Balsai

 

Danielis Kehlmannas (g. 1975) – austrų ir vokiečių prozininkas, dramaturgas, eseistas, literatūros kritikas, literatūrologų vadinamas magiškuoju realistu. Keliolikos romanų autorius. Kehlmanno herojai gyvena tarsi mums gerai pažįstamoje realybėje, bet iš tiesų balansuoja tarp realybės ir fikcijos.

Kehlmannas yra daugybės literatūrinių premijų laureatas. Didžiausios sėkmės sulaukęs jo romanas „Pasaulio matavimas“ (2005; liet. 2007) išverstas į daugiau nei keturias dešimtis kalbų. Bestseleriu tapo ir „Tilis Ulenšpygelis“ (2017; liet. 2021; abu vertė A. Tekorius).

„Šlovė: devynių istorijų romanas“ (Ruhm. Ein Roman in neun Geschichten) pasirodė 2009 m. Knygą sudaro devyni savarankiški epizodai – istorijos, kurias jungia veikėjai ir pagrindinės temos. Viso romano leitmotyvas – šlovės siekis, jos poveikis žmogaus ir aplinkinių gyvenimui. Be to, beveik visose istorijose kalbama apie šiuolaikines technologijas ir esminius pokyčius, kuriuos į mūsų gyvenimą atnešė kompiuterių ir mobiliųjų telefonų era.

„Balsai“ (Stimmen) – tai pirmoji iš devynių romano „Šlovė“ istorijų.

Vertėja

 

 

Dar Eblingui nespėjus pareiti į namus, suskambo jo mobilusis telefonas. Metų metus jis priešinosi šiam pirkiniui, nes buvo technikas ir nepasitikėjo tokiais dalykais. Kodėl niekam neatėjo į galvą, kad žmogus prie ausies glaudžia agresyvios spinduliuotės šaltinį? Bet Eblingas turėjo žmoną, du vaikus, būrį kolegų darbe ir nuolat girdėjo jų priekaištus, kad esąs nepasiekiamas. Tad pagaliau nusileido, įsigijo telefoną ir dar parduotuvėje paprašė jį aktyvuoti. Netikėtai pačiam sau buvo maloniai nustebintas: tiesiog tobulas daikčiukas, gražios formos, glotnus, elegantiškas. Ir štai dabar jis kaip tik skambėjo.

Neskubėdamas atsiliepė.

Moteriškas balsas reikalavo Rafo, Ralfo ar Raufo, vardo gerai neišgirdo.

Jūs apsirikote, ištarė, ne ten paskambinote. Ji atsiprašė ir padėjo ragelį.

Vakare sulaukė kito skambučio.

– Ralfai! – šaukė prikimęs vyras. – Po galais, kaip reikalai, tu velnio išpera?

– Ne ten paskambinote! – Eblingas atsisėdo lovoje.

Buvo jau po dešimtos, žmona priekaištingai nužvelgė jį. Anas vyras atsiprašė, o Eblingas išjungė aparatą.

Kitą rytą telefone buvo palikti trys balso pranešimai. Perklausė juos traukinyje važiuodamas į darbą. Moteris kikendama prašė paskambinti. Kažkoks vyras rėkė, kad jis turįs tuojau pat prisistatyti, nes ilgai jo nelauksią; fone girdėjosi taurių skimbčiojimai ir muzika. Tada vėl moteriškas balsas:

– Ralfai, kurgi tu?

Eblingas atsiduso ir paskambino į klientų aptarnavimo skyrių.

Keista, išgirdo nuobodžiaujančios moters balsą. Ne, jokiu būdu taip negalėję nutikti. Niekam neskiriamas numeris, kurį jau turi kas nors kitas. Tam esama daugybės saugiklių.

– Bet taip vis dėlto nutiko!

Ne, prieštaravo moteris. Tokie dalykai tiesiog neįmanomi.

– Tai ką dabar darysite?

