Būta ir pramanyta

D. G. Mukerdži. Margakaklis: vieno karvelio nuotykiai. Vertė Pranas Mašiotas. Kaunas, Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1931. 172 p.

Dukrai labai patiko, nors išleista kone prieš šimtmetį, – jos žodžiais tariant, patiko tai, kad veikėjas žiūri į paukštį su pagarba, kaip į lygiavertį sau, o ne kaip daugelis žmonių, laikančių karvelius „dangaus žiurkėmis“. Ir ta senovinė kalba, Prano Mašioto vertimas: „karvelienė“, „pataitė“, „du karveliu“, „paklausėva“, „pasislėpėva“, „hyjena“, „dvėsvanagiai“ (suopiai), „piauti“, „metaliniai šunes“ (čia apie patrankas). Kolonijinė Indija iki padalijimo: Pirmasis pasaulinis karas, balandžiai mokomi nešioti karo paštą britų naudai. Išraiškingai vaizduojami Tibeto lamos, kaip skaitantys pasauliečių mintis. Dar vienas svarbus akcentas: „Beveik visos mūs nelaimės pareina iš baimės, susirūpinimo arba neapykantos. Kai ištinka ką viena iš šitų kančių, tuojau prisideda prie jos ir kitos dvi. Joks žvėris nepajėgia užmušt savo aukos, jos pirma neįbauginęs. Iš tikrųjų nė vienas žvėris nežūsta, iki jo širdies nepripildo priešas baime“ (p. 111–112). Tas pats ir su žmonėmis.

E. B. White. Šarlotės voratinklis. Apysaka. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. V.: Nieko rimto, 2020. 152 p.

Dukra priminė, kad „Simpsonų“ seriale yra toks personažas – Kiaulė Voras, ir ėmiau svarstyti, ar tik nebus jis „Šarlotės voratinklio“ parodija. Klasikinė amerikiečių apysaka vaikams, šiandien skaitant gal kiek ir naivoka, bet šviesi ir gero linkinti. Draugystės metaforą visgi apmąsčiau: vorė pasiaukoja dėl paršo, paršas išgelbėja jos vaikus, bet yra ir toks neva „blogesnis“, savanaudis veikėjas – žiurkinas Templtonas. Jis, nors ir skatinamas egoistinių paskatų, veikia ekstremaliomis aplinkybėmis ir gelbėja padėtį. Žinoma, simpatiškas, juokingas. O draugystė nėra vertesnė už bendruomeniškumą (priešingai, draugystės literatūroje…).

Alice Oseman. Heartstopper. 2 knyga. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 558 p.

Šios dalies dukra laukė taip pat nekantriai kaip ir trečiojo sezono per „Netflixą“. Nerimstant davatkų aistroms dėl gyvenimo įgūdžių pamokų, susimąsčiau, kad dukters bendraamžiai daug ką išmano geriau už savo tėvus. Pvz., žino bene visų LGBTQI+ vėliavų paskirtis, o ir tas vėliavas intensyviai naudoja kaip palaikymą kažkokiame virtualiame žaidime. Tik, kiek susidūriau, garsiausiai rėkia ne tėvai ir net ne pedagogai, o kažkokie ir nuo vaikų auginimo, ir nuo jų ugdymo per šviesmečius nutolę ir fantazijų apie seksą krečiami moralizuotojai. Komikso antroji dalis man kiek nuobodoka – meilė seilė (čia mano mylimos knygų recenzentės Cypt iš goodreadsų frazė), nerangūs dialogai, bet gal tokie ir yra pirmieji santykiai, kuriuos užmezgus reikia viską kažkaip įvardyti?..

Beverly Cleary. Ramona ir tėtis. Iš anglų k. vertė Nomeda Berkuvienė. K.: Obuolys, 2011. 177 p.

Kažkuo panašu į Tomo Dirgėlos knygas vaikams. Visai smagi, tik – kaip čia mandagiai pasakius – tam tikro mąslaus tipo vaikui pernelyg naivi. Sunku susitapatinti su ekstravertiška ir visko norinčia, patiklia ir vienguba veikėja. Ir gal per daug banalios buities – pinigų skaičiavimo, reklamų, maisto aprašų, amerikietiško taupumo supratimo. Humoras nejuokingas, bet gal prieš dvidešimt metų buvo juokingas – vėlgi, kai kam.

Kimberly Brubaker Bradley. Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą. Romanas. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. V.: Nieko rimto, 2017. 264 p.

Nuostabi knyga, paradoksali kaip ir jos pavadinimas. Karo metu neįgali mergaitė Ana pabėga nuo despotės motinos, iš namų, kuriuose yra uždaryta visą laiką, jai neleidžiama net išeiti į lauką. Kartu su jaunesniu broliu ir kitais mokyklos vaikais ji evakuojama į Britanijos provinciją, kur gauna globėją – partnerės gedulą išgyvenančią moterį. Pagaliau susirūpinama dėl užleistos šleivapėdystės, Ana bendrauja su poniu ir vaikais, imasi mokytis. Labiausiai sukrečia ne karo scenos, gatvėje mirštantys kareiviai, bombardavimas, o didelė mamos nemeilė, po kurios bet kokie globėjos švelnumo ir dėmesio ženklai atrodo kaip pasityčiojimas.

