Penkios knygos apie karą

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 18

 

Oksfordo universiteto politinės filosofijos profesorė CÉCILE FABRE, kalbinama britų filosofo Nigelio Warburtono, aptaria, jos nuomone, geriausias knygas karo tema.

 

 

– Ketvirtoji jūsų pasirinkta knyga yra labai garsi, ko gero, garsiausia pastarojo meto karo filosofijos knyga.

– Tikrai taip. Tai Michaelo Walzerio „Teisingi ir neteisingi karai“ (Just and Unjust Wars), išleista 1977 m. Tai žymiausias XX a. karo filosofijos veikalas. Fantastiška knyga dėl daugelio priežasčių. Ją turėtų perskaityti ne tik besidomintieji karu, bet ir visi filosofai: joje tikrai įdomūs filosofiniai argumentai derinami su istoriniais atvejais, ir šitai be galo patinka man ir daugumai žmonių: tai nuostabi filosofijos ir istorijos samplaika.

Veikalas istoriškai svarbus ir moralės bei politinei filosofijai. Labai ilgai, maždaug nuo Johno Stuarto Millio laikų (XIX a. vid.) iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio, anglų kalba būta labai mažai normatyvinių moralės filosofijos, o ypač politinės filosofijos, darbų. Normatyvinė politinė filosofija atgimė 8-ajame dešimtmetyje. 1971 m. išleista Johno Rawlso „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice), pasirodė ir pirmasis žurnalo Philosophy and Public Affairs („Filosofija ir viešieji reikalai“), vieno iš dviejų pagrindinių politinės filosofijos žurnalų, numeris. Kaip atsakas Rawlsui 1974 m. išleista Roberto Nozicko knyga „Anarchija, valstybė ir utopija“ (Anarchy, State and Utopia), o 1977 m. pasirodė Walzerio „Teisingi ir neteisingi karai“. Taigi, ši knyga priklauso tiems veikalams, kuriuose labai ryžtingai keliamas normatyvinis klausimas, t. y. kaip turėtume elgtis ar nesielgti vieni su kitais, ypač kaip politiniai veikėjai. Nors išleista Vietnamo karui jau pasibaigus, Walzerio knyga akivaizdžiai buvo labai paveikta ir suformuota šio karinio konflikto. Tai tik kelios iš priežasčių, kodėl ją pasirinkau.

Turiu pasakyti, kad aš nesutinku su daugeliu Walzerio teiginių šioje knygoje. Politinėje filosofijoje jis žinomas iš esmės kaip komunitarizmo šalininkas, manantis, kad bendruomenė apskritai, o ypač iš jos kylančios bendruomeninės pažiūros ir įsitikinimai, pasižymi moraliniu statusu, moraline verte, kurios negalima redukuoti į atskirų tos bendruomenės narių moralinį statusą ir vertę. Dėl to kai kurie Walzerio teiginiai man, – ir ne man vienai, – atrodo itin problemiški. Tarkim, kalbėdamas apie tai, kada humanitarinė intervencija į kitos valstybės reikalus pateisintina, Walzeris pateikia labai siaurą ir ribotą intervencijos pateisinimo sampratą. Jis rodo pagarbą bendruomenės pažiūroms ir tradicijoms, nors kai kurias jų kaip tik turėtume atmesti dėl nepakankamo skaitymosi su individų interesais. Walzerio nuomone, prieš pateisinant išorinę intervenciją, tauta (a people) turi sukilti pati, tačiau taip ir lieka neaišku, kokio homogeniškumo ta „tautos“ samprata. Taip ir norisi jam replikuoti: „Na, tauta kaip visuma nesukyla, o čia mes turime mažumą, kuri žiauriai persekiojama ir kuri nepajėgi pati sukilti. Kodėl turėtume paisyti daugumos bendruomeninio supratimo šios konkrečios mažumos atžvilgiu?“

Tačiau svarbiausias dalykas, dėl kurio nesutinku su Walzeriu, susijęs su karių vaidmeniu ir statusu. Walzeris reiškia šiuolaikiniams karo įstatymams būdingą požiūrį, kad prasidėjus karui priešingose konflikto pusėse atsidūrę kariai, kad ir dėl kokių vertybių kovoja ir žudo, moraliniu požiūriu yra lygūs. Taigi, pavyzdžiui, darant tikėtiną prielaidą, kad Vokietija 1939 m. neteisėtai įsiveržė į Lenkiją, ir darant tikėtiną prielaidą, kad vokiečių kareiviai, vykdydami neteisėtą agresiją, žudė lenkų kareivius, o lenkų kareiviai teisėtai gynė savo šalį, Walzerio nuomone, net esant tokioms prielaidoms vokiečių karys turėjo tokią pat teisę gindamasis žudyti lenkų kareivį, kaip ir lenkų karys gindamasis žudyti vokiečių kareivį.

