Sukilėliai jūrinėje ekspedicijoje į Lietuvą

 

Teofilis Łapińskis (1827–1886) – lenkų karo vadas, rašytojas. Gimė Galicijoje, Vienoje baigė Teresės karo akademiją. Visą gyvenimą aktyviai kovojo su Rusijos imperializmu. Vengrijos revoliucijos, Krymo, Kaukazo karų dalyvis, čerkesų armijos savanoris. Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 m. sukilimo metu vadovavo Londono lenkų migrantų suorganizuotai ekspedicijai į Lietuvą. Ekspedicijos tikslas buvo nugabenti į Lietuvą ginklų, amunicijos ir savanorių karių (lenkų ir užsieniečių). 1863 m. kovo 25 d. iš Londono išplaukė garlaivis „Ward Jackson“. Balandžio 12 d. Malmėje, Švedijoje, laive kilo gaisras. Švedijos vyriausybei parėmus buvo nupirktas naujas laivas – burlaivis „Emilie“, į jį perkrautas krovinys. Birželio 11 d. mėginta išsilaipinti Lietuvos pakrantėje ties Juodkrante (tuometinėje Prūsijos karalystėje), bet dėl stiprios audros ekspedicijai žlugus burlaivis grįžo į Angliją.

Prisiminimuose „Sukilėliai jūrinėje ekspedicijoje į Lietuvą“ (Powstancy na morzu w wyprawie na Litwę, 1879) pulkininkas Teofilis Łapińskis aprašo pasiruošimą ekspedicijai Paryžiuje, Anglijoje, Švedijoje. Gyvai ir autentiškai vaizduojami to meto visuomenės ir politikos veikėjai, lenkai emigracijoje, papročiai ir intrigos, autoriaus patirti sunkumai ir įspūdžiai, aplankyti kraštai ir žmonės, pati ekspedicija, deja, nesėkmingai užsibaigusi ties Juodkrante.

 

Mačiau daug žmonių, suklupusių prieš mirtį, būnant su kitais žmonėmis, gyvūnais ir įsiaudrinusiomis stichijomis, bet neprisimenu, kad man kas nors būtų taip gyvai įstrigęs į atmintį, kaip ta jauno skandinavų didvyrio kova, kai jis mus visus išgelbėjo ir dėl savo kuklumo apie tai nemąstė. Ak, kaip aš gailiuosi praradęs savo užrašus, kur buvau užsirašęs jo pavardę, ir to, kad nesugebėjau jos išsaugoti kokioje lapo kertelėje, idant visiškai nepamirščiau! Bet Dievas jo nepamirš!

Pirmasis rūpestis nuslinko, bet atsirado kitas. Jūra, tarytum nenorėdama, kad nuo jos paspruktų gražios aukos, labai įsiaudrino, lietus su sniegu it botagais čaižė veidą, naktis užgulė tamsi kaip anglis, uraganas įsisiautėjo kaip reikiant, bangos sulig kalnais svaidė laivą kaip plunksnelę; tai buvo audra, pasirodžiusi visu savo siaubu. Tuomet stebėjausi miklumu jaunojo kapitono, šalia kurio praleidau beveik visą naktį, nes tame ūžesyje, laivo svaidyme, tarp šauksmų ir dejonių denyje ir iš keleivių kajučių buvo neįmanoma galvoti apie poilsį. Visas kapitono dėmesys buvo sutelktas į kryptį bangų, kurios upėmis tvino per denį. Jeigu nors viena banga būtų smogusi iš šono, tai laivo stiebas būtų nuvirtęs ir viskam būtų atėjęs galas. Todėl kiekvieną iš jų atskirai reikėjo pasitikti priekiu – laivo pirmagaliu, o jos griuvo iš skirtingų pusių, reikėjo nakties tamsoje atspėti jų kryptį ir taip manevruoti laivą, kad prieš kiekvieną jų žaibo greitumu atsuktum pirmagalį. Grumtynės buvo labai įdomios net seniems jūreiviams. Nors kelis kartus buvau nulipęs į kajutę pasistiprinti, stebėjau grumtynes visą naktį labai įdėmiai ir to reginio neatiduočiau už visus pasaulio teatrus. Pagaliau išaušo taip karštai laukiama diena.

