Demokratija: tas jau nuvalkiotas ir magiškas žodis…
Kai lapkričio 7 dieną televizoriaus ekrane pamačiau, kaip Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius degina savo pamėgtas knygas ir žurnalistams aiškina, kad ne tik Vyriausybė kalta dėl nepriimtos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisos, bet ir jau neliko Lietuvoje žodžio laisvės bei demokratijos, labai nustebau. Nejau solidų universitetinį išsilavinimą turintis Seimo narys yra įsitikinęs, kad demokratinėmis procedūromis priimtas Seimo sprendimas yra demokratijos žlugdymas? Išsyk noriu pabrėžti, kad kitomis progomis panašius pareiškimus tenka išgirsti ir iš kitų politikų. Nesu linkęs svarstyti, ar minimas Seimo sprendimas teisingas, ar ne (nors turiu savo nuomonę), bet parūpo suprasti, ar yra T. V. Raskevičiaus bei dažno kito politiko žodžiuose nors truputis tiesos. Atsiverčiau seniai skaitytas knygas, mokslinių žurnalų puslapius. Prisiminiau kadaise skaitytą (tiesa, nežinau, tikrą ar išgalvotą) istoriją apie demokratinio valdymo pradininkų atėniečių priimtą tikrai neteisingą sprendimą. Ne, ne Sokrato apkaltinimą ir nuteisimą, dėl kurio labai gailėjosi net jį apkaltinusieji. Istorija kita ir kur kas paprastesnė. Štai ji.
Atėniečiai labai sunerimo išgirdę, kad artėja persų kariuomenė. Reikėjo ruoštis gynybai, statyti ne tik įtvirtinimus, bet ir laivus. O tam reikėjo tiesti link jūros naujus kelius. Štai čia ir susikirto dviejų Atėnų polio (miesto-valstybės) piliečių interesai. Tiesiausias kelias turėjo nusidriekti per pirmojo valdas, bet jam buvo gaila ganyklų. Tad kodėl kelio netiesti per kaimyno žemes?! Be abejo, kaimynas su tuo nesutiko. Ginčą, kaip jau buvo įprasta, sprendė atėniečių susirinkimas. Godaus piliečio kaimynui atrodė, kad bylą jis nesunkiai laimės – juk visiems aišku, kad trumpesnį kelią nutiesti lengviau ir pigiau. Bet jis buvo naivus. Pirmasis pilietis pasisamdė demagogą. Demagogais (pažodžiui – „liaudies vadovais“) buvo vadinami sofistų („išminties mylėtojų“) apmokyti Atėnų piliečiai, kurie buvo įvaldę ne tik retoriką, bet ir eristiką (Aristotelis ją pavadino sofistika). Vos spėjo teisę į žemę ginantis antrasis pilietis išsakyti savo argumentus, ir demagogas paklausė:
– Atsiprašau, ar kartais jūs nepametėte ragų?
– Ne… – sutriko žmogus. Net nesuprato, ko yra klausiamas.
– Piliečiai! – atsigręžė į minią demagogas. – Šitas žmogus ką tik prisipažino, kad ragų nepametė, tad jis raguotas. Bet jeigu jis net su savo neištikima žmona nesusitvarko, tai kaip jis gali susitvarkyti su žemės valdomis? Kam jam jos reikalingos?!.
Nuošė nuvilnijo juokas, ir Atėnų piliečiai bematant priėmė sprendimą: kelias turi būti tiesiamas per ragų nepametusio piliečio valdas.
