Aktorius turi būti laisvas

 

Aktorė Vesta Grabštaitė kalbasi su teatro lankytoju, mediku, profesoriumi, habilituotu daktaru ALFONSU VAINORU

 

– Vaidyba – kas tai yra ir kaip galėtumėte apibūdinti šį reiškinį?

– Vaidyba, aš manau, yra kokios nors aktualios situacijos perteikimas sociumo daliai. Kad atkreiptų dėmesį į vieną ar kitą visuomenei svarbų klausimą, problemą. Tai subtilus reiškinys, bet jis visą laiką egzistuoja vienokiomis ar kitokiomis formomis. Bendraudami mes visada užsidedame kokią nors kaukę. Arba išryškiname problemą, kurią norime atskleisti savo artimam žmogui arba artimai aplinkai. Čia ir yra plačiąja prasme tam tikra vaidybos rūšis. Kai vaidyba perkeliama į meno lygį, kas irgi buvo nuo senų laikų, aišku, tada griežtesni reikalavimai. Reikia, kad išryškinta problema ar situacija būtų reikšminga visam sociumui, kuriam rodomas menas. Ir kiti reikalavimai vaidybos atlikėjams, personalijoms iškyla. Kaip suprasti visuomenės struktūrą, interesus, problemų aktualumą sociume.

– Tad bendrąja prasme vaidyba yra žmogaus poreikis?

– Tai yra viena iš bendravimo formų. Ji kuria socialinius ryšius, formuoja naujus iššūkius ir brandina idėjas; na, aš įsivaizduoju, kad be vaidybos plačiąja prasme nebūtų galima įsivaizduoti sąmoningos bendruomenės, netgi jos evoliucijos.

– Vadinasi, tai yra susiję ir su sąmoningumu?

– Tikrai taip. Su paties vaidinančiojo sąmoningumu, susivokimu erdvėje su artima aplinka – ar tai būtų teatro trupė, šeimos nariai, giminių ratas ar visuomenės lygis. Tai šitų sąsajų, bendrų poreikių, idėjų poreikio formavimo suvokimas – be sąmoningumo čia niekaip neišsiversi. Sąmoningumo lygiai reikalingi ne tik vaidinančiajam; tarkime, jis susivoks visose problemose, bet visuomenė arba artima aplinka bus nepasiruošusi tas problemas suvokti, priimti. Turėsime gana didelę atskirtį. Ir perteikimas tada pasidarys, na, kartais šiek tiek komiškas.

– Ko siekiame vaidindami?

– Bet kurioje situacijoje vaidyba yra tam tikras iššūkis. Kartais pačiam sau. Kartais artimai bendruomenei, kurioje bendrauji, komunikuoji, kartais visam sociumui, kuriam atstovauji. Kodėl formuojamas toks iššūkis? Kad geriau pažintume problemas, kurios egzistuoja šitose aplinkose. Pradedant nuo asmeninio savęs išreiškimo, savęs suvokimo. Kad būtum suprastas artimiausios aplinkos, integruotas į artimųjų ratą. Nebūtum išskirtas arba būtum pastebimas. Ir apskritai vaidybos tikslas yra transformuoti visuomenę. Turime artimus kaimynus (Baltarusija, Ukraina, Izraelis – red. past.), kur sociumas buvo suformavęs tokį iššūkį, kad visas pasaulis atkreipė dėmesį. Vaidybos tikslai skirtinguose lygmenyse turi šiek tiek skirtingus taikinius.

– Ką nors pakeisti? Transformuoti?

