Nenužudomas elitas
Algirdas Gaižutis. Elito šviesa ir šešėliai. V.: Lietuvos mokslų akademija, 2023. 656 p.
Mūsų gyvenimas yra kismas, ir niekas to negali pakeisti. Tiesa, yra Dievas, bet ne visi į jį tiki. Gal dėl to nemari žmogaus nemirtingumo svajonė. Apie ją sekamos pasakos, kuriami meno kūriniai, itin žavimasi talentingais kino aktoriais, atlikusiais nemirtingų personažų vaidmenis. Kartais, atrodo, net istorikai suabejoja, ar tik fantastinio veiksmo filmo arba serialo „Kalnietis“ personažas tegali būti nemirtingas. Būtų gerai, įsisvajoja jie, pavyzdžiui, kad suvis nutrūktų karai. Amžinas karas, kaip matome iš šiandienos pasaulio įvykių, žiauriai nemalonus. Filosofai drąsesni už istorikus: jie kalba apie absoliučias idėjas, nors įrodymų, kad jos yra / nėra tokios, sunku pateikti netgi mirties akivaizdoje. Gėrio idėja bene pirmiausia visiems rūpi. Todėl nenustebau, kad Algirdas Gaižutis studijoje „Elito šviesa ir šešėliai“ pasakoja apie „amžiną“, niekieno nenužudomą elitą – nuo pradžių pradžios visų istorijos audrų persekiojamą, bet ir mūsų laikais, kol žmonija dar jokio perkūno nenutrenkta, vis atgimstantį, vis dar gyvą. Tai, galima sakyti, filosofinis trileris ar net akademinis detektyvas, tiesa, kaip jau minėta, su savu Dankanu Maklaudu.
Neturėtume stebėtis. Studija privalo traukti, dominti skaitytojus, juk ją pasitinkame kaip 28-ąją Lietuvos mokslų akademijos serijos „Mokslas visiems“ knygą. Jeigu jau atrodo, kad populizmą politikai diskreditavo, išbraukime žodį „visiems“, tiktų čia ir žodis „daugeliui“. Džiugu, kad šitoje serijoje daugėja Lietuvos autorių veikalų: Algirdo Vaclovo Valiulio „Medžiagų ir technologijų istorinė raida“, Jono Grigo „Pažinimo šaknys ir vaisiai“, Romualdo Karazijos „Šiuolaikinė fizika smalsiems“, Viktorijos Daujotytės „Populiarioji literatūrologijos versija“. Kaip ir kitos knygos, kurių pats neperskaičiau, bet girdėjau apie jas gerų žodžių: jose skaitytojai randa išradingai ir išmintingai aprašytų, netgi pavaizduotų mokslo idėjų dramų, mokslo žmonių asmeninių tragedijų. Visi autoriai – akademikai, bet kur kas svarbiau, kad jie yra supratę, jog į pažinimą veda tik gėrio ir blogio kaktomuša: mokslų turimus „faktus“ reikia „naudoti“ filosofiškai. Bent jau taip, kaip gebėjo Šerlokas Holmsas. Jam dedukcija buvo svarbiau negu faktai.
Nėra ko besakyti, kad „Elito šviesa ir šešėliai“ yra filosofiškai parašyta, tik prie gėrio ir blogio pridėtas dar ir grožis (autorius juk estetikas), tad elito drama gana visapusiška, išbaigta, o pati knyga skoningai dizainerių apipavidalinta, su Kazio Kęstučio Šiaulyčio portretiniu autoriaus škicu viršelyje. Puikiai sumaketuota. Malonu atsiversti, sklaidyti. Bet kur kas svarbiau, kad ją įdomu skaityti. Apie sudėtingus ir gilius dalykus kalbama profesionaliai, kaip paminėta, labai aiškiai ir suprantamai.
Knygos tematika – retokai gvildenama, bet lyg ir dažnokai girdėta, paprasta. Apie elitą. Bet jos klausimai keblūs. Ar esama elito? Ir kas jis? Kokia jo vieta ir vaidmuo mūsų visuomenėje? Ką konkrečiai galėtume priskirti prie elito? Deja, Lietuvoje į tokius klausimus labai mažai kas norėjo, tuo labiau – galėjo atsakyti.