Eristikos grindėju yra laikomas savo aporijomis pagarsėjęs Zenonas Elėjietis (apie 490–430 pr. Kr.). Eristika – tai toks ginčo, diskusijų menas, kurio tikslas – ne tiesos siekis, o siekis bet kokiomis priemonėmis priešininką įtikinti tuo, kas yra sakoma, ir nesvarbu, ar tai yra logiška, ar tai yra tiesa. Būtent todėl net retorikos charizmą turinčius išties iškilius demagogus senovės graikai galop ėmė niekinti, o dabar demagogais vadinami žmonės, kurie dėl dažnai savanaudiškų ar grupinių interesų nepaiso proto argumentų, pasitelkia eristiką. Tiesa, dabar ji vadinama demagogija. Be to, itin neigiamas konotacijas įgijusį demagogijos terminą ima keisti argumentacijos terminas. Sukurta netgi argumentacijos teorija. Pasak jos šalininkų, argumentacijos tikslas yra ne tik suteikti patikimų žinių apie tikrovę, bet ir įtikinti auditoriją, kad tam tikri teiginiai yra priimtini ir laikytini teisingais, o kiti – nepriimtini, netinkami. Ir kaip neprisiminti taiklaus posakio: „Sena panelė naujais rūbeliais“! Keičiasi žodžiai, o ne esmė. Nežinau, kokiais argumentais gan menka Seimo dauguma grindė savo sprendimą atmesti siūlomą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisą, gal net naudojo eristiką, bet tikrai žinau, kad T. V. Raskevičiaus pasisakymas prieš televizijos kameras yra demagogiškas. Ne proto argumentais jis grindė teiginį, jog Lietuvoje jau nėra demokratijos, o emocijomis. Žinoma, gal šis Seimo narys nežino, kas yra demokratija, bet tuo sunku patikėti.
Kita vertus, galima ir patikėti. Ne visada universiteto diplomas liudija, kad žmogus išties yra išsilavinęs. Patikėti galima dar ir todėl, kad dėl demokratijos sampratos iki šiol vis dar nesutariama. 1997 metais leidykla „Agora“ kartu su Danijos kultūros centru išleido išties tam metui aktualią danų istoriko Halo Kocho knygą „Kas yra demokratija?“ (iš danų kalbos vertė Zita Marienė). Jau jos pradžioje randame žodžius: „Visi žino, kas yra demokratija. [...] Tik ar iš tiesų visi žino?“ Šis danų istorikas beveik visą nedidelės apimties knygą paskyrė tik tam, kad įrodytų, jog demokratijos esmę nusako ne balsavimas, o dialogas, derybos, abipusė pagarba ir supratimas. Galbūt T. V. Raskevičius tą ir turėjo omenyje, sakydamas, jog Lietuvoje demokratijos neliko (įstatymo projektas buvo atmestas tik nežymia balsų dauguma, o pagarbos, tarpusavio supratimo diskusijose kaip ir nebuvo).
Tačiau viskas ne taip paprasta. Tas pats H. Kochas, teisingai tvirtindamas, kad dauguma ne visada yra teisi, pateikė daugybę danų parlamentarizmo istorijos pavyzdžių, kurie liudija, jog su ta demokratija ne viskas gerai vien jau dėl to, kad ir danams labai dažnai pritrūkdavo pagarbos, supratimo ir teisingumo. Ir ne tik jiems, ir ne tik Atėnų piliečiams, kurie net Sokratą pasmerkė mirčiai. Bene įtakingiausias XX amžiaus antros pusės demokratinių procesų tyrinėtojas JAV politologas Robertas Alanas Dahlis savo garsiajame veikale „Demokratija ir jos kritikai“ (iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Amžius, 1994) pateikė kur kas daugiau panašių pavyzdžių ir juos kruopščiai išanalizavo. Ir jis klausė: ar demokratinis procesas reikalauja remtis tik daugumos principu? Juk dauguma vokiečių savo balsais į valdžią atvedė Hitlerį. Klausė ir to, kokių interesų neturėtų pažeisti demokratiniai procesai. Atsakymą rado: demokratinis sprendimų priėmimas neturi pažeisti tik vieno – paties demokratinių sprendimų priėmimo proceso, o ne vienokių ar kitokių interesų. Beje, ir H. Kochas galop pripažino, jog tik balsavimo procedūros „leidžia išvengti kraujo“. Tad nori ar nenori tenka sutikti su tuo, kad demokratinių procesų esmė yra sprendimų priėmimas balsų dauguma. Ir jeigu, kieno nors požiūriu, nubalsuota netinkamai, tai nereiškia, kad demokratijos nėra.
