Ruduo atėjo

 

Simonas Bernotas. Pasakų parkas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 85 p.

„Nebetikiu pasaka / pasauliu tikiu“ – Radauską perfrazuojantis knygos moto. Viršeliui tikriausiai neatsitiktinai pasirinktas Jono Jurciko tapybos darbas. Po acid „Reivo“ – vėl gan nuodingos spalvos. Mirtis, savo ir bendraamžių mirtingumo pajautimas – svarbiausia knygos tema. Originaliausi manifestiniai eilėraščiai, be lyrinio subjekto: „Užsidaro simbolistų darželiai – nebežydės piktybės gėlės“ (p. 82). Tokie yra: „Etimologija“ (p. 13), „Pasirinkite savo supergalią:“ (p. 15), „Didysis sezono išpardavimas“ (p. 82).

 

Justina Žvirblytė. Mikrosfera. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 84 p.

Gamtamokslių rakursas: pasaulis kaip chemijos, fizikos, biologijos ir astronomijos darinys. Įsijungia visai kita vaizduotė, pvz.: „kasdien milžiniškas dujų kamuolys / kaitina orą ir todėl nusiperki šortus / ir nusibalnoji kelius į šimto / milijonų metų senumo akmenį“ (p. 76). Įdomu, kad abu su Simonu Bernotu vartoja tą patį vaizdinį. Žvirblytė: „turi vieną dantį ir akį / ne akį o lęšį iškreipiantį vaizdą / holografinę plėvę / kaip ant juodųjų skylių / ir dantį / alui atsidaryti“ (p. 27). Bernotas: „Dantimis atkimšti alaus butelį“ (p. 15).

 

Marija Čepaitytė, Polina Kucenko. Vilniaus Vištytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 34 p.

„Maršrutinė“ knyga vaikams, kuri kviečia sekti tam tikru Vilniaus senamiesčio žemėlapiu. Išryškinami retesni Vilniaus objektai, pvz., pano Totorių g., namas su senele ir seneliu Pilies g., nykštukai Vilniaus g. Ir, žinoma, tie, kuriuos bene visi žino – Užupio angelas, Katedros aikštės „Stebuklo“ plytelė, Literatų gatvė ir kt. Iš jų pinamas siužetas, atkreipiant dėmesį į architektūrines miesto detales.

 

Alice Munro. Brangus gyvenime. Apsakymai. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. V.: Alma littera, 2014. 308 p.

Tik dabar perskaičiau Munro: taip rašant reikia aprėpti didelę panoramą, stebėti daug žmonių, fiksuoti detales. Nesugebėčiau. Bet įtraukiu ją į savo prozos rašytojų galeriją – greta Margareth Atwood, Patricios Duncker, Annie Ernaux, Bernardine Evariste, Hannah’os Kent, Ottesos Moshfegh, Marinos Stepnovos, Olgos Tokarczuk. Taupiai išreikšti psichologizmai ir autorę tikrai jaudinanti moters ir vyro santykių opozicija.

 

Annie Ernaux. Sustingusi moteris. Du romanai. Iš prancūzų k. vertė Vilhelmina Vitkauskienė.

V.: Žaltvykslė, 1994. 240 p.

Patinka kaip tik tokie leidimai: beveik trisdešimtmetis ligi Nobelio. Kompiuteriai Lietuvoje ką tik atsirado, maketavimas juokingas (trumpi brūkšniai). Parašyta gerai, įmanoma skaityti „apgaunant“ vertimą, t. y. perverčiant galvoje. Aišku, už ką Nobelis. Bet: aplinkinių lūkesčių neatitinkanti paauglė anų dienų Prancūzijoje jau tolokai nuo to, ką laikau mane jaudinančia literatūra.

 

Kate DiCamillo. Jei ne Vinis Diksis. Iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė. V.: Alma littera, 2004. 128 p.

Nuostabi knyga vaikams, įtraukianti ir alkoholizmo temą. Su tėčiu pastoriumi augančios veikėjos mama ją paliko trejų, nes geria. Atsikėlusi į naują vietą, ji neturi draugų, bet greitai prisijaukina benamį šunį ir susipažįsta su ne itin tipiniais suaugusiaisiais – sena bibliotekininke, buvusiu kaliniu, gerti metusia alkoholike. Bendraamžiai iš pradžių atrodo atšiaurūs, bet išaiškėja, kad ir jie turi savų širdgėlų. Santykis su gyvūnais veda ir išveda iš vienatvės, gėlos, melancholijos. Vaiko atvirumas pasauliui sklidinas šviesos, bet pasakojama be jokio dramatizmo, priešingai – su švelniu humoru.

