Kvieskit nerangūnams pareigūną

Kojinė pataluose

 

Ar kada nors esate sutikę keistą kojinių rūšį? Ne, aš nekalbu apie keistos formos bambukines ar kojines su magnetu. Omeny turiu kojines, gebančias teleportuotis, arba, kaip aš jas vadinu, telesocks. Būtų galima joms suteikti ir kiek ilgesnį, mano nuomone, esmę labiau atspindintį pavadinimą – teleportsocks. Paaiškinsiu vėliau.

Baisus įžūlumas, kai labiausiai žmogui prisireikia švarios ir būtinai nesuplyšusios baltos kojinės, o ji sau ima ir pradingsta. Net nekalbu apie tai, kad išduoda savo porą besivoliodama nieko nenutuokiančio nepažįstamojo skalbiniuose. (Cha, o jūs net nenutuokėt, kieno kojinę radote savo skalbiniuose! Tokios kojinės negalima padėti į matomą vietą, mat tuomet pagal kojinių teleportacijos taisykles negalima naudoti savo supergebėjimų, neklauskit, iš kur žinau.)

Ši rūšis ypač nemandagi, nes kai jau sugalvoja parsigabenti atgal, tiksliau, parsiteleportuoti „namo“, apsvaigusi nuo adrenalino dėl savo elgesio, šioji nesugeba grįžti į jai tinkamą vietą ir galiausiai įlenda į kokį nepatogiausią ir niekieno neliečiamą paklodės kampą. Jaučiuosi kaip didžiausia žmonijos ir kojinijos (esu beveik tikra, kad toks žodis egzistuoja) gelbėtoja, jeigu panaudodama savo detektyvinius sugebėjimus aptinku nusikaltėlę. Dažniausia bausmė būna sunerti nenaudėlę su antrąja puse, juk žinot, kaip nemalonu grįžti namo iš „komandiruotės su kolegom“.

Todėl ir sakau, kad kojinių teleportacija iš esmės sucks.

 

Kvieskit nerangūnams pareigūną

 

Yra tokia reta liga, nuo kurios žmonės elgiasi šiek tiek keisčiau. Galbūt jums netgi teko girdėti apie nerangalitą? Mat ligai įsismarkavus žmonės pasidaro ypač nerangūs, pavyzdžiui, išsiduria akį atidarydami spintelę, atsitrenkia į stiklines duris eidami iš pastato, pirmam šaltukui paspaudus tuojau išsitėškia ant ledo arba tiesiog užkliūva už savo susipainiojusių kojų (neklauskit kaip, aš irgi nežinau).

Egzistuoja kelios ligos stadijos, apie jas neišsiplėsiu, tačiau paminėsiu pirmąją. Ji nustatoma labai paprastai (tikrai galite kartoti ir namuose): žmogus pastatomas ilgo siauro kolidoriaus* pradžioje ir jo vienintelė užduotis yra pereiti koridorių iki pat pabaigos. Iš pirmo žvilgsnio testas atrodo gana kvailas, greičiausiai jūs šį testą patys įveikiate be jokių sunkumų bent kelis kartus per dieną, tačiau nė neįsivaizduojate, kaip nerangūnams (pasirodo, taip vadinami sergantieji nerangalitu, laimei, neturintys nieko bendro su teistumu) sunku tiesiai praeiti tarp dviejų sienų, neprisiliečiant nė prie vienos. Taigi, kaip jau ir nutuokiate, pagrindinis simptomas yra padidėjęs jautrumas mus supantiems daiktams.

Būtent dėl padidėjusio jautrumo nerangūnai svyra prie kurios nors sienos (ligai įsismarkavus, prie abiejų). Kaip man pasakojo vienas draugo pažįstamas, nepaaiškinama jėga juos traukia prie atsitiktinio objekto, pavyzdžiui, sienos, lyg toji liūdėtų ir norėtų apkabinimo. (Turiu paminėti, kad egzistuoja slaptas judėjimas, kurio šalininkai šią ligą vadina nušvitimu, aiškindami, jog kai kurie žmonės geriau jaučia daiktų vibracijas, taip atskirdami, kurie daiktai yra mūsų gyvenimo dekoracijos, lyg gyvenimas būtų simuliacija, it kiekvieno iš mūsų privatus teatras. Nors man rodosi, kad jie irgi serga keista, dar neatpažinta, nerangalito forma.)