Būtent tą ir turėjo suprasti T. V. Raskevičius. Jeigu Seimas nepriėmė jam ir jo bendraminčiams tinkamo sprendimo, tai nereiškia, kad nėra demokratijos, kad ji pažeista. Šis (teisingas ar neteisingas) sprendimas yra grynai demokratinių procesų išdava ir sakyti kitaip – jau demagogija.
Apie sprendimų teisingumo problemą kelis žodžius tarsiu pabaigoje, o dabar atkreipsiu dėmesį į tai, kad tik itin retas politikas, politologas ar žurnalistas paaiškina, apie kokią demokratiją jis kalba ar rašo. Nes yra dvi demokratijos sampratos – procedūrinė (vadinama ir minimaliąja) ir substancinė. Apie pirmąją jau pasakyta – jos esmė yra procedūros (balsavimo, bet ne vien jos), kuriomis priimami sprendimai, įstatymai. Savo ruožtu ji reiškiasi kaip tiesioginė ir atstovaujamoji. Būtent procedūrinė demokratija yra demokratinių procesų šerdis. Bet visad kyla klausimas: kodėl demokratinių procedūrų metu priimami sprendimai labai dažnai ne visus tenkina? Štai į šį klausimą atsako substancinės demokratijos samprata. Žodį substancija romėnai perėmė iš Aristotelio. Teisingiau sakant, Aristotelio vartotą terminą ousis jie išvertė žodžiu substancija, šis ir prigijo. Pirmapradė šio žodžio reikšmė – savaiminė būtis, arba tai, kas egzistuoja savaime, yra visa ko pagrindas ir viską grindžia. Kai kalbama apie substancinę demokratijos formą, tai turimas omenyje klausimas: kuo grindžiami demokratinėmis procedūromis priimami sprendimai? Būtent šį klausimą dažniausiai ir nutyli politikai, ir ne tik jie.
Svarbu žinoti, kad net ir demokratinėmis procedūromis priimami sprendimai kartais ne tik būna neteisingi, bet ir – svarbiausia! – tampa prievartos šaltiniu. „Ragų nepametęs“ atėnietis buvo priverstas atsisakyti teisės į dalį savo turto. Pralaimėję yra priversti paklusti daugumai. O to tikrai ne visi nori. Teisingiau sakant, nenori visi, nes kiekvienas individas turi savą ir savitą supratimą apie tikrovę ir trokšta laisvai įgyvendinti savo siekius, planus. Bet dažniausiai tie siekiai nepaprastai skiriasi, ir rasti visus individus tenkinančius ir dialogu, abipuse pagarba, sutarimu bei supratimu grindžiamus sprendimus, kaip siūlo H. Kochas, yra neįmanoma. Nebent, kaip straipsnyje „Apie meilę, prievartą, smurtą ir demokratiją“ (Problemos, Priedas, 2006, p. 11–27) teigia žinomas lietuvių filosofas ir sociologas Zenonas Norkus, žmonijoje įsivyrautų prievartą ir bet kokius nesutarimus įveikianti pasiaukojanti meilė. Bet čia pat jis parodė, kad net mažose žmonių grupėse meile grindžiami ryšiai dažnai pavirsta tironija. Tad ką daryti? Kaip išvengti prievartos, kuri lydi net ir demokratiniais būdais priimtus sprendimus?