– Ką nors pakeisti, bet gali būti siekiama ir savo asmeninės transformacijos. Jeigu matau, kad nebetelpu į rėmus, man reikia sugebėti išmokti išreikšti save ir priimti tokį, koks esu. Tada formuoji veiksmų planą, tam tikrą vaidybos struktūrą. Režisuoji savo transformacijos spektaklį ir į jį įsigyveni. Kuo labiau įsijauti į visa tai, tuo sėkmingesnė yra tavo asmeninė transformacija. Tai santykių perderinimo siekinys: buvau vaikas ir staiga tapau paaugliu – keturiolikos, penkiolikos metų; prašau truputį skaitytis su manimi, peržiūrėkite santykius, aš jau ne tas, kuris buvau, man reikalinga tam tikra socialinė padėtis – kad su manimi skaitytųsi, kad, taip sakant, turėčiau savo poziciją bendruomenėje. Tai yra šitų santykių transformacija, pasikeitimas. Vienas iš pagrindinių sociumo siekinių yra evoliucija. Kad turėtume perspektyvą savo judėjimui į priekį. Susivokimui esamoje situacijoje ir tam tikram progresui bendruomenėje.

– Ar aktoriumi gali būti bet kas?

– Gali, bet geru aktoriumi gali būti tiktai asmuo, kuris susivokia šituose santykiuose. Susivokia savo asmenyje – kas jis toks, ko nori, kur eina. Būna tokių iššūkių, kai tylėti jau nebegalima, būtinai reikia kalbėti, o galbūt ir šaukti. Toks sąmoningumo lygis ir problemos perteikimas, įsivaizduoju, prieinamas ne visiems. Jie tiesiog ne tos srities atstovai. Bet geras aktorius sugeba tą padaryti.

– Kaip suprantame, kad gerai vaidinama?

– Tarkime, ar paskaitą skaitau, ar tiesiog sėdžiu spektaklyje ir jį žiūriu, įsivaizduoju, kad tam tikrõs problemos, perteikiamos ar paskaitoje, ar spektaklyje, pagrindu turime labai artimą ir atlikėjo, ir žiūrovo emocinę reakciją. Kai yra darna tarp atlikėjo ir bendruomenės, kuri visa tai stebi, tada turime suvokimą, kad gerai vaidinama. Ir skaitydamas paskaitą tą patį jaučiu. Jeigu matau, kad publika rezonuoja mano klausimą, išsižioja, o paskui eina kitas klausimas, suprantu, kad tai, ką norėjau aktualizuoti, ją pasiekė. Jos suinteresuotumas patvirtina – turbūt spektaklis, t. y. paskaita, vyksta gerai. Jeigu skaitau paskaitą ir studentas žaidžia mobiliuoju telefonu, suprantu, kad kažkurioje vietoje mes išsiskyrėme, kažko pritrūko. Ir tada „geras vaidinimas“ jau, galima sakyti, neįmanomas.

– Žiūrintysis irgi turi sutikti dalyvauti tame vaidinime?

– Kai studentas ateina į paskaitą, jis, taip sakant, yra prievarta supriešinamas: dėstytojas ir studentas. Studentas turi lankyti ir klausyti. Bet žiūrovas į spektaklį ateina savo noru. Jis perka bilietą, dar už tą malonumą moka, tad yra suinteresuotas ką nors pamatyti – jeigu neskaičiuosime tų, kurie eina į teatrą labiau savęs parodyti negu spektaklio pasižiūrėti. Na, turime ir tokios publikos. Bet jeigu pilietis atėjo iš intereso, jis nori įsigilinti, pajausti, tema jam aktuali ir naujų problemų iškėlimas jam padeda geriau susivokti aplinkoje.

– Kaip suprantate, kad dabar bloga vaidyba?

– Kiek įsivaizduoju, yra galimos kelios situacijos. Viena – aktoriai nesugebėjo aktualizuoti problemos, kuri iškelta. Antra: turbūt nėra darnos tarp atlikėjų formuojant vieną ar kitą vaizdinį spektaklyje arba kad ir paskaitos metu. Trečia: didelė skirtis tarp scenoje pateikiamo problemos aktualumo ir žiūrovų sąmoningumo suvokiant šitą problemą. Kai turime tokią didelę atskirtį tarp šitų dviejų grupių, manau, kad susikalbėjimas yra sudėtingas. Tad blogas vaidinimas nebūtinai sąlygojamas blogo atlikėjų pasireiškimo.

