Senovės Egiptas ir popkultūra
Kas bendro tarp Beyoncé ir Nefertitės? To paties klausia ir Egipto valdžia, pasipiktinusi šiemet Leideno nacionaliniame archeologijos muziejuje surengta paroda pavadinimu „Kemet (juodoji žemė): Egiptas hiphopo, džiazo, soulo ir fanko muzikos ritmais“ ir uždraudusi olandų archeologams tęsti kasinėjimus, atliekamus nuo 1975 m. Sacharos dykumoje. Minėtos parodos tikslas – atskleisti senovės Egipto kultūros įtaką afrikietiškos kilmės muzikantams, todėl daugiau nei tris tūkstančius metų skaičiuojantys objektai eksponuojami kartu su reperio Nas albumo viršeliu, kuriame dainininkas pavaizduotas su faraono Tutanchamono laidojimo kostiumu. O šalia Egipto karalienės Nefertitės biusto galima pamatyti šiandieninės popmuzikos karalienės Beyoncé nuotrauką, kurioje dainininkė persirengusi Nefertitės kostiumu. Parodoje galima taip pat peržiūrėti klipus ar paklausyti muzikos, pavyzdžiui, kompozitoriaus ir pianisto Sun Ra, kurio vardas yra aiški nuoroda į senovės Egipto saulės dievą Ra.
Įdomūs sprendimai bandant atskleisti tūkstantmečius skaičiuojančios kultūros įtaką XX a. muzikos pasauliui, tačiau šiandieninio Egipto valdžia parodą traktavo kaip įžeidimą, teigdama, kad paroda yra „kultūrinis pasisavinimas“ ir kad joje falsifikuojama istorija. Šalies valdžia pabrėžia, kad faraonai buvo baltos odos, todėl paroda neatitinka istorinės realybės. Šių diskusijų kontekste reikėtų minėti ir šių metų pavasarį pasirodžiusį dokumentinį serialą „Karalienė Kleopatra“ (rež. Tina Gharavi), kuriame Egipto karalienės vaidmenį atliko mulatė aktorė Adele James. Nors kai kurie istorikai neatmeta galimybės, kad Kleopatra galėjo būti tamsesnės odos negu visi kiti iš Makedonijos kilusios Ptolemajų dinastijos nariai, Egipto turizmo ir paveldo ministerijos nuomone, diskusijoms vietos nėra: Kleopatra buvo baltos odos. Istorikams šiandien žinoma, kad dvidešimt penktoji faraonų dinastija buvo kilusi iš Nubijos, todėl jų odos spalva buvo tamsi, bet ar odos spalva turėtų tapti nesutarimų šaltiniu?
Leideno nacionalinio archeologijos muziejaus kuratoriai nieko neišrado: jie tiesiog šalia Beyoncé, kuri 2018 m. Koučelos festivalyje pasirodė persirengusi Nefertite, nuotraukos pastatė originalų Egipto karalienės biustą. Pati dainininkė noriai renkasi istorinę potekstę turintį įvaizdį, o įdomiausia tai, kad tokie sprendimai popmuzikos industrijoje nėra nauji: senovės Egiptas vaizduojamas Michaelo Jacksono dainos „Remember the Time“ klipe, kuriame karalienę Nefertitę įkūnijo afrikietiškos kilmės modelis Iman, o faraoną – aktorius Eddie Murphy. Pastaraisiais metais karalienė Kleopatra tapo afrocentrizmo ikona, išreiškiančia juodaodžių artisčių norą save identifikuoti su didinga Egipto praeitimi, taip parodant Afrikos kultūros svarbą pasaulio istorijoje. Tokios populiarios atlikėjos kaip Rihanna ar Nicki Minaj naudoja senovės Egipto dekorą, pačios pasirodydamos Egipto karalienės įvaizdžiu. Tačiau ne tik juodaodės dainininkės renkasi Kleopatros įvaizdį pasirodymams ar vaizdo klipams, baltaodės nėra išimtis: galime paminėti Katy Perry vaizdo klipe „Dark Horse“, kuriame Kleopatra tampa galios ir nepaklusnumo simboliu.
Senovės Egiptas ne vienintelė senovės civilizacija, naudojama bandant sugriauti tam tikrus odos spalvos stereotipus: 2013 m. išleisto albumo viršelyje dainininkė Rihanna įkūnijo senovės graikų mitinę būtybę gorgonę su gyvačių plaukais. Medūza, viena iš trijų gorgonių, kurios žvilgsnis galėjo paversti akmeniu, yra tapusi dailininkų įkvėpimo šaltiniu nuo Renesanso laikų, tačiau minėta dainininkės nuotrauka sukėlė nemažai diskusijų, kurios tik patvirtina, kad baltos senovės Graikijos mitas vis dar gyvuoja (žr. Vilma Losytė, „Mitas apie baltą senovės Graikiją“, Šiaurės Atėnai, 2020.V.8).
Nusistovėjusius stereotipus Vakarų pasaulio mene bando laužyti menininkas Awolas Erizku, kuris klasikinius meno kūrinius interpretuoja šiandieninės visuomenės kontekste. Gerai žinomas pavyzdys – XVII a. Nyderlandų dailininko Jano Vermeerio paveikslo interpretacija: A. Erizku modeliu pasirinko juodaodę merginą ir kūriniui suteikė pavadinimą „Mergaitė su bambuko auskaru“. Tiesa, istorikai taip pat kartais bando griauti stereotipus, pateikdami istorinius faktus, kuriuos ne visi nori girdėti. Britų istorikė Mary Beard socialiniuose tinkluose pasisakė prieš kritiką, nukreiptą prieš 2017 m. pasirodžiusį animacinį filmą, kuriame aukšto rango romėnų laikų Britanijos provincijos valdytojas buvo pavaizduotas juodos odos spalvos. Istorikė priminė didelę to laikotarpio etninę įvairovę, minėdama iš dabartinio Alžyro teritorijos atvykusį Britanijos provincijos valdytoją, tačiau tokie faktai sukėlė tik dar didesnį pasipiktinimą socialiniuose tinkluose. Kritikai teigė, kad istorikė neva nori perrašyti istoriją, o tokie animaciniai filmai yra kairiosios politinės krypties atstovų noras parodyti, kad jau romėnų laikotarpiu į Didžiąją Britaniją masiškai vyko imigrantai.
Diskusijos dėl odos spalvos antikinėse civilizacijose nėra naujos: dar praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Cornellio universiteto profesorius Martinas Bernalis išleido knygą „Juoda Atėnė“, kurioje bandė įrodyti senovės Egipto įtaką graikų kalbai ir kultūrai. Nors knyga sulaukė nemažai kritikos, autorius nepabūgo ir išleido dar tris tomus ta pačia tema, bandydamas įrodyti savo teoriją. To meto JAV spaudoje buvo klausiama, ar Kleopatra buvo juodaodė, – keista, kad po trisdešimties metų ir vėl užduodame tuos pačius klausimus.
