Neproduktyvūs, neypatingi ir labai laimingi
Šiandien nenuveikiau nieko naudingo. Na, visai nieko. Truputį pagulinėjau. Suvalgiau kelis sausainius. Susitvarkiau virtuvę. Besitvarkydama ėmiau galvoti: „Tikriausiai šiuo metu tūkstančiai vilniečių palinkę virš kompiuterių pluša dėl gero gyvenimo, o aš tik krapštausi lentynose ir svarstau, ar jau išmesti tuos sausus pusryčius, ar dar rizikuoti ir nusiųsti į skrandį.“ Kurį laiką pasikrimtusi gūžtelėjau pečiais ir toliau ramiai tęsiau nenaudingą, pelno neduodantį užsiėmimą.
Pavasarį mečiau ofisinį darbą. Išėjau „į niekur“, nes jaučiau, kad greit atostogausiu ne Tenerifėje, o Vasaros gatvėje; ten nešviečia saulė, tik balti chalatai. Sulig ta diena stebuklingai dingo visi negalavimai: panikos atakos, stiprus nerimas ir akies tikas. Dabar, antradienio vidurdienį, sėdžiu savo šiltuose namuose su sausainiu rankoje ir galvoju, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.
Šiam produktyviam vargui, kuris dažnai tapatinamas su savirealizacija, esame ruošiami nuo pat vaikystės. „Kuo būsi užaugęs? Koks tavo svajonių darbas?“ – tokiais klausimais mus pasitinka tetulės giminių baliuose. Tik šiukštu negalima sakyti „pardavėja“ ar „valytoju“, nes tada jos atsisuka į tėvus ir linguoja galvomis: „Nieko, nieko, išaugs…“ Nes tikras, „rimtas“ darbas yra tas, kuris teikia daug pinigų, absoliučiai pervertintas transporto priemones (kurios skirtos kompensuoti kankinantį nevisavertiškumo jausmą) ir namus, kuriuose gal ir nyku gyventi, bet jais patogu puikuotis prieš žmones, kurie mums iš tiesų visai nepatinka. Paskui tos pačios tetulės (jei jų pirma laiko nepriveikia giltinė) po kokių penkiolikos metų jau linguoja galvomis iš džiaugsmo: „Teisininkė / reklamoj dirba / tarptautinėj kompanijoj – puiku, puiku, kad gerai gyveni.“ O iš tikrųjų nė velnio ne gerai. Bet neaišku, kaip joms pasakyti – gi pasirinkai tariamai laisva valia. Kaip joms dabar prisipažinti, kad iš tikrųjų kasdien valgydamas prašalusius dienos pietus svajoji būti kuo nors kitu. Ką pasakyti žmonėms, kurie tave vertina vien dėl tavo produktyvumo?
Biurų kubuose diena veja dieną – tokią pačią, skiriasi tik dienos pietų pasiūlymai. Tada metai veja metus. Paskui klausiamai žiūrime į veidrodį vonioje ir galvojame, kur pasidėjo laikas. Iš po vonios girdisi tylus juokas. Bėda ta, kad būti paprastam arba tiesiog normaliam – ne variantas. Kapitalizmas kuria iliuziją, kad visi galime būti tuo, kuo norime, kad visi turime lygias galimybes praturtėti, pasiekti svajonių karjerą ir panašiai. Sistema kuria galimybių gausos iliuziją, kuri teikia viltį, bet niekada – išeičių. Būtent dėl šios iliuzijos artimieji ar prasimušę bičiuliai jums pavargus sakys: „Jeigu labai norėtum, padarytum“, „Tu tik pasistenk, susidaryk planą ir tau pavyks.“ Tiesa ta, kad viskas nėra taip paprasta. Kodėl ne visus gali lydėti sėkmė? Nes kažkas turi suvalgyti tuos atšalusius dienos pietus „Luminore“. Šie žmonės blaškosi stikliniuose pastatuose kaip žuvys dideliame akvariume ir trankosi šonais į stiklą, nes trumpam patiki, kad gali jį pramušti. Kad už stiklo yra kitas, geresnis pasaulis, bet laikas bėga, ir ta tariama gerovė, šlovė ir turtai taip ir neateina. Tada jie suka ratus toliau, bando dar kartą. Ir taip – iki finišo.
Tiesa ta, jog mes neprivalome būti ypatingi, turtingi ar geriausi, bet sistema bando įrodyti kitaip. Ir mes ja tikime. Vakarėliuose susipažįstant su naujais žmonėmis pokalbis įprastai prasideda klausimu: „O ką tu dirbi, kuo užsiimi?“ Mūsų darbas apibrėžia mūsų vertę. Tai, kaip aukštai esame užkopę šiuo tuščiaviduriu kalnu, nurodo, kaip su mumis bus kalbama toliau. Tie, kurie kopti atsisako, yra laikomi tinginiais, veltėdžiais, išlaikytiniais, negabiais. Sistema negali toleruoti žmogaus, kuris nori gyventi be pretenzijos į „gerą“ gyvenimą. Tokius ji išspjauna arba jie pasitraukia patys – vėliau mes, dar kažkaip besilaikantys savo iliuzijų akvariumuose, prie Aušros vartų kišame centus jiems į delnus, ir mūsų nuodėmės būna atleistos – taip mes dalinamės savo „gerove“.
Kelerius metus valgiau šaltus dienos pietus ir stengiausi mandagiai linksėti biuro virtuvėlėje, kai kolegė kasdien po nosimi kišo savo į raziną panašaus naujagimio nuotraukas. Norėjau pramušti akvariumo stiklą, nepagalvodama, kad galima nusileisti po plastmasiniu koralu ir ten ramiai gyventi su jūržolėmis ir spalvotais akmenukais. Kad jie daug ypatingesni už didžiules žuvis.
Šiandien antradienio vidurdienis ir aš sėdžiu ant sofos savo šiltuose namuose, valgau sausainį, jis trupa ant chalato. Pro langą stebiu, kaip kaimynė Ramutė su budistine ramybe grėbia lapus, kad mes ant jų nepaslystume. Žinau, kad lapai iš jos šaipysis, kad rytoj vėl nuguls ten pat, o Ramutė su ta pačia ramybe ims grėblį ir bandys suvaldyti rudenį. Kažkur prie „Maximos“ vinguriuoja trūkusių vyrų būrelis, juokiasi, nes aukštesnis atėmė baltą žemesniojo kepurę ir dabar ja mojuoja kaip vėliava – lyg būtų pasidavęs. Katės juos nulydi abejingu žvilgsniu – tų jau niekuo nenustebinsi, jos užsiėmusios savo katiškais reikaliukais ir mažiausiai galvoja apie savo katiškų dienelių produktyvumą. Kažkas antrame aukšte kepa žuvį. Kažkas pribėrė žvirbliams grūdų – tai jų dienos pietūs. Mama paskambina ir pasakoja, kad pati pasisiuvo suknelę ir ketina užsirašyti į japonų kalbos kursus – šiaip sau. Dienos eina viena po kitos kartu su mumis – tais, kurie pasitraukė iš lenktynių arba jose niekada ir nedalyvavo. Ir mes ramiai sukamės šiose dienose su savais reikaliukais nelyg žuvys – neproduktyvios, nelabai kuo ypatingos, bet žuviškai laimingos.
