Ištekėjusi už netinkamo vyro

 

Šie žymiojo amerikiečių poeto Jameso Tate’o (1943–2015) eilėraščiai proza – iš jo paskutinės, pomirtinės, knygos „Vyriausybinis ežeras“ (The Government Lake: Last Poems, 2019). Parašytos, žinoma, ne anapus, nors toks nutikimas ar įvykių posūkis nebūtų netikėtumas Tate᾿o poetiniame pasaulyje, kuriame veši senas geras „teitiškas“ groteskas, labai dažnai maitinamas populiariosios kultūros teminėmis ir siužetinėmis klišėmis.

 

Dviguba bėda

 

Prisėdau kavinėje miesto centre. Suvalgiau mėsainį, išgėriau pieno kokteilį. Netrukus reikėjo grįžti į darbą, bet laiko pakalbinti padavėją turėjau užtektinai. Ji buvo vardu Irena, iš to paties miestelio netoliese, kaip ir aš. Tiesą sakant, mudu lankėme tą pačią vidurinę ir mokėmės pas tą pačią anglų kalbos mokytoją. Irena man patiko. „Ar dažnai grįžti namo?“ – paklausė ji. „O taip, maždaug kartą per mėnesį, – atsakiau. – O tu?“ – „Aš tebegyvenu tenai. Kaip sakoma, trankaus į darbą pirmyn atgal.“ – „Ar sutinki Bobį?“ – „O taip, kurį laiką su juo susitikinėjau.“ – „Aš rimtai. Bobis buvo geriausias mano draugas.“ – „Tikrai?! Mes žiauriai susipykom, bet man jis labai patiko.“ – „Dėl ko susikivirčijot, jei galiu paklaust?“ – „Ak, jis susitikinėjo su kita mergina. Vardu Mariana.“ – „Su Mariana aš pats susitikinėjau.“ – „Mažas tas pasaulis“, – pasakė ji. „Taip, tikrai mažas“, – atsakiau ir išskubėjau į darbą. Savaitę nesirodžiau kavinėje, bet kai vėl užsukau, Irena turėjo man svarbių naujienų. Mano išsiskyrusi motina susitikinėjo su jos našliu tėvu. Sunkiai galėjome tuo patikėti. Dėl šito mudu pasidarėme kaip ir brolis ir sesuo, nors ne visai. Panorę būtume galėję susitikinėti. Pažvelgėme kits kitam į akis ir nusisukome. Po šito kurį laiką vėl negalėjau užeiti į kavinę. To buvo per daug. Šiaip ar taip, aš susitikinėjau su tokia vietine mergina. Bet galiausiai mes išsiskyrėme, iš tikrųjų tai be priežasties, niekada to nesupratau. Ji pasakė, kad nori daugiau laisvės, ir aš ją paleidau. Kai vėl užsukau į kavinę, Irenos neberadau. Ji buvo išėjusi iš darbo praeitą savaitę ir niekas nenutuokė kodėl. Klausinėjau apie ją mieste, bet niekas nieko nežinojo. Galiausiai paskambinau savo motinai ir paprašiau paklausti jos tėvo, ar nepadėtų man jos surasti. Kitą dieną motina paskambinusi pasakė, kad tėvas nežinąs, kur ji yra, ir jeigu aš ką sužinosiu, prašęs jam pranešti. Aš pamečiau galvą dėl Irenos ir jos buvimo vietos. Mečiau darbą ir nuo ryto iki vakaro užsiėmiau jos paieškomis. Turėjau santaupų, tai galėjau sau leisti. Gavau žinių, kad ji gali būti Šv. Tomo saloje. Taigi nusipirkau bilietą ir nusigavau tenai. Kruopščiai apieškojęs salą pasidaviau ir parskridau atgal. Tada ir aptikau ją gyvenančią mano palėpėje. Ji atsiprašė ir pasakė norėjusi būti tiesiog arčiau manęs, bet nežinojusi, kaip man tai pasakyti. Paprašiau jos lipti į apačią ir gyventi su manimi. Ji atsakė negalinti, nes mūsų tėvai dabar jau susituokę. Tai būtų labai panašu į kraujomaišą. „Nežinojau, kad mūsų tėvai susituokė.“ – „Jie nenorėjo, kad kas sužinotų.“ – „Kodėl?“ – „Jei taip nutiktų, kad mudu susituoktume.“ – „Kodėl?“ – „Tai būtų labai panašu į kraujomaišą“, – paaiškino ji. „A“, – atsakiau nesuprasdamas, ką ji turi omeny.

