Justinas Marcinkevičius – tautos istorijos metonimija
„Palangėje žydi Justinas“ ar „Po langu žydi Justinas“, ar dar kažkaip kitaip. Buvo tokios eilėraščio – šiek tiek parodijos – eilutės. Gal Marcelijaus Martinaičio, gal Sigito Gedos. Šiandien nebe taip jau ir svarbu tiksliai pacituoti: poetai lieka grupėmis ir sugula į kartas. „Žydi Justinas“ – pati glausčiausia metonimija, įvardijanti, kas buvo Justino Marcinkevičiaus poezija sovietmečiu. Grožis, sukurtas iš žodžių. Poetiniai vaizdai, kuriuose viskas, net kas minimalu, blanku, tampa prasminga tik žvelgiant poetiniu žvilgsniu, arba kas sena, prarasta, paliesta destrukcijos – turi galios virsti kūrybiniu žydėjimu.
Metonimija yra poezijos analizei reikalinga sąvoka. Ji reiškia dalies įvardijimą vietoj visumos. Ši dalis padeda atpažinti, suvokti, įvertinti visumą. Dalimi lengviau manipuliuoti negu visuma. Kartą priskyrus ką nors daliai, galima ir jau mėginti įteigti, kad tai būdinga visumai. Kas buvo vakar – perslinkti į tai, kas jau šiandiena.
Šis tekstas – atskiros pastabos, skirtos tiems, kurie jau įsigilinę į įsiplieskusius ginčus, prasidėjusius dėl to, kad Vilniaus centre prie Rašytojų sąjungos buvo pasiūlyta pastatyti simbolinį su urbanistine aplinka susiliejantį paminklą Justinui Marcinkevičiui.
Šiandien, kai dar tiek nedaug tenutolo nuo mūsų Marcinkevičiaus žmogiškoji egzistencija, jis vėl savaip naudojamas kaip viso ano laiko metonimija. Atrodo, kad net ne naudojamas, o suvartojamas savomis intencijomis pagrįstiems manifestams. Atveriant tuos psichikos kompleksus, kuriuos paprastais žodžiais gal įvardytume kaip mėginimą lygiuotis su šiuo klasiku, gal net varžymąsi, pavydėjimą to, ką jam pavyko užgyventi, nors savo noru jo gyvenimo, jei tikrai žinotų, koks jis buvo, gal niekas nesirinktų (būtent tokią idėją materialiu simboliu perteikia Marcinkevičiui priminti atrinktas paminklas, kuris yra tuščias krėslas, primenantis sostą, tinkamas viskam, tik ne patogiai sėdėti).
Vieni tebesižavi Marcinkevičiaus kūryba ir joje ieško XX a. antrai pusei buvusio būdingo europiškumo, jiems reikšmingas jo buvęs gebėjimas jausti ir poetine kalba perteikti tai, ką panašiai jautė ir perteikė ir kiti Europos poetai, priklausę pasaulio daliai į rytus nuo Berlyno sienos. Kiti paminklo statymo (ir kol kas nepastatymo) proga vis norėtų prisiminti, kokie buvo sovietmečiu poetų batai, butai, ką srėbė su šaukštu ir kokius honorarus susižerdavo. Nemažus, palyginti su kitaip apmokamu darbu, nes sovietijoje jokia kūryba negalėjo nebūti ideologijos pragaro ratų nors ir išoriškiausias, bet neatsiejamas ir neatitrūkstantis ratas. Bet ne tokius didelius, kokius, sakysime, Marcinkevičius būtų galėjęs gauti, jeigu būtų pasirinkęs tiesmukesnes kolaboravimo formas.