Walzeris pateikia keletą argumentų, pagrindžiančių teiginį, esą moraliniu požiūriu tarp vokiečių ir lenkų kareivio nėra jokio skirtumo. Šiuos argumentus aš, kaip ir daugelis kitų, atmetu. Svarbiausias Walzerio argumentas – esą kareivis viso labo tėra savos valstybės užsienio politikos įrankis, todėl kario, eilinio atskiro kareivio, nevalia kaltinti agresijos nusikaltimu. Tą nusikaltimą padarąs ne karys, o to kario vadai. Esą Niurnberge dera teisti Göringą, bet nedera už agresijos nusikaltimą teisti eilinių karių, be kurių toji agresija nebūtų įvykdyta. Aš su tuo nesutinku. Penktoje knygoje, kurią dar aptarsime, pateikta nemažai argumentų, kodėl neturėtume sutikti su Walzeriu. Tačiau prieš pereidama prie jos noriu dar truputėlį paaiškinti, kodėl „Teisingi ir neteisingi karai“, nepaisant visų argumentacijos trūkumų, yra išskirtinė knyga.

Ji nepaprastai empatiška ir humaniška. Joje yra vietų, kur Walzeris apie karius kalba tikrai jaudinančiai. Pagalvojus apie šią knygą man visada mintyse iškyla tas epizodas, kur Walzeris, pasitelkdamas George’o Orwello aprašytąjį nutikimą iš kovų Katalonijoje, svarsto, kaip kareiviui elgtis, susidūrus su priešo kariu, kuris miega, yra nuogas, maudosi arba rūko. Klausimas toks: ar turiu žudyti karį, jeigu jis neginkluotas, nekelia man pavojaus? Ar vis tiek galiu jį žudyti? Vieniems atrodo, kad galite, kitiems – kad ne. Bet šis fragmentas man labiausiai patinka tuo, kad Walzeriui pavyksta perteikti tą didelę dilemą, kylančią iš to, kad tas nuogas ar miegantis kareivis pasirodo mums savo žmogiškumu.

Tai viena svarbiausių knygos pamokų: kai mąstome apie karus, – nesvarbu, ar kaip filosofai, ar kaip kare dalyvaujantys kareiviai, ar kaip piliečiai, sprendžiantys, ar įgalioti vyriausybę įsitraukti į karą, – niekada neturėtume pamiršti priešo žmogiškumo, net jei galiausiai jį nužudome; niekada neturėtume pamiršti, kad žudome žmogų, ne žiurkę, ne arklį, ne robotą, o žmogų. Labai nedaug filosofijos knygų, kurios tiesiog alsuotų tokiu žmogišku gailesčiu kaip „Teisingi ir neteisingi karai“, dėl to ji ir puiki.

 

– Tiek Walzerio knyga, tiek Jeffo McMahano „Žudymas kare“ (Killing in War, 2009), kuri užbaigia jūsų pasirinktų knygų penketuką, yra karo filosofijos veikalai, kuriems didelę įtaką padarė „teisingo karo doktrinos“ tradicija. Gal šiek tiek pristatytumėte šią tradiciją?

– Teisingai, abiejose knygose nagrinėjamas toks amžinas klausimas: jei remiamės tikėtina prielaida, kad žudyti kitą žmogų yra prima facie neteisinga, kokiomis sąlygomis ir kodėl žudymas yra pateisinamas (kai turime pateisinti žudymo aktą, o ne sprendimą nežudyti)? Karas, žinoma, yra paradigminis socialinis reiškinys, kai žudoma itin dideliu mastu.