Skaitydamas pagalvodavau – kokie galimi kiti panašios lietuviškos knygos autoriai: gal tarpukario filosofai Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis? Gal Vytautas Kavolis, Meilė Lukšienė, Albertas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė, Arvydas Šliogeris, Irena Veisaitė arba Leonidas Donskis? Bet visi jie mirę. Tada gal Arūnas Sverdiolas, Naglis Kardelis? Šitas sąrašas – iš gyvųjų, jis atviras, bet tikrai neilgas. Algirdas Gaižutis buvo vienas iš jų, beje, pradėjęs darbą seniai, su pirmosiomis estetologijos studijomis, suklusęs prie šitos temos savo „Estetikoje: tarp tobulybės ir mirties“ (2004), analizavęs knygoje „Daugiaveidis elitas“ (2008). Gal jautęs potraukį prie šitos temos dar ir kaip menininkas – fotografas ar įgudęs menotyrininkas.
Tad kas be ko, Algirdui Gaižučiui jo paties prisiimti galvosūkiai nebuvo nauji. Kai kam gali pasirodyti, kad autorius tarsi kartoja save. Bet taip nėra. Knyga originali savo struktūra, taip pat idėja, keliama problema, istoriniais filosofiniais ekskursais ir ypač elito tematikos transformacijomis, šiandienėmis jos aktualijomis. Kai skaitai knygą, maloniai nuteikia ir stebina gili, universali, visapusiška temos ir išsikeltų problemų analizė: kas dar gyva, o kas jau mirę šitoje senoje ne tik autoriaus, bet ir daugelio kitų pasaulio filosofų nagrinėtoje elito sampratoje.
Bent pusė knygos paskirta istoriniam filosofiniam klausimo diskursui. Penki skyriai (iš devynių) paskirti Rytų civilizacijų, Antikos, graikų-romėnų, ankstyvosios krikščionybės ir Renesanso laikų elitizmo sampratoms. Gerai, tai suteikia pagrindo nepasimesti modernybėje, ypač postmodernybėje, kur klaidinamomis grimasomis pasitinka pretiesa, posttiesa, visokie feikai ir simuliakrai. Bet knyga parašyta iš dabarties, šiandienos pozicijų. Modernybei ir šiuolaikybei kaip paradigmoms aptarti ir įvertinti paskirti knygos puslapiai, kuriuos skaitydamas galvoji apie aktualias, labai karštas mūsų kultūros problemas. Atsivertęs paskutinius (8 ir 9) skyrius, kuriuose itin svarbios politikos, demokratijos, valstybės ir tarptautinio („transnacionalinio“) elito charakteristikos, supranti, kaip giliai autorius kasasi, kokius analizės instrumentus virtuoziškai naudoja. Filosofo, meno ir moralės filosofo, sociologo, politologo (net ekonomisto), menotyrininko, pedagogo, kultūrologo, pagaliau – menininko asmenybės, gyvo žmogaus, dvasios aristokrato akimis apžiūrimas tas mazgas, filosofiškai pavadintas elito fenomenu.
Būtų ir kebli, ir gana suprastinta autoriaus misija apibrėžti tegu ir išsprūstantį savo prasmėmis terminą elitas. Apibrėžimų mėgėjai ras / pasirinks trumpiausią.
Vis dėlto elito istorija ir likimas, ypač jo dabartis Lietuvoje autoriui iškyla kaip problemos, kurios beveik neišsprendžiamos, nes pagrindines jų turi spręsti pats elitas, kurio, deja, Lietuvoje gal jau / dar nėra ar bent jo trūksta, stinga. Laisvės, globalizacijos, bet svarbiausia – vartotojiškumo, anot autoriaus, sąlygomis tuščios lieka politikų kalbos apie „gerovės valstybę“, apie tikrąjį elitą kaip galią valdyti visuomenę ir konkrečias valstybes, spręsti tarpvalstybines – transnacionalines prieštaras.