Atrodytų, kad vienintelį teisingą sprendimą teikia anarchizmo teorija. Būtent anarchistai ėmė tvirtinti, jog didžiausias pasaulyje blogis yra prievarta. O didžiausias prievartos šaltinis – valstybė, nes būtent ji naudoja galingus prievartos įrankius – policiją, kariuomenę, prokuratūras, teismus. Valdžios keliami reikalavimai dažnai būna neteisingi, žaloja žmogaus prigimtį, atima laisvę. Todėl bet kokios valstybės esančios blogis iš prigimties, jas reikia naikinti. Vietoj jų reikia kurti savanoriškas žmonių asociacijas, kurių savivalda būtų grindžiama demokratinėmis procedūromis, tačiau kiekvienas asociacijos narys turėtų teisę atsisakyti paklusti priimtiems sprendimams, o siekiant priimti kokį nors sprendimą turėtų atsisakyti reikalauti paramos ir lojalumo.
Visa tai atrodo patraukliai. Bet kyla rimtas klausimas: kaip galingus prievartos įrankius turinčią valstybę panaikinti be prievartos? Juk ji priešinsis! Tarkime, kad tai pavyks padaryti. Bet ar išnyks prievarta? Ar nepakels kardo minėtasis pirmasis Atėnų pilietis prieš „ragų nepametusį“ antrąjį ir atvirkščiai, jei nebus galingesnės – tegul ir klystančios – valdžios? To klausiant net pacifistui H. Kochui teko pripažinti, jog tik demokratinėmis procedūromis grindžiama valdžia leidžia išvengti kraujo praliejimo ar bent jį sumažinti. Tuo ir Winstonas Churchilis grindė savo garsiąją mintį, kad nors nieko blogiau nėra už demokratiją, nėra kuo ją pakeisti. Anarchistai bandė tą padaryti, bent jau Rusijoje, kuri tuo metu anaiptol nebuvo demokratiška. Ir liejo kraujo upes, naudojo pačią žiauriausią prievartą, prieš kurią jie kovojo. Paradoksas? Bet paradoksalus ir „teorinis“ anarchistų įsitikinimas, jog net demokratiniais procesais priimtiems sprendimams nebūtina paklusti. Tad kam tada balsuoti, jei net neketinama paklusti priimtiems sprendimams? Ir koks bus tokios politikos rezultatas? Atsakymas aiškus – visiška suirutė, chaosas. Būtent todėl anarchizmas ir pradėtas sieti su chaosu, tvarkos visuomenėje nebuvimu.
Tiesa, yra ir kita anarchizmo samprata. Jos esmė ta pati, bet siūlomi įgyvendinimo būdai labai skiriasi. Savo paskaitose studentams ją pavadinau neoanarchizmu. Neoanarchizmo pradininkas – rusų rašytojas Levas Tolstojus, kuris buvo įsitikinęs, kad priešintis prievartai būtina, tačiau prievarta yra nepateisinama, todėl vienintelis teisingas pasipriešinimo blogiui būdas – neprievartinis pasipriešinimas. Šią mintį iš dalies įgyvendino garsusis Indijos politinis ir religinis veikėjas Mahatma Gandis (Mohandasas Karamčandas Gandis). Apie L. Tolstojaus neprievartinio pasipriešinimo idėją jis sužinojo dar dirbdamas juristu Pietų Afrikoje. Sužinojo iš tuo metu irgi Pietų Afrikoje dirbusio architekto Hermanno Kallenbacho – Rusnėje gimusio ir augusio litvako. Būtent jis būsimam Mahatmai (tai itin gerbiamo Indijoje žmogaus titulas, reiškiantis „Didžiąją sielą“) davė paskaityti į anglų kalbą išverstą nedidelį L. Tolstojaus tekstą „Kur glūdi mano tikėjimas“. Jame aukštuomenės ir net šeimos visiškai nesuprastas rusų grafas išdėstė savo požiūrį į prievartą, smurtą. Ta knygutė taip paveikė Gandį, kad netrukus jis metė darbą ir grįžo į Indiją, jau savais religinių pažiūrų nuspalvintais žodžiais ėmė skleisti mintį, kad būtina kovoti prieš britiškąją prievartą, siekti nepriklausomybės. Bet ta kova turi būti neprievartinė, be smurto. Pakanka nepaklusti neteisingai tvarkai, atsisakyti bendradarbiauti su valdžia ir net jai kenkti, kurti savas švietimo, savitarpio pagalbos institucijas ir t. t. Be abejo, viskas buvo daug sudėtingiau, nei keliais žodžiais čia išsakyta, bet pagaliau britai buvo priversti suprasti, kad Mahatmos Gandžio kurstomo tegul ir neprievartinio, bet atviro sabotažo nepavyks įveikti jokia jėga. Indija nepriklausomybę atgavo. Ir tai yra didysis Mahatmos Gandžio nuopelnas. Deja, net ir to ilgai užsitęsusio neprievartinio pasipriešinimo metu būta didelių smurto protrūkių, o ir pats Mahatma Gandis mirė nuo smurtinio veiksmo – buvo nužudytas.