 

Ištekėjusi už netinkamo vyro

 

Pasakiau, kad labai atsiprašau dėl visų bėdų, kurias jai sukėliau. Anokios čia bėdos, atsakė ji. Pasiūliau jai išgerti. Išgerti ji mielai sutiko. Susėdome ant sofos. Dar kartą paklausiau jos vardo. „Matilda, – ištarė ji. – Kaip toje dainoje.“ – „Nepažįstu nė vienos Matildos, – pasakiau aš. – Tai puikus vardas.“ – „Mano mama visada norėjo nuvykti į Australiją, bet iki jos pasistūmėjo tik tiek, kad pavadino mane Matilda“, – paaiškino ji. „Kodėl mane ten išgelbėjai?“ – paklausiau. „Tu atrodai geras žmogus.“ – „Ačiū. Mane ką tik apkirpo.“ – „Manau, patiktum man ir neapkirptas“, – nusijuokė. „Tai labai kilnu iš tavo pusės“, – pasakiau. „Aš tik sakau tiesą.“ – „Visada?“ – „Ne, tik tada, kai noris.“ – „A, tada reiks būti budriam.“ – „Nebūtina.“ – „Kodėl?“ – „Juk sakiau, tu man patinki.“ – „Ar galiu tave pabučiuoti?“ – paklausiau. „Jei nori“, – atsakė. Taigi pabučiavau ją. Tada dar pabučiavau. Bučiavau ją tol, kol abiem apsvaigo galva. „Tai buvo nuostabu“, – pasakiau. „Nesustok“, – atsakė ji. Tada nusivedžiau ją į lovą. Prasimylėjom beveik visą naktį, smagumėlis. Kai ryte nubudom, griaudėjo perkūnija. „Turiu eiti“, – tarė. „Kodėl? Palauk, kol baigsis audra.“ – „Negaliu. Aš ištekėjusi.“ – „A. Tada kas kita.“ – „Atleisk, – tarė ji, – aš turėjau tau pasakyti.“ – „Tada, manau, šito nebūtų nutikę.“ – „Tikriausiai ne.“ Ji išsitraukė iš rankinuko revolverį. „O dabar turiu tave nužudyti. Atleisk.“ – „Aš niekam nepasakosiu, kas nutiko. Pažadu.“ – „Ne dėl to. Esmė, kad jei tu liksi, aš vėl užsimanysiu su tavim miegoti. Tu man labai patinki, todėl negaliu rizikuoti“, – paaiškino. „Kodėl nepalieki savo vyro?“ – „Negaliu. Mes susituokę visam gyvenimui, be to, jis nemirtingas.“ – „Koks koks?“ – „Nemirtingas. Žinau, nes tris kartus mėginau nunuodyti ir du kartus peršoviau širdį. Jam nė motais, – paaiškino ji. – Be to, jis baisiai pavydus ir ūmaus būdo.“ – „Apmaudu, tikrai apmaudu, bet tau nebūtina mane žudyti. Galime jam pasakyti, kad mudu tik draugai“, – pasiūliau. „Bet jis supranta, kada aš jam meluoju“, – atsiliepė ji. „Gerai, nušauk mane“, – pasakiau. Ji nusitaikė revolveriu man į galvą, bet tada tarė: „Negaliu.“ – „Kodėl negali?“ – „Nes neturiu kulkų.“

 

Velnias

 