Atsakė nežinanti. Mat tokie dalykai tiesiog neįmanomi.

Eblingas jau žiojosi kažką sakyti, bet apsigalvojo. Žinojo, kad kitas jo vietoje būtų susinervinęs, bet tik ne jis, tai ne jo būdui. Eblingas padėjo ragelį.

Po kelių sekundžių telefonas vėl suskambo.

– Ralfai, čia tu? – klausė kažkoks vyras.

– Ne.

– Ką?

– Šitas numeris… jis netyčia… jūs apsirikote.

– Bet tai Ralfo numeris!

Eblingas padėjo ragelį ir įsikišo telefoną į striukės kišenę. Traukinys buvo sausakimšas, jam ir šiandien teko stovėti. Iš vienos pusės prie jo spaudėsi riebi moteriškė, iš kitos kaip į amžiną priešą į jį dėbsojo kažkoks ūsočius. Buvo daug dalykų, kurių Eblingas nemėgo savo gyvenime. Jį erzino, kad žmona tokia išsiblaškiusi, kad skaito tokias kvailas knygas, kad taip siaubingai blogai gamina. Erzino, kad sūnui trūksta intelekto, o su dukra visai susvetimėjo. Erzino, kad per plonas buto sienas girdisi, kaip knarkia kaimynai. Bet labiausiai jį erzino kelionės traukiniu piko valandomis. Tuomet traukiniuose visada būna ankšta, visada pilna žmonių, kvapai visada nemalonūs.

Bet savo darbą jis mėgo. Su dešimtimis kitų kolegų sėdėdavo palinkęs po ryškiomis lempomis ir krapštydavosi prie neveikiančių kompiuterių, kuriuos prekybininkai jiems siųsdavo iš visos šalies. Žinojo, kokie trapūs tie maži mąstantys diskeliai, kokie jie sudėtingi ir nenuspėjami. Niekas jų iki galo neperprato; niekas negalėjo pasakyti, kodėl jie kartais neveikia, o kartais kažin ką išdarinėja. Niekas ir neieškojo tų priežasčių, tiesiog keisdavo vienas detales kitomis, kol aparatas pradėdavo veikti. Jis dažnai pagalvodavo, kiek daug visko pasaulyje nuo tų aparatų priklauso, juos jis išmanė ir žinojo, kad būna išimčių, o kad jie veikia taip, kaip reikia, yra tikras stebuklas. Vakarais prieš užmiegant jį užplūsdavo jaudinantys visų tų lėktuvų, elektronika valdomų ginklų, bankų kompiuterių vaizdai, kartais tokie stiprūs, kad net širdis imdavo daužytis. Tada Elkė klausdavo, ko jis taip blaškosi, esą jo lova bilda kaip betono maišyklė, o jis tik atsiprašydavo prisiminęs, kad ir mama yra sakiusi, jog jis itin jautrus.

Išlipus iš traukinio suskambo telefonas. Elkė prašė grįžtant vakare iš darbo nupirkti agurkų. Prekybos centre netoli namų jie esą dabar labai pigūs.

Eblingas pažadėjo jų nupirkti ir skubiai atsisveikino. Telefonas vėl suskambo, kažkokia moteris klausė, ar jis tikrai viską gerai apgalvojęs, nes atsisakyti tokios kaip ji galįs tik visiškas idiotas. Ar jis manąs kitaip?

Ne, atsakė ilgai nedvejodamas, jis manąs lygiai taip pat.

– Ralfai! – nusijuokė ji.

Eblingo širdis daužėsi, gerklė džiūvo. Jis padėjo ragelį.

Visą kelią į darbą jautėsi sutrikęs ir susinervinęs. Matyt, ankstesnio numerio savininko balsas buvo panašus į jo. Dar kartą paskambino į klientų aptarnavimo skyrių.

Ne, atsakė moteris, kito numerio jam taip paprastai paskirti negalinti, tai esanti mokama paslauga.

