Prieš šimtą metų…

 

Šiemet buvo paminėtas Klaipėdos krašto prijungimo, kurį tiksliau būtų vadinti Klaipėdos krašto užėmimu, prie Lietuvos šimto metų jubiliejus. Įvyko keletas konferencijų ir proginiai minėjimai Klaipėdos krašte, surengtos parodos, sukurtas Edmundo Jakilaičio prodiusuotas atkuriamosios dokumentikos filmas „Pūga prie Mėmelio“ (rež. Andrius Lygnugaris) ir Rimo Bružo dokumentinis ciklas apie Klaipėdos kraštą, pasirodė Sauliaus Šaltenio grožinė knyga ir Klaipėdos universiteto istorikų parengtas dokumentų rinkinys, prie buvusios prefektūros Klaipėdoje įvyko teatralizuotas prancūzų įgulos šturmas, Klaipėdos senosiose kapinėse iškilmingai perlaidoti iš Čikagos kapinių atgabenti šio žygio vado Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikai. Galima konstatuoti, kad Klaipėdos krašto „atvadavimo“ jubiliejus sulaukė nemenko visuomenės dėmesio. Tačiau šiais metais vertėtų paminėti ir dar porą įvykių, kurie prieš šimtą metų turėjo, drįsčiau pasakyti, lemiamą reikšmę visos Europos raidai, jubiliejų (Jubiläumitis, anot istoriko Marko Demantowsky, tyrinėjančio Europos jubiliejų istorijas). Bet apie viską iš eilės.

 

Klaipėdos krašte

 

1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas (prieškario diplomatas Petras Klimas jį vadino „Coup de théâtre“), 1923 metų vasario 16 dienos Ambasadorių konferencijos nutarimas perleisti šią teritoriją Lietuvai ir 1924 metais priimta Klaipėdos krašto konvencija buvo lemiantys politiniai ir teisiniai veiksniai, kurie įtvirtino Lietuvos suverenumą Klaipėdos krašte ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvių suorganizuotas žygis į Klaipėdos kraštą tapo tuo esminiu ir svarbiausiu įvykiu, be kurio Klaipėdos kraštas nebūtų atitekęs Lietuvai. Galima diskutuoti dėl žygio legalumo, tačiau, anot prieškario tarptautinės teisės specialistų, kai įprastinė teisė neveikia, galima realizuoti valingą aktą, neturintį aiškaus teisinio apibrėžimo. Kai tokia ypatinga situacija pasibaigia, galima vertinti šį įvykį iš įvairių pozicijų, tačiau lieka arba jį įsprausti į teisės normas, arba remiantis naujomis praktinėmis pasekmėmis sukurti naują teisinį modelį. Šiandieninių brutalių karų fone šios mintys skamba kaip stipriojo galios pateisinimas, tačiau tais laikais toks veikimas buvo norma. Matyt, ir dabar.

 

Pradžioje buvo Versalis

 

1919 metų birželio 28 dieną Versalio taikos konferencijos sprendimu Europos šiaurės rytuose atsirado naujas administracinis vienetas – nuo Vokietijos buvo atskirtos penkių Rytų Prūsijos apskričių dalys. Taip pirmą kartą istorijoje atsirado Klaipėdos kraštas, kurį vokiečiai vadino Memelland. Kai 1920 metų sausio 20 dieną po ilgų ir skausmingų debatų Reichstage buvo ratifikuota Versalio taikos sutartis, vokiečių kariai paliko Klaipėdą, o į naująjį administracinį geografinį darinį, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo priklausomybės, vasario pabaigoje įžengė 21-ojo prancūzų pėsčiųjų šaulių bataliono kariai. Kas gi laukė šio krašto? Galbūt didžios Europos valstybės, pavargusios nuo konfliktų Rytų Europoje, buvo linkusios jį perduoti kaip premiją „tiems nykštukams“ – lietuviams, kurie savo ruožtu turėjo sugyventi bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Versalio sutartimi buvo numatytas navigacijos režimas Nemuno upe nuo Gardino, o lietuviams, vykstant kariniams susirėmimams su lenkais, tokios idėjos nebetiko.