Rausdamasis po savo popierius rašomojo stalo stalčiuje aptikau keraminę figūrėlę, kuri atrodė gana sena. Tai buvo kažin koks velnias, gal actekų. Neprisimenu, iš kur ją gavau. Gal kas padovanojo. Kad ir kaip ten būtų, ištraukiau ją ir pastačiau svetainėje ant lentynos. Toje vietoje ji man patiko. Kai po kelių dienų apsilankė mano širdies draugė Cecilija, ji iškart pastebėjo tą figūrėlę. „Ji mano“, – pareiškė. „Hm, ir kodėl gi ji pas mane?“ – „Tu ją pavogei.“ – „Kodėl turėčiau ją vogti?“ – „Ji tau patiko, todėl norėjai turėti savo.“ – „Aš radau ją giliai savo rašomojo stalo stalčiuje.“ – „Tu ją nuo manęs slėpei.“ – „Sakiau tau, kad nežinau, kaip ji ten atsirado.“ – „Ką gi, aš noriu ją susigrąžinti“, – pareiškė ji. „Puiku, pasiimk, ji tavo.“ – „Paimsiu, ačiū.“ Taigi ji parsinešė tą figūrėlę, pasistatė ant savo židinio atbrailos ir kurį laiką mudu apie ją nešnekėjome. Vieną dieną atėjusi pas mane ji paklausė: „Ką gi tu darai su mano velniu?“ – „Kokiu velniu?“ – nesupratau. „Va su šituo“, – ji parodė į figūrėlę ant mano rašomojo stalo. „Prisiekiu, nežinau. Aš jo neėmiau.“ – „Ėmei. Prisipažink.“ – „Nemačiau jo nuo tada, kai buvau pas tave.“ – „Tu – melagis“, – pareiškė ji. „Ne, tai tiesa“, – atkirtau. Grąžinau jai tą velnią ir pasakiau, kad daugiau nenoriu jo matyti. Kitą kartą lankydamasis pas ją tykiai apsidairiau. Velnio niekur nepastebėjau. „Kur padėjai tą velnią?“ – neiškentęs paklausiau. „Ak, aš jį išmečiau.“ – „Ką tu?..“ – „Išmečiau. Jis kėlė per daug problemų, turiu omenyje, tarp mudviejų“, – paaiškino ji. Aš nuliūdau, man trūko tos figūrėlės. Buvau ją labai pamėgęs. Bet nieko nepasakiau. Tą vakarą grįžęs namo apsižvalgiau. Ji tikrai kažin kur turėjo būti. Galop nuėjau miegoti. Vidury nakties mane kažkas pažadino. Tai buvo tas velnias, tiktai angelas, ir jis tarė: „Atsikratyk tos moters. Ji įskaudins tave. Ji puolusi.“ Ištiesiau ranką norėdamas jį paliesti, bet jis išnyko.

 

Per vėlu

 

Ne kažin ką galėjau nuveikti. Sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Voverė kapstė, kaip vylėsi, riešutą. Po kiemą straksėjo auksiniai geniai. Pažvelgiau į laikrodį. 11:23. Šią valandą visi ne kažin ką veikė. Nežinau, kodėl taip pasakiau, tik dėl to, kad pats nieko neveikiau. Kiti gamino bombas, siuntė meilės laiškus. Arba tiesiog dirbo savo darbus, nesvarbu, kokius. Laukiau kokio ženklo, kad galėčiau tęsti savo… savo… savo… tai, ką turėjau daryti. Gatve praėjo įtartinai atrodantis vyras. Stebėjau jį, kol pradingo. Kas jis toks? Gal tai ir buvo tas ženklas, kurio laukiau? Nežinau. Aplink purpčiojo žvirbliai. Kelią perbėgo burundukas. O aš vis dar laukiu, lyg kokio Dievo ženklo. Kieme palei namą skleidžiasi narcizai. Pasijutau tarsi įkalintas. Negalėjau išeiti, kai ant kortos tiek pastatyta. Į duris tyliai pabeldė. Nuėjau atidaryti. Už jų stovėjo graži moteris. „Klausau?“ – „Turiu jums žinią. Galiu užeiti?“ – „Žinoma“, – atsakiau. Nusivedžiau ją į svetainę. „Prisėskite“, – pakviečiau. „Ar žinote, kodėl aš čia?“ – paklausė ji. „Neturiu supratimo, t. y. gal ir turiu, bet nesu tikras“, – atsakiau. „Ką gi, išmušė jūsų valanda. Ar žinote, ką tai reiškia?“ – „Nelabai.“ – „Jūs – numeris vienas.“ – „Ką gi tai reiškia?“ – „Tai reiškia, kad šią akimirką galite daryti ką panorėjęs.“ – „Ak, kaip palengvėjo. Maniau, tai reiškia, kad mirsiu.“ – „Tai ką norite daryti?“ – paklausė ji. „Leiskite pagalvoti“, – atsakiau. Kiek pasėdėjome tyloje. Tada aš pasakiau: „Manau, man tiesiog malonu čia sėdėti.“ – „Na va. Jūs nieko nenorite. Šaunu. Ką gi, iki“, – tarė ji ir atsistojusi patraukė prie durų. „Na, gal bučinukas būtų ne pro šalį“, – išlemenau. „Per vėlu“, – atsakė ji ir užtrenkė duris.