Audra irgi nuslopo ir pasirodė, kad didelę nakties dalį iš tiesų prasikapstėme vietoje, per šešias mylias nuo žemyno priešais Laholmo miestelį, kur suradome neblogą prieglobstį. Laivas nepatyrė jokios žalos, nes nutraukti lynai davėsi pritvirtinami per kelias valandas. Vis dėlto nenorėjau toliau plaukti jūra, iš dalies dėl to, kad praleidau naktį ant stipriai daužomo denio, tad reikėjo kelių valandų poilsio, o paskui buvo įdomu pamatyti tą Švedijos dalį. Todėl pailsėjęs pasiėmiau paštą ir leidausi kelionėn sausuma, į Malmę. Paštas Švedijoje paliko gerą įspūdį, visur susidurdavau su gerai paruoštomis ir teikiamomis paslaugomis ir puikiais arkliais. Apskritai ta Švedijos dalis yra derlingesnė, turtingesnė. Ten nėra, kaip, beje, ir visoje Švedijoje, tokių didžiulių dvarų, kokiais gali pasigirti kitos Europos šalys, o ir mūsų Lenkija, bet ir tokio skurdaus gyvenimo, koks pas mus neaplenkia net ir turtingesnio valstiečio, ten niekas neįsivaizduoja. Švedijoje, o juo labiau Danijoje ir Norvegijoje klesti ta vidutinė ir maža nuosavybė, kuri padaro žmones laimingus.

Tikrai turėjau bėgti nuo gyventojų širdingo priėmimo, nes tame kelyje, kuriuo važiavau, jau visur apie mane žinojo. Priėmęs visus kvietimus iki Malmės nebūčiau nuvykęs per mėnesį. Todėl, kad negaiščiau laiko, turėjau apsimesti sergantis.

Kitą dieną nuvažiavau iki Estofo geležinkelio stoties. Iš ten, pusiaukelėje į Malmę, yra senovinis miestas Lundas, vyskupo ir universiteto buveinė. Kai traukinys kelioms minutėms sustojo, stotyje pamačiau akademinio jaunimo būrį, pasitinkantį mane miela demonstracija. Keletas jaunuolių priėjo prie mano vagono ir trumpa kalba pasveikino kolegų vardu. Padėkojau kilniajam jaunimui keliais žodžiais, ir traukinys pajudėjo, lydimas susirinkusiųjų šūksnių. Pavakare atvykęs į Malmę radau perone belaukiantį senąjį kapitoną Magnuskį ir, po teisybei, visus draugus. Nuoširdžiai pasisveikinome, ir nors tik prieš dešimtį dienų buvome išsiskyrę, man atrodė, kad po ilgos pertraukos grįžtu į mylimos šeimos glėbį. Taip nutinka retai, nes ir tarp šeimos narių retai pasitaiko tokio nuoširdumo, jautrumo ir nesavanaudiškumo, kokiu pasižymi karių bičiulystė karo metu, kai dalinamasi blogiu ir gėriu ir kai kiekvienas bet kurią akimirką yra pasirengęs stoti prieš Teisėją, ir jo sąžinė turi būti švari. Karių bičiulystė visuomet būna garbinga, nesuinteresuota ir retai susijusi šeimos ryšiais. Niekas, be manęs, šiuo atžvilgiu neturėjo tiek ir mielų, ir karčių patirčių.

Kapitonas Magnuskis atraportavo apie labai pagirtiną skyriaus elgesį mano išvykimo metu. Visi klausinėjo, kaipgi būsią toliau.

