Mirties septyngiesmė

 

Austrų poeto, vokiečiakalbio ekspresionizmo klasiko, „nyksmo ir mirties elegiko“, „tylos dainiaus“ Georgo Traklio (1887–1914) poetinis ciklas „Mirties septyngiesmė“ (Siebengesang des Todes) – iš 1915 m. išleisto rinkinio „Sapnuojantis Sebastijonas“ (Sebastian im Traum).

 

 

Rimtis ir tyla

Palaidojo piemenys saulę plikame miške.

Žvejys ištraukė

Ašutiniam tinkle mėnulį iš šąlančio tvenkinio.

 

Žydram krištole

Gyvena pabalęs žmogus, priglaudęs skruostą prie savo žvaigždžių;

Arba nuleidžia jis galvą, nugrimzdęs į purpuro miegą.

 

Bet stebintįjį vis dar jaudina juodas paukščių skrydis,

Žydrų gėlių šventumas,

Kas užmiršta, mena tyla artima, užgesusius angelus.

 

Vėl naktėja kakta mėnulio uolienoj;

Kaip nušvitęs jaunuolis

Apsireiškia sesuo rudeny ir juodam puvėsy.

Anifas*

Prisimenu: žuvėdros, sklendžiančios per vyriško sielvarto

Aptemusį dangų.

Tyliai gyveni rudenių uosių paunksnėj,

Paniręs į kalvos nuosaikią rimtį.

 

Vis eini pasroviui palei žalią upę,

Atslinkus vakarui,

Suskamba meilė; taikiai pasitinka tave tamsus žvėris.

 

Rausvas žmogus. Apsvaigusi nuo žydro oro,

Mirštantį lapą liečia kakta

Ir prisimena rimtą motinos veidą;

O, kaip viskas panyra į tamsą,

 

Rūstūs kambariai ir senieji protėvių

Rykai.

Tai suvirpina svetimšalio krūtinę.

O, jūs ženklai ir žvaigždės.

 

Didi yra gimusiųjų kaltė. Aiman, auksiniai lietūs

Mirties,

Kai siela sapnuoja žiedus vėsesnius.

 

Vis klykauja naktinis paukštis plikose šakose

Virš mėnesėtojo žingsnių;

Ledinis vėjas gaudžia palei kaimo mūrus.

Gimimas
 

Kalnynai: juoduma, tyluma ir sniegas.

Raudona iš miškų leidžias medžioklė.

O, samaniniai žvilgsniai žvėrių.

 

Motinos ramybė; po juodom eglėm

Atsigniaužia miegančios rankos,

Kai išnyra sudilęs šaltas mėnulis.

 

O, gimimas žmogaus. Lyg naktis čiurlena

Žydras vanduo tarp uolų;

Atsidusęs savo atvaizdą išvysta puolęs angelas,

 

Blyškus pavidalas pabunda kurčioje troboj.

Du mėnuliai,

Akmeninės senolės akys, sušvinta.

 

Aiman, gimdyvės šauksmai. Juodu sparnu

Berniuko smilkinį paliečia naktis,

Sniegas, lėtai krintantis iš purpurinio debesies.

 Žlugimas

5-oji redakcija

Karlui Borromäusui Heinrichui*

Virš balto tvenkinio

Nuskrido laukiniai paukščiai.

Vakare nuo mūsų žvaigždžių dvelkia ledinis vėjas.

 

Virš mūsų kapų

Palinksta suskilus nakties kakta.

Sidabrinėje valtyje sūpuojamės po ąžuolais.

 

Vis skamba ir skamba baltieji miesto mūrai.

Po erškėčių arkom,

O mano broli, mes, aklos rodyklės, šliaužiam vidurnakčio link.

 

Dvasios sutemos

2-oji redakcija

 

Tylomis pamiškėj pasitinka

Tamsus žvėris;

Ant kalvos nurimsta vakaris vėjas,

 

Nuščiūva strazdo rauda,

Ir švelnios rudenio fleitos

Nutyla melduos.

 

Ant juodo debesio

Plauki nuo aguonų apsvaigęs

Per naktinį tvenkinį,

 

Žvaigždėtą dangų.

