Nejauka ir interpretacija

 

Mano atskaitos taškas domintis refleksyvia nejauka – Sigmundo Freudo 1919 metų straipsnis „Das Unheimliche“, kurį versdamas Antanas Gailius pasirinko terminą „nejauka“¹. Vertimas – tai sprendimas: lietuviškas terminas galėjo būti ir, pavyzdžiui, „nejaukumas“², bet dabartinėje lietuvių kalboje yra tokia tendencija mokslo sąvokas išreikšti trumpais daiktavardiniais žodžiais, kaip „vara“, „sauga“, „daugis“, „skirtis“. Dėl to „nejauka“ skamba abstrakčiau nei „nejaukumas“. Kad ir kaip būtų, drįstu teigti, kad lietuvių kultūroje ir kalboje nėra tokio nusistovėjusio ryšio tarp sąvokos ir termino, kokį išreiškia vokiškas Das Unheimliche. Ši estetinė nejauka yra lietuvių kalbai nauja turinio vertė: tai ne tas nejaukumas, kai plikas betonas atrodo nesmagus lyginant su mediena, kai atsidūrę tarp ne savo socialinės grupės narių jaučiamės neužtikrintai ar kai likę vieni miške sutrinkame ir imame baimintis. Nejauka yra savita europinės modernybės sąvoka.

Straipsnio įžangoje Freudas rašo, kad pats „seniai nėra patyręs ar pažinęs nieko, kas jam būtų padarę nejaukų įspūdį, todėl turi pirma dar susižadinti šį jausmą“³. Man tai svarbu kaip priminimas, kad nejauka turėtų būti išgyvenama. Kita vertus, nejauka lyg nėra eilinė emocija tarp daugelio kitų. Štai Markas Windsoras siūlo apibrėžti nejauką kaip „nerimastingą neužtikrintumą realumu, kurį sukelia kažkas, kas atrodo neįmanoma“⁴, taigi visų pirma kaip konceptualinės srities dalyką. O štai Janas Niklasas Howė siūlo traktuoti nejauką kaip estetinę emociją⁵ – šiuo atžvilgiu ji gal būtų panaši į, pavyzdžiui, estetines baimės ir gailesčio emocijas, kurias, Aristotelio požiūriu, sukelia vykusi tragedija (pats Aristotelis estetinės emocijos termino nevartoja).

Kad ir kaip būtų, man atrodo svarbu, kad nejauka suprantama ir kaip tiesiog išgyvenamas dalykas, ir kaip nuo betarpiškos sąveikos su pasauliu atitraukta estetinė patirtis, ir netgi kaip konceptualinio pobūdžio kognicijos įvykis. Mano supratimu, tai rodo, kad sąvoka tiršta ir įsipynusi įvairiuose kontekstuose, o tai galėtų likti nuošalyje traktuojant nejauką kaip grynai froidinę sąvoką. Taip pat svarbu, kad pats Freudas formulavo nejaukos sąvoką atskaitos tašku imdamas literatūrinę patirtį, visų pirma Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno kūrybą. Mano supratimu, dėl šios priežasties įdomiau traktuoti nejauką bent kiek istoriškai hermeneutiškai, kaip sykiu praktikuojamą, kultivuojamą ir reflektuojamą dalyką, kuris radosi tam tikru metu tam tikroje kultūrinėje situacijoje, o geriausias būdas ją dabar įsisavinti – tiksliniu akiračiu laikyti galimybę kultivuoti nejauką savo kultūrinėje situacijoje. Šiuo požiūriu Freudo straipsnio ir paties termino vertimas yra reikšmingas žingsnis, bet po jo turi eiti platesnio užmojo „vertimo“ pastanga, kuri sudarytų sąlygas išgyventi nejauką lietuvių kultūroje.