– Jis nepasiekia tikslo?

– Taip. Bet yra teatras, kuriame vaidinama kompleksinių sistemų teorijos pagrindu. Steigiama galimybė vaidybos metu įtraukti determinuoto chaoso elementus, nenusakomas situacijas. Kai aktoriai puikiai iškelia problemą, bet publika visiškai joje nesusivokia, egzistuoja atskirtis – mažas poveikis. Nors nežinome, kas iš to išaugs. Determinuotas chaosas įdomus tuo, kad mažas poveikis duoda didelį rezultatą. Mažas problemos atskleidimas, netgi kartais jos nesuvokiant, po dešimtmečio gali virsti tokia revoliucija, kuri gali nuversti visas valdžias. Tad negaliu pasakyti, kad būtų beprasmiška, bet žiūrint trumpalaikėje perspektyvoje – lyg ir neduoda naudos. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis formuoja iššūkius visuomenei ir kviečia ją transformuotis. Arba susivokti, kas yra aplinkui, kodėl yra taip, o ne kitaip; ir tai jau išsilieja galingu varpo gaudesiu.

– Vadinasi, gali būti, kad „bloga vaidyba“ visai nėra bloga vaidyba?

– Taip.

– Tai irgi yra „žinia“.

– Taip, ji ne visų suvokiama pirminiame etape, bet palieka platų vaizdinį ateičiai.

– Kokių reikia įgūdžių, ką reikia treniruoti ar lavinti, kad gerai vaidintum?

– Pasakyčiau tą patį – reikia susivokimo savyje, aplinkoje. Nemanau, kad be susivokimo gali būti geras artistas, geras atlikėjas. Jeigu tik atkartoji personažą – atkartoji svetimas mintis, svetimą gyvenimą. Kai tame svetimame gyvenime sugebi suvokti aktualijas ir „įdėti“ save į tą personažą dabartinių problemų erdvėje, tada pradedi bent pretenduoti į gerą aktorių. Be susivokimo niekaip negali patobulinti arba rasti geresnės darnos tarp atlikėjų ar tarp atlikėjų ir žiūrovų. Susivokti – tai būti problemų rate, kontekste. Būti ne tik fiziškai, bet ir morališkai, dvasiškai – susivokti visos aplinkos problematikoje. Suvokti visą kompleksiškumo erdvę. Rūta Staliliūnaitė, pavyzdžiui, į paprastą vaidmenį sugebėdavo įdėti tiek, kad būdavo sunku apimti visą subtilybę, personažo kompleksiškumą.

– Ką nurodytumėte kaip pagrindinį teatro elementą? Kas teatre yra svarbiausia?

– Kadangi teatras yra kompleksinė struktūra, išskirti kokį nors elementą tokioje struktūroje beveik neįmanoma. Veikia visuma. Net jeigu vienas aktorius vaidina – yra tam tikras vaizdinys, emocija, garsas. Tai jau kelių komponentų darinys. Negali išskirti kokio vieno, kas verčia domėtis aktoriumi ir norėti pažinti jį. Teatre atskiro elemento negalėčiau išskirti. Tai yra socialinis reiškinys, personalinė vaidyba, pasiekusi meno lygį arba pakelta į meno lygį. Atlikėjai, scenos darbininkai, režisierius, vadovas ir kiti turi įtakos paties teatro funkcionavimui. Jeigu šitoje struktūroje suformuojama darna, gali tikėtis, kad bus geri spektakliai, bus prielaidų jų sėkmei. Tiksliai neįvardinčiau. Netgi, sakyčiau, pats klausimas truputėlį prieštarauja teatro kaip kompleksinės sistemos sąvokai. Kaip žmogui – kas svarbiausia? Širdis, inkstai, kepenys? Skrandis, žarnos? Be bet kurio iš jų tu negali egzistuoti.

