiaurinių sienų saugumo (Samuel P. Huntington, Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka, iš anglų kalbos vertė Ala Barkar, Vilnius: Metodika, 2011, p. 293), bet mūsų laikais apie tai nepatogu kalbėti garsiai.
O dėl mikroschemų atėjo ir atsakymas: remdamasi valstybės saugumu Kinija pradėjo grafito – mineralo, naudojamo elektronikoje ir elektromobilių baterijų gamyboje, – eksporto kontrolę. Kinija yra kelių dešimčių ypač svarbių žaliavų tiekėja pasauliniu mastu. Grafitas reikalingas didelės savitosios energijos baterijoms gaminti, gali būti išgaunamas kasant arba dirbtinio sintezavimo būdu. Kinija yra didžiausia natūralaus grafito kasėja pasaulyje, taip pat praeitais metais pagamino apie 70 procentų pasaulio sintetinio grafito. Vasarą Kinija įvedė panašius apribojimus dviejų metalų, naudojamų elektriniuose varikliuose, mikroschemose ir karinėje pramonėje, – galio ir germanio – eksportui. Ar šie Kinijos žingsniai atitinka Pasaulio prekybos organizacijos ir kitus tarptautinius susitarimus dėl laisvosios prekybos taisyklių, tebevyksta ginčai. Tad kaip su tuo globaliu pasauliu?