Taip žiūrint pravartu mėginti suprasti nejauką jos radimosi pirminiame ar bent atskaitiniame kontekste. Freudas, kaip minėjau, susidomi Das Unheimliche per Hoffmanną. Pasak Paolos Mayer, apskritai vokiečių romantizmas sukūrė tam tikrą grožinę ir filosofinę baimės estetiką, kuriai būdinga susieti baimę su konstruktyvia kognityvine funkcija ir siekti bet kokio teleologinio optimizmo (tikėjimo tikslinga žmonijos raida link teigiamo tikslo, daugmaž panglosizmo) subversijos⁶. Šis estetinis kryptingumas, nejaukos sužadinamas nestabilumas jau tada buvo suprantamas, reflektuojamas ir kritikuojamas, t. y. refleksija neprasidėjo nuo Freudo (ar Ernsto Jentscho, kuris apie nejauką rašė prieš Freudą). Toje romantinėje baimės estetikoje veikia įvairios sąvokos, ne vien „nejauka“; Das Unheimliche joje figūruoja, bet nėra kokios nors vienos dominuojančios sąvokos ar teorijos⁷. Galbūt galėtume traktuoti Freudo ir daugelio kitų suteiktą svarbą būtent nejaukos sąvokai ir išgyvenimui kaip atranką, mėginant naujomis episteminėmis ir kultūrinėmis sąlygomis kultivuoti ir reflektuoti šią romantizmo baimės estetiką jau kaip tradiciją.

Visa tai sakau galvodamas ypač apie tai, koks nejaukos išgyvenimas tirštas ir klaidus. Kartais iš komentarų ir aiškinimų galima susidaryti įspūdį, kad nejauka iš principo savaime suprantama ir aiški, tiesiog emocija, kurią pakanka įvardyti, kaip kasdienėse ar nekasdienėse situacijose įvardijame baimę, pyktį ar džiaugsmą. Regis, taip galvojo Freudas: bent jau jis tikrai nepasivargino pamėginti apibūdinti, kokia gi to nejaukos jausmo kokybė. Man neatrodo, kad nejaukos jausmą paprasta nustatyti ir tereikia įvardyti; kaip tik manau, kad emocinis neužtikrintumas yra nejaukos jausmo ypatybė; dėl to norint išgyventi nejauką ar kurti nejaukos efektus dažnai svarbūs tokie neartikuliuoti momentai kaip nuotaika, atmosfera, pojūtis, nuojauta. Čia norisi prisiminti puikiąją kraupiąją Edgaro Allano Poe „Ašerių namų žlugimo“ pradžią:

 

Visą šią rūškaną, tamsią ir tykią rudens dieną aš jojau vienui vienas neregėtai nykia vietove, virš kurios kabojo žemi, sunkūs debesys, ir, vakaro prieblandai atslenkant, pagaliau išvydau melancholišką Ašerių Namą. Nežinau kodėl, bet vos tik žvilgtelėjus į jį, nenumaldomas liūdesys suspaudė man širdį. Aš sakau nenumaldomas, nes šio jausmo nešvelnino nė tasai poetiškas ir todėl gana malonus įspūdis, kurį daro žmogui netgi patys rūsčiausi ir šiurpiausi gūdžios gamtos vaizdai. [...] Kodėl, – stabtelėjau susimąstęs, – kodėl jaučiuosi kaip nesavas žiūrėdamas į Ašerių Namą? Tai buvo paslaptis, kurios negalėjau atskleisti; veltui bandžiau įveikti ir miglotus vaizdinius, apnikusius mano protą. Gavau pasitenkinti mažai ką tepaaiškinančia išvada: nors, be abejo, tam tikri visai paprastų daiktų deriniai gamtoje gali veikti mus kaip tik šitaip, tačiau ištirti šią galią mūsų protas neįstengia. Galimas daiktas, – mąsčiau sau, – kad užtektų tik kažką perstatyti, sumainyti paveikslo detales, ir pasikeistų arba visai išnyktų jo gebėjimas kelti liūdesį. Tos minties skatinamas, aš pasukau į statų krantą virš juodo, niūraus tvenkinio, kuris lygus it veidrodis tvyrojo prie pat namų, ir pažvelgiau žemyn – bet tik dar labiau nukrėtė drebulys – į pilkas nendres, kraupius medžių kamienus, langus, tarsi užgesusias akis, atbulai suvirtusius į vandenį.⁸

 