Ilgą laiką pokariu lietuvių tautos BVP buvo labai menkas. Daug kas galėtų apsikabinti ir ne pasikalbėti, bet paverkti apie vienintelį velvetinį vaikystės drabužėlį. Dažnai vienintelį iki kokio devintojo dešimtmečio. Bet jeigu sakote, kad šiandien esame ypatinga „sėkmės istorija“, nes Lietuvos matomumas ir įtakingumas – tikrai palyginti reikšmingas, nors mūsų skaičius apie tris milijonus, kodėl norima atsisakyti tam tikros grandies laikų grandinėje? Tenka klausti: „Kaip jūs apskritai išpreparuojate tą sovietmetį iš materialiosios kultūros ar intelektualinio paveldo? Pažiūrėkite, gal kai sėdate rašyti „anti“ teksto (reikalaujančio, kad būtų palikta už ribos visa, kas iš sovietmečio), šalia pasidėtas kavos puodelis tebėra iš sovietmečio, o ir visai dailus šaukštelis – pagamintas anksčiau nei 1990-aisiais?“
Kai Marcinkevičius rašė poemas ir dramas, kurių personažai – iškilios lietuvių kultūros istorijos asmenybės, jau buvo įvykusi ta slinktis – grįžimas iš tremties, prasidėjęs įsikūrimo darbas. Grįžo šimtai tūkstančių! Tų pačių geriausiųjų, kurie turėjo niekad negrįžti iš Sibiro pusnynų. Tai šiandien galėtų atrodyti, kad jie neturėjo pasirinkimų sovietinėje tikrovėje. Tačiau iš tikrųjų jie būtent tada ir sukūrė pačius pasirinkimų precedentus, pasuko XX a. Lietuvos istoriją atgimimo link. Ir Marcinkevičius jiems poetiškai susintetino tiek daug – emocijas, ekspektacijas, archetipus, perkėlė iš tautosakos gražiausius poetinius įvardijimus… Poeto klausiusi minia buvo ypatingas egzistencines patirtis įgiję žmonės. Tokie eilėraščiai kaip „Liepsnojantis krūmas“ įsidegdavo dėl archetipų energijos. Kaip negerai šiais laikais būti prasilavinusiam (-ai) ir nenusimanyti, sakysime, apie archetipų funkcionavimą, abstrakčiai kalbėti apie savo psichikos gebėjimus kaip apie „gebėjimą mąstyti“.
Marcinkevičius yra daug parašęs ir prirašęs, nes rašytojai anuo metu irgi dirbdavo valandų valandas prie rašomojo stalo – kiek buvo įprasta anuomet kultūros įstaigose bent ką nors veikti. Redaguodavo, versdavo, rašydavo straipsnius, esė. Rašydavo dienoraščius, yra ir Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“. Tuose esė tipo tekstuose iš tiesų galima išskaityti tiesioginius atsakymus į visus šiandieninius klausimus, rasti paaiškinimus, kuriais būtų galima atremti kaltinimus. Ir kas būtų blogiau: pasirodyti analitiniu požiūriu nesugebančiam (-iai) restauruoti rašytojo pasaulėžiūros bent iš jo gausių negrožinės literatūros tekstų ar demagogu (-e), kuris (-i) užsimerkia ir programiškai žygiuoja link savo tikslų, įsivaizduodamas (-a), kad daug ką lengvai galima paminti? Ar yra daug blogiau savaip fantazuoti apie istorines asmenybes (kuo šiandien kaltinamas Marcinkevičius) nei ignoruoti spausdintą, prieinamą medžiagą, iš kurios galima mėginti susidėlioti kūrėjo pasaulėžiūros visumą?
Nė viena europinė besijaučianti tauta neturėtų sutikti, kad būtų lengva ranka išmesti iš kultūros paveldo dideli jo gabalai vien dėl to, kad kūrėjai neva „kolaboravo“ su vienu ar kitu režimu. „Neva“ tampa reikšmingu teiginių žodžiu. Kūrėjai kaip žmonės realiai gyveno sociume, ir tai ne tas pats, kas modeliuoti kompiuterio ekrane. Taip, XX a. buvo toks nevienareikšmis. Bet ar jis nebuvo mūsų vieninteliai ir nepakartojami gyvenimai?
Kalbėti apie bet kokį „klaidingumą“ gyvenimo to žmogaus, kurio jau nė nebėra, – koks keistas pasirinkimas! Juk tas kalbėjimas visiškai atitrūkęs, neprilipinamas prie to žmogaus gyvenimo. Ir mažų mažiausiai būtų nemoralu – jeigu išvis dar paisome moralės – mėginti postringavimus apie jau nebegyvenančio žmogaus gyvenimą paversti savo savitikslio argumentavimo baze. Bet atrodo, kad viskas paprasčiau. Ne visų mėgstamas Arvydas Juozaitis nukalė „istorinės klaidos“ idiomą ir prilipino tiems jo nemėgėjams, kurie net nesuvokia, pagal kieno pavyzdį kalba apie kokį nors „melą“.
Bet kodėl vis užkliūva Marcinkevičius? Gal todėl, kad kai kam jis galėjo išoriškai atrodyti „minkšto“ charakterio žmogus, daug ko neatlaikysiantis, o dar svarbiau – neatsakysiantis į puolimą tuo pačiu. Vienam gabiam abiturientui neišlaikius lietuvių literatūros egzamino (tais metais buvo užduota analizuoti Marcinkevičiaus kūrinį, ir abiturientas jį pasirinko – gal dramą), poetas, apie tai sužinojęs, net apsiverkė. Kiek vyresnės kartos žmonės tikriausiai atsimena pirmojo laikraščio puslapio straipsnį apie tai. Bet naivumu nedvelkė – poeto reakcija labiau galėjo būti nevilties išraiška – iki pat paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio neviltis užplūsdavo ne vieną, mąstantį apie greitą lietuvių tautos baigtį sovietinės okupacijos metais arba dėl katastrofiškų jos pasekmių. Mąstantį apie mokyklas, kurios tarsi padarytos tokios, kad jauni žmonės iš jų išeitų tuščiagalviai.