– Bet juk šis numeris priklauso kažkam kitam!

Neįmanoma, atsakė ji. Esama…

– Saugiklių, žinau! Bet man nuolat skambina… Supraskit, aš – kompiuterių specialistas. Žinau, kad į jus dažnai kreipiasi žmonės, kurie nieko apie tai neišmano. Bet aš profesionalas. Žinau, kaip…

Moteris jį pertraukė, tarusi, kad niekuo negali padėti. Perduosianti reikalą toliau.

– O kas tada? Kas bus tada?

Tada, tarė ji, būsią nuspręsta. Bet tai jau ne jos kompetencija.

Tą rytą darbe jis visai nepajėgė susikaupti. Rankos drebėjo, per pietus apetito neturėjo, nors kaip tik davė Vienos šnicelį. Nedažnai valgykloje gaudavai Vienos šnicelį, paprastai jis jo visada labai laukdavo. Bet tądien beveik nieko nevalgęs nunešė savo padėklą į vietą, susirado valgykloje nuošalų kampelį ir atsisėdęs įsijungė telefoną.

Trys balso pranešimai. Dukros, kuri prašėsi parvežama iš baleto pamokos. Nustebo, nes nežinojo, kad ji lanko šokius. Kažkokio vyro, kuris prašė paskambinti. Iš pranešimo negalėjo suprasti, kam jis skirtas: jam ar tam kitam. Ir dar moters, kuri klausė, kodėl jis taip ilgai nesirodo. Jos žemo murkiančio balso dar nebuvo girdėjęs. Kai jau norėjo išjungti telefoną, šis vėl suskambo. Numeris ekrane prasidėjo pliuso ženklu ir skaičiumi dvidešimt du. Eblingas nesumojo, kokia tai šalis. Pažįstamų užsienyje jis beveik neturėjo, išskyrus pusbrolį Švedijoje ir tokią seną storą moteriškę iš Mineapolio, per kiekvienas Kalėdas atsiųsdavusią jiems savo nuotrauką, kurioje ji šypsodavosi su taure rankoje. „Mieliems Eblingams“ – būdavo užrašyta kitoje pusėje, bet nei jis, nei Elkė nežinojo, kuris iš jųdviejų su ja giminiuojasi. Atsiliepė.

– Ar pasimatysim kitą mėnesį? – šaukė kažkoks vyras. – Juk būsi Lokarno festivalyje? Be tavęs jie tikrai neišsivers, ypač tokiomis aplinkybėmis. Tai kaip, Ralfai?

– Ko gero, būsiu, – atsakė Eblingas.

– Na, bet jau tas Lomanas. Šito galima buvo laukti. Jau kalbėjaisi su Degetelio žmonėmis?

– Dar ne.

– Būtų pats laikas! Lokarnas gali mums labai padėti, kaip kad Venecija prieš trejus metus. – Vyras nusijuokė. – O kas šiaip? Klara?

– Taip, taip, – nutęsė Eblingas.

– Na ir kiaulė, – pasipiktino vyras. – Neįtikėtina.

– Ir aš taip manau, – pritarė Eblingas.

– Tu peršalęs? Balsas kažkoks keistas.

– Turiu dabar… kitų reikalų. Atskambinsiu tau.

– Gerai jau, gerai. Tu niekada nepasikeisi, tiesa?

Telefonas išsijungė. Eblingas atsirėmė į sieną ir pasitrynė kaktą. Užtruko kelias akimirkas, kol susiorientavo: jis sėdi valgykloje, aplink kolegos valgo šnicelius. Pro šalį kaip tik ėjo Rogleris su padėklu rankose.

– Labas, Eblingai, – pasisveikino Rogleris. – Viskas gerai?

– Taip, aišku. – Eblingas išjungė telefoną.

