Anoniminės kritikos manifestas
Negailestinga kritika viskam, kas egzistuoja. Negailestinga tiek tuo, kad nebijo savo pasiekiamų rezultatų, tiek tuo, kad nebijo konflikto su esama galia.
K. M.
§ 0. Pradėkime nuo pabaigos. Šiandien reali – efektyvi – kultūros kritika įmanoma tik kaip anoniminė. Norint suprasti anonimiškumą, kaip potencialų realios kritikos garantą, dera iš pradžių pažvelgti į situaciją, kurioje atsidūrė kultūros kritika.
§ 1. Dejonę „trūksta geros kritikos“ galime išgirsti pakankamai dažnai, kad imtume nagrinėti, kodėl taip yra. Nepasitenkinimas kultūros kritikos būkle Lietuvoje jau tapo visaverte tema ir, ironiška, atskiru kritikos objektu. Kita vertus, kritikos kritika (metakritika) yra logiška kritikos proceso išdava. Tačiau to negana.
§ 2. Kas yra kritika? Klasikine prasme kritika yra sprendimas ir vertinimas (nebūtinai neigiamas). Kritika yra demarkacija: ji nubrėžia ribas, nustato limitus, pažymi horizontus. Kritika gali atskleisti kritikuojamo objekto trūkumus ir veikti kaip produktyvi analizė. Nors kritikai būtinas tam tikras nepasitikėjimo, įtarumo ir abejonės laipsnis, kritika nebūtinai yra supeikimas – ji gali veikti kaip patarimas ir atitinkamas pripažinimas.
§ 3. Kuo kritika metodiškesnė, sistemiškesnė ir disciplinuotesnė, tuo ji patikimesnė ir solidesnė. Šitaip kritika save atskiria nuo eilinės saviraiškos, skubotų reakcijų, savitikslės iškrovos ir inertiškų emocijų. Kritika nėra kritika, jei ji nerefleksyvi. Kritikos idealas yra tiesa: kritika yra pastanga rasti tiesą. Kritika nesiekia įtikinti – kritika siekia įrodyti. Taip pat kritika kuria įtampą – jai būtina konfrontacija. Nėra kritikos be konflikto. Kritika visuomet subjektyvi: kuo ji labiau skatinama subjektyvios būtinybės, tuo ji stipresnė. Tokia kritika skleidžiasi ten, kur negali nekritikuoti.
§ 4. Palyginkime: Lietuvoje didžioji dalis tekstų apie kultūrą (literatūrą, kiną, dailę, teatrą, muziką) pasižymi ne kritine analize, o paviršutiniškais aprašymais, deskriptyvumu, atpasakojimais ir įspūdžių išklotinėmis. Tokiomis sąlygomis „kritika“ jau seniai veikia tik kaip žanro, rubrikos ar skilties pavadinimas, niekuo nebesiskiriantis nuo neutralių „recenzijos“ arba „apžvalgos“ pavadinimų. „Kritika“ jau virto atskira rinka, kurios paklausa įtvirtino pernelyg žemus standartus.
§ 5. Kitas šio nuvertėjimo pavyzdys: šiandien dažnas asmuo gali vadintis ir būti vadinamas kultūros kritiku. Bemaž bet koks „visuomenės veikėjas“ ar influenceris gali pretenduoti į šį – Kultūros Kritiko – subjektą. Todėl, kad nebėra aišku, ką reiškia „kultūros kritika“ – sąvoka išbarstė savo apibrėžtą turinį. Žodis „kritika“ yra itin devalvuotas ir patiria vis didesnę infliaciją. Tai grindžia ir visur tąsomas junginys „kritinė teorija“. Formuluotė visiškai atsieta nuo specifinės teorinės tradicijos: nebeaišku, kas ir kam kritikuojama.
§ 6. „Kritika“ ne tik kaip rinka, bet ir kaip ištisa industrija. Šiandien „kritiniai“ tekstai yra pasitelkiami kaip informacinis – reklaminis – turinys, viešųjų ryšių ataskaitos, dalyvavimas dėmesio ekonomikoje, rinkodaros priemonė arba paslauga „saviems“. Šitaip vadinamoji kritika „įdarbinama“ tik kaip prekės ženklas ir komercinė etiketė, parduodanti „kritinį mąstymą“. Dėl realios kritikos stokos „intelektualioji“ spauda nemaža dalimi ėmė funkcionuoti kaip naujienų portalai arba neįpareigojanti kultūrinio gyvenimo kronika. Kokybę nusveria kiekybė.
