Kas tu toks?

 

Artemas Čechas (tikr. Artem Čerednyk, g. 1985) – garsus ukrainiečių rašytojas. Jo kūriniai versti į vokiečių, anglų, lenkų, čekų, rusų kalbas (lietuviškai publikuota romano „D rajonas“ (2019) ištrauka, žr. „Literatūra ir menas“, 2021.VI.4, vert. V. Dekšnys). Kūrybai būdingas siurrealizmas, groteskas, filosofiniai svarstymai, literatūriniai eksperimentai ir autobiografiškumas. Nuo 2015 m. gegužės iki 2016 m. liepos kovojo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. 2022 m. vasarį vėl įstojo į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas. Šiuo metu po Bachmute patirtų sužeidimų atlieka tarnybą Kyjive. Už knygą „Kas tu toks?“ 2021 m. pelnė „BBC Ukraine“ Metų knygos apdovanojimą. 2022 m. knygos motyvais sukurtas vaidybinis filmas „Aš ir Feliksas“. Jo režisierė – rašytojo žmona Iryna Cilyk, o pagrindinį vaidmenį atliko dešimtmetis poros sūnus Andrijus.

Siūlome susipažinti su pirmuoju romano „Kas tu toks?“ skyriumi „Polonezas Feliksui“.

 

 

Lida niekada nieko nebijojo. Matyt, todėl, kad nežiūrėjo televizoriaus ir neskaitė laikraščių. Lida klausėsi radijo ir mezgė. Ji sėdėdavo ant lovos savo mažame, ankštame kambaryje, po juodu vienspalviu gobelenu (nuoga moteris ant upės kranto), megzdavo ir būtinai klausydavosi radijo.

Be to, Lida apskritus metus maudėsi Dniepre. Kone kasdien be baimės užgrūdinta gamtos ji eidavo prie upės, ryžtingai kirsdavo ilgą smiltingą paplūdimį, nusėtą ledo salelėmis ir pusnimis, išeidavo prie užšalusios vandens lygmės, susirasdavo žvejų paliktą eketę, nusimesdavo drabužius, pasilikdama blyškiai rausvą, o sykį – raudoną maudymosi kostiumėlį, rankomis tvirtai įsiremdavo į eketės kraštus ir pasinerdavo. Taip tęsėsi metai iš metų, kol vieną vasario dieną ji palindo po ledu. Bemaž minutę Lida negalėjo išnirti, netikėta jėga nunešė ją šalin nuo eketės tamsiais Dniepro vandenimis tolyn nuo šviesos ir artyn mirties.

Lidą išgelbėjo Feliksas, dažnai lydėdavęs ją maudynių. Jis stoviniavo kiek atokiau, rūkė, vangiai vaikštinėjo įšalusio telkinio vagos paviršiumi ir žvalgėsi į farvaterį, tarsi tikėdamasis, kad iš ledinės miglos išnirs dykumų karavanai su stingeriais apsiginklavusiais dušmanais*. Bet, žinoma, jokių karavanų nebuvo. Be kita ko – ir dušmanų. O kai jis apsižvalgė, nebuvo ir Lidos. Feliksas puolė prie eketės ir po dulsvu ledo luitu išvydo pilką išgąsčio apimtą kūną. Jis nusimetė striukę, paniro iki juosmens, pirštais braukė per kūną, bandydamas už ko nors nusitverti, galiausiai, suėmęs už plaukų, patraukė. Lida galva užkliuvo už ledo storymės, apsibraižė veidą ir rankas, vos kvėpavo ir, kaip vėliau paaiškėjo, jau tarė sudiev gyvenimui. Šalto vandens kalkinėje migloje ji spėjo įžiūrėti šviesų dangaus kraštelį, prisiminė vasarą ir nendrių ošimą užutėkiuose tarp Červona Slobodos ir Leskų kaimų, prisiminė aukštas Sofijos miško pušis ir pavasarinius ryto skersvėjus, virpinančius nuskalbtą baltą tiulį, kabojusį sodybos vasaros virtuvėje. O pirmiausia pagalvojo apie tai, kaip gaila, kad būta tiek mažai, ko galėjo būti dar bent truputį: vasaros, nendrių, saulės, sausų baravykų giraičių, nesibaigiančių viržynų laukymių ir žilų tuopų vėjyje, skendinčių skaidriame vidurdienio žėrėjime. Ir šitai buvo bene baisiausi minčių žybsniai.

