Kruvina audra dykumoje

Pastarasis savaitgalis prasidėjo šoku: paryčiais kirtę itin gerai saugoma laikytą sieną, pietines Izraelio gyvenvietes užplūdo „Hamas“ grupuotės, ES, JAV ir kai kur kitur pripažintos teroristine organizacija, kovotojai. Netrukus pasipylė ir lavina vaizdo įrašų, kuriuose jie pasirodo gatvėse automobiliuose su ginklais, ima įkaitus – civilius ir, kur pajėgia, nugalėtas mažesnes grupeles karių – ir bruka juos į automobilius vežtis namo. Daug dėmesio sulaukė ir netoli dykumoje, vos apie 5 km nuo Gazos Ruožo, vykęs elektroninės muzikos festivalis, tapęs viena pirmųjų vietų, kur ėmė siautėti – žudyti ir grobti – įsiveržėliai. Tradiciškai į Izraelį buvo paleista ir daugybė raketų – tai nieko nebestebinantis manevras, jis galbūt nukreipė dėmesį nuo invazijos. Trumpam užimtos nedidelės karinės bazės, sienos punktas, sugriauta policijos nuovada. Naujausiais duomenimis, visos atakos metu žuvo jau 1 200 Izraelio piliečių, vyrų ir moterų, jaunų ir senų, taip pat užsieniečių, ir pasigirdo vertinimų, kad tai pati kruviniausia diena žydams nuo Holokausto. Daugybė ir sužeistų, dingusių be žinios ir patekusių nelaisvėn; vienas žuvęs – Izraelio policijoje tarnavęs lietuvis, turintis dvigubą pilietybę. Patekimas į šalį ir išvykimas iš jos smarkiai apsunko.

Senkant brutalių vaizdų įrašų srautui, išryškėjo įvairūs klausimai. Kaip visa tai vyko ir kaip tai galėjo nutikti? Pirma, „Hamas“ pademonstravo neįtikėtiną pasirengimą – koordinuotas ir žaibiškas atakas vienu metu sausuma net keliom kryptim, oru (parasparniais) ir jūra (tiesa, šios buvo mažiau sėkmingos), kurios, be to, gan ilgai, bent kelias valandas, nesulaukė rimtesnio atsako, nepaisant aukštą reputaciją pasaulyje turinčios Izraelio žvalgybos, nuolat parengty esančios Izraelio kariuomenės ir fakto, kad išvakarėse buvo 50-osios kitos netikėtos invazijos, Jom Kipuro karo, metinės. Smogta šeštadienio rytą; penktadienį vakare šalyje buvo prasidėjęs šabas, po jo dar laukė Toros džiaugsmo (Simchat Tora) šventinė diena, tad daug karių buvo išvykę lankyti šeimų, o paskelbus mobilizaciją turėjo vykti į paskirties vietas, kam kaip išėjo, dažniausiai asmeniniu transportu (didžioji dalis viešojo per šabą nė nevažiuoja). Be to, daugybė karių buvo sutelkta kitoje Palestinos dalyje, Vakarų Krante, kur yra smarkiai paaštrėję santykiai tarp palestiniečių ir naujakurių 2022 m. pabaigoje valdžion atėjus dabartinei Izraelio vyriausybei. Joje ministrų postus gavo ir ultrakonservatyvūs, naujakurius palaikantys politikai, prieš kurių įvairius sprendimus itin ugningai protestuoti susitelkė ir daug pačių žydų, nepasitenkinimą reiškė ir policijos, žvalgybos, oro pajėgų atstovai.