§ 7. Vadinamoji kritika neretai yra persmelkta baimės: ypač kai rašoma apie vietinę kultūrą. Lietuvos kultūrinis laukas nedidelis: daugelis vieni kitus pažįsta ir nesunku prasilenkti kokiame nors renginyje, todėl bijoma aukoti asmenines pažintis, ryšius, draugystes. Tenka susidurti su atvejais, kai žmonės nerašo kritinio straipsnio apie tam tikrą kūrinį, nes pažįsta jo kūrėją. Bijoma to, kas glūdi pačiame kritikos branduolyje, – konfliktinio pobūdžio.
§ 8. Baimė yra kritikos priešas. Nekritikuojama, nes bijoma įžeisti, o dar labiau – įsižeisti. Kūrybos kritiką vis dar įprasta priimti pernelyg asmeniškai ir visur paranojiškai įžvelgti apeliacijas į autorių. Vis dar nesugebama atsieti kūrybos nuo kūrėjų, meno nuo menininkų. O labiausiai baiminamasi rizikuoti ir kažką pastatyti: reali kritika visuomet tolygi rizikai. Reali kritika visad turi būti nieko asmeniško (…tai tik kritika).
§ 9. Pažymėtina, kad Lietuvoje daugelis kultūrininkų pasiskirstę savitais klanais ir įstengia ką nors kritiško išsakyti tik apie tą, kuris nepriklauso savam klanui (arba priklauso kitam). Klano žmonės vienas kitą liaupsina ir giria, o kritikuoja tik nepažįstamus arba tuos, kuriuos kritikuoti saugu ir madinga. Tad kultūrinėje terpėje vyrauja gentinis pasiskirstymas ir endogeniškumas. Panašus – gaujų, klikų – principas taikytinas ir akademinei aplinkai. Čia kritika apskritai tapo profesine ir biurokratine specializacija, neperžengiančia „dekonstrukcijos“ arba „subversijos“ impotencijos.
§ 10. Visa tai leidžia iškelti esminę šio manifesto hipotezę: ką nors iš tikrųjų sukritikuoti įmanoma tik anonimiškai. Anonimiškumo stygius gali būti atsakymas į amžiną klausimą, kodėl Lietuvoje kultūros kritika yra tokia prasta, silpna, neefektyvi. Galbūt mūsų šalyje egzistuoja daugybė pajėgių, tik niekaip iš tapatybinio (tarp)asmeniškumo kalėjimo neištrūkstančių kritikų.
§ 11. Raktas į asmeniškumus įveikiančią kritiką – slapyvardis. Pseudonimiškumas atrakina anonimiškumą. Tik būdamas Niekuo gali tapti Kažkuo. Kas yra anonimiškumas? Tai – nuasmeninimas, nutapatybinimas, depersonalizacija, disidentifikacija. Anonimiškumas kaip pastanga žengti anapus tarpasmeninio santykio. Taip pat – anapus primityvių perskyrų, tokių kaip draugas–priešas, simpatija–antipatija, patinka–nepatinka. Anonimiškumas kaip priemonė rėžti tai, ką galvoji iš tiesų. Personažo ir alter ego kūrimas, leidžiantis sakyti tai, ko įprastai nesakytum. Užsimaskavimas kaip šansas demaskuoti.
§ 12. Vieni iš radikaliausių kada nors parašytų kritikos tekstų buvo pasirašyti slapyvardžiais. Daugybė svarbiausių literatūros autorių ir meno kūrėjų veikė prisidengdami pseudonimais. Šie jau savaime yra įdomus kūrybinis įnagis ir proga pabėgti nuo savęs. Slapyvardis deindividualizuoja: po vienu pseudonimu gali slėptis begalinis skaičius asmenų. Be to, net jei nustatomi autoriai, besidangstę anonimiškumu, vis vien išlieka neatkuriama skirtis tarp jų ir jų slapyvardžių. Šią distanciją įkūnija oksimoronas „vieša paslaptis“. Anonimiškumo paslaptis gali būti ir ta, kad jokios paslapties nėra.