 

Nancy Farmer. Skorpiono rūmai. Romanas. Iš anglų k. vertė Julija Lapienytė. V.: Alma littera, 2006. 416 p.

Vėl distopija, kurios centre – vaikas klonas. Juo bjaurisi „tikrieji“ žmonės, nes klonams, kaip įprasta daugelyje šiuo metu madingų distopijų, sužalojamos smegenys ir jie paverčiami darbininkais mankurtais. Bet šis vaikas ypatingas – klonuotas iš milijardieriaus Patrono, todėl jo smegenų nelietė. Jau kelinta Newbery medalininkė, kurioje gausu ispaniškų intarpų ir Lotynų Amerikos atšvaitų JAV kultūroje. Šioje vaizduojamas ir nelegalus Meksikos sienos kirtimas norint susikurti geresnį gyvenimą JAV. Ir vėl – veikėja alkoholikė, jau kelintoje knygoje vaikams iš eilės! Pradedu tikėti, kad tai madinga. Naivokas religinis rakursas: nors ateities visuomenėje klesti klonų vergystė, dvasininkai neigia jų sielos galimybę. Paauglės, kad taptų „tikromis damomis“, siunčiamos į vienuolyną – labai jau retro pažiūra, kaip ir internatai berniukams. Dvasingumui sustiprinti pasitelkiamas šv. Pranciškaus rakursas, naivus meksikietiškas pamaldumas ir prietaringumas, gyvūnų teisės. Idealūs vaizdiniai ekranizacijoms ir rinkodarai, bet net paauglystėje nemėgau fantastinių knygų – norėjosi ko nors labiau apčiuopiamo.

 

Vince Vawter. Laikraščių berniukas. Autobiografinė apysaka. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus.

V.: Nieko rimto, 2016. 208 p.

Taip pat paliesta alkoholizmo tema (išraiškingas ir nebanalus moters alkoholikės portretas), bet ji ne esminė: pagrindinis veikėjas turi kalbos sutrikimą, mikčioja. Jautriai atskleidžiamas jo stebėjimo rakursas ir kalbos suvokimas. Simpatiški ir kiti personažai – išmintingas ir dėmesingas jūreivis filosofas, temperamentinga auklė, vagišius valkata. 1959-ieji, juodųjų segregaciją JAV keičia integracija, bet juodieji vis dar važiuoja autobuso gale ir mokosi atskirose mokyklose. Duktė skaitydama negalėjo atsistebėti, kaip XX a. dar galėjo taip būti.

 

Scott O’Dell. Mėlynųjų delfinų sala. Apysaka. Iš anglų k. vertė Auksė Mardosaitė. V.: Lietus, 1998. 128 p.

Dukra iškart pasakė, kad ši knyga yra Gary Paulseno „Brajano kirvio“ atitikmuo. Keista, jai ji labai patiko (aš jau nebesitikiu, kad šiuolaikiniams vaikams patiktų gamtos aprašai, bet – pasirodo). XIX a. Amerikos čiabuviai baigiami kolonizuoti. Dvylikametė našlaitė lieka viena visoje saloje: įstabiai feministinis pasakojimas. Ji yra girdėjusi, kad ginklai moters rankose sulūžta, – beveik tuo tiki, bet vis vien juos gaminasi, kad išgyventų. Intuityviai prisijaukina laukinį šunį.

 

Ursula K. Le Guin. Atuano kapai. Romanas. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. V.: Alma littera, 2016. 198 p.

Kiek klišių… Pradedi skaityti ir iš karto atstumia fantazija apie kai kurių žmonių išskirtinumą. Religinis sinkretizmas, surenkant tik romantiškus religijos bruožus. Išrenkama mergaitė (kaip koks Buda), kuri rengiama būti kapų šventike. Paskui kažkaip įsijauti, romantika įtikina, netgi susižavi mitologijos ir hormonų audrų jungtimi. Požemį su labirintu imi suvokti metaforiškai, kaip demonų buveinę, nuo kurios reikia simboliškai atsiskirti.