– Kokie mąstymo procesai vyksta vaidinant? Kas vyksta galvoje?

– Na, jeigu kalbėtume apie tai, kas vyksta galvoje fiziologiniu požiūriu, tai bus vieni reiškiniai – aktyvacijos vienų ar kitų smegenų zonų, kairiojo ir dešiniojo pusrutulio, priklausomai nuo to, ar labiau loginis elementas dirba. Dešiniarankiams bus aktyvacija kairiojo pusrutulio, jeigu tai daugiau emocinis komponentas – dešiniojo pusrutulio. Kairiarankiams atvirkščiai. Čia žinomos tiesos, nagrinėjamos mokslinėje literatūroje, kokios zonos mūsų smegenų pusrutuliuose įsijungia. Bet kai esame spektaklyje ir žiūrime į atlikėją, fiziologinė dalis nedomina. Tai, kas dedasi aktoriaus galvoje, vėlgi yra susivokimas. Pastangos susivokti personaže, kurį atlieki, savo asmenybėje, kuri egzistuoja, ir ryšio organizavime tarp tavęs, artimos aplinkos ir tolimesnės aplinkos. Tad jeigu tavo galvoje yra apimami tie trys komponentai, tos trys dedamosios, tai ir sudaro prielaidą geram vaidinimui. Gero atlikėjo galva geba tais komponentais disponuoti ir juos kūrybiškai aktyvuoti, naudoti ir parodyti.

– Aktoriai sako, kad tas galvojimas būna kaip negalvojimas, bet visada žino, kad yra publika.

– Tie trys komponentai: publika, aktoriaus asmenybė ir personažas, kurį jis atlieka. Įsijaučia ir atlieka jį, tada asmenybės ten nelabai lieka. Lieka personažas. Na, ir publikos veiksnys – ji reaguoja į jo pasireiškimą ar nereaguoja. Per repeticijas dirbama prie personažo, ypač, manau, geriems aktoriams būdingas savasis komponentas: kaip aš galiu perteikti personažą, aktualizuodamas problemas, kurios yra dabar, ne tik tas, kurios buvo personažo laikais. Įsivaizduoju, kad jeigu paimtume tą patį spektaklį, pastatytą prieš šimtą, prieš penkiasdešimt metų ir dabar, turėtume visiškai skirtingas interpretacijas. Scenarijus nesąlygoja jo atkartojamumo. Atlikėjų personalijos sąlygoja personažų aktualizaciją.

– Kokie jausmai dominuoja vaidinimo metu, kas padeda, kas trukdo?

– Vėlgi negalėčiau išskirti. Priklauso turbūt nuo problematikos, kuri atskleidžiama vaidybos metu. Emocijomis mes atkreipiame aštresnį dėmesį arba aktorius siūlo, taip sakant, atkreipti dėmesį į situaciją, kurią jis nori pabrėžti, vienaip ar kitaip aktualizuoti. Emocijos yra tam tikros spalvos, kuriomis tapomas spektaklis, bent man taip atrodo. Nes jeigu emocijos bus chaotiškos, pradėsi tai sieti su tam tikra patologija. Ir įdomumas truputėlį išblės. Emocijų neturėtų būti per daug, jos turėtų būti formuojamos tais momentais, kuriuos norima pabrėžti.

– Yra tokia nuomonė, kad aktorius su publika bendrauja tik per emocijas.