Sesers mėnesėtas balsas vis aidi

Dvasios naktyje.

 

Vakarų giesmė

O sielos naktinis sparnų šlamesys:

Kadaise mes, piemenys, ėjom pro temstančius miškus,

Ir mus romiai sekė raudonas žvėris, žalia gėlė ir čiurlenantis

Šaltinis. O, senut senutėlis svirplio balsas,

Kraujas, žydintis prie aukuro akmens,

Vienišo paukščio klyksmas virš tvenkinio žalios tylos.

 

O, jūs kryžiaus žygiai ir žėrinčios kūno

Kankinystės, purpurinių vaisių krytis

Vakaro sode, kur kadais vaikštinėjo pamaldūs mokiniai,

Nūnai kariai, nubundantys iš žaizdų ir žvaigždėtų sapnų.

O, švelnioji nakties rugiagėlių puokšte.

 

O, jūs tylos auksarudeniai laikai,

Kai mes, taikūs vienuoliai, spaudėm vyną iš purpuro kekių;

Ir aplinkui spindėjo kalvos ir miškai.

O, jūs medžioklės ir pilys; vakarė rimtis,

Kai žmogus kambarėly audė teisuolio mintis,

Grūmės nebylioj maldoj dėl Dievo gyvosios galvos.

 

O, karčioji pražūties valanda,

Kai akmeninį veidą mes regim juodam vandeny.

Bet švytėdami atsiveria mylimųjų sidabriniai vokai:

Viena vienatinė lytis. Nuo rožinių pagalvių kyla smilkalai

Ir saldi prisikėlusių giesmė.

 

Atsimainymas

Kai vakaras ateina,

Žydras veidas tave apleidžia švelniai,

Tamarinde pragysta paukštelis.

 

Romus vienuolis

Suneria numirusias rankas.

Baltas angelas užklumpa Mariją.

 

Lyg naktinis vainikas

Iš našlaičių, javų ir purpuro kekių

Žvelgiančiojo metai.

 

Prie tavo kojų

Atsiveria numirėlių kapai,

Kai paremi kaktą sidabriniais delnais.

 

Tykiai rymo

Tau prie lūpų rudeninis mėnuo,

Nuo aguonų apsvaigus tamsioji giesmė.

 

Žydra gėlė

Švelniai skamba tarp nugeltusių uolų.

 

Fenas

Aklas skundas vėjyje, mėnesėtos žiemos dienos,

Vaikystė, žingsniai tyliai nuaidi palei juodą gyvatvorę,

Pratisi vakariniai varpai.

Tyliai atšliaužia baltoji naktis,

 

Purpuriniais sapnais paversdama akmenuoto gyvenimo

Skausmą ir negandą,

Kad niekad erškėčio spyglys neapleistų yrančio kūno.

 

Giliai pro miegus atsidūsta baugščioji siela,

 

Giliai atsidūsta vėjas aplaužytuos medžiuos,

Sopulingas motinos pavidalas

Svyruoja po šio tylinčio liūdesio

 

Vienišą girią; naktys,

Sklidinos ašarų, ugnies angelų.

Sidabru sudūžta į pliką mūrą vaiko skeletas.

 

Keleivis

2-oji redakcija

 

Visad glaudžias prie kalvos balta naktis,

Kur dulsvasidabrė tuopa dunkso,

Kur žvaigždės ir akmenys.

 

Virš sraunaus upelio gaubiasi sapnu pėsčiųjų tiltas,

Numiręs veidas seka vaiką,

Mėnulio pjautuvas rausvoj prarajoj,

 

Garbinantys piemenys tolumoj. Tarp senų uolų

Rupūžės žvelgia krištolinėm akim,

Pabunda žydintis vėjas, lyg paukščio riksmas apmirėlio balsas

Ir žingsniai tykiai sužaliuoja miške.

 

Tai primena medį ir žvėrį. Lėtos samanų pakopos;

Ir mėnuo

Spindėdamas skęsta liūdnuos vandenuos.