Pagal kitus Ambasadorių konferencijos planus Klaipėdos kraštas turėjo virsti Laisvuoju kraštu, Freistaat Memelland, tačiau lietuviai ir su tokiu planu sutikti neketino. 1922 metų pradžioje Lietuvos atstovas Klaipėdoje kunigas ir rašytojas Jonas Žilius pirmasis iškėlė mintį užimti Klaipėdą Lietuvos šaulių sąjungos pajėgomis. Iš Lietuvos Vyriausybės Jonas Žilius gavo finansinę paramą lietuviškai propagandai Klaipėdos krašte skleisti. Turėjo dar praeiti kiek laiko, kol 1922 metų rudenį slaptame Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, jau gavęs preliminarų Berlyno pritarimą, pasiūlė Generaliniam štabui parengti sukilimo planą ir parinkti sukilimo vadą. Kaip emigracijoje rašytuose atsiminimuose prisiminė Ernestas Galvanauskas, buvo nutarta „suorganizuoti vadinamąjį Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą prieš vokišką Direktoriją ir jos ramstį Petisné, užimti Klaipėdos kraštą ir ginčo objektą paimti į Lietuvos vyriausybės rankas“. 1922 metų lapkričio 16 dieną Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos prezidiumo posėdyje lietuvininkas Erdmonas Simonaitis išdėstė poziciją, kuri sutapo su Ernesto Galvanausko nuomone: „Sukilimas yra būtinas, nes kitaip Klaipėdos krašto neteksime. Bet patys klaipėdiečiai nesukils. To turi imtis Šaulių sąjunga. Iš klaipėdiečių reikėtų sudaryti sukilėlių vyriausybę, o sukilimui vadovauti ir duoti kovotojus turi Didžiosios Lietuvos lietuviai.“

 

Karinis žygis

 

Nors Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas viename Ministrų kabineto posėdyje pareiškė, kad Klaipėdą jis užimtų per 24 valandas, toks tiesmukas kelias niekaip netiko, nes didžiosios valstybės nesunkiai galėjo jėga susigrąžinti status quo. Nors kai kurie kariškiai prieštaravo ir nenorėjo tapti žygio vadais, galutinis sprendimas užimti Klaipėdos kraštą lietuvių „sukilėlių“ pajėgomis buvo priimtas 1923 metų pradžioje. Tais metais nuo sausio 2 iki 6 dienos Kaune posėdžiavę Ernestas Galvanauskas, Jonas Polovinskas, Jonas Žilius ir Erdmonas Simonaitis aptarė paskutinius pasiruošimo karinei operacijai reikalus. Klaipėdos operaciją turėjo vykdyti Lietuvoje suformuota ypatingosios paskirties rinktinė, kuriai vadovauti, neatsiradus norinčiųjų iš Lietuvos karininkų tarpo, pasisiūlė pats Polovinskas, pasivadinęs Budriu. Ši mažlietuviška pavardė jam prigijo visam gyvenimui. Buvo sudarytas sukilimo štabas iš lietuvių karininkų. Jono Budrio pavaduotoju tapo Šaulių sąjungos vadas kapitonas Pranas Klimaitis, oficialiai išvykęs „tarnybos reikalais į provinciją“, štabo viršininku – Generalinio štabo karininkas Juozas Tomkus. Kadangi „sukilėlių“ pavardės, kaip ir Jono Budrio, turėjo būti panašios į vietos gyventojų, Tomkus tapo Oksu, jo padėjėjas kapitonas Šarauskas – Juozapaičiu, kapitonas Kynas – Bleiviu ir panašiai.

 

Nors Klaipėdos krašto užėmimas buvo atliktas manu militari – Lietuvos kariškių, šaulių ir savanorių kovotojų iš Lietuvos pastangomis, be tam tikros politinės valios pareiškimo iš krašto lietuvininkų – Martyno Jankaus, Jono Vanagaičio, Erdmono Simonaičio ir kitų – pusės nebūtų buvusi įmanoma šio žygio legitimacija. 1923 metų sausio 7 dieną iš Kauno Klaipėdos link pajudėjo 1 079 asmenų grupė, pavadinta ypatingosios paskirties rinktine, susidedanti iš 8-ojo ir 11-ojo pėstininkų pulkų kariškių, Karo mokyklos ir Karo milicijos mokyklos kariūnų, Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Panevėžio būrių šaulių ir apie 300 savanorių iš Didžiosios Lietuvos. Sukilimo dalyvis Jurgis Straukas vėliau prisiminė, jog „sausio 7 d. buvome surašyti į Klaipėdos krašto pirmą savanorių pulką, o vakare, temstant, susidėjome kulkosvaidžius ir šovinių dėžes į gurguolių vežimus ir slapta per Panemunės tiltą, pro Šančius nužygiavome Žaliojo kalno link, kur mūsų laukė traukinio ešelonas, paruoštas išvykimui. Viską susikrovus, nuvykome į Kaišiadoris, kur gavome civilinius rūbus, kariškus palikdami traukinyje. Toliau vykome Šiaulių link…“