– Per emocijas formuojame tam tikrą akcentą, tam tikrą „šauktuką“: „Ei, šioje vietoje kažkas pasikeitė, ir toliau žiūrėk, kas bus.“ Būtų sunku pasakyti, kad bendraujame vien tik emocijomis, yra ir loginis bendravimo komponentas, bet pirminis bendravimo etapas iš tikrųjų labai dažnai sąlygojamas būtent emocijų. Šiuo klausimu labai įdomiai darbuojasi Kalifornijos širdies matematikos institutas, kuris tiria širdies funkcijos pokyčius įvairių emocijų situacijomis. Šio instituto mokslininkai nustatė, kad širdis, tarsi turėtų smegenis, kiekvieno tvinksnio metu aplink save formuoja tam tikrą elektromagnetinį lauką, elektromagnetinį burbulą – jame slypi emocijos pasireiškimas. Sulig kiekvienu širdies tvinksniu mes gauname informaciją, kokia emocija jį sugeneravo. Mes jaučiame šitą širdies skleidžiamą elektromagnetinį lauką. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad tas laukas pasireiškia ne tik keliasdešimt ar kelių šimtų metrų atstumu – net tūkstančio kilometrų atstumu galima pajusti artimų asmenų emocinę būseną. Mokslinėje literatūroje aprašytas toks eksperimentas: vyras ir žmona buvo skirtinguose pasaulio kraštuose ir jų tam tikru momentu buvo paprašyta suformuoti savyje meilės jausmą vieno kitam – kai jie tą atlikdavo, jų širdžių funkcijos susiderindavo. Atsirasdavo darna tarp tų dviejų širdžių – tą parodydavo širdies ritmo variabilumas. Kadangi tokia emocijos perteikimo ir suvokimo situacija ir moksliškai yra įprasminta, galima sakyti, kad mes iš pradžių bendraujame būtent įspūdžiais, pirminiu iššūkiu, o jis gali būti emocinis.

– Dar būna, kad mes vos įėję į patalpą jaučiame, ar kas yra nusiminęs, ar geros nuotaikos.

– Tikrai taip.

– Įdomus dalykas, kad smegenims yra tas pats – ar tai tikra, ar sukurta emocija.

– Aš tikrai manau, kad taip gali būti dėl to, jog tas emocijas aktyvuoja pirmiausia būtent širdies smegenys. Ir jeigu jūs įsivaizduojate emociją, simuliuojate smegenų funkciją, dešinio pusrutulio aktyvaciją, tai ir formuoja atitinkamą emociją.

– Vadinasi, aktorių kuriama emocija yra tikra?

– Taip.

– Tik tokiu būdu jie tada ir gali paveikti?

– Taip. Ta emocija, kuri suformuojama aktoriaus, kaip švyturio šviesa plinta per visą salę, per visą publiką. Jeigu tik yra suvokimas ir emocijos priėmimas, jis yra pasiruošęs ją paleisti. Kiek žiūrovų, esant gerai vaidybai, salėje apsiašaroja? Tai yra tos emocijos.

– Tokia nesąmoninga žmogaus laboratorija.

– Taip, bet šitą „nesąmonę“ mes vadiname determinuotu chaosu. Visur – ir mūsų sąmonėje, ir mūsų bendruomenės santykiuose – turime tą determinuoto chaoso komponentą. Mes turime, atrodo, chaosą, bet jis tam tikrose fazinėse plokštumose formuoja gražias pasikartojančias trajektorijas. Tame chaose yra tam tikras dėsningumas, kuris susiformuoja toliau plėtojantis šitam chaosui. Todėl, tarkime, mes iš viso to chaoso pradedame suvokti, kas yra gerai. Bent jau kas yra blogai. Kas gali turėti įtaką tam „gerai“ ar „blogai“. Bet toliau visa tai rutuliosis į efektyvesnius perteikimus, efektyvesnius bendravimo būdus. Gal duos Dievas, visa tai pribręs iki to, kad žmogus žmogui pasidarys jau nebe priešas, ir geriausias draugas žmogui bus jau nebe šuo, o žmogus. Išaugs kokia graži determinuoto chaoso trajektorija, vadinama atraktoriumi. Turbūt taip. Taigi, nereikia nusiminti dėl to chaoso. Leiskime jam dirbti.