Visą popietę jam nė kiek nerūpėjo darbas. Tądien jam buvo vis tiek, kuri kompiuterio detalė sugedo ir kodėl galėjo atsirasti tie gedimai, apie kuriuos šifruotuose pranešimuose rašė prekybininkai – „klientas tvirtina spaudęs klavišą reset nrd. išjungti display, bet rodė zero“. Štai kas dedasi, kai nekantriai ko nors lauki.

Bet jis vilkino laiką. Telefonas buvo išjungtas, kai jis traukiniu važiavo namo, nejungė jo, kai prekybos centre pirko agurkus, net ir tada, kai vakarieniavo su Elke ir abiem vaikais, kurie spardėsi po stalu. Telefonas ramiai gulėjo kišenėje, nors jis nė minutės nesiliovė apie jį galvojęs.

Galiausiai nusileido į rūsį. Ten trenkė pelėsiais, viename kampe riogsojo alaus dėžės, kitame – išardytos IKEA spintos dalys. Eblingas įsijungė telefoną. Du pranešimai. Jau norėjo juos perklausyti, bet kaip tik telefonas ėmė vibruoti: kažkas skambino.

– Klausau?

– Ralfai!

– Klausau?

– Ką tai reiškia? – nusijuokė moteris. – Žaidi su manimi?

– Niekada to nedaryčiau.

– O gaila.

Jo ranka drebėjo.

– Tu teisi. Tiesą sakant, aš… mielai su tavim…

– Ką?

– Pažaisčiau.

– Kada?

Eblingas apsidairė. Šitą rūsį pažinojo kaip savo penkis pirštus. Visi daiktai čia buvo sukrauti jo paties rankomis.

– Rytoj. Pasakyk, kada ir kur. Ateisiu.

– Rimtai?

– Atspėk.

Išgirdo jos tylų atodūsį.

– „Pantagriuelyje“. Devintą. Rezervuoji tu.

– Bus padaryta.

– Ar supranti, kad tai neprotinga?

– Kam tai rūpi? – paklausė Eblingas.

Ji nusijuokė ir padėjo ragelį.

Tą naktį pirmą kartą po ilgo laiko jis vėl apkabino žmoną. Iš pradžių ji kiek nustebo, paskui paklausė, kas jam yra, gal išgėręs, tada atsidavė jam. Truko neilgai, vis dar laikė ją po savimi, kai staiga pasijuto taip, tarsi darytų ką nederama. Ji bakstelėjo kumščiu jam į petį: jai trūkstą oro. Jis atsiprašė, bet dar kiek užtruko, kol ją paleido ir nuslinko į šoną. Elkė uždegė šviesą, priekaištingai pasižiūrėjo į jį, paskui užsidarė vonios kambaryje.

Į „Pantagriuelį“ jis, žinoma, nenuėjo. Visą dieną nejungė telefono, o devintą vakare sėdo su sūnumi prie televizoriaus žiūrėti kažkokių antrosios lygos futbolo rungtynių. Visą kūną dilgčiojo, atrodė, tarsi štai jo antrininkas, jo paties vietininkas kitoje realybėje ateina į prabangų restoraną, susitinka su aukšta, gražia moterimi, ji įdėmiai klausosi, ką jis šneka, juokiasi iš jo sąmojo, jos ranka retkarčiais, lyg netyčia, liečia jo ranką.

Po pirmojo kėlinio nusileido į rūsį ir įsijungė telefoną. Jokio pranešimo. Palaukė. Niekas neskambino. Po pusvalandžio vėl išjungė telefoną ir nuėjo miegoti – nebevaliojo apsimetinėti, kad jį domina tos futbolo rungtynės.

Miegas neėmė, tad kiek po vidurnakčio atsikėlė ir vienais apatiniais nutipeno į rūsį. Įsijungė telefoną, keturi pranešimai. Nespėjus jų perklausyti pasigirdo skambutis.