Kodėl ši ataka surengta? Atsakyti be spėlionių jau sudėtingiau. Puolimas įvyko tartum ir po ramesnio laikotarpio, tad ir užpuolikų, ir kai kurių komentatorių sietas su platesniu Izraelio represyvumo kontekstu. Didžiulis aukų skaičius, trumpam užimtos teritorijos, vienus pašiurpinusios, o kitiems, deja, net džiaugsmą sukėlusios žinios – visa tai neturi tvarumo, ką turėjo puikiai žinoti ir patys užpuolikai. Izraelis turi kur kas didesnius žmogiškuosius resursus, jie geriau apmokyti ir puikiai ginkluoti. Kad ir kaip nemylėtų valdžios, į mobilizacijos kvietimą atsiliepė daugiau rezervistų, nei tikėtasi, noriai aukotas kraujas, pradėta planuoti vienybės vyriausybė, kurion patektų ir pagrindiniai premjero konkurentai, o Izraelio strateginės partnerės JAV arčiau krantų dislokavo savo lėktuvnešio smogiamąją grupę, taip apsunkindamos galimybes į konfliktą įsitraukti daugiau Gazai palankių šalių ar grupuočių. Vos pasirodžius žinioms apie ataką buvo aišku, kad bus įtariamas Iranas, turintis ryšių ir su Gazos Ruožo, ir su įvairiais kitais ekstremistais, kurie kovoja prieš Izraelį. Išties pasirengimo, ypač informacinės tylos, lygis leidžia manyti, kad „Hamas“ sulaukė pagalbos iš kažko, turinčio daugiau išteklių. Pats Iranas, gan nuspėjama, kelissyk išreiškė palaikymą retoriškai, tačiau savo vaidmenį atakoje paneigė; kol kas ir Izraelio bei JAV pareigūnai pripažįsta neturį įrodymų. Visgi kai kurie analitikai atkreipė dėmesį, kad aukšto rango „Hamas“ nariai pastaruoju metu susitikinėdavo ne tik su Irano, bet ir su Rusijos pareigūnais. Pastarajai parankus net trumpas dėmesio nukreipimas nuo jos veiksmų Ukrainoje ir neveikimo Kalnų Karabache, atsiradusi būtinybė JAV dalinti savo resursus tarp Ukrainos ir Gazos ir apskritai viskas, kas didina spaudimą Vakarams. Kaistančių taškų daugėja – be jau minėtų, tai ir Kosovo siena, prie kurios Serbija neseniai ėmė telkti kariuomenę, ir įtampa tarp Kinijos ir Taivano, ir daugybė artėjančių rinkimų. Galima Irano motyvacija aiškinama poreikiu pakenkti Izraelio ir Saudo Arabijos tarpusavio santykių, dėl kurių pastaruoju metu daug dirbta, užmezgimo perspektyvoms, o „Hamas“ – ir apskritai pamėginti sunaikinti ryšius tarp Izraelio ir arabų bei kitų musulmonų šalių – tai priklausys nuo to, kokių atsakomųjų veiksmų Izraelis imsis.

Tad kitas klausimas – kas toliau? Izraelio kariai netruko susigrąžinti teritorijų kontrolę, o atsakomasis Gazos bombardavimas irgi prasidėjo nedelsiant – palestiniečių aukų skaičius joje jau irgi artėja prie tūkstančio, teigiama, kad žuvo ir kai kurie „Hamas“ vadai; būdinga, kad konfliktuose tarp palestiniečių ir žydų aukų būna daug daugiau tarp pirmųjų. Gazos Ruožas užblokuotas, į jį nutrauktas maisto, vandens, elektros ir degalų tiekimas; vienintelė likusi išeiga į pasaulį, Rafacho pasienio postas su Egiptu, pastarojo sprendimu taip pat uždarytas. Dar neaišku, kiek įtakos sprendimams turės paimtieji įkaitai. Prie Gazos perkeliamos didžiulės rezervistų pajėgos, kalbama apie invaziją į šią nedidukę, pailgą, beveik dviejų milijonų, beje, itin jaunų žmonių (medianinis amžius 18 metų; Lietuvoje 44) apgyvendintą ir tankiai urbanizuotą teritoriją, teisinį pamestinuką, kurio Egiptas susigrąžinti iš Izraelio kadaise nepanoro net gavęs pasiūlymą, o Izraelis ir pats vienašališkai pasitraukė 2005-aisiais. Ataka iš Gazos kol kas sulaukė veikiau žodinio ir labai simbolinio Vakarų Kranto palestiniečių (gan nedideli susirėmimai) ar Libano „Hezbollah“ grupuotės palaikymo, todėl būgštaujama, kad viskas gali būti didesnio plano dalis: kuo nuožmesni bus blokada, bombardavimas ar invazija, per kuriuos neišvengiamai bus gausybė civilių aukų, tuo mažiau musulmonų pasaulis (ir apskritai pasaulis) galės toleruoti Izraelio veiksmus, tuo daugiau resursų eikvos jį remiančios Vakarų šalys (įskaitant didelių pabėgėlių srautų priėmimą). Oponentų koziriai tuo tarpu lauks savo meto.

Kokių dar minčių kyla viską stebint? Viena – apie gąsdinantį greičio demonstravimą. Vieną šių metų birželio parą stebėjome Prigožino dalinių greitį judant link Maskvos, žinodami, kad šie gerai paruošti daliniai ėmėsi kažko visai netikėto; kitą, jau spalio, parą gavome progą pamatyti stulbinantį sklidimą iš Gazos – ten, kur rizikos visada buvo žinomos. Koks būtų priešo greitis Lietuvos teritorija?

Kita veikiau liūdna – apie niuansų eroziją. Siaubingi įrašai, bukas smurtas prieš beginklius sukelia tokį pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą, kad apie teorinį dialogą, pastangas priešą kada nors ateityje paversti nebe priešu ar bent jau nesidžiaugti jo civilių mirtimi net užsiminti tampa nepadoru. Tikslas pateisina priemones – vaizdo įrašais demonstruoja viena pusė. Supratome pamoką – atsako kita pusė. Kursą teks kartoti visiems kartu.