 

Vagis

 

Su žmona ramiai leidome vakarą namuose. Ant sofos ji skaitė žurnalą, aš krėsle – savo romaną. „Brangioji, gal tau sutaisyti karšto šokolado?“ – paklausiau. „Tai būtų nuostabu“, – atsakė ji. Taigi atsistojau, nuėjau į virtuvę ir užkaičiau pieno. Po kelių minučių padaviau jai puodelį. „Mmm, kvepia nuostabiai. Ačiū, brangusis“, – padėkojo. Atsisėdau ir skaičiau toliau. „Ar žinojai, kad tigras turi tiek pat kaulų, kiek ir beždžionė?“ – paklausė ji. „Negali būti“, – atsakiau. „O banginis turi tiek pat kaulų, kiek ir pelė.“ – „Eik tu sau.“ – „Tai mažai žinomi faktai, kuriuos atrado toksai Džonas D. Baksteris.“ – „Turbūt koks pamišėlis.“ Paskui kurį laiką tylėjome. Žvilgtelėjau į žmoną, ji miegojo. Toliau skaičiau savo romaną. Paskui padėjau jį, atsistojau ir nutipenau į mūsų miegamąjį, prie komodos. Atvožiau Mici papuošalų dėžutę ir įnikau žarstyti brangakmenius. Ten buvo fantastiškų dalykėlių – deimantų, rubinų, smaragdų. Dingtelėjo šį tą nugvelbti, tačiau pabūgau. Subėriau juos atgal į dėžutę ir pirštų galais parstypinau į kambarį. Užkliuvęs už kavos staliuko, plojausi ant žemės. Mici krūptelėjusi pašoko. „Miegok, miegok“, – pasakiau. „Kas čia buvo?“ – paklausė ji. „Suklupau, ir tiek.“ Ji jau kilo. „Kur susiruošei?“ – „Noriu užmest akį į savo papuošalų dėžutę.“ – „Kodėl?“ – „Sapnavau, kad kažkas mėgino iš jos kažką nugvelbti.“ Ji nuėjo į miegamąjį, apžiūrėjo dėžutę ir grįžo. „Viskas gerai“, – pranešė. „Ką gi, džiaugiuosi.“ Ji vėl prisėdo ant sofos ir pasiėmė žurnalą. „Ar žinojai, kad medūzų smegenys didesnės už žmogaus?“ – paklausė ji. „Negali būti“, – atsakiau. „Na, taip jau yra. Štai čia parašyta“, – parodė ji.

 

Tiesa

 

Mici užmigo iškart, kai tik parsigavom namo, o aš ne. Vakaras mane prislėgė. Kodėl Džekas vis klausinėjo manęs, ar anksčiau nebuvau vedęs? Ir kodėl jo netenkino mano atsakymas? Turbūt tik nevykusiai pokštavo. Kartais Džeko humoras niekam tikęs. Bet jis nėra blogas vyrukas. Ką gi, paskui nuėjau miegoti. Kai ryte pabudom, Mici tarė: „Džekas apie tave sakė tiesą, ar ne?“ – „Ką turi omeny?“ – suklusau. „Kad tave išmetė iš kariuomenės.“ – „Aš niekada netarnavau kariuomenėje, kaip galėjo išmesti? – atsakiau. – Neatrodo, kad aš jam patinku.“ – „O man atrodo, kad Džekui tu labai patinki. Jis tiesiog nori, kad tu būtum įdomesnis.“ – „Ir dėl to, kad neva slapta išsiskyriau ir slapta buvau išmestas iš kariuomenės, aš iškart pasidarau įdomesnis, taip?“ – „Pasak Džeko, įdomesnis.“ – „Man atrodo, verčiau papusryčiaukim“, – pasiūliau. „Gera mintis“, – pritarė ji. Per pusryčius paklausiau: „Ar aš tau neįdomus?“ – „Tai aišku, įdomus, brangusis“, – atsakė Mici. „Tiek jau to. Juk Džekas senas draugas. Gal buvo įkaušęs, ir tiek“, – pasakiau. „Taip ir bus“, – atsakė ji. „Ką šiandien veiksi?“ – „Galvoju nusipirkti naują suknelę vestuvėms.“ – „Kokioms vestuvėms?“ – „Taigi Karolinos ir Bobo vestuvės, kitą šeštadienį.“ – „O Dieve, visai iš galvos išgaravo.“ – „Kaip galėjai pamiršt? Bobas – geriausias tavo draugas.“ – „Žinau, tiesiog galvojau apie kitus reikalus, bet dabar susitelksiu į jų vestuves, pažadu.“ Neilgai trukus Mici išėjo iš namų. Suploviau pusryčių indus, tada prisėdau ant sofos. Kodėl Džekas išdavė tas dvi paslaptis, kurias jam patikėjau prieš daugelį metų? Buvau prisaikdinęs tylėti, o dabar žino visi. Sakiau jam, užmušiu, jei kam nors prasitars. Neketinau jo žudyti, bet rimtai susimąsčiau apie dingimą, tiesiog visišką išnykimą. Kur aš traukčiau? Ką veikčiau? Ir aš tikrai myliu Mici. Galėčiau jai pasakyti tiesą. Tam turėjau aštuoniolika metų, bet ligi šiolei nė cypt.