Kalbant apie nejauką, čia reikšmingas tiesiogiai įvardytas paslaptingas „nesavumo“ išgyvenimas, pabrėžiant būtent jo paslaptingumą ir neprieinamumą protui „ištirti“, kas rodo emocijos refleksyvumą ir kognityviai destabilizuojantį poveikį. Pastraipos pabaigoje veidrodinis atspindys tvenkinio paviršiuje dar patvirtina išgyvenamą „nesavumą“: veidrodiniu atspindžiu „nesavumo“ išgyvenimas išsisuka nuo mėginimo jį sučiuopti tiesiog išjaučiant – „nesavumas“ čia yra ne tiesiogiai prieinamas svetimumo pasauliui jausmas, o paties keistumas sau.

Man atrodo, susiduriant su tokiu dinamišku neapibrėžtumu, bent kiek aiškesnį kontūrą nejaukai gali suteikti istoriška nuostata, kad tai kultūrinis užmojis ir moderni tradicija, kurioje dalyvaujame (jei dalyvaujame). Šiuo atžvilgiu įdomu ir svarbu, kad istoriškos prieigos tyrėja Mayer traktuoja nejauką kaip europinės modernybės reiškinį, kaip Apšvietos išdavą. Samprotaujama daugmaž taip: Apšvieta iškėlė siekį nustatyti racionalaus žmogiškojo supratimo ribas ir jomis vadovautis, taip pat socialiniu ir ideologiniu atžvilgiais iškėlė kaip pavyzdį fizinį ir matematinį mokslą ir jo pažangą. Romantinė literatūrinė-filosofinė nejauka yra lyg reakcija į tokį racionalizuoto individo ir racionalizuotos tvarkos ideologinį dominavimą. Reaguojama demonstruojant, kad negalima nustatyti aiškių ribų, kas skirta ir visiškai prieinama racionaliam žmogui, o kas jam kitoniška; kad, bandant nustatyti tokias ribas, iš tikrųjų vyksta susvetimėjimas su realybe. Tokį pasipriešinimą pasaulio racionalizavimui ir pažangos optimizmui Mayer sieja su romantizmu, bet pabrėžia, kad tarp Apšvietos ir romantizmo esama tęstinumo, kad nejauka yra ne tik romantinio polėkio pasipriešinimas pozityvizmo biurokratijai, bet ir romantinio praeities ilgesio susidūrimas su moderniomis („apšviestomis“) to ilgesio sąlygomis.

Kad būtų bent kiek aiškiau, kaip toks susidūrimas gali būti inscenizuojamas fikcijoje, paimkime pavyzdžiu Hoffmanno apysaką „Smėlio žmogus“ arba „Smėlinis“⁹. Kaip minėjau, šią apysaką analizuoja Freudas savo straipsnyje apie nejauką. Smėlinis yra europinės mitologijos veikėjas, kuris vienaip ar kitaip susijęs su miegu, sapnais ir smėliu akyse (tarkime, traiškanomis). Žinia, romantikams rūpėjo įvesti į literatūrinę apyvartą mitus, pasakas, legendas, o šie racionalistiniam žmogaus projektui būtų priimtini tiek, kiek juos galima apdoroti, suvaldyti, įveikti, integruoti į racionalizuoto pasaulio vaizdinį. Taip būna, pavyzdžiui, tose istorijose, kuriose kokios nors mistinės ar pasakiškos keistenybės galiausiai paaiškinamos sąmonės būklėmis, apgaulėmis, technologijomis ir panašiai.