„Traukiniai yra pilni neginkluotų, civiliškai apsirengusių stiprių jaunuolių, važiuojančių Klaipėdos kryptimi“, – Vokietijos užsienio reikalų ministeriją informavo slapti šaltiniai iš Lietuvos. Ginklai sukilėliams buvo išdalinti Klaipėdos krašto prieigose, kariška apranga ir kiti asmeniniai daiktai, galėję byloti apie jų kilmę iš Didžiosios Lietuvos, palikti Kretingos ir Tauragės stotyse.

Klaipėdos operacijoje paprastai išskiriamos pagrindinės politinės asmenybės, tačiau, kaip dažnai atsitinka, įvykių sūkuryje pamirštami mažieji istorijos herojai, paprasti kovotojai iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Iš Didžiosios Lietuvos kautis dėl Klaipėdos savanoriais ėjo vyrai, uostę parako, ir jaunuoliai, Kauno studentai ir gimnazistai, miestelių amatininkai ir žemės gavę ūkininkai, šauliai-partizanai nuo Varėnos ir pasienio ruožo su lenkais. Aštuoniolikos, devyniolikos, dvidešimties metų… Niekas jų varu nevarė į vokiška dvasia alsuojantį uostamiestį. Savanoriu sukilime dalyvavo bohemiškas Kauno žurnalistas Alfonsas Braziulis (vėliau jis tapo Eltos žinių redaktoriumi), devyniolikmetis teisės studentas Vytautas Bulota (1934 metais Kaune jis tapo tardytoju pronacistinių Klaipėdos krašto organizacijų teismo byloje). Būsimasis Kauno universiteto profesorius Viktoras Ruokis, kariavęs fronte Rusijos imperijos kariuomenėje, eiti Klaipėdos vaduoti suorganizavo 23 moksleivius iš Dotnuvos žemės ūkio mokyklos, kurioje dėstė.

Klaipėdos žygio metu aviacijos karininkas Steponas Darius parodė išskirtinę valią palaikydamas ryšius tarp lietuvių pajėgų Šilutėje ir Klaipėdos prieigose. Atrodo, jį būtų galima vadinti tobulu XX amžiaus lietuviu – karys, patriotas, grįžęs iš Amerikos padėti jaunai šaliai, lakūnas, sportininkas, į Lietuvą atnešęs boksą, krepšinį, beisbolą. Buvo ir Amerikos lietuvių parama sukilimui organizuoti – rinktos lėšos žygiui į Klaipėdą, karinei operacijai Amerikos bendrovė davė du automobilius.

Sukilimo metu žuvo dvylika lietuvių kovotojų – aštuoni kariškiai ir keturi šauliai, kurių jauniausiam buvo suėję vos šešiolika metų. Dar vienas sukilimo dalyvis – Andrius Martus-Martusevičius, taip pat grįžęs iš Amerikos, persišaldęs mirė šaltą sausio 19 dieną. Jis ir dar du sukilėliai buvo palaidoti Klaipėdos senosiose kapinėse. Dalis žuvusių kariškių traukiniu iš Klaipėdos slapta buvo išgabenti ir palaidoti Kėdainių kapinėse, kitų palaidojimo vietos dar lieka nežinomos.

