Unės Kaunaitės metavisata
Unė Kaunaitė. 2084. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 279 p.
Unės Kaunaitės romano „2084“ pavadinimas aktyviai kuria skaitytojo lūkesčių horizontą, nes mezga dialogą su vienu svarbesnių vakarietiškosios kultūros tekstų, Georgeʼo Orwello distopija „1984-ieji“. Toks įsipareigojimas bet kuriam autoriui ar autorei nėra lengvas, nes skaitytojas iškart tikisi kūrybingo ateities projekto, aštrios sociokultūrinės analizės ir dialogo su distopijos tradicija. Na, patikslinsiu, kad bent aš tikiuosi, nes atvira nuoroda į Orwellą mano galvoje surikiuoja visą reikšmių ir lūkesčių artileriją. Galimą recepcijos situaciją autorė projektuoja jau pirmajame knygos skyriuje, kur skaitytojas, dar nesuvokdamas, į kokį pasaulį pateko, kas yra jo veikėjai, skaito romano autoriaus (skaitytojas nežino, kokio) dialogą su renginio vedėja: „– Pasitelkėte nuorodą į tokį istoriškai garsų kūrinį. Nemanote, kad įpareigoja? – palinkusi į priekį toliau klausinėjo vedėja. / – Įpareigoja. / – Bet nebijojote, kad jums, pavyzdžiui, sakys: „Daug ambicijos, mažai turinio“? / Rašytojas nepatenkintas krenkštelėjo. / – Jūs pati pirma šitaip sakote“ (p. 8–9). Taigi, net jei galima tokio vertinimo perspektyva jau romano pradžioje ironizuojama, nori nenori – ir įpareigoja, ir rodo ambiciją.
Romane mėginama projektuoti, kas mūsų laukia ateityje, atsižvelgiant į tai, kaip gyvename dabartyje, t. y. ateities projektas yra dabarties kritika, kaip ir dera distopijai. Du pagrindiniai ateities vaizdavimo aspektai: ekologijos problematika ir žmogaus veiklos sričių bei realybės skaitmenizacija. Tai klausimai, orientuoti į gana plačią skaitytojų auditoriją, nes būtent socializacijos skaitmenizavimo sąlygomis (kompiuteriai pakeičia darbuotojus žmones, dirbtinio intelekto iššūkiai etc.) klausimas ir planetos situacija bei ateitis yra esminiai dalykai, kurių pagrindu asmenys formuoja savo santykį su dabarties visuomene. Šie klausimai jaudina visuomenės kritikus, skatina reflektuoti kasdienę žmonių elgseną, jungtis į maištininkų bendruomenes, tai solidarizuojanti problematika, ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu, todėl užtikrina ir romano aktualumą, ir suinteresuotų skaitytojų auditoriją. Technologinė vaizduotė romane smarkiai susaistyta su dabartimi, autorė siekia ateitį parodyti kaip tikėtiną, natūralų mūsų dabarties veiksmų produktą, o ne autorinės fantazijos vaisių. Poetinė strategija, kai siekiama iš distopijos išgauti realistinio teksto efektą, atrodo kaip vienas jos privalumų, nes tokiu atveju dabarties kritika atrodo efektyvesnė.
Romane „2084“ apmąstoma mus ištikusi COVID-19 pandemija, nes būtent ji tampa lemiamu istorinės eigos veiksniu tarp 2023 ir 2084 metų. Tai, kas vyko pandemijos metu, kaip keitėsi žmogaus socializacija, kokius klausimus apie visuomenės būklę kėlėme ir reflektavome, šioje knygoje įgauna tęsinį, sakytume, koks 3-ias sezonas. 2084-aisiais žmonės daugiausia veikia virtualioje erdvėje, vadinamoje „Visata“, ‒ čia matome realizuotą metavisatos idėją.