Hoffmanno apysakoje yra štai kaip: protagonistas studentas Natanaelis supranta, kad Smėlinis yra pramanas, bet, kartą palytėtas vaizdinio, vis tiek negali atsižadėti tikėjimo tuo vaizdiniu, o tikėjimas čia nesiskiria nuo baimės:

 

Jau buvau gerokai paūgėjęs, kai supratau, jog su tuo smėlio žmogumi ir jo vaikais lizde, šviečiant pusmėnuliui, ne viskas gryna teisybė, kaip buvo sakiusi auklė; tačiau vis tiek smėlio žmogus liko man šiurpulingas vaiduoklis, ir klaikus siaubas persmelkdavo mane, kai išgirsdavau jį ne tik laiptais lipant, bet ir ryžtingai atplėšiant tėvo kambario duris ir įžengiant į vidų.¹⁰

 

Natanaelis sužino apie Smėlinį ir iš tarnaitės papasakoto mito, ir iš realių gyvenimo aplinkybių: jį motina vis pavaro miegoti, kai pas tėvą esą ateina Smėlinis. Paskui Natanaelis išsiaiškina, kad Smėlinio pavidalu pas tėvą vakarais ateina advokatas Kopelijus, kuris šiaip lankosi ir kitu laiku. Natanaelis sutapatina Smėlinį su tėvo bičiuliu Kopelijumi, o mes suprantame, kad tai jau nebe racionalu, kad baimė tapo pagrindu Natanaeliui suprasti pasaulį. Matome baimę veikiant ne kaip iracionalią būseną, o kaip neatsiejamą dalį kognicijos proceso, kuriuo šiuo atveju suprantama, kas yra kas pasaulyje:

 

Kai dabar išvydau šitą Kopelijų, mano siela pasibaisėjo, bet aš neabejojau, kad niekas kitas, o tik jis galįs būti smėlio žmogus: nebe ta baidyklė iš auklės pasakos, pabaisa, gabenanti, pusmėnuliui šviečiant, į lizdą pelėdžiukams lesinti vaikų akis, – ne! Tai baisus vaiduoklis, kuris visur, vos įkėlęs koją, atneša vargus, nelaimes, laikiną arba amžiną pražūtį.¹¹

 

Kai Smėlinis ir tėvo bičiulis Kopelijus nebesiskiria, realybė ir fantazija maišosi, mitas įsiveržia į realųjį pasaulį:

 

Mane čiupo už sprando Kopelijus. „Na, mažoji bestija! Mažoji bestija!“ – sumekeno jis, grieždamas dantimis, pakėlė mane nuo žemės ir sviedė į židinį, ir liepsna pradėjo svilinti plaukus: „Dabar turėsime akių… akių… porą puikių vaikiškų akių.“ Tuos žodžius kuždėdamas, Kopelijus rankomis išgriebė iš liepsnos raudonai įkaitusių grūdų saują ir jau norėjo berti man į akis. Tada tėvas maldaudamas pakėlė rankas ir sušuko: „Meistre! Meistre! Palik mano sūnui Natanaeliui akis, palik!“ Kopelijus šaižiai nusikvatojo ir atsakė: „Tiek to, tegu berniukas turi tas savo akis ir išlieja jam skirtą dalį ašarų pasaulyje, bet dabar vis tiek ištirsime rankų ir kojų mechanizmą.“ Ir sulig tais žodžiais čiupo mane taip stipriai, kad visi sąnariai subraškėjo, nusuko man rankas bei kojas, paskui pridėjo vienur, pridėjo kitur… „Hm, niekur netinka! Geriausia, kaip buvo! Senis išmanė savo darbą!“ Šitaip putojo ir švebeldžiavo Kopelijus; bet man viskas aplinkui aptemo ir pajuodo, staigus traukulys persmelkė visą kūną – aš nieko nebejaučiau.¹²

 

Regis, galėtume manyti, kad Natanaelis pamišo ir matė haliucinacijas. Bet neišeina, nes paskui apysakoje pasakojama trečiuoju asmeniu ir ne kartą nuduodama esant visokių sutapimų, veikėjų poelgių, atsitikimų, kurie negali kilti vien iš Natanaelio psichikos, bet kurie patvirtina jo vaikystėje išgyventą pražūtingo mito įsiveržimą realybėn. Pavyzdžiui, apysakos pabaigoje Natanaelis galutinai išprotėja ir pražūva iš rotušės bokšto pažiūrėjęs per numanomai fantastinę galią turintį kišeninį teleskopą, pirktą iš numanomo Kopelijaus antrininko Kopolos, ir numanomai pamatęs per jį Kopelijų, kuris dar ir pasakotojo patvirtinamas kaip paskutinis taškas Natanaelio gyvenimo istorijoje: „Kai Natanaelis gulėjo suknežinta galva ant grindinio, Kopelijus minios kamšatyje dingo.“