Sausio žygiui pasibaigus, buvo suformuota Jono Polovinsko-Budrio vadovaujama Klaipėdos krašto armija, sudaryta iš vietos savanorių ir Lietuvos šaulių, pasilikusių krašte po sukilimo, o 1923 metų vasario 16 dieną Ambasadorių konferencija, remdamasi Versalio sutartimi, atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir perdavė jas Lietuvai. Po dviejų dienų 21-asis prancūzų pėsčiųjų šaulių batalionas, Ambasadorių konferencijos ypatingoji komisija ir buvęs komisaras Gabrielis Jeanas Petisné karo laivu paliko Klaipėdą. Prancūzų laikai pasibaigė. Klaipėdos įvykių metu palei Klaipėdos krašto sieną su atskiru batalionu budėjęs karininkas Petras Tarasenka, būsimas garsus archeologas, su Lietuvos kariuomenės daliniais vasario 20 dieną įžengė į Klaipėdą ir taip aprašė šią dieną dienoraštyje: „11 valandą rinktinė pradėjo žygiuoti į Klaipėdą ant Turgaus aikštės, prie miesto teatro. 12 valandą susirikiavus kariuomenei, 2 baterijai saliutuojant, orkestrui griežiant Tautos himną buvo pakelta ant Prefektūros valstybinė Lietuvos vėliava, tuo pat laiku iškeliama vėliava ir ant kareivinių. […] 20 valandą karininkai dalyvauja iškilmingoje vakarienėje, kuri surengta „Ryto“ viešbučio salėje, kur buvo susirinkę kaip sukilimo vadai, taip ir daug veikėjų Klaipėdos krašto. Ilgai tęsiasi kalbos, be perstogės skambėjo „Valio!“ šviesiai ateičiai Klaipėdos ir Lietuvai.“

 

 

Versalis ir Rūras

 

Bet prieš žygį į Klaipėdos kraštą dar buvo Versalio taikos sutartis, kurią dauguma vokiečių vadino niekaip kitaip kaip kapituliaciniu Diktat ir už kurios stovėjo Prancūzija. Pagal ją Vokietija buvo priversta atsisakyti Elzaso ir Lotaringijos kraštų, kuriuos Vokietija gavo kaip karo grobį po 1870–1871 metų karo, Aukštutinės Silezijos, Poznanės ir vakarų Prūsijos dalies bei Klaipėdos krašto, Dancigas tapo laisvuoju miestu, Epeno-Malmedi rajonas buvo perduotas Belgijai, dėl kai kurių kitų sričių numatyta rengti plebiscitus, į kairįjį Reino kraštą buvo įvesta okupacinė kariuomenė, Vokietijos armija sumažinta iki 100 000 kareivių, likviduotas Generalinis štabas, atimti sunkieji ginklai ir laivynas. Sutartis dar reikalavo nubausti „karo nusikaltėlius“, įskaitant ir buvusį imperatorių, kuris pasitraukė į Olandiją, bei prisiimti „atsakomybę už visus praradimus ir netektis“, kuriuos patyrė valstybės sąjungininkės. Pasak istoriko Peterio Gay’aus, „kiti ketveri metai – tai smurto šalies viduje ir tarptautinės izoliacijos laikotarpis. Vokietijos nelaimei, šie veiksmai vienas kitą sąlygojo ir sunkino“ (Peter Gay, Weimaro kultūra. Autsaiderių Vokietija, 1918–1933, iš anglų kalbos vertė Valdas Papievis, Vilnius: Amžius, 1994, p. 164).

1921 metais sąjungininkai pareiškė, kad dalį reparacijų (8 milijardus aukso markių) sumokėjusi Vokietija vėluoja, ir nustatė sumokėti bendrą 132 milijardų aukso markių sumą. Vokietija, spausdindama popierines markes ir pardavinėdama jas rinkoje už užsienio valiutą, sumokėjo dar milijardą markių auksu, bet dėl aukso trūkumo, nutrūkusių mokėjimų ir kapitalo augimo kilo infliacija. 1921 metų pabaigoje už dolerį buvo galima gauti 160 markių, nors metų pradžioje ši proporcija sudarė vos 1:45. 1923 metų pavasarį toks santykis jau atrodė tarsi iš pasakų šalies.

Ir čia mes vėl sugrįžtame į katastrofiškus Europai, kaip paaiškės vėliau, 1923 metus. 1922 metų pabaigoje vokiečiai laiku nesumokėjo sutartų reparacijų, o prancūzai manė, kad vokiečiai tyčia sabotuoja priimtų įsipareigojimų vykdymą. Tuo pat metu, kai perrengtos lietuvių kariškių ir šaulių dalys įžengė į Klaipėdos kraštą, uniformuotos prancūzų ir belgų pajėgos žengė į Rūro anglių baseiną. Jie užėmė šachtas ir pramonės įmones siekdami atsiimti reparacijas žaliavomis ir produkcija. Toks yra tradicinis naratyvas, bet egzistuoja ir kitas, pagal kurį Prancūzija stengėsi pašalinti Vokietiją kaip didžiąją valstybę iš Europos politinio žemėlapio sugrąžindama status quo iki Prūsijos–Prancūzijos karo ar net iki 1866 metų, kai Prūsija pradėjo triumfo žygį Europoje.