Aktoriai turi formuoti tam tikrą suvokimo lygį. Jo neįmanoma formuoti ant senos platformos. Sena platforma įrėminta tam tikruose modeliuose ir neleidžia iš tų rėmų ištrūkti, tada ką tu darai? Formuoji determinuotą chaosą, kad, žiūrėkit, už to rėmo įdomu, ir tada senasis modelis susprogdinamas, pradedama ieškoti naujos erdvės. Tai yra netradicinė situacija. Ir ji išmeta jus iš to jūsų elgsenos rėmo; staiga reikia pajausti, pasižiūrėti, kas yra šalia, kokios yra kitos vertybės ir kodėl jos labai tinka; jos tapo gyvenimo akstinu ir pagrindiniu tikslu. Atsiranda fluktuacijos, kurios padeda peršokti į kitą energinį lygmenį.

– Lyg ir aišku…

– Ne, negaliu pasakyti, kad aišku. Aš net stebiuosi, jau keletą dešimtmečių šitas supratimas pasaulyje tvyro, bet švietimo sistemos „nemato“ šitų dalykų. Beveik visi tie dalykai turi būti pradedami formuoti nuo mokyklos. Ne atskirus modeliukus reikia rodyti, ne atskirus supratimo fragmentus, o visumą, kad jaunų žmonių pažiūrų laukas būtų platus. Kad jie būtų kūrybingi, o ne įsprausti į vieną ar kitą specializaciją. Pirmieji šitą kompleksinių ir dinaminių sistemų teoriją priėmė karo mokslai. Kai kurie institutai, kurie dirba šitoje srityje, 95 % finansuojami karinių institucijų. Bet Lietuvoje net šito nėra.

– Kuo ir kaip svarbus kūnas vaidinant?

– Vaidybos fenomeną sudaro trys dedamosios: 1) idėja, mintis, kurią mes norime perteikti; 2) emocijos, kurias pasitelkę stengiamės tą idėją perteikti; 3) struktūra, kuri padeda tas idėjas perteikti. Turbūt galima kalbėti ir apie trupes, grupines struktūras ir taip toliau. Kalbant apie personalijas, vaidinantysis turi visa tai suderinti: atskleisti ir idėją, ir emociją. Vaizdinys yra galinga išraiškos priemonė. Kartais galime nesakyti, nerodyti jokios emocijos, bet kūnu ją išreikšti. Ir ta priemonė gali išreikšti turinį vien savo judesiu. Įsivaizduoju, kad skirtingos teatro mokyklos turbūt įvairiai interpretuoja judesį. Akcentuojamas vienas, kitas elementas, trečias… Priklauso ir nuo nacionalinių tradicijų – japonų teatras, lietuvių teatras… Pavyzdžiui, Suzuki mokykla yra dinamiškesnė, daugiau perteikimo judesiu, lietuviškoje daugiau statikos, spektaklio turinys perteikiamas daugiau emocijomis ir logika, idėjomis. Kūnas yra svarbi dedamoji, nuo paties atlikėjo priklauso, kiek jis yra įvaldęs savo kūną ir fiziologines galimybes juo disponuoti.

– Suzuki sakydavo: kaip mes suprantame, kad šaukštas yra šaukštas, o šakutė yra šakutė? Iš formos. Kaip suteikti formą pykčiui? Kaip suteikti formą liūdesiui? Kaip suteikti formą emocijai? Juk tą daro kūnas.

– Fizinė išraiška sustiprina emocinę dalį. Sustiprina pačią mintį, todėl galima ieškoti formų, kaip optimaliai judesiu išreikšti emociją.