§ 13. Anonimiškumas gali padėti atsikratyti ad hominem ir visa ko matavimo pagal Autorių. Galimybė susitelkti ne į tai, kas kuria, o į tai, kas kuriama. Šitaip būtų išvengiama neretai pasitaikančios mąstymo schemos „man nepatinka X, nes jį sukūrė Y“. Anonimiškumas gydo ir Kritiko narcisizmą: anonimiškumas yra ginklas prieš kritikos ir apskritai kultūros sutapatybinimą. Nors anonimiškumas dažniausiai negali papildyti autoriaus CV, jis gali padėti išplėtoti savo vardo vertą kritiką.
§ 14. Anonimiškumas, kaip vaidmuo, steigia erdvę eksperimentams. Incognito avataras leidžia veikti drąsiau. Drąsa kitiems neišvengiamai sėja baimę ir diskomfortą, tačiau kritika neturi rūpintis patogumu. Anonimiškumas leidžia tau pasijusti saugiam, tačiau kitiems – nesaugiems. Šitaip anonimiškumas įjungia detektyvinį impulsą išsiaiškinti, kas slypi už pseudonimo. Anonimiškumas verčia spėlioti, spekuliuoti, kvestionuoti. Todėl anonimiškumas skatina klausti – vadinasi, mąstyti. Mąstymo stimuliacija yra vienas pagrindinių kritikos uždavinių.
§ 15. Istoriškai anonimiškumas siejamas su paslaptimis, mįslėmis, šifru, kodais, kriptografija. Taip pat – kaukėmis, grotesku, šamanizmu, karnavalais. Tai visad pasižymėjo mistinėmis ir okultinėmis charakteristikomis. Anonimiškumas kaip būtybė arba neįvardijamasis. Beveidiškumas ir bevardiškumas. Susiduriama su nežinomybe, todėl anonimiškumas sukelia baimę, nerimą, netgi siaubą. Vis dėlto tokia gali būti realios kritikos kaina: Nežinojimas įžiebia Žinojimą.
§ 16. Anonimiškumas yra oda, kurią gali pasikeisti. Anonimiškumas, kaip chameleoniškumas ir kamufliažas, skleidžia mistifikaciją, lengviausiai atpažįstamą kaukės pavidalu. Kaukės visuomet buvo įdomus – ir paslaptingas – fenomenas. Kaukė suteikia pravarčios žaismės, tačiau kritikos diskursas neturi tapti kaukių baliumi. Kritika dažniausiai yra žaidimas be laimėtojų ir labirintas be išėjimo, bet tai nereiškia, kad kritiką turime paversti farsu. Žaidimo elementai neturi neutralizuoti kritikos. Anonimiškumas yra savitas teatras, bet jis neturi tapti spektakliu. Beveidiškumas neturi virsti beveidmainyste. Anonimiškumo paradoksas yra tas, kad kaukė gali būti realesnė už „tikrąjį Aš“. Viena vertus, kaukė dengia „tikrąjį Aš“. Kita vertus, ji kaip tik gali būti tas „tikrasis Aš“. Kritika turi tuo pasinaudoti.
§ 17. Anonimiškumas kaip kitoniškumas. Anonimiškumas įsteigia reikiamą kitybę ir atitinkamą svetimumo laipsnį. Anonimas, net jei jį pažįsti ir žinai „tikrąją“ jo tapatybę, visad bus kažkiek svetimas. Susvetimėjimo nereikia purtytis – jis ir taip neišvengiamas, nes daro mus tuo, kas esame. Susvetimėjimą reikia įvaldyti ir paversti instrumentu. Susvetimėjimo plėtojimas yra dar viena efektyvios kritikos sąlyga. Be to, anonimiškumas, nusikratęs familiarumo, padeda suprasti kalbos bendrumą. Kalba yra mūsų visų – ji veikia per mus. Kalba mus ir sieja, ir skiria. Susvetimėjimas kaip bendrystė.
§ 18. Anonimiškumas atskleidžia, kokios paslankios, netvirtos ir fiktyvios yra mūsų tapatybės. Anonimiškumas, kaip simuliakras, ne uždengia tapatybę, o išryškina jos fikciją. Maskavimas demaskuoja. Šitaip anonimiškumas savaip įgalina: savo vardo, pavardės, tautybės ir biologinės lyties nepasirinkai pats, bet anonimiškumą pasirinkti gali.