Nuo tada Lida daugiau niekada nebesimaudė žiemą.

Ko gero, vienintelio upės ledo ji ir bijojo.

 

●

 

Feliksas buvo komisuotas aštuoniasdešimt devintaisiais. Po sužeidimo, stiprios kontūzijos ir nelaisvės Maskvos vadovybė rimtai juo suabejojo. Pagal įstatymą, belaukdamas pensijos, jis turėjo kur nors įsidarbinti. Keli įtakingi srities komiteto bičiuliai surado jam kroviko darbą makaronų fabrike. Iš pradžių, kol nesusigaudė aplinkoje, Feliksas išsižiojęs šlaistėsi po fabriką, veik nesuprasdamas ir niekuo nepasitikėdamas. Kontūzijos pasekmės ilgai nesitraukė. Jam buvo leista nedirbti, todėl jis klaidžiojo tarp cechų, valandų valandas sėdėjo po kiauru šiferio stogeliu ir rūkė stebėdamas netrikdomą fabriko gyvenimo tėkmę. Kažin kodėl pataisė gėlyno stačiatvorę, išnaikino širšių lizdą palei lauko tualetą, ant Gegužės 1-osios plakato linksmam meškiukui kreida pripiešė tikrovišką penį.

Bet netrukus vis dėlto susiorientavo. Prisidėjo prie Afganistano kampanijos veteranų grupės (nors tarp jų buvo ir nusikalstamo pasaulio figūrų). Ši į teritoriją įvarydavo sunkvežimį juodais valstybiniais numeriais, o fabriko darbininkai, kuriems nebuvo leista nedirbti, pakraudavo tą sunkvežimį maisto produktų: konjako, kondensuoto pieno, sviesto, miltų maišų ir miltinės produkcijos, saldainių dėžučių ir tortų. Paskui netrukdomas sunkvežimis išvažiuodavo pro patikros punktą, pasukdavo Lenkijos Rytų kresų link ir išsikraudavo dešiniajame Vakarų Bugo krante. Dalį pinigų pasiimdavo srities komiteto įtakingieji, dalis atitekdavo fabriko direktoriui, o likusius pasidalydavo ir pragerdavo. Tuo pat metu Feliksas rinko mokesčius centriniame turguje. Ten prekiaudavo perpardavėjai, išvakarėse užsipirkdavę maisto atsargų iš ūkininkų. Mokestis buvo nežymus, bet turgus didelis. Kartais imdavo prekėmis. Iš žilo azerbaidžaniečio su nupjauta ausimi – saldžiųjų paprikų ir pomidorų. Storsubinė Ada specializavosi mėsos sektoriuje. Vienas paslaugus senis atnešdavo kiaušinių ir varškės tiesiai į Felikso butą.