– Neklauskite manęs nieko, mielieji, nes aš jums nieko nepasakysiu, ir lengvai galite suprasti, kad jeigu ką ir sugalvosiu, tai dabar negaliu to paskelbti. Esame čia kaip tvirtovėje, saugomoje nuo priešo, ir kai reikės išvykti, duosiu įsakymą ir eisite su manimi. Dabar būkite kantrūs ir laukite nurodymų.

Tas pranešimas buvo sutiktas džiaugsmingai ir su pagarbiu tikėjimu.

Radau pavaduojantį komisarą, poną Mazurkiewiczių, prieš tris dienas grįžusį iš Paryžiaus, apie tai jau Stokholme, porą valandų prieš išvykstant, buvau informuotas. Neatvežė jis man jokios svarbios naujienos. Paryžiuje apie Prancūzijos intervenciją buvo kalbama daug, bet tai buvo tik troškimai – be jokio pagrindo. Iš paslaptingos ir nenuoširdžios Napoleono III politikos buvo galima laukti visko, kaip ir visko bijoti. Negalėjome, tiesą sakant, niekuo pasikliauti, tik savo jėgomis, o juk tos jėgos buvo nepakankamos karui su Maskva, tad nieko neliko, kaip ruoštis neišvengiamam pralaimėjimui. Kadangi nacionalinė vyriausybė kvietė atkakliai laikytis ir tęsti kovą, tai reikėjo jos klausyti ir žūti su kitais.

Pačioje mūsų atvykimo į Malmę pradžioje dažnai atvažiuodavę akademikai iš Lundo susipažino su mūsų jaunimu. Jauni nesunkiai susipažįsta ir susidraugauja, tad jie greitai užmezgė santykius. Kelis kartus pas mane buvo atėję akademikai prašyti leisti pasikviesti pas save keletą senųjų lenkų akademikų, ir aš mielai leidau. Savaitė prieš išvažiuojant į Stokholmą sulaukiau iš Lundo vyskupo pono daktaro Thormanderio laiško, kviečiančio pietų, su mandagiu priedu, kad atsivežčiau kelis savo draugus, o tai reiškė, kad mūsų draugija sudarė šventą skaičių – septynis. Priėmiau garbingojo vyskupo kvietimą su didžiausiu malonumu, nes daktaras Thormanderis buvo vienas iš didžiausių mokslo įžymybių Skandinavijoje ir garsėjo savo nepaprastomis savybėmis. Paskirtą dieną aš su kapitonais Magnuskiu, Tyszkiewicziumi ir Kaczkowskiu bei trimis jaunuoliais atvykome į Lundą. Rūmuose mūsų laukė sekretorius ir vyskupo karietos, daug akademikų, ir liaudis mus maloniai pasveikino. Rūmuose susipažinau su daktaru Thormanderiu, gražaus ir didingo stoto kunigu, jis mus maloniai pristatė savo pusseserei ir dukterims, gražioms ir nepaprastai mieloms panelėms. Vyskupas jau keletą metų našlavo. Per elegantiškus pietus, kurių geriausias patiekalas buvo neprilygstamas šeimininko pokalbis, jo šeimos ir kitų švedų svečių mandagumas, vyskupas pasiūlė mums aplankyti katedrą, universitetą ir akademiją. Katedra – gražus senovinis pastatas, pastatytas katalikų laikais ir ypatingas tuo, kad susideda iš dviejų bažnyčių – žemutinės ir aukštutinės. Universitetas taip pat įsikūręs senajame pastate. Lenkui įdomi Lundo biblioteka. Joje yra daugybė senų knygų lenkų ir lotynų kalbomis, taip pat daug rankraščių, perkeltų čionai iš Lenkijos karų su švedais metu. Turėjau vos valandą užmesti akį į tuos lobius, daugiau negaliu nieko apie juos pasakyti, tik tiek, kad jie iš tiesų yra. Ar Krokuvos akademija apie tai žino? Ir ar neverta būtų bibliotekininkų kastos Lunde paprašyti raštų ir rankraščių katalogų, atgabentų iš Lenkijos? Išvykome iš Lundo dėkodami už garbingojo vyskupo vaišingumą.