Iš romano pasakojimo paaiškėja, kad pasaulį XX a. pirmoje pusėje ir viduryje viena po kitos purtė pandemijos bangos, o paskutinė, kurios metu masiškai ėmė mirti vaikai, buvo lemiamas veiksnys užsidaryti namuose ir plėsti skaitmeninę erdvę kaip naują žmogaus gyvenamąją terpę. Pandemijai atslūgus – nebejusta poreikio sugrįžti, nes tikrovės keliama grėsmė žmogui tokia didelė, o nuniokotas pasaulis (iš užuominų galima suprasti, kad jis toks) toks nepalankus, jog pasirinkimas, ar vargti vis sudėtingesnėmis planetos sąlygomis, ar tarpti virtualybėje, nusveria pastarosios naudai. Iš esmės tos baimės, kurios kamavo mus išgyvenant pandemiją, – kad darbuotojai nenorės grįžti į darbovietes ir rinksis dirbti iš namų, kad mokiniai nebegrįš į mokyklas, o žmonės mieliau bendraus virtualiai, užuot ėję į pasimatymus, – galiausiai pasitvirtina. Tai svarbus akcentas, nes parodoma, kad žmonių pasilikimas metavisatoje nulemtas ne aplinkybių ar kokios nors už juos stipresnės, primestos galios, bet jų pačių pasirinkimo ir polinkio rinktis lengvesnį kelią.
Pagrindinio veikėjo Kajaus (ketvirtą dešimtį pradėjusio vyro) vienų metų gyvenimas, kuris yra knygos siužeto pamatas, skaitytojui turi atskleisti, koks ryšys tarp realybės ir virtualybės 2084-aisiais, kaip apskritai suvokiamos šios sąvokos, o labiausiai – kokias vertes joms suteikia to laikotarpio gyventojai, ar realybė kokybiškai vertingesnė už virtualybę ir atvirkščiai. Šis klausimas yra pagrindinis knygoje kylančių ir siužetą pirmyn varančių konfliktų šaltinis, o debatai apie tikrovės suvokimą turi atskleisti idėjinę autorės distopijos programą.
Taigi pagrindinis veikėjas yra personažas, turintis skaitytojui atskleisti ateities pasaulio vaizdą, gyvensenos formas, veikimo mechanizmus, jo sąmonė yra ekranas, į kurį žiūrėsime visą knygą, per Kajaus patiriamus konfliktus ir meilės dramas atsiveria alternatyvios gyvenimo programos. Romano pradžioje pagrindinis veikėjas yra integrali, iš pažiūros nekonfliktiška vaizduojamojo pasaulio dalis: buvęs e. futbolo čempionas (t. y. žvaigždė), dirbantis stabilų gyvenimą užtikrinantį darbą, sakytume, priklauso 2084-ųjų vidurinei klasei ‒ toks ateities buržua. Nors turiu daryti išlygą, kad ši identifikacija gali būti netiksli, kadangi knygoje nerasime išplėtoto visuomenės vaizdo, kuris leistų tiksliai identifikuoti socialinį veikėjų statusą.
Pasakojimas sutelktas į asmens ir jo santykių su kitais vaizdavimą ‒ žmogus rodomas kaip santykių mazgas, iš kurio mums turi atsiskleisti pasaulio specifika. Knygoje nėra detalių aprašymų, kurių, sakoma, šiuolaikiniai skaitytojai nemėgsta. Kita vertus, kadangi kuriamas ateities pasaulis, kuris nėra bendras mūsų patirties horizontas, bent man, kaip skaitytojai, iš pradžių buvo sunku susivokti, į kokį pasaulį patekau, nes stinga duomenų permanyti autorės idėją. Knygoje yra detalių atskirų metavisatos erdvių aprašymų, bet jie nekompensuoja bendros ateities pasaulio architektonikos stygiaus, o šios trūksta būtent todėl, kad nėra išplėtotas realybės ir virtualybės ryšys, kurį neabejotinai sudėtingiausia sukurti. Tai galima matyti dvejaip ir auditorija, matyt, taip ir padarys: kaip privalumą, nes skaitytojo dėmesį palaiko intriga „tai koks gi tas ateities pasaulis, kaip autorė jį sugalvojo“, neatskleidžiamos visos kortos, paliekama erdvės vaizduotei; ir kaip trūkumą – skaitytojui gali pristigti autorinio įdirbio, ateities įvaizdinimo, kurį tarsi paliekama užsibaigti pačiam. Man tai buvo labiau trūkumas, nes negalėjau atsikratyti jausmo, kad ateities pasaulis iki galo nesugalvotas, tarsi koks eskizas, kur kūnui dar trūksta kai kurių dalių. Gali būti, jog taip yra todėl, kad iš futuristinio pobūdžio tekstų tikiuosi vaizduotės protrūkio, kur žmogus tam tikra prasme užima dievišką pasaulio kūrėjo poziciją ir ta laisve mėgaujasi.