Namas, kuriame jis gyveno, kitados iškilo priešais turgų. Tai buvo naujas aštuoniasdešimt šeštaisiais statytas mūrinis pastatas su dideliais šviesiais kambariais ir įstiklintais balkonais. Kaimynai beveik visi buvo 40-osios armijos karininkai su šeimomis. Feliksas gavo trijų kambarių butą ketvirtame aukšte. Jo žmona Tania su dukra įsikraustė, kol Feliksas dar tarnavo Afganistane. Kaip ir tūkstančiai bendražygių, jis butą aprūpino japoniška technika, kurią iš Pakistano gabeno mulų ir kupranugarių karavanai, o svetainėje paklojo iš Bagramo turgaus rekvizuotą kilimą su aštuonkampe žvaigžde, ant kurio atsistojęs prasmegdavai iki pat kulkšnių. Tiesa, baldai rumuniški, bet mediniai, buko – specialus užsakymas iš Baja Marės fabriko. Buto dekoravimu rūpinosi žmona. Iš pradžių Feliksui nerūpėjo nei butas, nei buitinė technika ir net kilimas, nors jį rinkosi ilgai ir atkakliai: klausinėjo pardavėjo smulkmenų, derėjosi dėl kiekvieno afganio, o kai išsiderėjo priimtiną sumą, pasiėmė jį nemokamai. Grįžęs jis taip pat liko abejingas. Pripratęs prie asketiško gyvenimo, buto patogumais domėjosi mažiausiai. Vėliau atsitokėjęs apsižiūrėjo, bet jau buvo per vėlu ką nors keisti.

– Sakyk atvirai, – kartą paklausė žmonos, – tavo giminėje buvo čigonų?

Žmona neatsakė, galiausiai, ką ji galėjo pasakyti, – kas ten žino, kas jo galvoje dedas. Jam grįžus, toje galvoje galėjo lindėti kas tik nori.

– Tik čigonai šitaip butus įsirengia. Ir tu pati – kaip čigonė. Auksas ir oda. Nuo galvos ligi kojų apsikrovusi auksu. Ant rankų, ausyse, burnoje – viskas iš aukso. Ir iš odos. Tu atsiduodi ožiu.

Dar prieš jam grįžtant, jų santykiai byrėjo kaip šilkmedis liepą, o dabar jau ir raškyti nebėra ko. Tania bijojo Felikso ir jo nesuprato, nors ką ten suprasti, kai bijai. Tiesa, rankos prieš ją nekėlė, bet ji, atsibudusi vidury nakties, baugščiai žvelgdavo į vyrą, ir jai atrodė, kad šalia guli koks ligotas šuo: sunkiai dūsuoja, šnopuoja, kosėja, dejuoja. Tas jo sunkus ir bejėgiškas dejavimas ją erzino labiausiai. Ir, aišku, gąsdino. Ką ji galėjo padaryti? Sykį nusprendė paglostyti jam galvą. Feliksas, sugriebęs jos ranką, smarkiai suspaudė, vos nesulaužė.

Feliksas Tanios nemylėjo, o ir mylėti nenorėjo. Jis akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs mylėti: dvidešimt penkeri metai praleisti tarnyboje, iš jų aštuoneri – kare. Apie kokią meilę čia galima kalbėti? Atprato nuo jos. Atprato nuo civilių apskritai, o ši dar ir siutina nuolatos. Jis nežinojo, kur dingti nuo jos ūmios aistros priepuolių, kai imdavo bučiuoti jam veidą sausomis suskirdusiomis lūpomis, o jis suirzdavo nuo jos ryškiai mėlynų akių vokų, vulgaraus užkimimo, jos būdo kalbėti citatomis iš filmų, kurių jis niekada nematė. Ir visi tie virtuviniai pokalbiai apie mokyklą, naują sofą, pinigus. Visą laiką apie pinigus, tarsi nebūtų apie ką daugiau kalbėti. Ir net jei pradedi šnekėtis apie ką nors kita, galiausiai viskas baigdavosi pinigais. Jis troško išsipasakoti, išsiverkti, išlieti patirtus išgyvenimus, atiduoti viską kaip tarnybinį ginklą, pasirašyti ir pamiršti kaip blogai išmoktą pamoką. O ji norėjo naujos pliušo sofos ir įėjimo arkos į virtuvę su piliastru ir archivoltu, kaip pas generolą Krasnopyskį. Beliko tik išsiskirstyti į skirtingus kambarius, ką jie ir padarė.