– Ralfai, – tarė vyras. – Atleisk, kad taip vėlai… Bet tai svarbu! Malcacheris reikalauja, kad poryt su juo susitiktum. Projektas stringa! Morgenhaimas irgi ten bus. Juk žinai, kas pastatyta ant kortos!

– Man nerūpi! – atsakė Eblingas.

– Ar išprotėjai?

– Dar pažiūrėsim.

– Tu tikrai beprotis!

– Morgenhaimas blefuoja, – pridūrė Eblingas.

– Na, žinai, drąsiai pasakyta.

– Gali būti, – pritarė Eblingas. – Toks jau esu.

Kai jau ruošėsi perklausyti pranešimus, vėl pasigirdo skambutis.

– Neturėjai taip pasielgti, – jos balsas buvo kimus ir įsitempęs.

– Kad žinotum, – ištarė Eblingas, – kokia siaubinga buvo diena.

– Nemeluok.

– Kodėl turėčiau meluoti?

– Tai dėl jos! Juk dabar… jūs… vėl kartu?

Eblingas tylėjo.

– Bent jau prisipažink!

– Nekvailiok!

Jis svarstė, kurią iš moterų, kurių balsus pažinojo, ji turi galvoje. Taip norėjo daugiau sužinoti apie Ralfo gyvenimą, juk kažkuria dalimi dabar tai buvo ir jo gyvenimas. Kuo tas Ralfas užsiėmė, iš ko gyveno? Kodėl vieniems atitenka viskas, o kitiems taip mažai? Vieni pasiekia tiek daug, kiti nieko, ir tai visai nepriklauso nuo pajamų.

– Atleisk, – tyliai ištarė ji. – Su tavim kartais… taip sunku.

– Žinau.

– Bet tu… tu esi kitoks negu visi kiti.

– Mielai būčiau kaip visi kiti, – prisipažino Eblingas. – Bet niekada nežinojau, kaip tai padaryti.

– Gal rytoj?

– Rytoj.

– Jeigu vėl neateisi, viskas bus baigta.

Patyliukais lipdamas į viršų jis svarstė, ar tokio Ralfo apskritai esama. Staiga jam pasirodė neįtikėtina, kad tas Ralfas kažkur egzistuoja, tvarko savo reikalus ir nieko apie jį nežino. Galimas daiktas, kad Ralfo gyvenimas buvo skirtas jam ir tik per nelemtą atsitiktinumą jųdviejų likimai buvo sukeisti.

Vėl suskambo. Jis atsiliepė, išklausė kelis sakinius ir suriko:

– Atšaukti!

– Atsiprašau? – pasigirdo išsigandęs moteriškas balsas. – Jis specialiai atvyko, mes taip ilgai derinome šį susitikimą, nes…

– Man jo nereikia.

Koks čia galėjo būti reikalas? Bet ką būtų atidavęs, kad sužinotų.

– Deja, reikia.

– Dar pažiūrėsime.

Jį apėmė euforija, kokios dar niekada nebuvo patyręs.

– Jei taip manai.

– Būtent taip.

Eblingas sunkiai atsispyrė pagundai paklausti, koks ten reikalas. Suprato, kad gali šnekėti bet ką, tik negali kelti klausimų, nes pradėjus klausinėti žmonėms iškart kiltų įtarimas. Vakar ta moteris, kurios kimus balsas jam taip patiko, tiesiai šviesiai išrėžė, kad jis ne Ralfas – ir tik todėl, kad jis pasiteiravo, kurioje Andalūzijos vietoje jiedu lankėsi tą vasarą prieš trejus metus. Taip elgdamasis jis apie tą vyrą tikrai nieko daugiau nesužinos. Kartą buvo sustojęs priešais naujojo filmo su Ralfu Taneriu plakatą ir keletą svaiginančių akimirkų įsivaizdavo, kad gal jam atiteko to žymaus aktoriaus telefono numeris, kad jau visą savaitę kalba su jo draugais, bendradarbiais ir mylimosiomis. Tokia tikimybė tikrai buvo: Tanerio ir jo balsai panašūs. Bet paskui jis tik papurtė galvą ir šypsodamasis nuėjo savo keliu. Vis tiek tai negalėjo ilgai tęstis. Jis neturėjo jokių iliuzijų, anksčiau ar vėliau klaida bus ištaisyta ir telefonas nutils.