Romane dominuoja dialogas, vadinasi, personažai turi kuo daugiau kalbėtis arba šiuo atveju – ir susirašinėti virtualybėje. Atrodo, kad personažų susirašinėjimas socialiniuose tinkluose tampa meninio pasakojimo dalimi, įgyjančia panašią funkciją, kaip kad turėjo (ir turbūt tebeturi) fiktyvių dienoraščių ar epistolikos kūrimas beletristikoje. Šiomis formomis buvo siekiama priartinti skaitytoją prie kasdienės komunikacijos, maksimaliai sumažinti distanciją tarp pasakotojo ir jo personažo, taip šiuolaikiniame romane pasitelkiamas elektroninio susirašinėjimo imitavimas.
Kadangi informacijos apie ateities pasaulį šaltinis yra dialogas, autorė savo veikėją pirmiausia įdarbina psichologu. Būtent pokalbiai psichologo kabinete mums turi atskleisti, kokioje visuomenėje besikalbantieji gyvena ir kaip jie mąsto. Visi ateinantieji yra pasirengę nusižudyti ir turi gauti tam leidimą, t. y. psichologo patvirtinimą, kad yra neperkalbami, tvirtai apsisprendę žmonės. Situacija, kurioje personažai įvardija nenoro gyventi priežastis, paranki kalbėti apie gyvenamąjį asmens pasaulį. Psichologu šiam veikėjui autorė leidžia dirbti tik pradžioje, kol reikia per dialogą atskleisti žmonių mąstyseną, charakterius, leisti jiems pasakoti, kokiame pasaulyje gyvena. Kita personažo darbovietė atveria priešingą pirmajai perspektyvą: jis turi ekrane stebėti visą virtualią erdvę, tiksliau – joje vykstančių susirašinėjimų turinio sukeliamą atmosferą, jeigu žiebiasi konfliktai, stebintysis turi galią ir priemonių jiems numaldyti. Taigi pradžioje jam leidžiama žiūrėti į atskirus asmenis, o paskui priešingai – į sistemos visumą, suprasti, kokiu mastu ji yra kontroliuojama iš galios centro.
Kajaus santykį su gyvenamuoju pasauliu ir skirtingus požiūrius į jį atskleidžia ryšiai su dviem mylimosiomis: prarasta, su kuria santykis egzistuoja kaip skausmingas atsiminimas, ir dabarties mylimąja, su kuria susipažįsta psichologinės konsultacijos metu bei atkalba ją nuo savižudybės. Dviejų mylimųjų charakteriai – tai ir dvi skirtingos ideologinės pozicijos. Prarasta mylimoji Kara yra šiuolaikybės teigėja, idėjinė dalyvė, skatinanti metavisatos plėtrą. Antroji – Lėja – priešingai, nusiteikusi kritiškai, ji skatina maištauti, kelti klausimus dėl taisyklių („Kajus net nesuvokė, ką tai reiškia. Ką reiškia turėti galimybę nesilaikyti taisyklių… ir dar rinktis nesilaikyti“, p. 100). Santykis su antra mylimąja inicijuoja personažo kaitą, romane tai atrodo tarsi budimas iš gilaus snūdo: Kajus buvo užliūliuotas savo šlovės ir Karos, o knygos veiksmo metu budinamas Lėjos. Jis keičiasi ir iš žmogaus, kuris yra integrali sistemos dalis, virsta maištininku, kurį sistema privalo eliminuoti, bet pats Kajus nėra savarankiška asmenybė, nes visi apsisprendimai vienaip ar kitaip yra akinami sutinkamų moterų, kurios įtaigauja skirtingas mąstysenas.