Nors Feliksas buvo toli gražu nesusijęs su vandeniu ir visiškai jam abejingas, savo buveinę, mažiausią iš trijų, jis vadino kajute. Žmonos kambarį – muziejumi, o dukters – urvu. Į muziejų, kurį žmona čigonišku stiliumi vadino sale, jis neužsukdavo. Neužeidavo ir į urvą. Iš tikrųjų jiedu su dukra buvo svetimi žmonės. Nesuvokdama savo emocijų, ji taip pat ėmė jo bijoti. O jis nežinojo, kaip su ja elgtis. Kaip elgiamasi su paaugliais? Kaip apskritai elgiamasi su vaikais?

Savo kajutę jis tankiai nukabino žemėlapiais ir laikraščių iškarpomis. Šitaip darydavo tarnybos metu, ir tai padėdavo jam jaustis ramiau. Ant grindų buvo patiestas kažkoks senas, nudrengtas, iš motinos paimtas neaiškios spalvos patiesalas. Litrinis stiklainis atstodavo lubinio šviestuvo gaubtą.

Feliksas svarstė po tėvo mirties persikelti gyventi pas motiną ir padėti prižiūrėti brolį Jurką. Anas gėrė, nors ir nemokėjo. Kiek kartų Feliksas traukė jį iš mentūros? O kiek kartų ieškojo jo ligoninėse? Tai išgirdęs, Jurka ėmė rėkti, esą jam cerberį norima priskirti. Ir dar kokį? Kontūzytą?

Taigi Feliksas tiesiog slampinėdavo po miestą. Kartais turguje, kartais fabrike. Pasikalbėdavo su vienu, išlenkdavo su kitu – šit ir diena prabėgdavo. Vėlai vakare, kai nebeturėdavo kur dėtis, grįždavo namo, nelyg lokys įslinkdavo savo kajutėn, pasėdėdavo kurį laiką krėsle, dėbsodamas į dygią tamsą už lango arba į lubas. Sėdėdamas krėsle, gerdamas tyliai kūkčiodavo, o kai akyse aptemdavo ir per odą perbėgdavo nejaukus prisiminimų srautas, griūdavo į lovą ir, dejuodamas bei kosėdamas, atsimiegodavo. O tada vėl išaušdavo nauja diena. Visai kaip ankstesnioji. Tuščia ir negyva, tarsi kišlakas po valymo.

Vieną rugpjūčio dieną klajojo centrinėmis gatvėmis. Tvyrojo klampus karštis, ir visi, kas tik galėjo, išsivažinėjo po vasarnamius ir pajūrio kurortus. Ryte Feliksas skambino draugams, bet niekas neatsiliepė. Jis prisiminė, kad turi sutvarkyti kažkokius dokumentus, nuėjo į Veteranų sąjungą, ilgai ginčijosi su sekretoriumi, suniokojo kontoros kėdę, išlaužė koją ir išėjo nieko nepešęs. Užsuko į „Žuvėdrą“, užsisakė konjako ir sumuštinių. Nuo konjako mažumą apkvaito, nusprendė prasiblaškyti. Nusigavo iki Kirovo gatvės, o ten ir fabrikas šalia. Gal bent su vyrais pasišnekėti? Nors su jais nuobodu, juos visada traukia politika. Arba žvejyba: plakiai, lydekos, blizgės, jaukas. Kurį laiką pavaikščiojo gamyklos teritorija, dirstelėdamas į ūžiančius cechus. Užsuko ir į makaronų, tiesa, ten vien bobos, visos vienodos, baltais nuskalbtais chalatais, kūningos, su chemija ant galvos, balsingos. Ir iš tikrųjų rėksnės. Bet rėkia kažkaip pabrėžtinai, isteriškai, stūgaudamos. Apsupo vieną saviškių ir rėkia. Bus peštynės? Neatrodo, kad ketintų. Bet juk rėkauja. O ta vienintelė, kuri nerėkė, panaši į jauną energingą buldogą, išsivadavo iš apsupties ir nulėkė palei konvejerį tolyn nuo minios, į pravirų durų šviesą. Feliksui pasidarė smalsu, atidžiau įsižiūrėjo ir staiga pastebėjo kraują, daug kraujo. Kraujas skystas ir šviesus, tarsi vyšnių sultys, tekėjo per kumštį, pakeltą ties krūtine, sruvo per dilbį ir lašėjo nuo alkūnės.