Cituotoje ištraukoje Natanaelio psichika atsijungia tuo momentu, kai nebeišeina atskirti racionalaus suvokimo nuo fantazijos, fizinio pasaulio nuo antgamtinių reiškinių ar mito. Man atrodo, tai gera iliustracija, kaip romantinis prielankumas mitui susiduria su modernia racionalizuota subjektyvybe: mitą galima sugrąžinti realybėn, bet nėra kaip tiesiog imti jį už gryną pinigą, nes atrodys kaip pabrėžtinai sufantazuotas fantastinis (arba gotikinis) pasakojimas; nėra ir kaip visai neimti jo už gryną pinigą, nes atrodys kaip protagonisto kliedesys. Tad protagonistas pastatomas į neįmanomą situaciją, kai turi išgyventi mitą kaip realų dalyką pasaulyje, kuriame psichiką prižiūri racionalumas. Psichika išsijungia – vadinasi, esama dalykų, kurių žmogiškas racionalumas nenušviečia, nesuvaldo ir neaprėpia. Bet susidūrimas neišvengiamas. Būtent susidūrimas racionalizuoto subjekto šerdyje atveria psichikos ir vaizduotės gelmę, kuri apysakoje pati yra reikšmingiausių, nors nenusakomų, įvykių vieta.

Freudas interpretavo Hoffmanno apysaką mėgindamas paaiškinti nejaukos išgyvenimo priežastis. Jis rašo, kad Natanaelio baimė netekti akių atitinka oidipinį kastracijos nerimą, kurį pagal jo psichikos raidos teoriją patiria vyriškosios lyties vaikai. Esu linkęs pritarti Mayer pastabai, kad Freudo straipsnis yra ne vien bandymas tyrinėti baimę, bet ir bandymas ją įveikti, nušviečiant ar suvaldant racionaliu protu. Mano supratimu, tai gerai matosi atsižvelgus, kaip Freudas aptaria psichikos reprezentavimą Hoffmanno apysakoje – jis to tiesiog neaptaria, t. y. visai neatsižvelgia, kad Natanaelis yra fikcinės istorijos charakteris, kuriuo kažkas vaizduojama, o ne tiesiog psichinis individas. Pati Freudo teorija vertinga tuo, kad sudaro sąlygas psichiką suprasti dinamiškai, bet analizuodamas apysaką Freudas visa, kas joje psichologiška, iškeldina išorėn, anapus fikcijos, tarsi fikcinio teksto psichologinė reikšmė galėtų rastis tik iš panašumo į realios psichikos raidą (kaip ją suprato Freudas). Tačiau Hoffmanno apysakoje psichika neatsiejama nuo fabulos, kurią sudaro ne vien psichiniai, bet ir fantastiniai įvykiai.

Man atrodo įdomu iškelti prielaidą, kad Hoffmanno apysakoje nejauki būtent fikcinė psichika ir vaizduotė, fabulai įsibėgėjus prasiveržianti už racionalaus supratimo ribų. Tai lyg ir labiau atitiktų Mayer rekonstruotą istoriškai adekvatų supratimą, pagal kurį nejauka yra dalis baimės estetikos ir pasipriešinimo racionalistiniam optimizmui. Kitaip sakant, griežtai užsimojus apibrėžti, kas žmogui prieinama pažinti racionalios subjektyvybės pagrindu, visokie neracionalumai ima lįsti laukan pačiame žmoguje. Iš principo tai ideologinė nejaukos apibrėžtis, suprantant ideologiją plačiai, kaip įsitikinimus, kurie artikuliuojami argumentais, pasakojimais, bet ir išgyvenami, jaučiami, juntami.