Atrodytų, siužetas juda įprasta kryptimi: ideologiškai apdorotas personažas veikiamas kito asmens praregi, formuoja kritišką santykį su aplinka. Pamažu stiprėja pasakojimo distopiškumas, nes virtualybė ima skleistis kaip kontrolės mechanizmas, kuris simuliacijomis paralyžiuoja žmonių valią veikti ir mąstyti savarankiškai, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Klausimas, kas priverčia Kajų perprasti kontrolės ir simuliacijos mechanizmus. (NB: skaitytojos ir skaitytojai nuo čia gali sužinoti dalykus apie siužetą, kurie sumažins skaitymo intrigą.) Lėja (antra mylimoji) žūsta, Kajus ilgai ir sunkiai gedi. Ši mirtis, dėl kurios jis kaltina sistemą, paskatina maištauti. Tačiau pabaigoje paaiškėja, kad kritinį mąstymą inicijavęs asmuo yra pati sistema. Lėja – virtualioje erdvėje sukurtas žmogus (avataras), kuris pergudravo sistemą ir ėmė veikti savarankiškai. Iškyla radikalus klausimas: koks skirtumas, ar Lėja buvo tikra, ar virtuali? Per visą knygą besidriekiantis refleksijos apie tikrovės ir metavisatos santykį siūlas turėtų leisti skaitytojui atsakyti į šį klausimą pačiam, nes knyga vienaprasmio atsakymo nesiūlo, tiesa – iki romano finalo.
Romano kulminacija yra pokalbis tarp Kajaus ir sistemos vadovo. Finalinis dialogas, kuriame susitinka praregėjęs veikėjas ir pagrindinis manipuliatorius, kuris ant stalo išdėlioja atverstas kortas, atrodo klišinis, daugiausia naudojamas kūriniuose, kai plėtojant siužetą nepavyksta atskleisti turimos autorinės koncepcijos arba nepasitikima skaitytojo galimybėmis iš užuominų, dalinių pasisakymų perprasti idėją. Todėl finale susitikę gerasis ir blogasis veikėjai aiškiai išdėsto savo pozicijas, o dviprasmybių – nebelieka, nes pasigirsta blogiuko manipuliatoriaus balsas, kuris tezėmis pateikia savo pažiūras, pvz.: „Geriausi menininkai visada vogdavo ir perkurdavo. Koks skirtumas, jei tai daro kompiuteris? Man rodos, mes tiesiog jaučiamės be galo pažeidžiami, nes nebelieka nieko, kas priklausytų išskirtinai žmogui, ir visi mūsų argumentai iš tiesų tėra baimė likti nebereikalingiems, būti redukuotiems į nulius ir vienetus“ (p. 273). skaitant tokias scenas norisi prisimerkti. Tačiau autorės finale sužaidžiamas žaidimas, parodantis, kaip išspręstas pamatinis konfliktas, reikalą šiek tiek gelbėja.
Ar metavisata įveikė maištininką – sužinosite perskaitę knygą. Ar tai daryti verta? Jeigu domina literatūrinė metavisatos projekcija, ryšio tarp tikrovės ir virtualybės refleksija, jeigu esate pakantūs (-čios) neretai į bendrybes gravituojantiems pasvarstymams apie pasaulio prigimtį (arba norite juos pasikartoti, prisiminti), jeigu įdomu, kaip galėtų atrodyti mūsų gyvenamasis pasaulis jam persikėlus į metavisatą, ir kūriniuose jums nebūtina individualizuota kalba (ir dar toleruojate retkarčiais pasitaikančius tokio pobūdžio sakinius kaip: „Pro šnerves oras netekėjo įprasta netrukdoma vaga“, p. 193), knygą rekomenduoju.