Prasidėjus Rūro okupacijai Vokietijos vyriausybė ragino gyventojus imtis pasyvios pasipriešinimo pozicijos ir mokėjo angliakasiams ir plieno lydytojams, kad šie nedirbtų. Įžengę prancūzų kareiviai plėšikavo, būta kruvinų susirėmimų ir vokiečių policijos karininkų žmonų išprievartavimo atvejų, įkaitų ėmimų stengiantis sustabdyti vokiečių pasipriešinimo judėjimą. Gamyba Vokietijoje sustojo, prekių sumažėjo, algos krito, augo nedarbas, o infliacija 1923 metų pavasarį jau tapo nebevaldoma. „Dieve brangus! – atsidūsėja Georgas. – Kur dingo gražiosios ramiosios 1922 metų dienos? Per tuos metus doleris pabrango tiktai nuo dviejų šimtų penkiasdešimt markių iki dešimties tūkstančių. Jau nekalbant apie dvidešimt pirmuosius – kažkokie nususę trys šimtai procentų“ (Erichas Marija Remarkas, Juodasis obeliskas, iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa, Vilnius: Vaga, 1984, p. 9). Reikia pasakyti, kad Prancūzija nepasiekė savo tikslų – pajamos už anglis vos atlygino okupacinės kariuomenės išlaidas, o siekiamo politinio spaudimo efekto nebuvo.

Kaip rašė Stefanas Zweigas, norint su visomis smulkmenomis aprašyti infliaciją Vokietijoje tuo metu prireiktų ištisos knygos, o ji žmonėms atrodytų tarsi pasaka. Tuomet „tramvajaus bilietas kainavo milijonus, krovininiai vežimai gabeno popierinius pinigus iš Reichsbanko į bankus, o po dviejų savaičių nutekamajame vamzdyje mėtėsi šimto tūkstančių vertės banknotai: juos niekinamai numetė elgeta. Batraištis kainavo daugiau negu pirma batas, ne, daugiau negu prabangi krautuvė su dviem tūkstančiais porų batų, išdaužto lango įstiklinimas kainavo daugiau negu anksčiau visas namas, knyga – brangiau negu pirma spaustuvė su visomis mašinomis. Už šimtą dolerių galėjai pirkti eilėmis šešiaaukščius namus Kurfiurstendamo gatvėje. Perskaičiavus fabrikai kainavo ne daugiau negu anksčiau karutis. Paaugliai, radę uoste paliktą dėžę muilo, visą mėnesį trankėsi automobiliu ir gyveno kaip kunigaikščiai – kiekvieną dieną parduodami po gabalėlį, o jų tėvai, kadaise turtingi žmonės, slankiojo kaip elgetos“ (Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 340).

Lietuvos teisininkas Mykolas Römeris 1923 metų vasaros pabaigoje keliaudamas per Vokietiją į Prancūziją ir Šveicariją už kelionę iš Karaliaučiaus į Bazelį laivu ir traukiniu (jis suskaičiavo preciziškai – 1 953 kilometrai) sumokėjo 1 milijoną 174 tūkstančius markių arba 3 litus 35 centus pagal tuometinį dolerio kursą („Nežinau, ar pas mus už tokią sumą įmanoma ir 30 km nuvažiuoti“), o už dviejose kaimyninėse geležinkelio stotyse valgytas dvi dideles pieniškas dešreles sumokėjo skirtingai: Bėbroje – 150 tūkstančių už vieną, o Viurcburge – 80 tūkstančių už dvi. O Berlyno, kurio restoranuose šampanas kainavo tiek kiek karo invalido dviejų mėnesių pensija, gatvėmis sliūkindavo varguolių minios, prieš kuriuos „Kauno vargetos atrodo tarsi magnatai, taukuose besivartančios spurgos“; „Tarp jų yra daug karo invalidų, aklų, atsliūkinančių kartu su šunimis kaulyti maisto – šunys yra jų vedliai. Kariai vilki senomis karinėmis uniformomis. Netrūksta ir moterų, kurios, rodos, tuoj tuoj nualps, nes iš paskutiniųjų laikosi ant kojų. Yra ir senų žmonių, kurių veido bruožai išduoda, kad jie inteligentai, tačiau jau negali dirbti. Neįstengia išsilaikyti iš santaupų, todėl gatvėse pardavinėja degtukus, o iš tiesų prisidengę tokia prekyba elgetauja arba tiesiog abejingai laukia, kol kas nors jų pasigailės. Kadaise, dar mano vaikystės laikais, badas kamavo Indiją. Iliustruotuose leidiniuose buvo spausdinamos alkanų indų nuotraukos. Šiandien tas pačias nuotraukas būtų galima perspausdinti apie badaujantį Berlyną. Vokietijos varguolių vaizdas yra nė kiek ne mažiau baisus nei minėtųjų XIX amžiaus indų“ (Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1923 m. balandžio 11-oji – 1924 m. kovo 21-oji, iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019, p. 229–230).

