Kentauros, arba Apie pasikeitusią nuomonę
Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai.
Sudarė Nida Gaidauskienė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. 427 p.
Nuomonė tam ir yra, kad galėtų veikti ir veikdama keistis. Nuomonės nereikia saugoti. Tegul pati saugosi. Tegul apsigina, jei pajėgia. Arba pasikeičia. Gyvenimas yra takus. Ir mąstymas takus, šiandien pasirenkantis kitus takus nei vakar.
Turbūt anas laikas, tos baugios direktyvinės knygos, vadinamos „straipsnių rinkiniais“, ir suformavo priešiškumą šiam žanrui. Atrodė, kad rinkinys lyg koks kratinys – to ir ano, taip ir kitaip, iš ten ir iš čia. Sunku rasti vientisumo, junglumo giją. Argumentas „už“: straipsniai rašomi per keliolika metų, rašomi atskirai. Tik paskui surenkami, sudedami. Straipsnis – pamatinis mąstomosios raiškos žanras. Kartais tik po kelių dešimtmečių ima ryškėti, kad rašyta apie tą patį, vis papildant naujais vardais, naujomis knygomis, klausimais, kad tai, prisimenant Joną Juškaitį, jo mintį apie lyriką, tėra tik daugkartinis to paties pergyvenimas. Poezijos rinkinys juk nekliūva.
Iš tolo artėju į Marijaus Šidlausko knygą „Kairiarankio kentauro pėdomis“, patikimai sudarytą Nidos Gaidauskienės. Knygos pavadinimas iš parašyto prieš dešimtmetį straipsnio apie Sigitą Gedą ir jo kontekstus; epigrafas iš poemos „Strazdas“: „Spurda, lekia gyvybė, / Eidama spirale, / Viršum jos – begalybė, / O kentauras – šalia.“ Ir viduje tas kentauras, jei jau apie Gedą. Bet juk ir apie Strazdą: žmogų-paukštį. Ir apie dvasios gyvybę – spurdančią.
Kentauras – gr. kentauros – antikos demonas, tik iki pusės žmogus. Bet gal ir giliau: žmogiškoji prigimtis juk daugialypė, daugiaklodė. Ir tai, ką apibūdiname kaip aš, bet ir ne aš, kažkas ir kitas manyje, manimi. Ir iš nežmogiško pasaulio. Ankstesnė Marijaus Šidlausko knyga „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (2006) irgi su mitine antikos akim.
Kitą matyti per save (ar iš savęs) – įprasčiau. Save per kitą (ar iš kito) – sunkiau ir sudėtingiau. Meno kritikui reikia peržengti save, kad išvystų kitą. Ir ne tik iš dabarties, bet ir iš praeities. Lengviau metodologistams, padeda metodo instrumentai. Marijus Šidlauskas su tekstais dirba be tarpininkų, pasikliaudamas santykiu, kuris susidaro tarp kūrinio ir jo skaitytojo, veikiančio ir sprendimo galiomis, perteikiamomis kalba. Įtikinamiems sprendimams reikia įtikinamos kalbos. Marijus Šidlauskas ją turi. Ir loginių sprendinių kelyje laukia, tikisi metaforos. Aišku, kad ir knygos pavadinime glūdi keleriopai susimazgiusi metafora, tokia gyvybės gyvatė, jei pagal Vincą Mykolaitį-Putiną.