Po kelių dienų man grįžus iš Stokholmo į Malmę atvyko Lundo profesorių ir akademikų delegacija pakviesti visą lenkų skyrių į rengiamą šventę, kurios tikslas buvo pareikšti pritarimą lenkų reikalui. Nesu, kaip jau minėjau, didelis viešų susirinkimų mėgėjas, bet tą sykį su malonumu priėmiau kvietimą. Gegužės 18 d. 4 valandą po pietų, pasiėmęs drauge visus karininkus, išskyrus tuos, kurie buvo tarnyboje, ir atrinkęs keturiasdešimt padoriausių lenkų bei svetimšalių, išvykau atskiru traukiniu į Lundą. Traukiniui priartėjus mus pasveikino šūviais iš mortyros, geležinkelio stotis buvo papuošta švedų ir lenkų spalvų vėliavomis, orkestras grojo „Lenkija dar nepražuvo“, o mus sveikino nesibaigiančiu valiavimu. Iš artimesnių ir tolimesnių vietovių į šventę suvažiavo daug bajorų ir gyventojų: nedidukas miestas buvo sausakimšas. Profesoriai ir akademikai mūsų laukė perone ir sveikinimo metu visa procesija su vėliavomis ir muzika pajudėjo šventiškai išpuoštomis gatvėmis link katedros. Ten prie durų mūsų laukė vyskupas su dvasininkija ir palydėjo mus į bažnyčią, dvasininkai ir akademikai sustojo priešais didįjį altorių, didžiulė katedra vos pajėgė sutalpinti minias žmonių. Vyskupui sukalbėjus maldą ir davus ženklą, akademinis jaunimas švediškai užgiedojo „Dieve, gelbėk Lenkiją“. Retai gyvenime pajusdavau tokią nuoširdžią meilę, kaip tą akimirką, meilę, kurios nė vienas iš mūsų nesitikėjo. Ta mūsų šventa giesmė, už kurią Varšuvoje ir visoje senojoje Lenkijoje grėsė sunkiausio kalėjimo ir Sibiro bausmė, iškilmingai ir laisvai skambėjo po katedros skliautais, giedama švedų kalba švedų bažnyčios kunigo. Ne vienam iš mano senų ir jaunų draugų per veidą riedėjo ašaros, mūsų emocijos persidavė švedams, ne vienose akyse sublizgo ašaros, moterys garsiai raudojo. Tai buvo didžiausia duoklė garbingos švedų tautos, atiduota mūsų nelaimei. […]

Sukdamasis vakare prie Skageno rago, „Ward Jackson“ susitiko su mažu burlaiviu, kurį aš norėjau nupirkti, o vėliau ir nupirkau (burlaivio pavadinimas „Emilie“, kapitonas – Wilkensas), ir kai sutemo, turėjo vykti mūsų krovinio perkrovimas iš „Ward Jackson“ į „Emilie“, į kurį įlipo leitenantas Mioduszewskis ir paskirtas puskarininkis, apsirengę civiliniais rūbais, žinoma, ne lenkiškais. Užbaigęs perkrovimą, „Ward Jackson“ turėjo toliau plaukti į Angliją, ir vis dėlto buvo leista, kad jis tik po keturių dienų būtų Hartlepulo uoste Anglijoje. O „Emilie“ su kuo rūpestingiau slepiamu kroviniu turėjo plaukti link Elando salos ir ten būti pasiekiama komisarui. Leitenantas Mioduszewskis turėjo teisę reikalauti iš burlaivio kapitono paklusnumo. Sukilimo sėkmės Lietuvos pakrantėse atveju laivas „Emilie“, esant palankiam vėjui, galėjo nuo Elando salos per keliolika valandų atplaukti prie Lietuvos pakrančių. [...]

