Nuotykinė Algio Mickūno autobiografija
Algis Mickūnas. Atsiminimų punktyrai. V.: Apostrofa, 2022. 320 p.
Nors Algio Mickūno knygos pavadinimas „Atsiminimų punktyrai“ skaitytoją nuteikia fragmentiškam atsiminimų pasakojimui, knygoje rasite ne ką kita, kaip autobiografiją. Šioje knygoje pirmuoju asmeniu pasakojami ne tam tikrų įvykių atsiminimai, bet žmogaus istorija, o knygos viršelyje nurodytas autorius ir pasakotojas turi tą patį vardą. Kad ir koks punktyriškas būtų šis pasakojimas, jis sistemingai veda skaitytoją iš gimtosios kaimo trobos Krikliniuose per Vokietiją į JAV, kol galiausiai sugrįžtama atgal: „Atsisėdau ant suolo kertėje, o Šliogeris, pamatęs mane tyliai sėdintį, garsiai pareiškė: „Dabar Algis jau namie“ (p. 221–222). Čia svarbu pamatyti, kad grįžimo faktą įvardija ne namus išsaugoję artimieji, su kuriais labai lengvai atkuriamas ryšys, bet Arvydas Šliogeris, kuris kalba anaiptol ne apie fizinį Algio Mickūno kelionės matmenį. Nors čia mano įvardyta „žiedinė kompozicija“ galėtų nuteikti skaitytoją modeliniam pasitraukimo iš tėvynės artėjant antrajai sovietų okupacijai ir sugrįžimo Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasakojimui, šią siužeto struktūrą galime matyti kaip pilką vilnos siūlą, ant kurio suvertas gyvenimo pasakojimas, kurio įdomumas randasi ne tik iš pačios gyvenimo medžiagos (nes juk nėra neįdomaus gyvenimo, jei jis nugyventas), bet ir iš vėrimo būdo, t. y. to, kaip Algis Mickūnas elgiasi su retrospektyviu pasakojimu.
Gyvename nežinodami, kas nutiks artimiausią minutę, ir daugelis mūsų veiksmų yra nulemti atsitiktinumo, tuo metu atrodančių nemotyvuotų, neapmąstytų, o gal net vertybiniu požiūriu abejotinų sprendimų, tačiau kai imamės pasakojimo, visam šiam gyvenimo chaosui suteikiame prasmingo, kryptingo veikimo matmenį. Autobiografijoje ateities nežinojimo situacija jau yra kokybiškai kita – ji kontroliuojama visažinio pasakotojo, kuris atsitiktinumų sekoje, gerai pažindamas siužetą iki pasakojimo pabaigos momento, pamato priežastinius, reikšminius ryšius ir, panaudodamas pasakojimo galią, pagaliau gali įvesti tame gyvenime šiokią tokią tvarką, ne tik pateikti jį kaip prasmingą istoriją, bet ir suteikti atsitiktinumams likimo ar sąmoningo vertybinio pasirinkimo (priklauso nuo pasaulėvokos) krūvį.
Algio Mickūno gyvenimo pasakojimo strategija visiškai priešinga: jo veikėjas žino tik tiek, kiek tai įmanoma pagal jo amžių ir gebėjimus. Pavyzdžiui, kol kalbama apie ankstyvąją vaikystę Lietuvoje, pasakojime dominuoja anekdotai, trumpų nutikimų aprašymai, o istorinių įvykių vertinimas pasirodo per vaikų folklorą, kuris atskleidžia, kaip vaikai, perimdami suaugusiųjų reakcijas ir jų pasakojimų nuotrupas, integravo pokyčius į savo aplinką. Todėl Stalinas, Hitleris pasirodo kaip vaikus pasiekiančių anekdotų personažai ar nauji veidai be didelių paaiškinimų mokykloje iškabintuose portretuose. Mums nepateikiamas vertinimas, tik intuityvios reakcijos (nes aštuonmečiai ar dešimtmečiai nėra tam vertinimui pajėgūs), iš kurių galime perskaityti, kaip istorinius pokyčius priėmė tuometė aplinka. Parodoma, kaip drauge su žmogumi auga ir keičiasi jo kalba, iš tarmės pereinama į bendrinę, leidžiama užčiuopti, kaip žmogaus pasaulyje randasi nauji daiktai ir reiškiniai, kaip neturima kalbos įvardyti naujai ateinantiems dalykams (pvz., šalmai vadinami geležinėmis kepurėmis), neturima instrumentų jiems vertinti ir iš jų rinktis. Šis pasakojimas leidžia kone fiziškai užčiuopti, kaip augant žmogui daugėja atminties, plečiasi, tankėja jo gyvenimo pasakojimas.