Susan Cooper. Tamsa kyla. Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Rasa Krulikauskienė. K.: Obuolys, 2007. 304 p.

Viršelis aiškiai informuoja, kad šios knygos negalėsiu pakęsti: niekada o niekada tokios neskaityčiau. Jeigu pagal knygą pastatytas dar ir blokbasteris, neįmanoma, kad ji būtų ko nors verta. Pavadinimas išduoda ir mano „mėgstamą“ žanrą. Bet jau perskaičiau nemažai tokių, apgaunančių viršeliu. Dirbu ties išankstinėmis nuostatomis. „Cha, šimtą kartų cha!“ (p. 13) – sako vienas kitam veikėjai britai, gyvenantys ne itin aiškiu laiku, gal XX a. antroje pusėje. Reikšmingus vaidmenis pasaulio gelbėjimo darbe atlieka tik vyrai, panašiai kaip ir „Žiedų valdove“. Keistoka „Hario Poterio“ variacija, nors parašyta daug anksčiau (penkių romanų ciklas išleistas 1965–1977 m., panašiai kaip „Žvaigždžių karai“). Supergalių turintis vienuolikmetis (kodėl kaip tik vienuolikos jiems visiems pasireiškia tos supergalios? kodėl nėra knygos apie principingą kovą su blogiu neturint supergalių?) gauna reikšmingus metalinius ženklus („Haryje Poteryje“ jie vadinami holokrusais), kurie padeda jam kovoti su abstrakčia Tamsa.

Nijolė Laurinkienė. Saulė – dangaus karalienė. Piešė Anete Bajāre-Babčuka. V.: Aukso žuvys, 2023. 41 p.

Knyga vaikams, kurioje apibūdinama saulė baltų mitologijoje ir pasaulėjautoje. Kažką panašaus į komiksus naivizmo stiliumi nupiešė latvių dailininkė. Dangaus kūnai antropomorfizuojami: saulė, mėnulis ir žvaigždės išreiškia šeimos modelį. Santuoka, vaikai: deja, neužsimenama apie Mėnulio neištikimybę (nemanau, kad tema nevaikiška, juk vaikų gyvenime daug tėvų skyrybų, keršto, apmaudo jausmų ir pan.).

Gabija Grušaitė. Grožis ir Heizelis. Iliustravo Gintautas Grušas. V.: Lapas, 2023. 128 p.

Kilmės problema tokia dirbtinė ir pūkuota, kaip ir pirmojo pasaulio aplinka (o juk jis stebimas šunų akimis – skrepliuoti šaligatviai, stiklo šukės, šiukšlės). Nors ir Malaizija pavaizduota labai jau nuosaikiai, vienintelis kontrastas – paplūdimyje nepageidaujami šunys ir nešildomos grindys. Akvarelės gražios, bet knyga labiau hipsteriams negu vaikams (nebent skaitysite jiems garsiai), ji turėtų būti įteikiama kaip dovana už veganiško maisto pirkimą ir būtų tikrai maloniai skaitoma prie židinio aukštesnės vidurinės klasės bute, paskui garbingai keliautų į lentyną, pagamintą iš senovinių medinių langų rėmų. Bet: vaikams tikrai labai patiktų nepūkuota šuns istorija iš „Stasio Šaltokos“! Beje, dukra paklausė, ar čia vertimas iš anglų kalbos. Atsakiau jai, kad autoriai – jos mokyklos absolventai. Kad ir toks sakinys: „Iš pirmo žvilgsnio dienos vis dar atrodė kaip įprastai vasarą, bet ilgėjančiuose šešėliuose kaulų čiulpais galėjai justi atsiveriant naują erdvę ir matyti augančią vėsą“ (p. 105). Kai kurie teksto redagavimo konferencijos REDA prelegentai jį tikrai redaguotų.

Akvilina Cicėnaitė. Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies. Iliustravo Reda Tomingas. V.: Alma littera, 2023. 32 p.

Šiek tiek panašu į Ievos Toleikytės knygą vaikams „Kepurėje žvaigždė“: pabrėžiamas ekologinis sąmoningumas, pagrindinė veikėja jūrų žvaigždė įkliūva į polietileninį maišelį jūroje. Kadangi ji prieš tai yra padėjusi kitiems (pasakų naratyvas), pagalba iškart prisistato pati. Ryklys pavadinamas Vytautu Baisiuoju (įvertinau ironiją), jūrų ežys Pūkis domisi Zodiako ženklais (jais visai neblogai sužaidžiama, bet tai nėra svarbiausioji pasakojimo tema). Laimei, jokio moralizavimo.