Ką primena rinkimų rezultatai Lenkijoje
Neseniai pasibaigę Seimo rinkimai Lenkijoje sulaukė nemažai dėmesio Lietuvoje. Dešinioji valdančiųjų partija „Teisė ir teisingumas“ gavo daugiausia balsų. Visgi galima teigti, kad rinkimus partija pralaimėjo, nes susivienijusios centro dešiniosios ir kairiosios partijos turės daugiau balsų Seime ir galės sudaryti koaliciją. Tam sutrukdyti gali „Teisės ir teisingumo“ partijai lojalus prezidentas Andrzejus Duda ir šalies teismų sistemą užpildę teisėjai. Tačiau jei jie nebandys kišti pagalių į ratus, susivienijusi opozicija išstums Jarosławo Kaczyńskio vadovaujamą partiją iš valdžios ir taip užbaigs aštuonerius metus trukusį konservatyvių dešiniųjų dominavimą Lenkijos politikoje. Ne veltui Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Nekrošius viename interviu spaudai teigė, kad lenkai rinkosi, kur gyventi – klerikalinėje pusiau diktatūroje ar demokratijoje.
Kaip stipriai Kaczyńskio partija buvo užvaldžiusi valstybę, iliustruoja žymaus Lenkijos valstybinio transliuotojo TVP žurnalisto Marcino Wolskio ištara, kad valdant partijai „Teisė ir teisingumas“ valstybinė televizija kūrė „blogesnę propagandą [nei komunizmo laikais] septintajame dešimtmetyje“. Jo nuomone, tai prisidėjo prie to, kad valdančioji partija per rinkimus prarado daugumą parlamente.
Po rinkimų pasirodė informacija, kad Lenkijos valdančiuosius konsultavo ideologinio bendražygio Viktoro Orbáno politiniai konsultantai iš Vengrijos. Jie „Teisės ir teisingumo“ politikams patarė remtis Vengrijoje sėkmingai išbandyta rinkimų strategija – akcentuoti migrantų klausimą, rinkimų dieną surengti manipuliatyvius referendumus bei aktyviai pulti ir demonizuoti opozicijos lyderį Donaldą Tuską. Vengrijoje valdantieji sugebėjo mobilizuoti savo rinkėjus pagrindiniu baubu paversdami vengrų kilmės verslininką ir filantropą George’ą Sorosą. Tačiau šie patarimai akivaizdžiai nepasiteisino ir sąjungininkų netekusi neliberali pusiau autoritarinė Vengrija Europos Sąjungoje liks dar labiau izoliuota.
Lietuvos informacinėje erdvėje šie istoriniai rinkimai kaimyninėje šalyje buvo nušviečiami įvairiais rakursais. Tačiau vienas įdomesnių – „ką lenkų rinkimai žada mums Lietuvoje“.
Tarp mūsų žurnalistų, rodos, jau įsigalėjo taisyklė apie Lenkijos vidaus politiką teirautis Lietuvos lenkų kilmės politologų iš Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų. Geras šių politologų Lenkijos informacinės erdvės ir politinės virtuvės išmanymas leido žurnalistams pateikti rimtesnių įžvalgų apie rinkimus ir jų baigtį. Lietuvoje klausta, kaip klostysis dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Jie Lenkijos premjeru anksčiau buvus Donaldui Tuskui, o šalies užsienio reikalus kuravus ministrui Radosławui Sikorskiui nebuvo tokie geri. Sikorskis netgi yra minėjęs, kad kol nebus išspręstos tam tikros Lietuvos lenkų problemos, jis nekelsiąs kojos į Lietuvą. Tad paradoksalu, kad dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai atšilo valdant nacionalistinei „Teisės ir teisingumo“ partijai, pasižymėjusiai griežtesne pozicija Waldemaro Tomaszewskio vadovaujamos Lietuvos lenkų politinės partijos atžvilgiu. Visgi, anot minėtų apžvalgininkų, dvišaliai santykiai turėtų išlikti geri ir prie Lenkijos vairo stojus naujai opozicinių jėgų sudarytai vyriausybei.
Taip pat buvo aptarinėjamos tolesnės ekonominių santykių perspektyvos, pasikeitus valdžiai kaimyninėje šalyje. Politikos apžvalgininkai ir ekonomistai pažymėjo, kad ir čia pokyčių neturėtų būti. Nepamiršta liko ir paprastam žmogui svarbiausia apsipirkimų Suvalkų „Biedronkoje“ tema. Ekonomistai nuramino, kad po rinkimų pabrangęs zlotas sūduvių ir dzūkų ketinimams pigiai apsipirkti lenkuose neigiamos įtakos neturės.