Ką turėjo galvoje Arvydas Šliogeris, kai, bandydamas paaiškinti naujai formuluojamos sąvokos fotosofija giminystę su filosofija, vartojo savotiško kentauro sąvoką (ar metaforą)? Ar norėjo tik pateisinti (ir paaiškinti) knygos apie fotosofiją (neparašytos) radimąsi iš negalimos jungties – lyg būtų kalbama apie savotišką kentaurą ar net apvalų kvadratą (Arvydas Šliogeris, Lietuviškosios paraštės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011, p. 131). Pajutęs fotografijos džiaugsmą, bet neatsisakęs ir kalbos (kaip mąstymo būdo ir kaip to būdo raiškos), Šliogeris vis giliau juto ir kentauros slėpinį: „…mano kentauro vardas, nusidriekiantis ne tik per šios knygos, bet ir per viso mano gyvenimo teritoriją, yra: melancholijos archipelagai. Kadangi kalba melancholiška, o fotovaizdas – džiaugsmo sala“ (ten pat, p. 240). Tad ir fotosofijoje apie džiaugsmo salą galėjo kalbėti tik melancholiškai; kentauros budėjo prie pat jo mąstymo šaknų. Prieštarybė, kurios neįmanoma įveikti, dvilypumas, kuris ne tik papildo gyvybingumą, suteikia kitų perspektyvų, bet ir yra dramatizmo, netgi tragizmo šaltinis.
Kairiarankių nėra daug, jų gimtyje gal ir labiau jaučiamas atskirumas, kitokumas, gal ir kūrybiškumas. Ir Justinas Marcinkevičius, ir jo antipodas Sigitas Geda buvo kairiarankiai, kairiai. Bet šia kryptimi pėdų nedaug, tiesiog pastiprinta stilistika. Svarbiau monos – pati vientisumo šaknis. Iš jos Marijaus Šidlausko knyga atrodo išaugusi, tad jaučiama kaip vientisa, monografinė, įveikusi rinkinio ribas. Tarp literatūros kritikos ir eseistikos (jai iš esmės priklauso ir pasisakymai) nėra ryškesnių skirtumų; kuo labiau girdėtis atskiras balsas, tuo labiau kritika yra eseistinė.
Literatūros tyrėjo kelią pradėjęs nuo XIX amžiaus („Vinco Kudirkos poezijos socialumas“, 2009), Šidlauskas ir šioje knygoje lieka jam dėmesingas. XIX amžius, ypač jo pabaiga – ne tik su Kudirka ir Maironiu, bet ir su Gabriele Petkevičaite-Bite, lietuvių socialinės programos kūrėja ir vykdytoja, – formavo šio literatūros tyrėjo istoriosofinio ir literatūrosofinio mąstymo pamatą, tvirtino moralines, socialines, pilietines atramas. Galbūt kaip tik čia – tarp vertybinių vertikalių, aiškių įsipareigojimų ir kairiarankio kentauriškumo, žaidžiančio ar net provokuojančio, – ir slypi knygos, o ir apskritai Marijaus Šidlausko mąstymo apie literatūrą patrauklus gyvybingumas.
Tarkime, kad vienas iš atraminių knygos tekstų yra klausiantis „Kur yra lietuvių literatūra?“. Atsakymas paprastas: lietuvių literatūra yra ten, kur ji gali būti, kur jai ir dera būti, tad „yra savo vietoje“. Visa kita priklauso nuo mūsų. Kas gali taip ramiai atsakyti? Tik atkaklus „priešsrovinis neskeptikas“: kad ir kiek girgžda tarp dantų tariant, bet priimtina klausiančio (kur yra lietuvių literatūra) ir atsakančio (ten, kur jai ir dera būti) saviidentifikacija. Tikrai – Marijus Šidlauskas laiku pasisuka „prieš srovę“: ir prieš pasrovinį skepticizmą, neigiantį atraminius lietuviškosios savivokos vardus, autoritetus. Svarbus straipsnis „Aušrininkų generacija: archetipai ir stereotipai“ (2018). Kad ir ilgoka, bet reikalinga citata: „Pastaruoju metu vykstanti Basanavičiaus (ir tam pačiam strateginiam užmojui priklausanti Justino Marcinkevičiaus), kaip tautos ikonos, demitologizacija yra neišvengiama ir primena archetipinę sūnų maišto prieš tėvą schema, kurią išgrynino Sigmundas Freudas savo veikale „Totemas ir tabu“ (1912–1913), – tik lietuviškasis šio maišto ypatumas tas, kad čia už sūnų reikalą krūtine stoja ir dukros“ (p. 112). Pirmąja sakinio dalimi kalba „priešsrovinis neskeptikas“, o pabaigoje pasigirsta ir kentauriška ironija: negi dukros neturi savo atskiro maišto?