§ 19. Internetas ilgą laiką buvo anonimiškumo tvirtovė: tinkle gali būti bet kuo ir gyventi alternatyvų gyvenimą. Tačiau šiandien anonimiškumui internete paliekama vis mažiau galimybių. Anoniminius tinklaraščius ir forumus išstūmė įveidinti socialiniai tinklai (vien ką reiškia „Facebook“ pavadinimas). Interneto monopoliai kovoja su anonimiškumu: viskas turi būti įtapatybinta, personalizuota, atpažinta, identifikuota. Anonimiškumo laisvės mažėjimas reiškia ir kritikos laisvės mažėjimą.
§ 20. Anonimiškumas įgalina ne tik kritiką, bet ir žodžio laisvę. Žinoma, ji daug kam tampa išsidergimo – „neapykantos kalbos“ – pateisinimu. Tai nereiškia, kad neturime jausti ir reikšti neapykantos, bet ji turi būti pamatuota, argumentuota ir pagrįsta. Reali kritika turi save pateisinti. Anonimiškumas neturi būti priemonė asmeniniam kerštui, resentimentui ir nepelnytiems įžeidinėjimams. Piktnaudžiaujant anonimiškumu, šis tampa patogia pozicija užpulti oponentą, o ne jo idėjas. Anonimiškumas turi tik nuplėšti veidą, o ne nurauti visą galvą.
§ 21. Nors anonimiškumas tampa tam tikru atsakomybės ir rizikos nusimetimu (nes nėra kam atsakyti už žodžius), vis dėlto jis kaip tik gali padėti surizikuoti imtis realios kritikos. Kuo kritika rizikingesnė, tuo ji mažiau minkšta, bedantė ir iškastruota. Čia anonimiškumas vėl neišvengia paradoksų: anonimiškumas yra ir baimė būti atpažintam, ir drąsa prabilti atvirai. Neretai tik „apsimetinėjimas“ gali pasiūlyti nuoširdumą.
§ 22. Kuo slaptesnis anonimiškumas, tuo atviresnė kritika. Pažymėtina, kad dažniausiai drąsiausi kritikai būna autsaideriai: žmonės ne iš tos srities ir ne iš to lauko, kurio produktus jie kritikuoja. Ši distancija yra gyvybiškai svarbi kritikai: kuo mažiau „susitepęs“ esi, tuo „švaresnę“ kritiką gali pateikti. Kita vertus, tai sumažina būtinąjį rizikos veiksnį. Galbūt efektyviausia kritika gimsta iš ekstremumų: arba nerizikuoji visiškai niekuo, arba rizikuoji absoliučiai viskuo. Bet koks „aukso viduriukas“ verčia leistis į kompromisus, luošinančius kritiką.
§ 23. Rizikuojančią ir (beveik) bebaimę kritiką čia vadiname realia kritika. Reali kritika reikalauja nebijoti kažką prarasti ir paaukoti. Reali – anoniminė – kritika reikalauja paaukoti įprastą savęs reprezentaciją. Reali kritika turi būti nuasmeninta ir kuo šaltesnė. Tai nereiškia, kad turime atsisakyti emocijų, tačiau jomis labai lengva manipuliuoti ir šantažuoti. Šitaip kritiką dažnai praskiedžia piktinimasis, skundimasis, gedėjimas, moralizavimas ir kaltinimas. Reali kritika neieško kaltų: ji savirefleksyviai pripažįsta, kad yra dalis problemos – dalis to, kas kritikuojama. Kritika neturi implikuoti, kad kritikuojantysis yra „kitoje pusėje“ nei kritikuojamasis. Kritika jau yra „išsipurvinimas“ tuo, kas kritikuojama. Todėl reali kritika visuomet būna dalinai nukreipta ir į save pačią. Reali kritika visad yra ir savikritika.
§ 24. Reali kritika neieško aukštesnio taško, iš kurio galėtų žvelgti: reali kritika visad skverbiasi gilyn. Reali kritika turi būti skrodimas. Reali kritika neturi veikti kaip tikslas savaime ir tuščia provokacija. Kritika dėl pačios kritikos yra aklavietė. Realios kritikos rizika neturi būti apsvaigusi nuo azarto. Reali kritika – tai kritika, kuri turi pasekmes. Tai kritika, kuri ne tik „konstruktyvi“, bet ir savaip destruktyvi. Reali kritika turi būti rašoma krauju – savo ir kitų.
§ 25. Šiandien reali – efektyvi – kultūros kritika įmanoma tik kaip anoniminė. Paslėptis sutampa su atvertimi. Tik tada, kai nusigrandysi veidą ir žengsi į anonimiškumo tamsą, suvoksi, kad tai buvo vienintelė šviesos galimybė.