Pabaigoje noriu pamėginti panašia dvasia tarti žodį apie lietuvišką nejauką. Nežinau, ar tai kur nors jau daryta, bet jeigu daryta, tai turbūt nedaug, todėl atrodo verta bent pabandyti. Šiandien konkrečiai noriu pakalbėti apie vieną vaizdinį Vido Morkūno prozoje. Tas vaizdinys – tai žvilgsnis į mirtį pro skylutę kūne. Jis pateikiamas įžanginiame miniatiūriniame Morkūno knygos „Reportažas iš kiaušinio“ apsakyme:

 

Ar jau esu kada rašęs apie senelio mirtį?

Mano močiutei iš rankos maždaug ten, kur anais laikais visi turėjome skiepų žymę, vos vos išlindusi stirksojo vinis. Nei pati senelė, nei kas kitas neatminė, kas ir kada ją galėjo įkalti, kaip ji ten atsidūrė. Didelės bėdos nebuvo, tačiau drabužių rankoves ta vinis padraskydavo, o ir ranką vis pageldavo, ypač prieš orų permainas. Be to, oda aplink kyšančią galvutę kartais bjauriai pažaliuodavo. Sykį senelis nei iš šio, nei iš to paėmė apciūgas, žybt ir išrovė tą vinį. O išrovęs… na neatsispyrė žmogus pagundai… ėmė ir dirstelėjo pro žaste atsivėrusią skylutę. Ką jis ten pamatė, nežinia, bet sulig ta diena pradėjo nykti ir gesti. Vieną ketvirtadienį, pakilęs nuo pietų stalo, pasakė tik tiek: „Taip skaniai pavalgiau, einu atgulsiu.“ Ir atgulė.

Jeigu senelė nesušlavė su visokiais vielgaliais, skiedrom ir drožlėm, ta vinis turbūt taip ir mėtosi kur nors po varstotu.¹³

 

Senelis pažvelgęs pro skylutę močiutės rankoje pamatė nežinia ką ir numanomai užsikrėtė mirtimi. Mano supratimu, tai vaizdinys, kuriam būdingas kartu žvilgsnio neišsipildymas ir išsipildymas. Turiu omenyje, kad pasakojamoje istorijoje mirtis yra esama, materiali, suvokiama – senelis ją pamato, bet kartu ji negali būti pamatyta ir apibūdinta tiesiogiai nei savo – pasakotojo ir skaitytojo, nei kito – veikėjo senelio akimis. Mirtis pamatoma tik per nykstantį kitą, papasakojama tik kaip kito „nežinia“. Galėtume šį vaizdinį gretinti su Poe „Ašerių namų žlugimo“ pasakotojo išgyvenamu neaiškios kilmės „nesavumu“: Morkūno apsakyme senelio nykimas stebimas panašiai kaip Ašerių namų prieigų slogus vaizdas, o pasakojamas užsikrėtimas kūne slypinčia mirtimi žadina bent kiek – bent tiek, kiek paslaptinga mirtis, – paslaptingą „nesavumo“ išgyvenimą skaitytojui.

Man regis, kaip Hoffmannas „Smėlinyje“ supina realybę ir fantaziją, taip Morkūnas pina realybę ir simbolį (tai turbūt labiau atitinka lietuvių literatūros poetinės prozos tradiciją). Morkūno apsakyme yra realistinis sluoksnis, viskas vyksta daugmaž įprastomis aplinkybėmis, numanomai kaimo vietovėje. Kartu yra ir vyksta neįprastų dalykų, bet jie ne fantastiniai, nesukuria tokio efekto, kuriam kaip sąlygos reikėtų antgamtinės pasaulio tvarkos ar vaizduotinės (produktyvios vaizduotės pagrindu įgyvendinamos) realybės sąsajos su mitu. Morkūno apsakyme neįprastųjų dalykų neįprastumo prasmė labiau susijusi ne su naratyvinio pasaulio tvarka, o su autoriaus ir skaitytojo bendravimu per simbolinį supratimą.