Dabar laivo denyje, kur, be vairininko, vieno jūreivio ir karininko sargyboje, visi miegojo ir laive viešpatavo mirtina tyla, aš, atsirėmęs į turėklą, paleidau savo minčių vadeles ir keistai užsisvajojau. Iš tolo boluojantys smėlio krantai, nuogos tuščios kopos, baltos, lyg paženklintos mirties, fantastiškai spindėjo šviesioje naktyje, tartum milžiniški senųjų pagoniškų prūsų dievų kapai. Tas pats neapsakomo pavojaus jausmas, kurį pajutau Švedijoje, apėmė dabar mane, ir atrodė, kad tas nerimas perplėš man krūtinę. [...] Iki to vakaro niekuomet nebuvau patyręs panašaus jausmo. [...]

Apie trečią valandą ryto buvome ne toliau kaip per keturias jūrmyles nuo sausumos; lėtai plaukėme palei pakrantę pučiant silpnam vakarų vėjui. Pakrantėje nesimatė nei mažiausio judėjimo, nei gyvos dvasios; kelios žvejų valtys gulėjo ištrauktos į krantą. Apie antrą valandą dienos buvome ties paplūdimio maudyklėmis per dvi jūrmyles nuo sausumos, dešimt jūrmylių nutolę nuo Mėmelio. Įsakiau nuleisti bures, laivas sustojo, į jūrą buvo nuleistos dvi didelės valtys. Laive buvo dar viena mažytė valtis kapitono reikmėms, bet joje galėjo tilpti tik trys žmonės, tad palikome ją denyje. Viena valtis, kaip jau minėjau, buvo tvirta, bet nedidelė, joje galėjo sutilpti dvylika penkiolika žmonių, antroji – nepatvari, skirta naudoti tik ramiame vandenyje ir galėjo būti tik tempiama pirmosios.

Su dviem jūrininkais, dviem karo jūreiviais ir podporučiku Malinowskiu, apsirengusiais civiliniais buriuotojų rūbais, sėdome į mažesniąją valtį ir nusiyrėme į krantą. Išlipę krante patraukėme į smėlio kopą, idant apžiūrėtume į maudykles vedantį kelią, įvertintume pusiasalio ir prieplaukos šalia maudyklių padėtį. Kaip ant delno matėsi prieplaukos pastatai, daugybė valčių, tarp kurių buvo daug labai elegantiškų, ir mažas garlaivis. Galvojant apie persikėlimą per marias, viskas atrodė labai nesudėtinga. Po kiek laiko, kai jau buvome apžiūrėję visa, kas reikalinga, ir traukėme prie valties, nutikęs įvykis patvirtino mano tikėjimą ir nuojautas.

Prie mūsų artinosi kažkokia liesa aukšta figūra su keistu – nei vyrišku, nei moterišku – apdaru. Iš tolo nebuvo galima suprasti, kokios ji lyties, bet kai eidama pro mus sumurmėjo kažkokius pasveikinimus, supratome, jog tai moteris, tikriausiai žvejė, nes ant pečių nešėsi tinklus. Apsaugok Dieve! Buvau jau nemaža matęs baidyklių – ir gražiosios, ir šlykščiosios padermės, bet niekuomet nieko panašaus į šią. Tai buvo didžiulė kaulėta moteris, žili plaukai netvarkingais kuokštais dryksojo ant kaktos ir veido, akys giliai įdubusios, bet žibančios, tikras pagonių raganos, aukojančios dievybei vaikus, modelis. Malinowskis iš baimės persižegnojo, aš mielai būčiau davęs kelis dukatus, kad tik ta baidyklė nebūtų pasirodžiusi mums kelyje, o jūreiviai piktai žvelgė į bobą ir būtų mielai ją nuskandinę. Tai buvo pirmas išlipus į krantą mūsų sutiktas asmuo.

Buvo penkta valanda po pietų, kai grįžome į laivą. Išsilaipinimas ir krova galėjo prasidėti tik po dešimtos valandos vakaro, nes šiaurėje dienos ilgos, o naktį šviesu kaip dieną. Kadangi ilgesnis buvimas toje vietoje, kur laivai niekada nestovi, galėjo sukelti mums pavojingą kitos pusiasalio pusės gyventojų smalsumą, išsiunčiau Malinowskį su dviem lenkų jūreiviais atgal į krantą ir rekomendavau, kad vieną paliktų sargyboje prie valties, o su kitu nueitų į paplūdimį ir nupirktų ten statinaitę alaus. Jeigu jo kas klaustų, kodėl laivas čia stovi, o paklaus tai tikrai, jis turėjo pasakyti, kad sulūžo vairas ir jį taiso, o apie „Emilie“ turėjo sakyti, jog tai anglų laivas, plaukiantis į Mėmelį grūdų. Taip pat turėjo apžiūrėti, kiek valčių ir jūreivių yra prieplaukoje, kiek gyventojų, išsiaiškinti, ar iš jų galima sulaukti paspirties, kiek laiko užtruks persikelti per marias, koks ten kaimas priešais ir ar anoje pusėje yra prūsų kariuomenė.

Malinowskis išplaukė ir grįžo septintą vakaro su alumi. Sėkmingai atraportavo: maudyklėse dar jokių lankytojų, apskritai visoje gyvenvietėje su moterimis ir vaikais buvo vos trisdešimt žmonių. Ginkluotas tik vienas žandaras. Prieplaukoje stovėjo mažas garlaivis, bet netinkamas plaukti, ir šešiolika skirtingo dydžio valčių. Vietovėje buvo telegrafas. Gyventojai, tai yra viešbučio šeimininkas ir žandaras, su kuriais Malinowskis kalbėjo darkyta vokiečių kalba (nors mokėjo ją gerai, o angliškai jis, kaip ir tiedu jūreiviai, kalbėjo kaip Anglijoje gimęs), iš tiesų stebėjosi, ko laivas čia taip ilgai stovi, bet paaiškinimą apie sulūžusį vairą priėmė gana natūraliai, jiems net į galvą neatėjo, kad mažame burlaivyje buvo lenkų sukilėlių kariuomenė, atvykusi iš už tūkstančio mylių. [...]

Visi džiaugėsi kaip vaikai, kad atėjo laikas veikti. Visi buvome sveiki, nes jūros liga mus aplenkė, o aštrus maistas, kurio buvo pakankamai, ir šviežias jūros oras darė gerą poveikį. Pagal mano skaičiavimus penktą valandą ryto jau turėjome būti Lenkijos žemėje. Kas toliau? Tai jau Apvaizdos rankose.

Išėję į denį matėme kapitoną Wilkensą, nerimastingai besižvalgantį į dangų. Dar nebuvo vakaro devynių, o paskui praslinko dar valanda, nes reikėjo laukti saulėlydžio. Klausiau kapitono, ko jis taip įdėmiai žiūri į dangų.

– Bijau, kad tik nesulauktume audros. Bet gal Dievas duos, iki jos jau būsime kitoje marių pusėje, – atsakė.

Dangus buvo giedras, absoliuti tyla tvyrojo ore ir virš vandens, tris savaites viešpatavo puikiausias oras, bet ore jautėsi kaži koks tvankumas dėl didelio karščio, tvyrojusio visą dieną.

Nekantriai laukėme saulės laidos ir nakties, kad nors truputėlį sutemtų, kad mūsų nuo kranto kas nors netyčia nepastebėtų ir nesukeltų aliarmo. Pagaliau pusę vienuoliktos daviau ženklą lipti į valtis. Dalis skyriaus, priklausiusio pirmajai važtai, skubiai pakilo į denį. Kapitonui Magnuskiui įsakiau, kad visi kiti, išskyrus vieną ar du karininkus, į denį neliptų, idant laivo kapitonui nebūtų kliūčių manevruoti laivą, nes, sumažėjus apkrovai, laivas galėsiąs labiau priartėti prie kranto ir kartu paskubinti dviejų kitų ekipažų išsilaipinimą.

Po penkių minučių pirmoji važta jau buvo valtyse, tad atsisveikinę su kapitonu išlipome iš laivo. Jau mums lipant į valtis, jūra nebebuvo tokia rami kaip dienos metu, o vėjas pūtė nuo sausumos. Kai nuo laivo buvome nutolę vos porą šimtų sieksnių, pirma dar nestipri banga smogė į valtį, tarytum audra būtų mūsų laukusi, tada pakilo stiprus vėjas, o jūra subangavo kur kas smarkiau. Jūreiviai įsiręžę irklavo, aš pats stovėjau prie valties vairo. Tačiau mūsų pastangos buvo bergždžios; mačiau, kad, užuot artėję prie sausumos, sustiprėjusio vėjo buvome nešami gilyn į jūrą, o bangos kur kas smarkiau plakė valtį ir ją užliedavo. Padėtis buvo kritiška, reikėjo grįžti į laivą, kuris nežinia kodėl, užuot laikęsis arčiau mūsų, nutolo per gerą pusę jūrmylės. Daviau pavojaus ženklą keliais revolverio šūviais, bet laivas nepriartėjo. Kareiviai iš didžiosios valties šaukė, kad pas juos vandens iki kulkšnių, netrukus prisipildė ir iki kelių, liepiau vandenį semti gertuvėmis, bet tai nedaug tepadėjo, nes vos tik vandenį išsemdavo, tuoj valtį užliedavo nauja banga.

Negalėjau suprasti, kodėl laivas, kartkartėm paleidžiantis pavojaus ugnį, neplaukia mums į pagalbą; štai jis pagaliau pasuka burę, artinasi, štai jau visai prie mūsų, ne toliau kaip per dešimt uolekčių, bet, nenuleidęs burės, kaip strėlė pralekia pro mus ir akimirksniu atsiduria vėl už poros šimtų sieksnių. Denyje girdėti triukšmas ir erzelis, valtyse viešpatauja tyla ir ramybė, nors gresiantį pavojų jau supranta kiekvienas. Kova tęsiasi, irkluotojai deda nežmoniškas pastangas, kareiviai ir karininkai semia vandenį iš visų jėgų, bet audra vis stiprėja ir stiprėja, banga po bangos griūva ant valčių, didžioji valtis jau prisipildė vandens iki kraštų, kareiviai apsemti iki juosmens, mažojoje valtyje, stipresnėje ir tvirtesnėje, vandens dar palyginti nedaug. Taip grumiamės ketvirtį valandos, laivas tuo metu lyg išprotėjęs sukinėjasi tai į vieną, tai į kitą pusę ir prie mūsų nepriartėja; pagaliau ima artėti, jis jau ne toliau kaip už šimto sieksnių, bet tuo tarpu didžiulė banga užgriūva ant mūsų iš šono, apverčia didžiąją valtį, mažoji kol kas irklais ir vairu manevruojama išlaiko pusiausvyrą.

Su pratisu gailiu šauksmu, mirties šauksmu, tokiu baisiu, kad sudrebėjau – aš, kuris nesu silpnų nervų ir visos katastrofos metu nė akimirkos nebuvau praradęs savitvardos, – su šauksmu, kurio neužmiršiu iki mirties, trisdešimt šeši geriausi mano draugai panyra į šėlstančias bangas. Pirmoji valtis dar laikosi paviršiuje, bet lynas, prikabintas prie didžiosios valties, tempia jos galą žemyn – šis panyra į vandenį, o ąžuolinis priekis pakyla. Dar sekundė, ir visi būtume žuvę. Tą akimirką čiumpu kirvį, gulintį prie mano kojų, mikliai ir su tokia jėga, kokios iš savęs nesitikėjau, nukertu lyną, valtis išsitiesina, jūreiviai įsiręžia, ir nuplaukiame šalin nuo nelaimės vietos.

Dar akimirka, ir keletas skęstančių geriausių plaukikų būtų įsikabinę į valtį – sau jie nebūtų padėję, o mus visus būtų pražudę, nes laive, išskyrus mažytę niekam tikusią valtį, nebuvo kuo gelbėti.