Visa laimė, liga neužkrečiama. Todėl kitą kartą, kai pamatysite kolegą, kuris „netyčia“ atsitrenkia į sieną, ar pagausite nepažįstamąjį, krentantį iš troleibuso, neišsigąskite, tiesiog supažindinkite jį su artimiausiu nerangalito patruliu – tai savanoriai, kurie padeda ligos nuskriaustiesiems. O jeigu kuriuo nors iš aprašytų atvejų atpažinote save, sveikinu – ką tik nusistatėte sau ligą, kuri nesukelia vėžio. Tebūnie nerangalitas ir jo pareigūnai!

 

 

Elektriniai paukščiai

 

Nepatikėsit, šiandien kalbėjau su drauge ir paaiškėjo, kad ji visą gyvenimą tikėjo, jog paukščiai irgi miega lyg kokie mirtingieji (kartais pagalvoju, kaip žmonės turėdami tokį suvokimą apskritai išgyvena šiame žiauriame pasaulyje). Tik pagalvokit, vakarui atėjus, visi parplasnotų iš savo dienos darbų, pavakarieniavę ir aptarę dienos įvykius, pažiūrėję „Panoramą“, įsitaisytų savo lizduose ir sugultų nakčiai. Jūs bent esat matę lizdą, kuriame tilptų daugiau nei vienas paukštis? Aš irgi ne, ką jau kalbėti apie kokią dvigubą lov… lizdą.

Juk visi jau mokykloje sužinojome (nenoriu girtis, bet aš jau darželyje žinojau), kad paukščiai gimsta su baterija, kuri, akivaizdu, kraunama saulės energija. Taigi, būtent todėl ir tik todėl didžioji dauguma paukščių išskrenda į šiltus kraštus, stojus šaltesniems orams. Būtent paminėjusi šį faktą galutinai įtikinau savo neišprususią draugę visiems žinoma tiesa.

Atsiminiau, kaip tik vakar per „Panoramą“ pranešė, kad šiuo metu vienoje savivaldybėje paukščių atstovai iškėlė klausimą dėl krovimosi stotelių projekto įgyvendinimo, juk paukščiai ir žiemos periodu nori gyventi visavertiškai, visokie dedlainai, nepriskraidysi čia kiekvienais metais, prabanga, o nieko neveikti ir laukti pavasario ne fengšui, kažkaip reikia kaupt tą pensiją.

Kad ir kokie išmanūs būtų paukščiai, jie nelabai draugauja su technologijomis (kažkada bandžiau supažindint su instagramu – nesėkmingai), galbūt čia ir slypi esmė, kodėl vis dar yra žmonių, manančių, kad paukščiai – eiliniai Žemės gyventojai. Tikiuosi, kad kai bus pradėta paukščių krovimosi stotelėms skirta rinkodaros kampanija, žinia paplis taip plačiai, jog nebereikės jokių tiktokų, kad žmonės bent ką išmoktų.

 

Magiška nosis

 

Aš jums papasakosiu apie patį didžiausią pasaulio ažiotažą. Kokioj daugiau srity tai įmanoma, jeigu ne magijos ir triukų pasaulyje? (Kartais pagalvoju, kodėl žmonės taip mėgsta būti apkvailinti, net atiduoda sunkiai uždirbtus pinigus.) Žinot, pagalvojau, kad sėkmės istorijas universitetuose turėtų pasakot ne kokie obuolių ar veidaknygių kūrėjai, o paprasti triukais žavintys magai. Na, ne visų istorijos sėkmingos. Būtent nesėkmės istoriją aš ir noriu papasakoti.

Gyveno auksaplaukė mergina, kuri dar studijų metais suprato, kad su verslo vadyba nelabai ką nuveiksi gyvenime. Nenorėdama švaistyti ketverių metų universitete, narpliojo kitas išeitis, tokias, kur nereikia persistengti. Kadangi nebuvo itin išvaizdi, suprato, kad cukrinėj vyrų rinkoj daug šansų neturi, nematė savęs ir kišančios kojas į kokį kečupą (aš taip įsivaizduoju kojų fetišistų užsakymus). Dievulis gal ir pagailėjo tiesių dantų, bet nepagailėjo apsukrumo, ne veltui atrodė kaip laputė, o ir apsirengti mokėjo labai įdomiai.