– Greitąją! Feliksai, kviesk greitąją! – viena per kitą kudakavo moterys. – Greitąją! Greitąją!

Paaiškėjo, kad Lida ant konvejerio, tiesiai priešais peilius, lygino tešlą, ir tie peiliai nurėžė jai pusę piršto.

– Pačios kvieskit! – atšovė Feliksas ir puolė prie Lidos. – Užspausk pirštą! – paliepė.

– Jau.

– Kas „jau“? Pirštą užspausk!

– Užspaudžiau, – Lida parodė jam kruviną kumštį, esą pirštas kumštyje. Tiksliau, pusė piršto.

Tuo metu iškviesta greitoji pagalba. Išbalęs ir susirūpinęs atlėkė cecho viršininkas. Net bėgdamas jis laikė rankas kombinezono kišenėse.

– O tas kur? – paklausė jis Lidos.

– Kas?

– Kur nupjautas pirštas? – nervinosi cecho viršininkas.

– Kažkur makaronuose, – atsakė Lida.

– Gal paieškot? Prisiūtų.

– Jis podraug su tešla per matricą perėjo, – paaiškino Lida. – Nebėr ko ieškot.

Regis, tai buvo viskas, kas domino viršininką. Bent jau nerimas dingo iš jo sudžiūvusio nuskusto veido.

– Neliūdėk, – mestelėjo jis ir nuėjo savais reikalais.

Moterys vėl apsupo Lidą ir dūsaudamos tupinėjo aplink – tai priminė ritualinį javapjūtės šokį.

– Ką reiškia „per tešlos matricą“? – pasidomėjo Feliksas. – Dabar jį žmonės suvalgys?

– Suvalgys.

– Donnerwetter!** – Feliksas ūmai linksmai nusijuokė.

Tada atsitokėjęs delnu prisidengė burną, bet Lida spėjo pastebėti, kad jam trūksta dviejų priekinių dantų. Ji irgi turėjo panašių trūkumų, nors priekiniai tebebuvo. Netgi kai kurie šoniniai.

Privažiavo greitoji. Feliksas pasišovė važiuoti kartu su Lida.

– Tau labiausiai reikia? – paklausė ji jau bevažiuojant.

– Padėt noriu, – sutrikęs atsakė Feliksas.

– Kaip nori. Kraujo nebijai?

– Bijau, – prisipažino.

 

Po dviejų mėnesių Lida parsivedė Feliksą supažindinti su savo dukra.

 

●

 

Stotingas, veik plikai kirptas vyriškis, kiek per ketvirtą dešimtį, šviesaus, bet griežto veido, atrodė kaip sovietinių lagerių kalinys, ką tik sužinojęs apie amnestiją. Tokį jį pamatė Olha, rusų filologijos pirmakursė, ir jos sūnus Tymofijus, jau dvi savaites džiūgaujantis dėl savo penktojo gimtadienio, tarsi šitai būtų ypatingas pasiekimas. Olha septintus metus dirbo vaikų darželio auklėtoja, tačiau, pajutusi nenugalimą poreikį įgyti aukštąjį išsilavinimą, būdama dvidešimt septynerių, įstojo į neakivaizdines studijas.

Feliksas padarė gerą įspūdį. Jis buvo mandagus, bemaž galantiškas. Lida paruošė pietus ir iš anksto atkimšo vyno, kad „pakvėpuotų“.