Šis moralinis klausimas be galo senas: jis nagrinėjamas Biblijoje, kai kuriuose seniausiuose kinų raštuose, Korane, randame jį Cicerono, šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio tekstuose ir, tiesą sakant, visoje moralinės bei politinės minties istorijoje. Trumpai drūtai tariant, pagal teisingo karo doktriną karas pateisinamas tik tada, kai patenkinamos tam tikros sąlygos. Turime turėti teisingą priežastį pradėti karą, karas turi būti proporcingas, t. y. jo daroma žala neturi būti didesnė už naudą, dėl kurios kariaujama, karas turi būti kraštutinė priemonė ir neturime sąmoningai taikytis į nekaltus civilius gyventojus ar nekombatantus (šios dvi kategorijos netapačios).

Tiek Walzeris, tiek McMahanas atkreipia dėmesį į pastarąjį aspektą. Walzeris laikosi nuomonės, kad, išskyrus ekstremaliausią kritinę padėtį (supreme emergency), civiliai gyventojai negali būti sąmoningai pasirinktais taikiniais. Tačiau mes galime taikytis į priešo karius ir galime tai daryti savigynos tikslu, net jei taip elgdamiesi toliau eskaluojame neteisingos agresijos karą. McMahanas su tuo labai griežtai nesutinka. Jis yra priešakinėse eilėse judėjimo, kartais vadinamo revizionizmu, judėjimo, besivadovaujančio neoklasikiniu karo supratimu ir teigiančio, kad tai, ar kariams leidžiama žudyti kitus karius, iš dalies priklauso nuo to, ar žudoma siekiant teisingo ar neteisingo tikslo. Jei grįžtume prie anksčiau pateikto Vokietijos invazijos į Lenkiją pavyzdžio, pasak McMahano ir kitų revizionistų, kuriems priklausau ir aš, būtent todėl, kad hipotetiškai vokiečių karys lenkų karį žudo gindamas neteisingą reikalą, jam morališkai nevalia žudyti lenkų kareivio, net jei šis pradeda į jį šaudyti. Vokietis privalo pasiduoti.

– Bet šiuo atveju nerealu tikėtis, kad kareivis, į kurį šaudoma, nesiims savigynos veiksmų.

– Tokios nuomonės laikosi daug žmonių. Čia galimi keli atsakymai. Vienas iš atsakymų – teiginys, kad jei turi galimybę pasiduoti, tai šitaip ir turi padaryti. Jei neturi galimybės pasiduoti, – jei reikia rinktis: priimti mirtį pačiam ar žudyti žmogų, kurio veikiausiai neturėtum žudyti, nes jis veikia teisėtai gindamasis, – tada privalai pasirinkti mirtį.

Yra du kontekstai, kuriuose galime būti pasirengę laikytis tokios nuomonės. Pirmasis – tai smurto kontekstas, nesusijęs su karu. Įsivaizduokime banko apiplėšimą, plėšikas ginkluotas. Tarkim, jam pradėjus šaudyti pasirodo policija ir atidengia į jį ugnį. Dabar jo gyvybei iškyla pavojus. Tarkime, kad situacija pasiekusi tokį lygį, kad jei plėšikas parodys, jog nori pasiduoti, juo niekas nepatikės. Plėšikui likę du pasirinkimai: gelbėdamas gyvybę jis gali nužudyti į jį šaudantį policininką ir, turėdamas pakankamai laiko, pabėgti arba jis gali neatsišaudyti, žinodamas, kad žus. Daugelis žmonių pasakytų, kad šiuo konkrečiu atveju plėšikas neturėtų žudyti policijos pareigūno. O McMahano ir mano klausimas yra toks: kuo šis konkretus atvejis skiriasi nuo karių atvejo? Normos, reglamentuojančios smurto naudojimą kare, nėra sui generis karui: jos tokios pat kaip ir normos, reglamentuojančios smurto naudojimą ne karo metu.

Antrasis „scenarijus“, kai norisi sakyti, kaip ir jūs, jog negali tikėtis, kad žmogus, kurio gyvybei iškyla pavojus, nepradės atsišaudyti, paimtas iš karo. Tai situacija, kai kareivis pradeda šaudyti į apsiginti negalinčius, iš pažiūros beginklius civilius. Visi sutinkame, kad taip daryti negalima: pagal įstatymus tai yra karo nusikaltimas, paprasta ir aišku. Dabar įsivaizduokime, kad vienas iš tų civilių išsitraukia ginklą ir paleidžia atsakomąją ugnį. Štai, pavyzdžiui, Varšuvos geto sukilimas. Ar tikrai norime pasakyti, kad nacių SS kariai, gindamiesi nuo sukilimo lyderių, kovotojų, turėjo teisę atsišaudyti? Sakyčiau, ne, neturėjo. Tai atvejis, kai iš pradžių beginkliai civiliai staiga įgyja galimybę ginti savo gyvybę. Kodėl šiuo konkrečiu momentu jų kankintojai, jų užpuolikai įgyja teisę pirmenybę teikti savo gyvybei? Aš nemanau, kad įgyja.