Varomoji šio pasakojimo jėga yra atsitiktinumas, bet šioje autobiografijoje atsitiktinumas yra ne kažkas nevaldoma, kas trikdo valingo žmogaus veikimo galimybes, priešingai, tai yra būdas, kuriuo pasaulis Mickūno autobiografijos pasakotojui atsiveria ar netgi, sakyčiau, siūlosi. Matydamas atsitiktinumą kaip galimybę, o ne kaip grėsmę ar pavojų, šios autobiografijos žmogus įsitraukia į pasaulį. Ateities projektavimas yra galimo konflikto su pasauliu ir pačiu savimi šaltinis, nes kai turiu projektą, žinau, kad kažko būtinai iš savo gyvenimo noriu, bet situacija, kurioje tam tikru metu esu, nebūtinai tam projektui palanki. Mickūno autobiografijos subjektas neturi projekto, tikslo ar idėjos, jo santykis su savu gyvenimu grįstas atvirumo ir pažinimo nuostata, būtent tokia nuostata atsitiktinumui suteikia ne grėsmingą lemties ar nesėkmės pavidalą, bet leidžia jį traktuoti kaip galimybių plėtrą. Šis subjektas neturi jokių nuostatų dėl ateities, todėl jo neištinka nepatenkintų lūkesčių drama (arba ji skaitytojams nerodoma).
Kaip didžiausias atsitiktinumas pateikiamas pats svarbiausias (retrospektyviai žiūrint) įvykis – filosofijos studijų pradžia: „Vieną vakarą ėjau pro kažkokį pastatą ir pastebėjau knygyną, ant vitrinos užrašyta: DePaul University. Įdomu, įeinu, o ten pilna žmonių įvairiose eilėse ir ant didelės iškabos parašyta: „Registracija“. Apžiūriu – prie įvairių stalų registruoja studentus pagal disciplinas. Nutariau stoti į trumpiausią eilutę – rusų literatūra. Netrukus atsidūriau prie registracijos stalo ir klausiu, ar galėčiau studijuoti tą literatūrą. Gavau atsakymą, kad dabar bus trečias semestras, tai aš turėsiu palaukti iki kito semestro ir pradėti su nauju trijų semestrų ciklu. Nieko tokio – sugrįšiu po semestro. Jau ketinau išeiti, bet pastebėjau ilgoką eilę ir prie registracijos stalo užrašą „Filosofija“. Kadangi eilė ilgoka, spėjau, kad čia gali būti įdomus dalykas. Stoju eilėn ir sulaukęs išgirstu, kad tai įvadinis kursas ir vietų dar yra. Kodėl ne – užpildau formas, užsiregistruoju [...]. Pamaniau, kad kol Irena [žmona – J. Ž. R.] bus savo seminaruose, aš galėsiu pasėdėti auditorijoje, pabendrauti su žmonėmis – ir tik tiek“ (p. 171).
Galime justi, nors atvirai tai niekur neįvardijama, kad toks santykis su ateitimi susiformuoja išgyvenant beprotišką istorinę kaitą: bėgimas iš Lietuvos, gyvenimas DP stovyklose, kelionė per Atlantą, daug sunkaus fizinio darbo ir bandymų gauti išsilavinimą, mokytis, karas Korėjoje. Tai, ką kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukusių žmonių gyvenimus vadiname „išvietinimu“, Mickūno autobiografijoje atsiskleidžia savitu rakursu: išėjimas iš savo vietos (knygoje vadinamos rojumi, „savo rojuje buvau basas“ – paralelė su nuogais Adomu ir Ieva) atsiveria kaip tai, kas palieka žmogų be apriorinių veikimo struktūrų, numatančių ar veikiančių jo gyvenimo galimybes, pasirinkimus (sakykime, augimas ūkininkų šeimoje galėtų projektuoti galimybę perimti ūkį, tapti kunigu ar eiti medicinos mokslus).
