Laisvė ir džiaugsmas bažnyčios fone?
Tokie paveikslėliai – kaip sakoma, įkrenta iš pirmo žvilgsnio. Kas nežino, kad kur vaikai, ten gražu ir tikra. O jeigu pagal Evangeliją, ten Dievo karalystė. Nereikėtų papildomai nė tų įsmigusių į dangų šventovės smailių. Dar man tinka dėl to, kad Romoje prasidėjęs bažnytinis sinodas. Daug kalbų, daug lūkesčių ir vilčių. Ten irgi dalyviai, susiėmę už rankų, nesyk melsis ir demonstruos vadinamąją bendrystę. Kad iš to būtų naudos mums visiems, sinodas turės tiesti rankas į pasaulio pusę. O kita užuomina: nieko neišeis nei Romoje, nei Vilniuje, „jeigu nepasidarysite kaip vaikai“. Per Vatikano II susirinkimą kažkas iš jo dalyvių siūlė tą sakinį paskelbti dogma. Deja, nepaskelbė, matyt, nutarė, kad žmogus juokauja.
Nežinia, koks čia metų laikas, bet galėtų būti ir ruduo. Daug pilkos žemės. Vaikų švarkeliai ir paltukai sako, kad jau nebe vasara. Nors keli vaikigaliai basomis kojomis. Gražu, lyg iš liaudies dainų, bet, aišku, tai dėl paprasčiausios batų stokos, o ne dėl lietuvybės ar ko nors kitko. Vaikų apsirengimas irgi nevienodas. Anksčiau būtų sakę: buržuazinė Lietuva, socialinė nelygybė. Tačiau ir po daug metų, jau socialistiniais laikais, esu gavęs iš nepažįstamo jauno žmogaus bažnyčioje dešimt rublių naujam apavui įsigyti, mat vaikščiojau su kažkokiais baisiais slidžių batais. Buvau klapčiukas, priėjo žmogus po mišių ir sako: „Bus čeverykams.“ Tas prieštvaninis čeverykai – dėl to, kad neužgautų manęs. Neatsimenu, ar tikrai pirkausi naujus batus. Nebent tokius pačius, slidinėjimo.
Čia Žeimiai, užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Pasitikrinau ir pagal bažnyčios bokštus. Mažai kam girdėtas miestelis Jonavos rajone. Žodynas liepia kirčiuoti pirmąjį skiemenį, tvirtagalė priegaidė – Žeĩmiai. Ausiai gal gražiau, įprasčiau ketvirtoji kirčiuotė. Kitos informacijos ant nuotraukos nėra – nei kas tie vaikai, nei kelinti čia metai ir koks renginys vidury laukų. Kadangi ratelio pakraštyje stovi skrybėlėtas vyras, galima spėti, jog tai miestelio mokiniai su savo mokytoju. Gal iškyla į Žeimių apylinkes, gal kokia pamoka po atviru dangumi. Nesužinosi.
Bet vieta pasirinkta nuostabiai: plynas rudens laukas, gausybė laisvos erdvės, tie du bokštai tolumoje, išdidžiai pakilę virš kaimiškų trobų. Fotografas išsyk užuodė puikų kadrą. Ir neatrodo, kad tas būrelis čia tik pozuotų. Vaikai iš tiesų žaidžia, šoka ir linksminasi, jiems iš tiesų gera. Gal jie atlieka savo mokyklinę programą, o gal tik šiaip pakilios nuotaikos pagauti. Ko nesugalvosi iš džiaugsmo, kad esi pagaliau laisvas, kad pabėgai! Tolyn nuo kasdienybės taisyklių, nuo pašalinių akių, nuo mokyklos suolo, na ir nuo šventos bažnyčios, bauginančios savo didumu, pranašumu, viešpatavimu.
Yra daugybė senų nuotraukų, kur mieli vaikučiai, po vieną ar po kelis, ar visu būriu nufotografuoti bažnyčios fone po Pirmosios Komunijos ar per kokią kitą šventę. Ir ten labai retas iš jų šypsosi, bent atrodo linksmas – visi išgąsdinti ir sustingę, rūstūs kaip seniai, kaip ir pagyvenusios davatkėlės, jų katekizmo mokytojos, ir centre įsitaisęs kunigas. Šie, tiesa, kitąsyk dar būna smagiau nusiteikę, jiems nebaisu šventų dalykų, jau pripratę.
Man ši nuotrauka priminė Piero Paolo Pasolini filmo „Mama Roma“ paskutinius kadrus, kai pagrindinė veikėja, buvusi prostitutė, tragiškiausią savo gyvenimo akimirką, netekusi sūnaus ir kone išprotėjusi, pro nykaus daugiabučio langą staiga pamato bažnyčios kupolą – veikėją, kurio iki tol toje istorijoje nebuvo. Moteris mėgino išpirkti savo kaltę paaugliui sūnui, mylėjo, lepino jį, pakentė jo melavimus ir suktybes. Už smulkią vagystę jis pakliūva policininkams ir miršta daboklėje nuo plaučių uždegimo. Ištiestomis rankomis surištas jaunuolis – režisieriaus užuomina į Nukryžiuotąjį. Ką galiausiai reiškia šmėkštelėjęs bažnyčios kupolas, taip ir neaišku: moterį pasivijo jos lemtis, žiauri Dievo bausmė už nuodėmes, ar vis dėlto Dievas taip vykdo atpirkimą? Tik jau ne pasiaukojusi motina, o jos vaikėzas sūnus tampa auka ir atpirkimu. Nei norėdamas to, nei ką suprasdamas.
Žeimiuose esu buvęs prieš keliolika metų per atlaidus. Prisimenu didelę neogotikinę bažnyčią su įspūdingu dantytu frontonu. Ją ano amžiaus pradžioje suprojektavo architektas, kilęs iš tų vietų ir palaidotas šventoriuje. Gražus Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, nusagstytas votais, pagarsėjęs malonėmis. Stilingi pasaulietiniai baldai, matyt, patekę iš apylinkės dvarų. Apie vietinių dvarininkų žiaurumą ir ištvirkimą iki šiol išlikusios legendos. Kaip ir barokinė koplyčia kryžkelėje šalia miestelio. Per Pirmąjį pasaulinį karą rusų apgriautoje bažnyčioje kaizerio kariuomenė laikė arklius.
Tai, kad šokančių ir žaidžiančių vaikų fone iš tolo stūkso du aukšti šventovės bokštai, suprask dabar kaip nori. Kaip ir Pasolini filmo kadrus. Dievas Senajame Testamente tai pats vienas žaidžia, tai ką nors iš žmonių įtraukia į savo žaidynes. Ir nežinia, kam visa tai reikalinga, jeigu religija yra toks rimtas dalykas. Dėl atpirkimo, kad būtų vis netyčia, ne pagal planą?
Bet užvis gražiausia nuotraukoje, kad vaikai, jau iš tikros vaikiškos bendrystės susikabinę rankomis, džiugūs ir laisvi, tarytum atsveria šventovės pasipūtimą bei susireikšminimą. Vaikai į bokštus nekreipia dėmesio, tačiau anie juk viską mato. Ir matydami linksmą ratelį negali nepagalvoti, kaip gražu yra vesti žmogų į laisvę ir džiaugsmą.