Iš šiandienos žinojimo aukštumų teigiama, kad Marcinkevičius, kurdamas dramų veikėjus, nepasinaudojo netgi ta istorine medžiaga, kuri būtų suteikusi galimybę juos pavaizduoti teisingiau, kaip tai suprantame dabar, istorinei medžiagai tapus laisviau prieinamai, plačiau publikuojamai ir pagal šiandienines vertybes interpretuojamai. Bet Marcinkevičiaus meno alchemijos dirbtuvėje dar buvo tiek mažai įrankių, kuriuos jis buvo gavęs iš jau esamos lietuvių literatūros tradicijos.
Tai, kas suteikia pagrindą su skepticizmo atspalviu kalbėti apie Marcinkevičiaus kūrybą, būtų galima vos ne pažodžiui pakartoti, pavyzdžiui, kalbant apie esto Jaano Krosso, vadinamo rašytoju, paruošusiu Estijos žmones nepriklausomybei, ankstyvuosius istorinius personažus vaizduojančius kūrinius. Krossas buvo kelis kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai, bet ji taip ir nebuvo suteikta. Gal komisijos neįžvelgė tų aspektų, kurių visuma būtų atvėrusi vakariečiams Rytų Europos pasaulėjautą – tikriausiai reikalingą ir reikšmingą bendram europiškumui?
Didžiulių „anti“ opusų apie Marcinkevičiaus draminę trilogiją fone tampa nebesuvokiamas to kritiškumo išeities taškas. O, kiek galima suprasti, buvo taip: vienas iš projektų autorių pasiūlė paminklą krėslą, kuris stovėtų ant šaligatvio ir tarsi kviestų prisėsti, bet šiuo specifiniu atveju būtų padarytas toks, ant kurio nepasėdėsi ir jokiu privilegijuotuoju nepasijusi. Šį išskaptuotą objektą minėtas autorius pavadinimu susiejo su Marcinkevičiaus dramine trilogija. Ir tiek tereikėjo, kad būtų „atmestas“ ne, sakysime, paminklo projektas – kas būtų įmanoma konkurse, – bet paties paminklo idėja, įrodinėjant, kad Marcinkevičiaus draminė trilogija, su kuria siejasi mentalinis projekto įforminimas, istoriniu požiūriu yra „melas“. Taip apibendrinčiau: pradėta įrodinėti, kad išskirti patį Marcinkevičių ir būtent jį – tai tarsi metonimijos būdu vėl sugrąžinti ir pagarbinti sovietinę tikrovę, kurioje poetas anaiptol nesireiškė kaip rezistentas.
Nebūtų ta Lietuva šiuolaikiškai europietiška, jeigu neatlaikytų visų suaktualintų šiandienos kontroversijų. Ir fragmentiškai, atsitiktine proga visiems pradėjus kalbėti apie sudėtingesnius dalykus, gali būti pastebėta reikšmingų detalių, jeigu mėginama tai daryti sąžiningai. Šiaip ar taip, yra pati Marcinkevičiaus kūrybos visuma, jo kūrybinis universumas – kaip paties Marcinkevičiaus gyvenimo ir Lietuvos etapo metonimija. Arba gal šį tekstą reikėjo pavadinti: kodėl mes vieni suprantame ir pripažįstame, kad ateiname iš sovietmečio, kad ir koks gūdus jis šiandien atrodytų, o kiti esame linkę dėtis iš Marso nusileidę į dabartinę tikrovę?
P. S. Garsiojo 1987-ųjų mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo vieta, jo dalyvio Juliaus Sasnausko liudijimu, buvo pasirinkta sąmoningai būtent dėl paties Mickevičiaus biografijos, jo likimo, kaip vienintelė, turinti patriotinę idėją. Taigi, tos išlygos, kad Marcinkevičius gal galėtų „būti pagerbtas kitoje vietoje, ne tokioje ikoniškoje“, pagerbtas „ne statant paminklą“, yra strategijos, apie kurių esmę nekalbama, ir kai kas svarbaus pasakyta tada gali būti nebent diskutuojant daugeliui žmonių, plačiai, iš įvairių perspektyvų.
