●

 

●

pravažiuojant

lėtas ekspresas

karpo vakaro juostą

 

dvigubo stiklo

saldainiai

ištirpsta

 

prie žando

prilipę sapnai

tylūs prisiminimai

 

nepaliekantys

vienumoj

tyko

 

nežinia kur

žvelgiančios akys

prabyla

 

prašau

nekalbink manęs

 

aš nieko tau

nesakysiu

 
 

Parafinas
 

padegiau namą

atsitraukus stebėjau

kaip liepsnoja dangus

 

namas didelė žvakė

vaškas laša po truputį tirpsta

ant kietai užmerktų akių

 

dar niekad nebuvo taip lengva

užmigti

 

dar niekad nebuvo taip lengva

neklausyk jų…

 

dar niekad nebuvo taip lengva

 
 

Man taip gera
 

atsikelti ir užmigti

su tavimi

 

girdėti sunkų tavo

kvėpavimą

 

ir vis lėtesnius

širdies dūžius

 

priglaudus ausį

prie pagalvės

  

●

 

nuvytusi gėlė tarp įsimylėjėlio pirštų

ji graži ji dar kvepia

praėjusio gyvenimo liūdesiu įtūžiu

pirmojo laipsnio pamišimu

 

ji kaip ir tu – tarp miesto plytelių

ji kaip ir tu – ne vietoje ir ne laiku

įdėk ją tarp knygos puslapių

ir pamiršk

vietą laiką lentyną ir kažkada

kai būsi nutolęs ji vėl pasirodys

sustingusi nekalbi

čia pat tau ant delno

kur pilka virsta tamsiai raudona

kur laimė tik nusėdusios dulkės

prisiminimų kurie tokie netikri

 

užrašyti pasimeta

 
 

Largo do Carmo
 

mama už rankos veda sūnų

penkerių metų berniuką

jis pamato

pritūpia

nori paimti

jį apšaukia

pritraukia arčiau savęs

jie keliauja toliau

 

be negyvo paukščio

namo

 
 

●

 

jei kartą nubudęs

nebeturėsi priešų

 

būsi miręs arba

netrukus pažinsi

 

baisiausią priešininką –

save patį

 

jis atims

jis įskaudins

 

jis ir nugalės

paskutinėje kovoje

 

nukaudamas riterį

drakono akivaizdoje

 
 

Triptikas
 
 

Rašytojo mirtis
 

jei turėčiau pakankamai

smėlio cemento ir molio

sujungčiau save dalimis

 

vėl matytų mano akys girdėtų

gal net klausytų ausys mylėtų

širdis ir jei nekęstų tai taip

nuolankiai ligi galo

 

vėl išmokčiau tikėti įtikinčiau

smegenis prisiminti atleisti

nuolankiai ligi pradžios

 

iš smėlio likučių nulipdyčiau

žaislinį kalaviją ir plunksną

lengvai nesunkiai mirčiai

 
 

Fotografo mirtis
 

nesijaudink

 

paimsiu tik sielą saugosiu

ir niekam nerodysiu

 

giliai savyje susimąstę

paiki padarai be minčių

džiaugsmo-liūdesio pakrantėje

 

sustabdyti ir neleisti išeiti

toks mano darbas – neleisti išeiti

 

džiaugsmo-liūdesio pakrantėje

 
 

Pirmyn ir atgal
 

benamis šuo nubidzena miesto grindiniu

 

nešioja raktus pirmyn ir atgal

naujiems šeimininkams

 

naujiems namams

visiems neatrakintiems

 
 

vėlyvi pusryčiai vėluoja

jei jis užsižiopso į antis

 
 

paukščiai grįžta į šiaurę

šunys vizgina uodegas

 

namų kryptimi