Štai mums pasakojama, kad pasakotojo močiutė turėjo rankoje įkaltą vinį, senelis tą vinį ištraukė, dirstelėjo pro skylutę močiutės rankoje, nežinia ką ten pamatė, sunyko ir pasimirė. Viena vertus, priimame visa tai kaip realistinį įvykių pasakojimą. Kita vertus, vinis močiutės rankoje, žvilgsnis pro skylutę ir jo poveikis neišsitenka realistiniame pasakojime, tai spragos, kurioms užpildyti pasakojimas pabrėžtinai nesudaro sąlygų („ką jis ten pamatė, nežinia“), tik jos, kitaip nei Smėlinis, nekyla iš kokio nors mito. Užtat šitos spragos kreipia į autoriaus ir skaitytojo tarpusavio supratimą. Turiu omenyje, kad skaitydami numanome tą vinį turint kažkokią reikšmę, peržengiančią realistinio naratyvinio pasaulio ribas ir priklausančią nuo skaitytojo ryšio su autorine simboline vaizduote bent jau tiek, kiek būtent autorinė vaizduotė naratyviniame pasaulyje įtaisė tą vinį rankoje ar pro skylutę rankoje lyg užkratas išsprūstančią mirtį (prisiminkime, kad vinies esą būta toje rankos vietoje, kur būdavusi skiepų žymė).

Šitaip pinasi realybė ir simbolis, o simbolį čia veikiausiai reikėtų suprasti kiek įmanoma romantiškai. Pasak Nicholaso Halmi, „pagal Johanno Wolfgango Goethės kanoninę sąvokos formuluotę, simbolyje paskirybė reprezentuoja „universalybę ne kaip svają ar šešėlį, bet kaip gyvą momentinį apreiškimą to, kas nepamąstoma [lebendig‐augenblickliche Offenbarung des Unerforschlichen]“. Todėl „idėja amžinai ir be galo lieka veikianti ir neprieinama [wirksam und unerreichbar] vaizdinyje ir liktų neišreiškiama, net jei išreikštume ją visomis esamomis kalbomis [selbst in allen Sprachen ausgesprochen, doch unauspprechlich bliebe]“¹⁴. Manau, galėtume sakyti, kad pats apsakymo pasakojimas kartu realus ir simbolinis, t. y. senelis pro skylutę močiutės rankoje ir pamato simbolį, kaip nesuvokiamo ar nepamąstomo universalaus dalyko – mirties – paskirą apsireiškimą konkrečiame fikciniame pasaulyje. Toks simbolizuojantis pasakojimas kiek ironiškas tame pasaulyje realios senelio mirties atžvilgiu, bet ironija anaiptol nėra priešinga nejaukai ar mirčiai.

Jeigu šitas žvilgsnis pro skylutę kito kūne užsikrečiant mirtimi bent kiek sužadina būtent nejauką, tai laikantis aptartos ideologinės perspektyvos atrodo verta pagalvoti, kokios yra šitos nejaukos sąlygos mūsų kultūroje. Tarkime, kad toks interpretavimas – tai mėginimas bent kiek reflektuoti savo kultūrą pasinaudojant svarbia europinės modernybės sąvoka ir samprata. Taigi, norėčiau iškelti prielaidą, kad aptarto Morkūno apsakymo nejauka trikdo lietuvių literatūros ir kultūros tradicijai būdingą etnografinį užtikrintumą. Tas etnografinis užtikrintumas būtų lyg Apšvietos racionalistinio optimizmo atitikmuo provincialioje kultūroje. Etnografiniu užtikrintumu vadinu įsitikinimą, kad pasaulio ar bent moralinės-vertybinės visatos kontūras griežtai nustatytas, aiškus ir visokios problemos turi spręstis, visi iššūkiai turi būti mesti, visos fabulos turi rastis ir išsitekti to kontūro ribose. Dėl to, tarkime, nėra prasmės būti herojumi ir keliauti į pasaulio kraštą. Arba nėra prasmės leistis paveikiamam kitoniškumo. Arba nėra prasmės fantazuoti kitą pasaulį. Arba nėra prasmės išgyvenimu peržengti suprantamos realybės ribas. Ir taip toliau. Etnografinis užtikrintumas sutrinka, kai pasakojimo vedami dirstelime pro skylutę į kažką, kas pamačiusįjį padaro nebesavą šio gyvenamojo pasaulio tvermės tvarkai.

 

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą šių metų rugpjūtį tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose