Iš bloknoto (40)

Nors atėjo ruduo, rugsėjis – vasara nesitraukia. Teko vykti į Palangą, į savo knygos pristatymą. Pro autobuso langą matai švarius, nurinktus laukus, dosniai žalius miškus, dar besiganančias įvairių mosčių karves, tik nei avelių, nei arklio Žemaičių plente nepamatysi, ir atrodo, lyg Lietuvoje jų visai nebebūtų. Palangoje nieko naujo nuo birželio nepastebėjau. Gal tik žmonių kur kas daugiau ir mieste, ir pajūry. Jau pradeda byrėti kaštonai (vienai puošniai užsienietei „Vėtroje“ po medžiais kaštonas įkrito į sriubą!), bet žaluma gaubia miestą ir parką. Daugiausia matyti pensininkų ir tėvų su mažais vaikais, ir, aišku, šunų, kuriems jau nebedraudžiama siautėti pliaže. Taip pat įvairias sporto šakas išpažįstančių sportininkų, lakstančių grupėmis įvairiaspalviais marškinėliais pasipuošusių. Juk in corpore sano – mens sana. Nemažai ir neįgalių žmonių. Tai va būtent jais miesto valdžia, žiūrinti švaros, grožio ir savo reikalų, visiškai nepasirūpina: ilgiausiose gatvėse
(S. Daukanto, Birutės alėjoje ir daugelyje kitų) nerasi nė vieno suolelio pavargėliui. O ir tie esantys priklauso keistuoliško dizaino rūšiai: jų aukštis žemiau kelių, o sėdimoji dalis – bangos formos. Tinka vaikams ir paukščiams nutūpti.

Kiekvieną dieną pasirenku kitą kryptį. Šiaip taip nuėjau iki tilto, kurio nebuvau mačiusi jau kelerius metus; išsiilgstu tų švariai audrų nuplautų baltų lentų po kojomis, to žydro saulės įkaitinto turėklo. Pusės žavesio tiltas neteko, kai buvo uždrausta nuo jo žvejoti – dabar gyvo palangiškio žvejo nebepamatysi, nebepasišnekėsi su juo apie orus ar laimikį; nebepamatysi ir baltaplaukių paaugliukų, nuo turėklo šokinėjančių į vandenį ir patraukiančių gausios saulės palydėti atėjusios publikos dėmesį. Irgi uždrausta, nes pavojinga. Nueiti iki tilto galo nepajėgiau, tai pasukau prieš tiltą įkurdinto, žmonių mėgstamo amfiteatro link. Nors jūra rami, blanki ir, regis, niekuo tądien nepatraukli, visi sėdi ir įdėmiai, lyg kokie pagonys, į ją žiūri, lyg lauktų kokio atsakymo į svarbius egzistencinius klausimus, kurių mūsų laikais kyla vis daugiau.

Dar jaukesnis, nes mažesnis, amfiteatras yra ant kopos kitame Meilės alėjos gale. Prie raudono namo. Ten taip pat ilgesingai žiūrima į jūrą, taip pat ir deginamasi saulėje, ir skaitoma, ir renkamasi saulės palydėti. Viena mėgstamiausių mano vietų netoli „Dailės“ viešbučio, kuriame paprastai apsistoju, – aikštelė parke prie baltų liaunų rotondos kolonų. Jokių čia orkestrų, jokios muzikos rudenį nebeišgirsi, bet niekas netrukdo pasirinkti suolelį pagal skonį – saulėje, pusiau apšviestą ar pavėsyje – ir skaityti voverėms krebždant, lukštenant pribrendusius kankorėžius. Bet man prieš akis vis iškyla vaizdai, kaip šaunus dūdų orkestras pavakary rikiuodavosi prie tilto ir trankiai grodamas žengdavo J. Basanavičiaus, o paskui S. Daukanto gatve į Birutės parką, lydimas minios laimingų poilsiautojų, ritmiškai žingsniuojančių iš paskos su vaikais ir šuniukais, kaip, pakeliui vis prisijungiant lydėtojams, įžengdavo į parką, o čia, susispaudę nedidukėje rotondos aikštelėje, baltom uniformom apsirengę, žavūs orkestrantai pradėdavo rimtą koncertą. Ši tradicija išsilaikė nuo Palangos kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių laikų.

Gal atrodys nekuklu kalbėti apie savo pačios knygos pristatymą Palangoje, bet man parūpo paminėti kelis įdomius dalykus. Po Jono Šliūpo muziejaus skėčiu (jis dabar iš pamatų remontuojamas), bet „Ramybės“ vilos galerijos itin jaukioje patalpoje, nuteikiančioje laisvamaniškai raiškai, susirinko netikėtai daug klausytojų. Besąlygiškai dominavo moterys, ir tarp jų buvo kokie trys vyrai. Vienas iš jų – vakaro moderatorius, žinomas literatūrologas, Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas, su kuriuo susipažinom prieš pat vakarą prie galerijos durų. Sutarėm, kad paskaitų čia tai jau tikrai neskaitysim, kalbėsimės laisvai ir prie vienos tos knygos – prie tų „Kovido meto užrašų“ neprisirišim, nes yra ir kitos mano knygos, o už mūsų visų nugarų kažkokiose miglose besikapstantis naujosios kartos teatras, taip pat ir ankstesnių laikų Lietuvos teatras, apie kurį visuomet įdomu kalbėti stebint, kaip reaguoja klausytojai, kas jiems įdomiausia, ir skatinant juos įsitraukti į pokalbį – klausti, nesutikti, ginčytis.

Mums pavyko: moderatorius kėlė įdomius klausimus, vis gręžėsi į teatro lauką, kol pagaliau paklausė, kaip pagal svarbą surikiuočiau Lietuvos režisierius (rašytojai susitikę bando rikiuoti romanistus), ir šis klausimas man suteikė progą peržvelgti visą mūsų teatro istoriją galvojant apie tai, ką reikšmingo kuris režisierius įnešė į Lietuvos scenos meno lobyną. Taip ir šokinėjau nuo kupsto ant kupsto, suaktyvėjus ir ne kartą įsiterpus klausytojams. Bet didžiausią įspūdį man padarė tai, kad galerijoje, pasirodo, buvo klausytojų iš įvairiausių Lietuvos kraštų – iš Biržų ir Šilutės, iš Pakruojo ir Druskininkų, iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus ir Palangos. O juk ne kiekvieno teiravausi. Vadinasi, žmonės domisi, seka kultūros įvykius, skaito, mato spektaklius ne rečiau nei koks aptingęs centro gyventojas. Turi savo nuomonę. Mūsų pokalbiai truko dvi su puse valandos. Visos knygos buvo išpirktos. Vynas išgertas. Dar pridursiu, kad tuo metu galerijoje buvo eksponuojami tikrai įspūdingi savitos technikos, ypatingos nuotaikos klaipėdiškės dailininkės Dalios Kirkutienės darbai.

O štai spalis, kaip paprastai, pasitiko „Sirenų“ festivaliu, kuris jau kelinti metai po truputį blėsta, nebekelia džiaugsmo nei pernelyg didelio susidomėjimo. Į programą įtraukta daug nelygiaverčių lietuviškų, penki užsienio šalių spektakliai, o dar ir visokių renginių, eksperimentiniai, šokio ir net audiovizualinis spektakliai, kino filmai ir net MO muziejuje surengta paroda-spektaklis. Turiu galvoje Oskaro Koršunovo ir puikių bendradarbių įdomų sumanymą, kartais padedant aktoriams, perteikti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ nuotaikas ir apmąstymus drauge su iškeltais iš saugyklų ano meto žymiausių dailininkų tapybos, grafikos, skulptūros darbais – apie šią parodą nemažai kalbėta dailėtyrininkų. O aš grįžtu prie festivalio. Jis, kaip matote, plečiasi į visas puses ir yra pavojus, kad gali prarasti būtent teatro festivalio kontūrus.

Gerai, kad išleista gan solidi festivalio programa, leidžianti ne viską žiūrėjusiam žmogui susiorientuoti gan chaotiškame tos šventės vyksme. Sužinome, kad žiuri nariai iš penkių užsienio šalių (Čekija, Suomija, Lenkija, Libanas, Vokietija) stebės spektaklius Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose, paskui ir vertins, ir įteiks prizus lietuvių spektakliams. Ir įteikė po įdomų muzikos instrumentą tereminą trims kolektyvams, išsirinkę laureatus man visiškai nesuprantamu principu. Kodėl būtent tik lietuvių spektakliams? Gal tai tokia dėkingumo už pakvietimą į festivalį forma? Tie apdovanotieji (ne visi mano matyti), regis, niekuo ypatingu neišsiskiria. Aišku tik tiek, kad mūsų teatre atsirado daugybė naujų režisierių pavardžių; jie jauni, aktyvūs, jie be kompleksų braunasi į viešumą, o savo spektakliams telkiasi visus menus; mėgsta performansus. Jų kūryboje, ko gero, blankiausias yra tekstas, žodis ir pati scenos kalba. Kodėl taip yra, kodėl autorius iš svarbaus tampa kažkuo neįvardijamu, nesvarbiu. Taip. Kai pjesės parašyti negali – kuri tekstą. Tekstą dabar kuria režisieriai, aktoriai, vaidintojų kolektyvai. Nelygu kas ir nelygu – kaip. O svarbiausia ir yra – kaip.

Programoje išvardytos susitikimų su festivalio svečiais, pokalbių temos: „Kaip žodžiais atlikti veiksmus?“, „Tekstas apie tekstą, t. y. tylą“, „Tekstas reiškia bet ką, tekstas nereiškia nieko“, „Teatras yra tiesos vieta“ ir pagaliau tarptautinė diskusija tema „Kas yra teksto autorius?“. Temos rodo, kad kai kam nuo teksto norisi bėgti, bet nelengvai pavyksta. Rodo, kad bandoma atrasti kažkokius naujus teatro meno dėsningumus. Beje, keli dalykai festivalio programoje man kliuvo: vietomis nevykusi vertimų kalba, nerūpestingas svetimų pavardžių rašymas, kartais (pardon) kvaili klausimai, kaip va šis: „Koks kūrinys papildytų, atlieptų jūsų spektaklį?“, arba štai tokia nesąmonė kaip „scenografijos tapytojas“.

Man pasisekė, kad teko pamatyti du įdomiausius spektaklius – Milo Rau „Pakartojimą“ (Vokietija, Šveicarija) ir Annos Karasińskos „Lengvus dalykus“ (Olštyno Stefano Jaraczo teatras), kuriuose subtiliai vaidino aktoriai, ko šiais laikais vis labiau pasigendi. Bet tai – atskira tema. Gailiuosi nemačiusi kai kurių dalykų: Milo Rau filmų, Manto Jančiausko ir Rimanto Ribačiausko spektaklio „Vedami“ Pravieniškių pataisos namuose, Dmitrijaus Krymovo „Fragmento“ ir audiovizualinio spektaklio „Rietavo sodininkas“.

Ir pabaigoje – idėja „Sirenų“ rengėjams: atvežkit kada nors vieną puikų, kad ir brangų, spektaklį (vietoj keleto blankių), kuriame atsispindėtų šiuolaikinio teatro siekiamybės, padarykite vieno spektaklio festivalį, kaip kad teko lankytis vieno paveikslo – da Vinci „Monos Lizos“ Maskvoje ir Jano Matejkos „Žalgirio mūšio“ Vilniuje – parodose. Sėkmės.