Vertybės, vertybių hierarchija, vertikalės – Marijaus Šidlausko tekstai atlaiko šių sąvokų sunkį, nors cituodamas Donatą Sauką („Profesorius Sauka skaito klasiką“) ir pripažįsta, kad jau lyg ir nusistovėjusi vertybių hierarchija gali būti ir sujaukta (p. 65). Ir kas tada? Lieka iš esmės saukiškas kelias: „žengti su tais, kurie mato istoriškai realiau, aštriau, intensyviau“ (p. 66). Vertybiniai principai gali likti pastovūs, kaip pastovios yra ir klasikos vertybės, bet kinta vidinės laikysenos (tad ir nuomonių) koordinatės. „Priešsrovinis neskeptikas“, atsisakantis stoti į skepticizmo ir nihilizmo profsąjungas, puikiai jaučiasi arčiau kentaurų esančiose jaunose draugijose (kad ir „Literatūros salose“), nepatogius klausimus jis pagauna dar prieš juos išgirsdamas. Ir atlaiko pačią aukščiausią literatūros didaktikos pakopą – išbandymą pamoka. Maironio dalis knygoje pati solidžiausia. Nuoseklu – nuo disertacijos iki šiandienos neapleisti Maironio ir ramiai, be šauktuko ar klaustuko, konstatuoti: Maironio pamokos šiandien, atnaujinant ir pačiam poetui itin svarbaus teksto skaitymą.
Gali būti, kad šių dienų katastrofos vis labiau lenks mus ir prie pamatinio klausimo: kame išganymas? Ir prie vertybių, kuriomis galėtume kliautis. Vinco Kudirkos, mūsų varpininko ir mūsų oriojo laisvamanio, suteikusio ne tik laisvų valandų, bet ir laisvos minties alternatyvą, „Tautiškos giesmės“ pradžios invokacijoje „Lietuva, tėvyne mūsų“ Marijus Šidlauskas įžvelgė ir svarbiausio krikščionybės teksto „Tėve mūsų“ atgarsį. Kaip svarbų, knygos pratarmėje jį pamini ir Rita Tūtlytė. Galima galvoti ir apie seną lietuvių kalbos darinį, jungiantį mus (mane) su pagrindiniais būties branduoliais (Dievu, Tėvyne, Motina, Tėvu), prisiminti Adomą Mickevičių, pagaliau ir Onę Baliukonę, savo poezijos knygai suteikusią rizikingą pavadinimą „Tėve mūsų gyvenime“.
Marijaus Šidlausko literatūrosofijoje, net tada, kai ji neperžengia kritikos ar eseistikos ribų, juntamas poetinės, bendresne prasme – egzistencinės būsenos pulsas, giluminiai ataidėjimai. Mąstymui, o galiausiai ir kentaurinės dvasios knygai, jie teikia vidinį junglumą, vientisumą. Stiprina monografiškumą, nes kas yra monografija, jei ne vienis, susidarantis iš vieno asmens (autoriaus) atsakomybės už tai, apie ką kalbama, kas ir kaip kalbama (rašoma). Vienis, kuris kristalizuojasi iš jutiminės mąstymo kalbos, bet yra ir dar kažkas, kas tarsi plevena virš teksto, gal ir ta pati visio inmediata. Pasisakymai, kalbėjimai – iš esmės ta pati eseistika, tik kalbinė, kalbamoji. Kas yra Mikalojaus Daukšos „Prakalba“, jei ne kalba (net kreipimasis) raštu, rašymo būdu – ir tai matyti iš retorinių priemonių.