 

Alaus pučas

 

1923 metų spalį Vokietijos vyriausybė, spaudžiama šalies pramonininkų, nustojo leisti bevertes markes, įvedė griežtą ekonominę tvarką bei naują markę, padengtą visu Vokietijos turtu, – Rentenmark. Ekonominė padėtis stabilizavosi, bet politinė įtampa stiprėjo: Reichstage vyko įnirtingi ginčai tarp partijų, gatvėse – susirėmimai tarp nacionalsocialistų ir komunistų. 1923 metų rudenį Adolfo Hitlerio partija turėjo 55 000 narių ir buvo geriausiai organizuota jėga gatvėse. Lapkričio 8 dienos pavakarę Adolfas Hitleris patraukė į Miuncheno Bürgerbräukeller aludę, joje iš pistoleto iššovęs į lubas paskelbė apie nacionalsocialistinės revoliucijos pradžią, Vokietijos ir Bavarijos vyriausybės nušalinimą, o save įvardino laikinosios vyriausybės vadovu. Kitą dieną su keletu tūkstančių bendražygių, tarp kurių buvo Ernstas Röhmas, Rudolfas Hessas, Hermannas Göringas ir Pirmojo pasaulinio karo didvyris Erichas Ludendorffas, jis patraukė link Miuncheno centro. Minia šūviais buvo išsklaidyta Bavarijos policijos – šešiolika pučistų nukauti, žuvo keturi policininkai. Hitleris ir kiti „kovos draugai“ pasigirdus šūviams krito ant žemės ir tik vienintelis Ludendorffas ėjo pirmyn ir buvo areštuotas. Hitleris skubiai paliko bendražygius ir pasislėpė savo bičiulio Ernsto Hanfstaenglio šeimos namuose. Vėliau jis paskleis gandą, kad stengėsi išgelbėti bejėgį vaiką iš pavojingos ugnies linijos.

Miuncheno pučas, labiau žinomas Alaus pučo pavadinimu, žlugo. Hitleris buvo nuteistas ir pasodintas į Landsbergo prie Lecho kalėjimą. Netekusi savo vado ir organizatoriaus, nacionalsocialistų partija suskilo į menkas grupeles. Atrodė, kad judėjimas užgeso, nebeliko smogikų būrių ir niekas nebegalvojo apie Hitlerį kaip apie politiką, turintį realią jėgą ir įtaką. 1923 metų pabaigoje ekonominė padėtis Vokietijoje stabilizavosi. Prancūzija pasitraukė iš Rūro ir sutiko, kad amerikiečių bankininkas Charlesas G. Dawesas taptų arbitru sprendžiant reparacijų sumažinimo klausimus, ir Veimaro respublikoje prasidėjo vadinamasis „auksinis Veimaro respublikos dešimtmetis“.

Išdavos

 

Po aštuonių mėnesių, praleistų kalėjime, 1924 metų gruodžio 20 dieną būsimasis fiureris išėjo iš kalėjimo, kuriame parašė knygą „Mein Kampf“ ir joje suformulavo būsimo veikimo idėjas, ir apsigyveno Miunchene, Thomo Manno kaimynystėje. Vėliau jis pats pripažins, kad lapkričio pralaimėjimas galbūt buvo didžiausia jo gyvenimo sėkmė. Teismo procesas suteikė jam Vokietijos kankinio šlovę ir pritraukė vokiečių simpatijas. 1925 metų vasario 27 dieną kalbėdamas savo rėmėjams toje pačioje Miuncheno Bürgerbräukeller aludės salėje jis akcentavo: „Kovok su ta šėtoniška jėga, kuri įstūmė Vokietiją į skurdo pragarą, kovok su marksizmu, bet visų pirma kovok su dvasiniais šio pasaulinio maro nešėjais žydais. Šioje kovoje gali būti tik dvi išeitys: arba priešai žengs per mūsų lavonus, arba mes žengsime per juos.“