Atlaisvinta nuo lyno, mūsų valtis minutėlei priglunda prie laivo. Įšokame į denį, jūreivius pasiunčiu atgal gelbėti su mūsų valtimi, į mažąją valtelę įšoka narsusis podporučikas Wilkė, vokietis, ir senas prūsų karininkas su kitu karininku, kurio pavardės neprisimenu; jie iriasi per bangas, bet turi grįžti be nieko ir vos patys nenuskendę.

Laive neapsakoma sumaištis, šauksmai, verksmai, visas skyrius denyje. Išsigandęs, išblyškęs kaip lavonas prieš mane stovi kapitonas Wilkensas, plėšdamas nuo savęs rūbus jis atstato nuogą krūtinę ir rėkia: „Šauk, pone, aš niekuo nekaltas, negalėjau deny laisvai veikti, negalėjau valdyti laivo.“

Iš tiesų: per denį, kur susigrūdę keliasdešimt žmonių, prasibraut neįmanoma, kapitono Magnuskio niekas neklausė ir iškart, valtims išplaukus, visi pasipylė ant denio, nepaisydami mano draudimo, nepaisydami kapitono, kurio kalbos jie nesuprato, prašymų ir maldavimų. Todėl jis negalėjo reikiamu metu nei pakelti, nei nuleisti burės ir atskubėti mums į pagalbą. Akimirksniu nuvariau kareivius į apačią, ir laivas galėjo labiau priartėti prie katastrofos vietos. Valtis grįžo su sėkmingu laimikiu – atplukdė aštuonetą leisgyvių iš vandens ištrauktų karių ir puolė gelbėti toliau, o tai buvo nelengva, nes jūra smarkiai bangavo, o naktis, visą kelionės laiką buvusi šviesi beveik kaip dieną, šiandien apsitraukė tamsa. Ir antrą kartą gelbėtojams pavyko, atplukdė keturis. Trečią kartą jau veltui beieškojo.

Išgelbėti kareiviai įsitaisė kuo patogiau ir iškart gavo visą reikiamą pagalbą: nė vienam nei gyvybe, nei ilga liga neteko sumokėti už fatališkas maudynes.

Nustatyta, kad, išskyrus kapitoną Pelegrini, vieną karininką ir du eilinius, nuskendo visas svetimšalių dalinys. Iš viso žuvo šešiolika svetimšalių, aštuoni lenkai; buvo išgelbėti trys svetimšaliai, devyni lenkai, bet pastarieji kurį laiką buvo netinkami tarnybai. Kapitono Tyszkiewicziaus ir svetimšalių kompanija buvo sudaryta beveik išimtinai iš atitarnavusių kareivių ir rinktinio jaunimo, tai buvo dalinys, kuris dėl šio nuostolio sumažėjo trečdaliu, o geriausioji jo dalis, demoralizuota ir tarsi žaibo trenkta, šiuo metu buvo niekam netinkama. Šiaip ar taip, tolesni išsilaipinimo į krantą bandymai buvo neįmanomi dėl audros ir dėl didžiosios valties praradimo. Pūtė pietvakarių vėjas, ir taip stipriai, kad trečią valandą ryto išvydome Palangos pakrantę; kuo skubiau reikėjo nutolti nuo tų pakrančių, tad, pasitarę su kapitonu, nusprendėme pasislėpti artimiausiame švedų uoste, o tam tinkama pasirodė prieplauka Gotlando salos pietinėje pusėje. [...]

Birželio dvyliktą pūtė labiau pietų vėjas, audringa jūra pradėjo rimti tik apie tryliktos dienos vidurdienį. Tos kelionės metu pastebėjome tik du burlaivius, nutolusius dideliu atstumu. Tryliktos dienos vakare pasirodė Gotlando salos žemė, kitos dienos ryte išlipome Vamlingbo miestelyje, veikiau kaime, kur įrengtos paplūdimio maudyklės, liepos ir rugpjūčio mėnesiais gana lankomos, bet dabar tuščios.

 

Vertė Nida Timinskaitė