Kūrybinė pasija (arba egzistencinės slapties nuojauta) išnyra net bendrinančiame knygos autoriaus fragmente viršelio atvarte apie pėdas, ieškant užbaigiančios sąsajos su pavadinimu. Atodūsis iš Salomėjos Nėries: „Ką gi, pėdų nepalieka tik raganos, bėgdamos per sniegą.“ Tęsinys gal jau ir iš Sigito Gedos: „O kai susiduri su šuoliuojančiais kentaurais, medžioklio azartą nustelbia nuostaba, ir imi dairytis metaforos tinklų…“ Kritinio mąstymo pastangą sučiupti prieš akis mirgančią kūrybinę intrigą, atskleisti, paaiškinti nustelbia nuostaba. Medžiojantis protas pasiduoda – metafora, tik ji – galiausiai. Ir kaip tik todėl, kad metafora galiausiai, Marijui Šidlauskui pavyksta neatsiremti kakta į sieną ir aiškinantis religines, transcendentines prasmes – ir ne tik Maironio, kur jų pavidalai aiškesni, bet ir Aisčio lyrikoje, kur gyvenimas gali atrodyti paprastas, lyg ir be jokios transcendencijos („Paprastas gyvenimas“), su žiogeliais ir kūkaliu (jį pakartos ir Justinas Marcinkevičius), svetimžodžiu, įaugusiu į rugių vaizdinį. Tiriančio, bet kartu ir estetinę eilėraščio tikrovę patiriančio žvilgsnis tarsi panyra į pačią esatį, kurioje akimirkai prasiskyrusi naktis ir iš rugių išnyrantis kūkalis yra ne tik estetinės, bet ir egzistencinės patirtys, giliausia prasme – ir religinės, „surišančios su Absoliutu bei visa jo kūrinija (lot. religio – „surišu“). Tad „gilioji buvimo paslaptis prilygsta Dievo buvimo paslapčiai“, kuri skleidžiasi kaip palaimintųjų regėjimas, visio inmediata“ (p. 229). Ir toks, vizijiškas, efemeriškas, gali būti žingsnis į metaforą, – regėjimo. Kentauriškas budėjimas, kad ir tokią akimirką neprarastum ir kritinio teksto stebėjimo, analizės. Šidlauskas yra tikras prasmių medžioklis, kalbinių pavidalų gliaudytojas.
Ir dar – šišioniškis, pagal motinos liniją. Ir pagal įsipareigojimus: kalbėti apie Prūsų ir Didžiosios Lietuvos dialogą, apie Kristijoną Donelaitį, Jurgį Zauerveiną, Hermanną Sudermanną, Kuršių neriją, kaip kūrybos žemę. Apie Ievą Simonaitytę (yra jos premijos laureatas), apie dabartinius Klaipėdos poetus ir kitus kūrėjus. Laikytis literatūros centro, branduolių, bet laisvai vaikščioti pakelėmis, žvalgyti paraštes. Raštui reikia paraščių. Keliui – pakelių.
Marijaus Šidlausko knyga, nors sudaryta, yra monografinio žmogaus būdo, balso. Žemės darbo, daržo. Žemės daržas yra kultūros daržo provaizdis, gal ir jo prasmės sauga. Žemės darže lengviausiai išsprendžiamos estetinės ir etinės prieštaros. Gražiai žydi bulvės. Ir gražios, skanios. Kad ir menkiausias daržo augalėlis turi savo vertikalę – kilimo pasiją. Tą žinojo Dionizas Poška, puoselėjęs darželį, reikšmingai knygoje primenamas. Ir Czesławas Miłoszas, ne tik „mokslo daržo“ metaforos, bet ir daržo biografemos kūrėjas, pagarbiai minimas tarp didžiųjų.
Marijaus Šidlausko knygoje irgi jaučiama pati patikimiausia žemės daržo patirtis, monografinė.