– Bet ar teisė į savigyną nėra pagrindinė? Thomas Hobbesas tvirtino, kad tu turi teisę kovoti su budeliu, kai šis neria kilpą tau ant kaklo. Tai, atrodytų, toks elementarus žmogiškas atsakas. Jei mes išvis turime kokių moralinių teisių, tai viena iš jų – teisė ginti tolesnį savo egzistavimą.

– Taip, bet, manau, yra daugybė kontekstų, kuriuose šito teiginio nelaikytume teisingu. Įsivaizduokime prievartaujamą moterį: ji pradeda gintis ir pasidaro aišku, kad jai pavyks nužudyti prievartautoją, jei šis nenužudys jos. Man neaišku, kodėl šiuo konkrečiu atveju prievartautojas turėtų moralinę teisę ją nužudyti. Reikia rinktis, katras turės sumokėti gyvybe. Kodėl žmogus, buvęs visiškai nekaltas iki šio pasirinkimo momento, turėtų sumokėti aukščiausią kainą? Galima sakyti, kad tam tikra prasme galime pateisinti taip besielgiantį piktadarį, tačiau pasiteisinimas dėl tokio veiksmo nėra tas pats, kas paties veiksmo pateisinimas.

Realus pavyzdys iš gyvenimo – Draženas Erdemovićius, Bosnijos serbų gretose įsitraukęs į karą Bosnijoje. Jis pats pasidavė baudžiamojo persekiojimo institucijoms dėl dalyvavimo žudynėse, per kurias žuvo šimtai [bosnių] civilių. Jį teisė Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai. Erdemovićius gynėsi, kad nusikalto verčiamas: tvirtino, esą jo vadas grasinęs, kad jei nešaudys į beginklius civilius, pats būsiąs nužudytas drauge su jais. Labai įdomu, kad teismas neginčijo šio fakto, jis sutiko, kad kaltinamajam buvo taikoma tokia prievarta. Bet, teismo teigimu, geriausiu atveju tai suteikė pateisinimą jo veiksmams, bet ne tam, ką jis padarė. Kaltinamojo gynimasis, kad nusikalto verčiamas, padėjo sušvelninti bausmę, tačiau Erdemovićius vis tiek turėjo atlikti bausmę. Būtent šitaip, mano manymu, turėtume aiškinti tokias bylas.

– Ar tokia ir Jeffo McMahano pozicija?

– Šiuo konkrečiu klausimu yra daug subtilių niuansų, bet iš esmės būtent taip suprantu McMahano poziciją. Yra dar du jo aptarti dalykai, labai svarbūs ir svarūs. Vienas iš jų susijęs su nekombatantais. Iš McMahano dėstymo išplaukia, kad nekombatantai ne visada apsaugoti nuo nužudymo, kaip įprasta manyti. Kaip gali būti nužudytas tiesioginis neteisingo karo dalyvis, lygiai taip pat ir nekombatantas dėl reikšmingo savo indėlio į neteisingą karą. Lengviausia tai iliustruoti vadovo civilio, kuris įsako kariuomenei pradėti karą, pavyzdžiu. Bet yra ir kitų pavyzdžių, tarkim, ryškiausias – nacistinės Vokietijos pramonininkų atvejis – „IG Farben“, „Krupp AG“ kompanijų vadovai buvo teisiami už dalyvavimą agresijos ir genocido nusikaltimuose. Yra ir kitų labai, labai sudėtingų atvejų. Kaip, tarkim, žurnalistas, kurstantis rasinę neapykantą? Sakyčiau, Ruandos [radijo stoties] Libre des Mille Collines žurnalistai, transliavę bjaurius neapykantą tutsių atžvilgiu kurstančius pranešimus, lyginę juos su tarakonais, kuriuos reikią galabyti, buvo teisėtai patraukti atsakomybėn. Tada prisiminkim piliečius, kurie balsuoja už karą ir kurie už tai moka. Štai čia pasidaro be galo keblu.