– Ak, čia vėl tu. Negalėjau ateiti į „Pantagriuelį“. Ji sugrįžo.

– Katia? Nori pasakyti… tu vėl su Katia?

Eblingas linktelėjo ir užsirašė vardą ant lapelio. Spėjo, kad moteris, su kuria kalba, yra Karla, bet kreiptis į ją šiuo vardu, kol neturėjo pakankamai įrodymų, dar nedrįso. Gaila, kad niekas paskambinęs nebeprisistato vardu: numeriai rodomi ekrane ir dar prieš atsiliepdami visi žino, kas skambina.

– To tau niekada neatleisiu.

– Man labai gaila.

– Nesąmonė. Tau nė kiek negaila.

– Ką gi. – Eblingas šypsodamasis atsirėmė į šoninę IKEA spintos sienelę. – Gal ir negaila. Katia nuostabi.

Keletą minučių ji rėkė ant jo. Barėsi, grasino, paskui dar ir pravirko. Bet juk visą tą painiavą sukėlė Ralfas, todėl Eblingas nejautė jokios sąžinės graužaties. Klausėsi jos balso plakančia širdimi. Dar niekad jam neteko iš taip arti pajusti jaudinančios moters sielos.

– Tvardykis! – tarė jis griežtai. – Iš to nieko negalėjo išeiti, pati puikiai žinai.

Kai ji padėjo ragelį, jis dar kurį laiką stovėjo apimtas lengvo svaigulio, įsiklausydamas į tylą, tarsi kažkur dar būtų girdėti Karlos kūkčiojimas.

Virtuvėje susidūręs su Elke net stabtelėjo nustebęs. Vieną akimirką jam pasidingojo, kad ji esanti iš kito pasaulio arba iš kokio sapno, neturinčio nieko bendra su realiu gyvenimu. Ir tąnakt prisitraukė ją arčiau, ji padelsusi jam atsidavė, o jis vaizdavosi, kad tai aistros apimta bejėgė Karla.

Kitą dieną jis buvo vienas namuose ir pirmą kartą paskambino vienu iš tų numerių.

– Čia aš. Tik norėjau pasiteirauti, ar viskas gerai.

– Kas kalba? – pasigirdo vyriškas balsas.

– Ralfas!

– Koks Ralfas?

Eblingas skubiai nuspaudė mygtuką, paskui pamėgino kitą numerį.

– Ralfai, o Dieve! Aš mėginau tau vakar… aš… aš.

– Neskubėk! – Eblingas buvo nusivylęs, kad tai ne moteris. – Kas yra?

– Daugiau nebegaliu.

– Tai baik.

– Nematau jokios išeities.

– Išeitis visada yra. – Eblingas nusižiovavo.

– Ralfai, ar nori pasakyti, kad aš… turiu pagaliau susiimti? Ir eiti iki galo?

Eblingas perjunginėjo televizijos kanalus, bet nieko gero nerado. Vienur ištisai grojo liaudies muziką, kitur rodė prie medžio plokščių triūsiančius stalius arba kartojo senus devintojo dešimtmečio serialus: nyki popietinė programa. Kodėl jis, tiesą sakant, šiuo metu žiūri televizorių, kodėl jis namie, o ne darbe? Nenutuokė. Ar gali būti, kad tiesiog pamiršo nueiti į darbą?

– Išgersiu visą dėžutę!

– Gerai, pirmyn.