 

Anas sugrįžta atgal ir keliauja žalia pakrante,

Supasi juodoj gondoloj per suirusį miestą.

Karlas Krausas*

Baltas tiesos vyriausiasis žynys,

Krištolinis balsas, sklidinas dievo ledinio alsavimo,

Rūstaujantis magas,

Kuriam po liepsnojančia mantija žlega kario žydrieji šarvai.

 

Nutilusiems

O, didmiesčio beprotybė, kai vakare

Prie juodo mūro stirkso suluošinti medžiai,

Pro sidabro kaukę žvelgia blogio dvasia:

Šviesa su magneto rykšte nuveja akmeninę naktį.

O, savy susitelkęs vakarių varpų skambesys.

 

Kekšė, lediniam šiurpe gimdanti negyvą vaikelį.

Dievo rūstybė įniršusi plaka apsėstojo kaktą,

Purpuro maras, badas, kurs persmelkia žalias akis.

O, tas atgrasus aukso juokas.

 

Bet tyliai kraujuoja tamsioj oloj nebylėjanti žmonija,

Kala iš kietų metalų išganytojo galvą.

 

Mirties septyngiesmė

Žydras temsta pavasaris; po siurbiančiais medžiais

Klajoja tamsus pavidalas vakare ir pražūty,

Klausydamas strazdo skundo švelnaus.

Tylomis pasirodo naktis, kraujuojantis žvėris,

Kuris lėtai sukniumba ties kalva.

 

Siūruoja drėgnam ore žydinti obels šaka,

Sidabru sušvitus išsileidžia pynė,

Pranykdama iš naktinių akių; krintančios žvaigždės;

Švelni vaikystės giesmė.

 

Vis labiau išnyrantis miegantysis leidžias nuo juodo miško,

Ir šnara žydra versmė dugne,

Kad anas vėl pakeltų blyškius vokus

Virš savo snieginio veido;

 

Ir išginė mėnuo raudoną žvėrį

Iš olos;

Ir mirė atodūsiuos tamsios moterų raudos.

 

Nušvitęs pakėlė rankas link savo žvaigždės

Baltasis prašalaitis;

Tylutėliai apleidžia mirusysis suirusį namą.

 

O, sudūlėjęs žmogaus pavidalas: nukaltas iš šalto metalo,

Nakties ir nulinkusių miškų siaubo,

Ir svilinančios žvėries dykros;

Sielos bevėjė tyla.

 

Juoda valtim plaukė anas pasroviui mirguliuojančiom upėm,

Sklidinom purpurinių žvaigždžių, ir taikiai

Lenkės sužaliavusios šakos virš jo,

Aguona iš sidabrinių debesų.

 

Žiemos naktis

Pasnigo. Po vidurnakčio apsvaigęs nuo purpurinio vyno apleidi tamsią žmonių bendriją, raudoną jų židinio liepsną. O, niauruma!

Juodas šaltis. Žemė kieta, kartumu dvelkia oras. Tavo žvaigždės susitelkia į pikta lemiančius žvaigždynus.

Suakmenėjančiais žingsniais tu žengi palei geležinkelio pylimą, apvalainom akim, tarsi kareivis, šturmuojantis juodą apkasą. Avanti!*

Kartus sniegas ir mėnuo!

Raudonas vilkas, kurį smaugia angelas. Tavo kojos skimbčioja žengiant lyg žydras ledas ir šypsena, liūdesio ir puikybės pilna, akmeniu pavertė tavo veidą, o kakta išblykšta nuo šalčio goslumo;

arba ji lenkias tylomis virš miegančio sargo, susmukusios savo medinėj lūšnelėj.

Šaltis ir dūmai. Balti žvaigždžių marškiniai degina tavo atsparius pečius, o Dievo grifai maitoja tavo metalinę širdį.

O, akmenine kalva. Užmirštas tyliai sutirpsta šaltas kūnas sidabriniam sniege.

Juodas esti sapnas. Ausis ilgai seka žvaigždžių takus leduose.

Bundant kaime gaudė varpai. Pro rytų vartus sidabrėdama žengė rožinė diena.

 

 

Vertė Lanis Breilis