– O, čia jau meninės formos dalykai…

– Tai režisieriaus kompetencija. Aišku, yra ir atlikėjų galimybių erdvė. Kūnas yra labai individuali asmens pasireiškimo visoje mūsų fizinėje aplinkoje forma. Ypatybė. Vargu ar rasime du žmones, kurie turėtų panašią eiseną. Vienas Vokietijos mokslininkas darė tyrimus, nagrinėjo žmogaus žingsnius. Kaip žmogus vaikščioja, kaip pėda prispaudžiama prie pagrindo, kokia seka, kokia tvarka. Ir jis labai gražiai moksliniu darbu parodė, kad dviejų žmonių, turinčių tokią pačią eiseną, nėra. Su vienu sporto klubu turėjo sutartį, kūrė platformą žmogaus žingsniams fiksuoti. Žmogus ateina į tą platformą ir užsidega lentelė: „Sveikas, Džonai, jūs šiandien blogos nuotaikos?“ Vadinasi, emocija atsiskleidžia mūsų judesyje. Iš tikrųjų vidurinėse pusrutulių dalyse turime motorines zonas ir jų funkcija labai priklauso nuo aplinkinių zonų. Kai mokomės vaikščioti, suformuojame tam tikras raumenų jungimo grandines, kurios fiksuojamos smegenyse. Ir jeigu turime nors menkiausią emocijos poslinkį, ta grandinė truputėlį paveikiama ir mūsų eisena pasikeičia. Ir visa laikysena. Elementariausias dalykas: pagal eiseną iš karto atskiriame išgėrusį nuo neišgėrusio. Kodėl? Dėl to, kad sutriko šitų grandinių aktyvacija. Nes kai einame, nuo galvos iki kojų pirštų tam tikra seka jungiame raumenų grandines. Kiekviena emocija keičia iš karto ir motorinę sritį.

– Kuo aktorius skiriasi nuo ne aktoriaus?

– Na, kuo geros šeimos vyras skiriasi nuo santechniko, kai reikia pataisyti kriauklę?.. Savo neprofesionalumu. Kiekvienas norėtume geriausiai ką nors atlikti, bet aktorius, kuris teoriškai, praktiškai, emociškai gali perteikti personažą… tai yra profesionalo veikla. Bet kas gali užsiimti vaidyba, kaip kalbėjome, bet tai greičiau bus maivymasis negu vaidyba. Gerą vaidybą nuo gyvenimo turbūt sunku atskirti. Ir šita vaidyba yra profesija. Neturint įgūdžių, neturint pakankamų žinių, įskaitant ir fizikos mokslus, ir socialinius mokslus, ir mediciną, neįmanoma būti geru aktoriumi.

– Ar liko kas nors nepasakyta? Ar norėtumėte ką nors pridurti?

– Nežinau, man atrodo, teatras yra, buvo ir visada bus tam tikra neišbaigta giesmė. Tai socialinis reiškinys, kuris neturi baigtinumo. Keičiasi pasaulis, keičiasi gyvenimas ir teatras visą laiką formuoja naujus pasaulėvaizdžius, naujus supratimus, naujus iššūkius; ką nors baigtinio apie teatrą pasakyti neišeina. Mes kalbėjome apie teatrą iš šiandienos suvokimo pozicijų, bet tai nereiškia, kad rytoj, poryt jos nebus papildytos ir neatsiras naujų aspektų.

– Dar truputį apie baimę: ar padeda vaidinti, ar trukdo?

– Baimė niekada nepadeda. Baimė yra visada didžiulis stabdis. Emocinis, kuris iš karto „įrėmina“ žmogų.

– Aktorius nuolat jaučia įtampą dėl įvertinimo – tiek kolegų, tiek žiūrovų, tiek kritikų. Baimė patikti, baimė nepatikti, baimė išlikti profesijos lauke – tai svarbus veiksnys.

– Kai žmonės pradeda suprasti, kad pasaulis yra kur kas įdomesnis negu jų modelių rinkinukai, jie pradeda mąstyti ir būti atviri. Jeigu šitą galėtume pradėti formuoti pačioje pradžioje, pirmuose kursuose, aktoriai būtų labiau pasiruošę priimti naują informaciją ir ją interpretuoti. Kuo intensyviau naudojamos klasikinės pozicijos, tuo labiau kenkia, labiau įrėmina. Aktorius turi būti laisvas. Sugebėti viską priimti ir pateikti be baimių. Tik tada kūryba ir atsiranda, kai baimės nėra.