Tad tenka daryti liūdną išvadą, kad prievarta ir net smurtas įaugę į žmonijos kraują, ir demokratinės procedūros leidžia juos tik sumažinti. Viltis, kad visi žmonės (ar bent dauguma) kada nors mąstys ir jaus vienodai, todėl bus įmanoma priimti visus tenkinančius sprendimus, yra nepaprastai menka. Tą suprato jau senovės graikai, todėl siekdami demokratinėmis procedūromis užsitikrinti savo interesų pergalę jau jie ėmė burtis į bendraminčių ar bendrų interesų grupes. Dabar jos vadinamos partijomis. Dabar jos visos deklaruoja, kad siekia bendrojo gėrio (tai ir yra substancinės demokratijos esmė), tačiau tą bendrąjį gėrį ir jo siekimo būdus supranta savaip ir labai skirtingai. Šiuo metu geriausiai yra žinomos šešios substancinės demokratijos rūšys. Konservatyvioji orientuojasi į bendruomenės tradicijų išlaikymą, hierarchijos svarbą, pabrėžia, jog individas neturi priešinti savęs visuomenei. Socialinė siekia pamažu mažinti turtinę ir socialinę nelygybę. Liberalioji akcentuoja individo laisves ir teises, siekia jas apsaugoti nuo daugumos ar didžiausios mažumos balsais išrinktos valdžios sprendimų. Libertalinė grindžiama mintimi, kad valstybė nepajėgi efektyviai panaudoti esamų išteklių, kad viešosioms paslaugoms ji be reikalo švaisto iš mokesčių mokėtojų surinktas lėšas, todėl visus sprendimus reikia palikti privačiai iniciatyvai, laisvajai rinkai. Ganėtinai nauja neoliberalioji akcentuoja ne tiek visų individų, kiek įvairių mažumų laisves ir teises, reikalauja vos ne absoliučios laisvės. Ir pagaliau visų tarsi niekinamas, bet labai gajus populizmas, kai partijos ar jų atstovai siekia priimti tokius sprendimus, kurie būtų populiarūs, siektini daugumai to meto rinkėjų, nors puikiai žino, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie yra neįgyvendinami. Patys ryškiausi demagogai yra populistai.
Be abejo, esama ir kitų substancinės demokratijos atmainų, o vyraujančios kartais taip susipina, kad konservatorius tampa sunku atskirti nuo socialistų ar liberalų, o pastaruosius nuo libertalų ar neoliberalų. „Švarios“ ideologijos kaip ir nelieka. Tačiau svarbiausia ne tai. Žodis demokratija dabartinėje visuomenėje spėjo tapti vos ne burtažodžiu – pasakysi, kad esi demokratas, ir tarsi viskas taps aišku. Štai tuo ir piktnaudžiaujama. Jei, tarkime, konservatyvūs, socialiniai ar liberalūs įstatymų projektai nesulaukia palaikymo, imama demagogiškai tvirtinti, kad demokratija žlugdoma. Tačiau akivaizdu, kad nepritarta buvo ne patiems demokratiniams principams, o tik labai konkretiems tam tikrų visuomenės grupių ir jų atstovų siūlymams, ir teigti kitaip – jau demagogija.