 

Debė ir medkirtys

 

Atsiprašau, kad taip ir neatsisveikinau. Atsiprašau, kad pamiršau tavo gimtadienį. Atsiprašau, kad kada nors tave sutikau. Atsiprašau, kad pastačiau tau gėrimą ir suvimdžiau. Atsiprašau, kad neradau kelio į ligoninę. Atsiprašau, kad neprisiminiau, kokios rožės tau patinka. Atsiprašau, kad susiriejom dėl tokio niekniekio. Atsiprašau, kad prileidau liūtą per arti tavęs. Atsiprašau, kad klaidingai mokiau tave anglų kalbos. Atsiprašau, kad per audrą skridom atbulomis. Atsiprašau, kad tau taip ir neteko valgyti su mano draugais. Atsiprašau, kad nukritai nuo to dramblio. Atsiprašau, kad taip ir neišmokai skraidyti. Ir dar dėl daugybės dalykų, kurių neprisimenu arba nusprendžiau neprisiminti. Man tiesiog sunkoka su smulkmenom. Ar tai tu bandei mane priploti kaip musę, kai vieną penktadienio vakarą pamėginau prisiliesti? Ar tai tu įsiropštei pro mano langą ir parpei šalia manęs netarus nė žodžio? Ar tai tu sugriovei namą vien savo šnopavimu? Vieną dieną mudu išėjom ir niekada nebegrįžom. Pradingom miške ir daugiau niekas mūsų nematė. Kažkas mus ištraukė iš pelkės. Apšvarino ir buvome vėl kaip nauji. Žengėm gatve, lyg būtume visąlaik čia gyvenę. Lankėmės vakarėliuos ir nieks nieko nenutuokė. Vieną rytą pabudom ir atgavom savo gyvenimą. Susiradau darbą ir ėjosi tarsi iš pypkės. Elgeisi taip, tarsi visada taip būtų buvę. Tada į mudviejų gyvenimą įžengė dinozauras. Penėjome ir rūpinomės juo. Bet jis suniokojo namą, nebeturėjome kur gyventi. Kurį laiką jį tampėmės su savim. Jis tiek daug ėdė, kad turėjom išsikelti į mišką. Neturėjom draugų, aš netekau darbo. Rezgėm mintį pamėgint nudaigot tą baisūną. Vieną dieną jis nuklydo kažkur. Apkaltinau Debę nepakankama priežiūra. Ji kaltino mane tuo pačiu. Blaškėmės nesumodami ką daryti. Mudu aptiko medžiotojas ir sugrąžino į civilizaciją. 14-ojoje gatvėje atsidariau krautuvėlę. Tačiau Debė ten nebuvo laiminga. Ji pabėgo su medkirčiu ir nuo to laiko apie ją negirdėti. Aš tik viliuosi, kad tas dinozauras lenkia juos bent per žingsnį. Arba ne.

 

Vertė Andrius Patiomkinas