Eblingas pakėlė nuo stalo knygą. Migelio Auristos Blanko „Kelias savęs link“. Viršelyje saulės diskas. Tai buvo Elkės knyga. Pirštų galais pastūmė ją į šalį.

– Tau, Ralfai, atitenka viskas. Tu gauni viską. Negali suprasti, ką reiškia visą laiką būti antruoju. Visada vienu iš daugelio, visada užribyje. Tau tai nesuprantama!

– Tu teisus.

– Aš tą tikrai padarysiu!

Dėl visa ko Eblingas išjungė telefoną, jei tas nelaimėlis kartais sugalvotų jam perskambinti.

Tą naktį jis sapnavo kiškius. Dideli, negražūs, jie išlindo iš tankaus miško, labiau panėšėjo į purvinas apskurusias būtybes negu į mielus gyvūnėlius iš animacinių filmukų ir varstė jį švytinčiomis akimis. Už nugaros kažkas sutraškėjo tankmėje, jis pasisuko, bet nuo to judesio viskas persimainė, tikrovė išsisklaidė ir jis išgirdo Elkę sakant, kad nebegalinti pakęsti jo garsaus šnopavimo, kad norinti pagaliau turėti atskirą miegamąjį.

Nuo kito ryto telefonas nė karto nebesuskambėjo. Jis laukė ir klausėsi, bet telefonas tylėjo. Ir kai šis po pusryčių pagaliau suskambo, tai buvo jo viršininkas, kuris teiravosi, kodėl Eblingas pastarąsias dvi dienas nepasirodęs darbe, kas atsitikę, gal jo nedarbingumo pažymėjimas kur nors pasimetęs. Eblingas atsiprašė, dėl visa ko šiek tiek pakosėjo, bet kai viršininkas pasakė, kad nieko baisaus, visiems pasitaiko, nereikia jaudintis, juk jis puikus darbuotojas, jie žiną, ko jis vertas, jam akyse iš pykčio susitvenkė ašaros.

Kitą dieną jis sugadino tris kompiuterius, standųjį diską nustatydamas taip, kad lygiai po trijų mėnesių išsitrintų visi jame esantys duomenys. Telefonas tylėjo.

Kelis kartus nedaug trūko, kad pats paskambintų vienu iš tų numerių. Nykščiu jau lietė pasirinkimo mygtuką, o vaizduotė piešė tą akimirką, kai išgirs kurį nors iš anų balsų. Jei būtų turėjęs drąsos, būtų nuspaudęs tą mygtuką. Arba ką nors padegęs. Arba paieškojęs Karlos.

Gerai dar, kad pietų buvo Vienos šnicelis. Dukart per aštuonias dienas – retai pasitaikanti šventė. Priešais jį sėdėjo Rogleris ir uoliai kramtė.

– Naujasis E14, – ištarė pilna burna, – tiesiog nerealus. Ten dar niekas normaliai neveikia. Tie, kurie jį nusipirks, bus patys kalti.

Eblingas linktelėjo.

– Bet nieko nepadarysi, – šūktelėjo Rogleris. – Tai naujas modelis. Ir man jo reikia. Juk nieko geresnio nėra.

– Teisybė, – pritarė Eblingas. – Nieko geresnio nėra.

– Klausyk, – tarė Rogleris. – Nustok spoksojęs į telefoną.

Eblingas krūptelėjo ir įsikišo jį į kišenę.

– Neseniai tu apie jį net girdėti nenorėjai, o dabar žingsnio nežengi be telefono. Atsipalaiduok, tikrai nieko svarbaus nenutiks. – Rogleris trumpam nutilo, nurijo kąsnį, paskui vėl įsidėjo gabalą šnicelio į burną. – Labai prašau, nesuprask manęs klaidingai, bet kas jau čia galėtų tau skambinti?

 

Vertė Agnė Blaževičienė

 

„Ruhm“ by Daniel Kehlmann Copyright © 2009 by Rowohlt Verlag GmbH, Reinbek bei Hamburg