– Taip pat ir piliečiai, kurie nebalsavo už tokią įvykių eigą. Jie vis dar yra tos šalies piliečiai: ar jiems taikytina kolektyvinė atsakomybė?

– McMahanas, kaip ir aš, labai atsargiai žiūri į kolektyvinę atsakomybę. Mano atveju tai susiję su kosmopolitizmu – požiūriu, kad kiekvienas žmogus yra svarbus, nepaisant jo priklausomybės kokiai nors grupei, todėl kolektyvinė atsakomybė savaime kelia susirūpinimą, nes padaro tave pažeidžiamą ir užkrauna naštą vien dėl to, kad priklausai tam tikrai grupei, o ne dėl to, ką iš tikrųjų padarei.

– Gal paaiškintumėte truputėlį išsamiau, kodėl, jūsų nuomone, Jeffo McMahano knyga „Žudymas kare“ tokia gera?

– Ji puiki, nes šioje nelabai ilgoje knygoje vykusiai išskleista labai stipri tezė. Atmetant tezę, kad kareiviai moraliniu požiūriu yra lygiaverčiai, pateikiamas savas aiškinimas, kada kareiviams ir net ne kareiviams leistina žudyti kare. Visa tai išdėstyta itin aiškiai ir analitiškai tiksliai. Gindamas savo požiūrį, McMahanas pateikia įdomių pastabų apie nekombatantus. Be to, knygoje gausu įžvalgų, kurias teisingo karo teoretikai tebesvarsto iki šiol, pavyzdžiui, susijusių su įvairiomis karo proporcingumo sampratomis. Ir ši knyga nepaprastai sąžininga. Pasakyti, kad esama nekombatantų, tradiciškai laikomų neliečiamais, kuriuos iš tikrųjų būtų galima žudyti, reikia didelės drąsos. Tiesą sakant, už šiuos žodžius McMahanas nuolatos puolamas. Žaviuosi filosofais, kurie pasirengę nenuilstamai ir kruopščiai tyrinėti, kur nuves jų argumentai, ir kurie nebando išvengti kontroversiškiausių tų argumentų implikacijų, išsisukinėdami nuo klausimo. Štai kodėl manau, kad tai nuostabi knyga.

– Paskutinis klausimas. Jūsų, Jeffo McMahano ir kitų pažiūrų, kurioms pritariate, pagrindas yra samprata, kad visi žmonės vienodai lygūs. Deja, tokia kosmopolitinė prielaida nėra plačiai paplitusi. Daugelis žmonių aistringai priskiria save tam tikroms grupėms: nacionalinėms, rasinėms, gyvenamosios vietos, futbolo komandos gerbėjų ir t. t. Tribalizmas – itin paplitęs reiškinys. Kaip priartėti prie bendražmogiškumo pripažinimo?

– Tik žingsnelis po žingsnelio, pasitaikius progai žmones skatinant formuluoti savo poziciją, kiek toli jie pasirengę žengti. Viena iš mano mėgstamiausių šios medžiagos dėstymo strategijų – duoti studentams labai garsų [filosofo] Williamo Godwino degančio namo pavyzdį. Godwinas siūlo rinktis, ką gelbėsite iš gaisro: kambarinę ar arkivyskupą Féneloną? Savo studentams pateikiu pakoreguotą šio atvejo variantą: reikia pasirinkti, ar gelbėsi savo tėvynainį, ar kažkokį tolimą svetimšalį. Visa kita vienoda: abu vienmečiai, nė vieno iš jų nepažįstate asmeniškai. Įdomu tai, kad žmonės, kol nesusiduria su tokiu bekompromisiu pasirinkimu, sakys, kad mes vadovaujamės nacionalistinėmis paskatomis ir pan. Bet va šiuo konkrečiu atveju rasis kur kas mažiau žmonių, nei galėtum manyti, kurie teigs, kad jie moraliai įpareigoti gelbėti tėvynainį vien dėl to, kad jis tėvynainis. Kai žmonės prispiriami rinktis, tas prisiskyrimas grupėms gali pasirodyti besąs ne taip jau giliai įsišaknijęs. [...]

 

Fivebooks.com

Vertė A. P.