Be abejo, toks nepritarimas ne visada būna teisingas, tačiau demokratijos teoretikai yra įsitikinę, kad nors demokratinės procedūros neturi užgožti teisingumo, bet ir pats teisingumas yra procedūrinis. Tą liudija ilgaamžė teismų praktika. Tačiau kyla teisėtas klausimas: kokios procedūros tą teisingumą leidžia užtikrinti? Ir ar išvis jos egzistuoja?
Šiuos klausimus suformulavo ir pabandė į juos atsakyti bene įtakingiausias XX amžiaus moralės, politikos ir teisės filosofas Johnas Rawlsas. 1971 metais paskelbta jo teisingumo teorija netrukus padarė įtaką net konkrečių įstatymų priėmimui, taip pat ir Lietuvoje. J. Rawlsas priėjo prie išvados, kad vienintelis būdas, kaip priimti teisingus sprendimus, yra absoliutus sprendimus priimančių asmenų nešališkumas. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu sprendimus priimantys asmenys nežino ir net negali žinoti, kaip priimti sprendimai paveiks jų pačių ateitį. Tokią būtiną sąlygą jis pavadino nežinomybės šydu ar uždanga. Tik jai esant visų visuomeninę santvarką grindžiančių ir įstatymus priimančių asmenų pretenzijos bei asmeniniai interesai taps niekiniai, teisingumas taps nešališkas. Bet nežinomybės šydo nėra ir būti negali. Todėl tenka ieškoti kitų išeičių. J. Rawlsas priėjo prie išvados, kad esant socialinei nelygybei bent dalinis nešališkas teisingumas yra galimas tik atsižvelgiant į blogiausias veiksmų pasekmes. Tad turi būti tvarkomasi taip, kad sprendimai būtų naudingiausi esantiems blogiausioje padėtyje. Į šią išvadą neatsižvelgia nebent libertalai. Antroji ne mažiau svarbi išvada skamba taip: nešališkomis lygių galimybių sąlygomis kiekvienas žmogus turi teisę gauti jam prieinamą vietą ar postą pagal savo kompetencijas. Tai reiškia, kad galimybė tapti įmonės direktoriumi ar operos ir baleto artistu yra vienoda visiems, tačiau ne visi jais tampa ir net gali tapti. Paprasčiau sakant, teisingumas reiškia tik lygias galimybes, bet ne tai, kad joms esant visi vienodai visko verti.
Štai čia ir ryškėja vadinamųjų mažumų problema. J. Rawlso pasiūlyta teisingumo teorija gan įsakmiai reikalauja pirmiausia atsižvelgti į jų teises ir laisves, nes būtent mažumos yra blogiausioje padėtyje. Šiuo požiūriu priimtas minėtasis Seimo sprendimas yra vargu ar teisingas. Bet kiti teoretikai, tarp jų ir R. A. Dahlis, įtikinamai parodė, kad nors būtina vengti žalingų mažumos skriaudimo padarinių, mažumų teisių apsauga neturi ir negali viršyti daugumos piliečių įsipareigojimų saugoti visų piliečių pamatines demokratines teises. Be abejo, ta dauguma po kurio laiko gali tapti mažuma, bet tai, kas demokratinėmis procedūromis yra nuspręsta dabartyje susiformavusios daugumos, iki sprendimo pakeitimo nekvestionuotina ir laikytina privaloma. Būtent tokia yra tikroji demokratijos esmė.
Demokratijos trūkumų apstu, jų čia neįvardinau, kaip ir jos pranašumų prieš autoritarines valdymo formas. Bet jei kalbama apie demokratiją, tai būtina suprasti, kas iš tiesų ji yra. Bent jau tam, kad nebūtume apgauti kaip tas „ragų nepametęs“ Atėnų pilietis.