Skaitydamas minėtus paskutinius knygos skyrius, sustodavau prie vienos ar kitos kaip sentencija skambančios įžvalgos, vis pasvajodavau: gera būtų, kad šitą knygą (kaip „knygą visiems“) perskaitytų ir suprastų, iš jos pasimokytų mūsų visuomenės veikėjai, ypač – politikai. Visi, kurie įvairiuose lygmenyse veržiasi į politiką ir net jau dalyvauja joje. Juk piliečiai pasigenda ne pačios politikos, liūdnos ar viltingos, bet jos esame užtvindyti. Piliečiams (ir politikai) reikalingi išprusę, iki elitinių aukštumų pakilę politikos veikėjai ir elito šviesa. Deja, kol kas jo šešėliai yra ilgesni nei medžių per vėlyviausią saulėlydį. Gaižučio knyga galėtų sutrumpinti šešėlius ir padauginti šviesos.
Juk ši knyga, kaip minėta, gimė ne tuščioje vietoje, ne akademinėje erdvėje, o per autoriaus gyvenimą. Dvasingumo, kūno ir dvasios santykio samprata knygoje yra paties autoriaus patyrimas, ir tai, manyčiau, labai vertinga. Pavadinčiau tą asmeninį autoriaus patyrimą gerąja, sunkios ligos akivaizdoje paties autoriaus pakeista karma.
Kitaip tariant, apgailestauju, kad iš Lietuvos elitu pavadinamų Lietuvos šviesuolių retas kuris išgyvena ką nors panašaus. Pažiūrėkime į ministerijas ir jų ministrus. Jos palaipsniui mažina valstybės kapitalą / investicijas, nepasverdamos konkrečių neigiamų padarinių atiduoda prerogatyvas verslui ten, kur to daryti neleistina – nacionaliniame transporte sausumoje, jūroje ir danguje, kaip ir moksle, švietime, sveikatos apsaugoje, tautinio paveldo baruose. Tik karo tarnybos dar atrodo kaip valstybės / nacijos subjektai. Bet ir jie labiau vertina patogaus vakarykščio gyvenimo algoritmus. Karo pavojui iškilus neturime ne tik užtektinai ginklų ir karių, pasirodo, neturime ir pilietinio pasipriešinimo pamatų: slėptuvių, civilių gyventojų mokymų, tikrų komendantūrų ir pan. Taigi net mūsų kariškiams labiau patinka slėptis šešėlyje, gal ir galingame – NATO, bet patys jie nesiekia nieko aukštesnio ir apčiuopiamo, kad prigesintų Rusijos karo prieš Ukrainą, jau turbūt trečiojo pasaulinio karo pašvaistę, pavyzdžiui, neleistų Elonui Muskui vienam nulemti ukrainiečių jūros mūšį su Putino armija prie Krymo krantų.
Tarkim, kad negali. Kad tai yra virš mūsų jėgų. Kaip ir daug kas kita. Gal taip iš tikrųjų yra. Tačiau būtent iš to ir kyla Gaižučio knygoje keliamų klausimų reikšmė. Gal tik realiam mūsų valstybės elitui pagal jo supratimą ir galią.
Autorius teisingai pabrėžia, kad nėra aktualesnio klausimo už tą, kas šiandien ir kaip valdo pasaulį. Deja, nelabai mokame atsakyti į jį. Valdyti kraštą, valstybę, pasaulį be elito kaip visuomenės šerdies (kursyvas mano – v. M.), be turiningos ir sėkmingos elito veiklos ir įtakos, autoriaus nuomone, yra neįmanoma. Kaip „elito neįmanoma įsivaizduoti be visų Kitų“ (p. 648).
Nesiimu pasakyti, kiek tarp būsimų knygos skaitytojų yra / bus elitui priklausančių žmonių. Tegu ši knyga padaugina ir mūsų elitą, ir tuos Kitus, be kurių nėra nei paties elito, nei visų mūsų. Labai linkiu kolegos knygai kuo daugiau skaitytojų, kurie nusiteikę keisti savo užimamą vietą, kurie norėtų atsisakyti senojo požiūrio, kurie šitos knygos būtų padrąsinti ne tik protu ir širdimi, bet ir savo gyvenimu, patyrimu čia ir dabar sklaidyti šešėlius, kuriuos meta, deja, ir šviesiausias elitas. Tegu elitas tikrai būna nemirtingas, nenužudomas.