1935 metais Miunchene buvusio parko vietoje buvo įkurta Ehrentempel (Garbės šventykla) – memorialas kritusiems Alaus pučo metu. Netoli nacistų partijos būstinės ir Führerbau (fiurerio namo) aikštėje buvo dešimtys tūkstančių granito plokščių, plevėsavo maždaug keturiasdešimtiems metrų vėliavos su svastikomis, Garbės šventykla buvo paremta geltono kalkakmenio kolonomis, o kiekvienoje šventyklos pusėje buvo po aštuonis bronzinius sarkofagus, kuriuose buvo palaidotos pučo aukos.

1923 metų vasarą Mykolas Römeris Vokietiją apibūdino kaip pragarišką vietą, kurioje prie visų ekonominių nepriteklių ir bado prisideda dar ir „tautinė savimyla, neapykanta viskam, kas svetima, meilė sau ne dėl kokių nors kilnių siekių ar gėrio, o iš keršto ir noro sutrypti pasaulį. O vokiečiai bus tokios būsenos, kol Europa su Prancūzija sąmoningai stums Vokietiją į pražūtį, tol nebus ramybės Europoje ir tol vokiškoji votis grės gangrenuoti. Vokietijoje gali gimti įvairios revoliucijos, visokie pavojingi, visa naikinantys pasaulio nuodai. Pavojinga ir baisu, kas vyksta Vokietijoje. Visur tvyro blogos nuotaikos, o geroms nėra vietos.“ Ir dar pridėjo – „jeigu kada nors ir įvyks vokiečių kerštas, ko gero, jis bus labai baisus“ (Mykolas Römeris, Dienoraštis, p. 175–176, 230).

Iš hiperinfliacijos ir 1923 metų krizės Vokietijoje Thomas Mannas vėliau padarė tikslias išvadas: „Nuo vokiečių infliacijos beprotybės tiesus kelias veda į Trečiosios imperijos beprotybę. Vokiečiai regėjo, kaip jų piniginis vienetas pučiasi iki milijono, bilijono ir trilijono, o galiausi subliūkšta. Lygiai taip pat jie vėliau regėjo savo valstybę pučiantis iki visų vokiečių imperijos, iki gyvybinės erdvės, iki Europos tvarkos, iki pasaulinio viešpatavimo – ir išvys ją dar subliūkštant. Turgaus moteriškė, už vieną kiaušinį lediniu balsu reikalavusi „šimto bilijonų“, anuomet prarado gebėjimą stebėtis; ir niekas nuo to laiko nebebuvo taip puiku ar žiauru, kad ji dar būtų įstengusi stebėtis. Tai per infliaciją vokiečiai prarado gebėjimą kliautis savimi pačiais, kaip individais, ir išmoko visko laukti iš „politikos“, iš „valstybės“, iš „likimo“. Jie įprato gyvenimą laikyti patrakėlišku nuotykiu, kurio baigtis priklauso ne nuo savo darbo, o nuo nežinomų piktų galybių. Milijonai apgautų darbininkų ir taupytojų anuomet iš esmės virto į „masę“, kuria paskui jau užsiėmė dr. Goebbelsas“ (Hermann Kurzke, Thomas Mannas: gyvenimas kaip meno kūrinys, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 426).

1938 metų lapkričio 9–10 dienomis per visą Vokietiją nusirito žydų pogromai ir turto naikinimas (Kristallnacht), sutapę su Alaus pučo data. Nuo lapkričio 1 dienos, spaudžiant Vokietijai, Lietuvos valdžia atšaukė karo padėtį Lietuvoje, kuri iš esmės buvo paskelbta dėl pronacistinių partijų aktyvumo Klaipėdos krašte. Tą dieną krašto, kuris jau slydo į Vokietijos glėbį, miestuose ir miesteliuose vyko didžiulės vokiečių organizacijų džiaugsmo manifestacijos, kuriose dar ne atvirai iš tribūnos, bet minioje jau skambėjo pavieniai šūkiai: „Heil Hitler!“, „Ein Reich, ein Volk, ein Führer!“

1939 metų kovo pabaigoje Vokietija po ultimatumo „susigrąžino“ Klaipėdos kraštą. 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo rezultatai buvo likviduoti.