Nors Algis Mickūnas atvirai nekuria nostalginio pasakojimo, nepriešina erdvių, neryškina praradimo, pasakodamas savo gyvenimą, būtent pasakojimo stiliumi jis atveria tuomečio išėjusio žmogaus būklės šerdį. Man šis pasakojimas atrodo svarbus, nes jame nėra opozicijų, sava ir svetima kuriamų įtampų, aštrių sociokultūrinių skirtumų matymo ir kt. Jo istorijoje savo vietos, rojaus netekimas yra ir pasaulio atsivėrimas: „Nors vaikams rojų palikti buvo graudu, vis tiek pasirodė, kad tas iškeliavimas ves į didelius ir nežinomus dyvus ir navatnas vietas“ (p. 30). Nuotykinis pradas yra visos Mickūno autobiografijos dominantė bei sprendimų priėmimo impulsas – ir tapimas Korėjos karo veteranu, ir filosofijos profesoriumi yra nuotykis. Orientacija į nuotykį, nežinomų dyvų pažinimą ir navatnų vietų aplankymą yra tai, kas naikina sava ir svetima skirtis, šios knygos žmogus, susidūręs su kitokybe (navatnumu), sako: išmokyk mane. Reakcija į svetimybę atrodo pamatinė šios autobiografijos asmens formavimosi jėga. Štai Mickūnas, arba tuo metu – Čarlis (taip būdamas 17-metis pramintas bičiulių Korėjos kare ir – NB – visai neįsižeidžiantis dėl tokio jo kitokybės nusavinimo), sužeidžiamas, sąmonę atgauna Japonijoje – visiškai svetimoje sociokultūrinėje aplinkoje. Reakcija į kitokumą atskleidžia šioje autobiografijoje veikiančio žmogaus buvimo stilių: „Paklausiau Džeki [su Japonijos kultūra pasakotoją supažindinanti bendrakeleivė – J. Ž. R.] ir ji papasakojo, kad ten gyvena atsiskyrėliai, gerokai pagyvenę vyrai, ir užsiiminėja dzen veikla. O kokia yra ta veikla – ar jie daro baldus, siuva batus, lipdo puodus, ar dar ką nors? Jinai mandagiai nusišypsojo ir pareiškė, kad anie tyliai mąsto, kartais labai grakščiai juda ir net kitus, norinčius, pamokina. Aha, supratau: jie mokosi ir moko judėti – matyt, grakščius šokius, gal baletą? Ji vėl tyliai nusijuokė ir pasakė, kad apie tai neįmanoma papasakoti, nes suprasti, kas ten vyksta, turi pats – nueiti ir paprašyti, kad jie tau parodytų. Kokie čia dyvai – gerai, kurią dieną mane nuveši prie vieno tokio pastatėlio ir parodysi, kas ten darosi“ (p. 137). Galėtume sakyti, kad pasakotojas, save vaizduodamas kaip naivų klausinėtoją, šioje vietoje žaidžia su skaitytoju, praeities įvykiui papasakoti pritaikydamas skaitomos paskaitos stilių, t. y. kai norima parodyti ne rezultatą, o mąstymo kelią prie tam tikro dalyko. Bet visos autobiografijos kontekste aišku, kad toks dialoginis / poliloginis veikimas yra šio autobiografinio subjekto buvimo stilius.
Šiame autobiografiniame siužete net tautinė tapatybė, kurią esame linkę traktuoti kaip duotybę, atrodo daugiau lemiama susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, o ne vertybinio pasirinkimo ar juoba prigimties. Santykio su tautybe (jos turėjimu) istorija tampa dar vienu įdomiu šios knygos pasakojimu, valdomu nuotykinio siužeto dėsnių. Lietuvybė, kuri smarkiai susijusi ir su kalbos aspektu, nėra aptariama kaip savaiminė vertybė ar duotybė, kuri išsivežama iš rojaus. Šioje autobiografijoje veikiantis asmuo kuria ir perkuria save atsižvelgdamas į aplinką, kurioje reikia ir norisi gyventi. Ir kaip tokia aplinka šioje autobiografijoje atsiveria Amerika, kurią reikia perprasti, pradedant kalba ir baigiant kultūra, nes joje apsisprendžiama gyventi.
Ir nors pirmas kelionės taškas JAV yra lietuvių bendruomenė, kurioje teoriškai galima užsikonservuoti ir pasilikti, emigracijos kelias tęsiamas radikaliai: einama savanoriu į JAV kariuomenę ir vykstama kariauti į Korėją. Tai pirmas etapas, kai knygos pasakojimas ūmiai sutankėja ir tampa detalus iki pojūčio lygmens, nei iki tol, nei po to taip detaliai aprašyto trukmės požiūriu trumpo labai ilgo gyvenimo etapo daugiau nematysime, su juo konkuruoti gali nebent pasakojimai apie grįžimą į Lietuvą po Nepriklausomybės atgavimo.
Tapimas kariu, galinčiu užimti vadovaujamas pareigas, autobiografijoje sutampa su naujos tautybės įgijimu, kuris vaizduojamas kaip savotiška iniciacija: kol išeinami mokymai aukštesniam laipsniui gauti, gaunama ir pilietybė: „[...] mane pasikvietė kapitonas, padavė ranką ir su šypsena tarė: „Štai, nuo dabar esi Amerikos pilietis, gavau žinią iš generolo, kad Kongreso pilietybės komisija patvirtino generolo paraišką ir suteikė tau pilietybę. Dabar esi tikrai visavertis mūsų kariuomenės narys.“ Taip pat pasakė gavęs žinią, jog aš puikiai baigiau seržantų mokymus ir prireikus nebus keblumų man suteikti tokį laipsnį. Negali vaikėzas ištverti, tai išsitempęs saliutavau kapitonui ir pareiškiau, kad už savo naują tautą aukosiuos ir tarnausiu kaip tik įmanydamas“ (p. 130). „Vaikėziškumas“ bene ir bus vienas iš nuotykinį gyvenimo pradą akumuliuojančių veiksnių.
Aštuoniolikmetis Korėjos karo veteranas studijuoja inžineriją, dirba, pamažu pamiršta lietuvių kalbą ir susitikęs su Vokietijos laikotarpio bičiuliu prašo kalbėti angliškai, „nes man nepatogu laužyti liežuvį jau seniai nebevartota kalba“ (p. 155). Kaip matome, Mickūnas su šiuolaikiniu skaitytoju neflirtuoja ir savęs kaip ištikimo lietuvio mums nevaizduoja, sakyčiau, priešingai, pabrėžia, kad buvimas lietuviu yra dar vienas asmens sprendimas tarp daugelio kitų: „O kaip su mano lietuvybe? Tai irgi nuotykis, nes apie ją išvis nebegalvojau – juk tiek darbų, be to, buvau iš jos „išvarytas“, kai dar buvau pusbernis…“ (p. 189) Grįžimas prie lietuvybės vyko – atsitiktinai, susitikus seną bičiulį ir patekus į lietuvių kompaniją, kurioje susipažino ir su būsima žmona („Nenorėjau pasakyti, kad buvau nutaręs niekada nebūti lietuviu [...]“, p. 157).
Lietuvybė atsiveria kaip santykis su kitais, kurie save laiko lietuviais, kaip buvimas tam tikroje terpėje, kurioje per bendrus reikalus palaikomas ir lietuviškas tapatumas, kaip tai, kas mus, apie tam tikrus reikalus mąstančius, tam tikrais dalykais bendra kalba besirūpinančius žmones, sieja. Kaip tokia terpė yra aptariama ne šeima su iš Lietuvos kilusia žmona, bet išeivių organizacija „Santara-Šviesa“ su Vytautu Kavoliu priešakyje. Ir kai Algis Mickūnas rašo, jog „Santara“ mane sugrąžino į Lietuvą“ (p. 221), turėdamas omenyje pirmąjį savo apsilankymą į Lietuvą persikėlusiame renginyje, šis sugrįžimas prasidėjo gerokai anksčiau, kai Vytautas Kavolis atsiuntė lietuvišką laišką kviesdamas perskaityti pranešimą lietuvių suvažiavime, o Algis Mickūnas užsisakė lietuvių kalbos žodyną, kad tą laišką perskaitytų (p. 189).
Galvojant apie autobiografijas, visuomet įdomu ne tik tai, kas jose yra, bet ir tai, apie ką renkamasi nerašyti. Ne veltui šią autobiografiją pavadinau „nuotykine“, mat joje ne tik visus įvykius valdo atsitiktinumas (pagal Michailą Bachtiną), bet ir smarkiai redukuota emocinių išgyvenimų plotmė: nerasime išsamesnių artimų žmonių portretų ar santykių su jais plėtotės, sudėtingos gyvenimo situacijos autobiografijoje įvardijamos, tačiau jų išgyvenimai nėra aprašomi, nebent iš smulkių užuominų galime numanyti, kokį emocinį poveikį vienas ar kitas gyvenimo etapas turėjo. Pavyzdžiui, nors turime gana detalius Korėjos karo laikotarpio aprašymus, apie šių išgyvenimų poveikį tolesniam gyvenimui sužinome iš vos ne atsitiktinės užuominos apie kankinusius košmarus (p. 172). Arba pasakojant apie apsisprendimą stoti į kariuomenę staiga pasakoma, kad šiuo sprendimu tikrai apsidžiaugs tėvas, nes „dar neišlipus mums iš laivo Niujorke jis man pasiūlė dingti, kad daugiau manęs nematytų“ (p. 88), – nei prieš šią užuominą, nei po jos santykių su tėvu istorijos nerasime. Taigi galima kiek juokaujant sakyti, kad šiame pasakojime susidursite su nuotykiniu chronotopu, kuriame matysite aktyvų, drąsų, ryžtingą, sudėtingoms gyvenimo aplinkybėms atvirą filosofijos profesorių, su paskaitomis apkeliavusį pusę pasaulio ir sugrįžusį apie savo nuotykius pasakoti į Lietuvą.