Tačiau prieš mąstant apie tai, kaip keisis dvišaliai santykiai ir ką gero pokyčiai Lenkijos valdžioje duos mums, Lietuvai būtų pravartu paskirti savo ambasadorių Varšuvoje. Tai, kad mes jau kuris laikas to nesugebame padaryti, veikiausiai liudija prastą Užsienio reikalų ministerijos darbą.
Tačiau gal yra dar kas nors, ko galime pasimokyti iš rinkimų Lenkijoje?
Neseniai Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (Eurofound) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Europos kaimiškų vietovių gyventojai jaučiasi ignoruojami savo institucijų ir vyriausybių, nes pastaraisiais metais padidėjo aprūpinimo ir gyvenimo sąlygų skirtumai kaimo ir miesto vietovėse. 2022 m. „Eurostato“ duomenys rodo, kad kaimo vietovėse skurdo ar socialinės atskirties rizika ES yra didesnė nei miestuose ir priemiesčiuose. Ataskaitos rengėjai pažymi, jog mažiau pasiturinčių regionų gyventojai gali būti linkę manyti, kad jų ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam identitetui gresia pavojus. Įvairių rūšių nelygybė gali pakirsti pasitikėjimą vyriausybėmis ir pačia ES, o tai savo ruožtu gali vesti prie socialinių neramumų. „Tai gali paskatinti populizmo augimą ir paskatinti rinkėjus rinktis autoritarinius lyderius“, – pažymima ataskaitoje.
Kodėl tai svarbu tiek Lenkijos rinkimų kontekste, tiek kalbant apie Lietuvą? Įvairių politikos apžvalgininkų teigimu, „Teisės ir teisingumo“ elektoratą daugiausia sudaro vargingiau gyvenantys, religingi, vyresnio amžiaus kaimo vietovių ir mažų miestelių gyventojai. Opoziciją daugiausia palaiko jauni ir vidutinio amžiaus didžiųjų miestų gyventojai. Šiuose rinkimuose opozicijai padėjo didelis jaunų rinkėjų aktyvumas. Tačiau nusivylę ir pikti Lenkijos kaimo vietovių gyventojai niekur nedingo. Jie liko ir opozicijai: jei ši norės sutaikyti poliarizuotą šalį, reikės atkreipti dėmesį į šios visuomenės dalies problemas.
Lietuvoje, kaip teigia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, remdamasis Valstybės duomenų agentūros eksperimentinės statistikos duomenimis, kas penktas gyvena arti skurdo ribos. Tokia padėtis šalyje stabiliai bloga išlieka jau dvidešimt metų. Savo „Teisę ir teisingumą“ jau buvome išsirinkę. Ramūnas Karbauskis netgi bandė valdyti Kaczyńskio stiliumi, t. y. pats neužimdamas jokio reikšmingo posto diriguoti visiems nuo galinės sėdynės. Kol socialinė ir ekonominė atskirtis, turinti aiškią geografinę kaimo ir miesto (Vilniaus) dimensiją, netaps pagrindiniu valdžios skausmu, tol nuolatos gyvensime Kaczyńskio ar Orbáno tipo grėsmės akivaizdoje.
Atskirčiai mažinti reikia didesnio šalies biudžeto ir gyvulių ūkio šalies mokestinėje sistemoje sutvarkymo. Nauji mokesčiai yra neišvengiami. Tačiau jie turi būti socialiai teisingi. Jei sugebėjome apmokestinti (laikinu mokesčiu) bankus ir gautus mokesčius nukreipti gynybos finansavimui, kodėl negalime panašiai lėšų rasti kitoms sritims finansuoti, plėsti, o ne optimizuoti viešąjį sektorių. Jokia demokratijos sėkmė svetimoje šalyje mūsų nesušildys, jei patys nesiimsime sau padėti.
Vilties dėl demokratijos išlikimo teikia ne tik esami Lenkijos rinkimų rezultatai. Įkvepiančiai nuteikia mokytojų streikas ir visuomenės palaikymas jam. Šį rugsėjį Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad kas antras suaugęs Lietuvos gyventojas pasitiki profesinėmis sąjungomis. Demokratija yra sunkiai įmanoma be darbo ar darbininkų judėjimo. Neatsitiktinai „Teisės ir teisingumo“ partijos šaknys siekia „Solidarumo“ judėjimą, kurio narys buvo Kaczyńskis. Jis ir jo partija – pavyzdys, kas nutinka, kai darbo žmonės yra ilgą laiką ir sistemingai nuviliami. Šis pavyzdys tad įsidėmėtinas ne tik Lietuvos dešiniesiems, bet ir kairiesiems.