Vieną gražų rudens rytą ji valgė braškių jogurtą su sėmenim ir besisupdama ant kėdės tiesiog nuslydo ir krisdama ant grindų nusitempė visą įrankių stalčių. Laimei, smarkiai nesusižalojo. Dar labiau jos laimei, kad prieš išvažiuojant studijuot į Vilnių tėvai jai padovanojo peilių stovą, – kas žino, gal dar ir šiandien vaikščiotų su 15 spalvotų pleistrų ant veido. Aš jau galvojau, kad laimės dalykai baigėsi, bet pats svarbiausias yra šis: kai ji gulėjo šaukštų ir šakučių jūroj išsitepusi mėgstamiausią pižamą braškių jogurtu (sėmenys jai nelabai patiko ir taip, tai ne toks ir praradimas), pajuto, kad keli mažieji desertiniai šaukščiukai nukritę jai ant veido, ir tikrindama, ar visi kaulai dar vietoje, ir po truputį keldamasi ir judindama iš eilės visus raumenis, atkreipė dėmesį, kad tie įrankiai laikosi jai ant veido, o tiksliau – ant nosies. Spalio 10 diena. Ji apsibraukė šią datą savo kalendoriuje, nes pagaliau rado gyvenimo tikslą. Likimas, ne kitaip. Tačiau tuo metu ji dar nežinojo, kad kada nors gailėsis, jog tą dieną apskritai išlipo iš lovos.

Tuo metu ir prasidėjo jos kelionė, ji prasėdėjo visą dieną virtuvėj (aišku, iš dalies ir dėl to, kad reikėjo surinkt visą šaukštų, šakučių ir šaukštelių jūrą, o kur dar atsimint, kaip jie buvo išdėlioti), bandydama išsiaiškinti, kiek šaukštų telpa jai ant nosies ir kiek jų laikosi nenukritę. Po ilgų bandymų ir testavimų buvo aišku: jai ant nosies išsilaiko 6 šaukšteliai.

Suprantama, toliau ji sukūrė vaizdo įrašą, paviešino „TikTok“ platformoje su grotažyme #SixSpoonsLadyFox ir per kelias valandas tapo įdomiausia moterimi visoj planetoj, todėl aš ją vadinu Lapute. Ji sulaukė milijoninių peržiūrų, ją kvietė į garsiausius visų žvaigždžių susitikimus ir privačius vakarėlius, kad parodytų savo 6 šaukštelių triuką ir kaip jie tvirtai laikosi (pripažinsiu, kad ta nosytė nė nebuvo didelė, tai tikrai atrodė įspūdinga ir niekas nesugebėjo suprasti, kaip tai įmanoma). Visus pakerėdavo ne tik pats triukas, bet ir visas pasirodymas bei besikeičiantys kostiumai, žodžiu, tikras šou. Jos veidas puošdavo ir parduotuvių vitrinas, nežinau, bet greičiausiai bendradarbiavo su visais įmanomais indų prekių ženklais, o tais metais bent jau Vilniaus prekybcentriuose Kalėdų laikotarpiu visi šaukšteliai buvo tiesiog iššluoti, visiems kažkodėl reikėjo būtent tos rūšies, kurią naudojo Laputė (naiviai tikėjosi, kad tokį triuką įmanoma atkartoti).

Nuolatinis bėgiojimas po VIP vakarėlius ir skrydžiai per visą pasaulį labai pakenkė jos sveikatai, o apsilankymas pas gydytojus apvertė visą gyvenimą aukštyn kojom. Bedarant panoraminę dantų nuotrauką buvo išsiaiškinta visa paslaptis. O pasirodo, dar darželyje Laputė gavo į nosį už tai, kad laimėjo žaidime, kas greičiau iškirps snaigę iš balto popieriaus lapo. Deja, nosis dar nebuvo galutinai susiformavusi, tad skilo į 7 dalis (ironiška, bet ne toks ir laimingas tas įvykis) ir prireikė 6 stiprių metalo kabių tai mažai smailiai nosytei sutvarkyti. Kabės buvo iš tokio stipraus metalo, kad net įsimagnetindavo. Būtent todėl tik šeši šaukštai ir laikydavosi ir būtent todėl jie nenukrisdavo nei šokant, nei atliekant kitus šou elementus.

To braškių jogurto ji nevalgo iki šiol. Tiesą sakant, net ir braškių nebevalgo.