– Feliksas – buvęs kareivis, – pradėjo pokalbį Lida, pilstydama raudonąjį „Alustoną“ į taures, palikdama rūdžių spalvos dėmes ant baltos krakmolytos staltiesės. – Karininkas. Kariavo, – reikšmingai pridūrė ji, kad dukra galėtų deramai įvertinti svečią.

– Ir kur jūs kariavote? – abejingai paklausė Olha.

– Su fašistais! – džiaugsmingai sušuko Tymofijus.

– Jis buvo Afganistane. Kiek, Feliksai? Šešerius?

– Aštuonerius, – trumpai atsakė Feliksas kramtydamas.

– Aštuoneri metai. Vietoj dvejų. Be to, – tęsė Lida, tarsi norėdama įspėti, – jis grafas.

Olha, išgirdusi šiuos žodžius, sukluso. „Grafas“ skambėjo svariai. Tame net buvo kažko iš pasaulinės literatūros, kurią ji godžiai rijo lyg deguonį, kad neuždustų provincialioje liumpenizuotoje aplinkoje. Atminty iškilo kunigaikštis Myškinas. Šis tas bendro buvo tarp jo ir Felikso. Sumišimas veide ar kažkas panašaus. Tikriausiai Felikso kontūzija išryškėjo.

Tomis valandėlėmis jis staiga ilgam suakmenėdavo, tarsi matydamas kažką nepaprasto anapus šios bespalvės tikrovės, sulėtėdavo, nevalingai atverdavo burną, žvelgdavo į vieną tašką, melancholiškai ir atsiribojęs tylėdavo, o paskui staiga pašokdavo ir, grįžęs į įprastą būvį, imdavo kažką pasakoti, pilstyti vyną ir net juokauti. Buvo juklus, pats banaliausias anekdotas sukeldavo jam aštraus ir garsaus juoko priepuolį. Tada jis užsidengdavo burną delnu, slėpdamas maistą ir dantų trūkumą, greitai aprimdavo ir grįždavo prie ramaus pokalbio. Negana to, jis neįprastai dažnai glausdavo servetėlę prie lūpų ir naudojosi peiliu, kas taip pat priartindavo jį prie literatūrinių aristokratų. Klasikinėje rusų literatūroje visi valgė su peiliu. Net virėjos ir jų vaikai. Tokia buvo epocha.

Jie sėdėjo prie bendro stalo, kalbėjosi apie kasdienybę, lėtai užgerdami maistą pusiau saldžiu vynu, kurį tais metais parsivežė iš Eupatorijos. Tačiau daugiausia kalbėjo Lida, sujaudinta Felikso pasirodymo jos bute ir pažinties su dukra. Ji daug ir garsiai juokėsi, protarpiais dėdama maisto į vis dar pilną Felikso lėkštę, nuolatos klausinėdama Tymofijaus, ar jam skanu, ir įdėmiai gaudydama Olhos žvilgsnį. Sutrikusi Olha maigė servetėlę, retkarčiais įterpdama bejėgį komentarą. Feliksas, apsiginklavęs peiliu ir šakute, intensyviai dorojo kepenėles.

Galiausiai Tymofijus apvertė kompoto stiklinę, Olha su palengvėjimu ėmė šluostyti stalą ir vilkti šlapius sūnaus marškinėlius. Be to, ji turėjo jį nuvesti į kažkokius parengiamuosius kursus, todėl atsisveikinusi suskubo išeiti.

Feliksas ir Lida vaišinosi toliau.

Po „Alustono“ jie atsikimšo baltojo „Kokuro“. Tik Lida jį gėrė iš plonasienių konjako taurių. Feliksas perėjo prie degtinės. Kuo daugiau jis gėrė, tuo dažniau pakibdavo savo tik jam prieinamoje dimensijoje ir vis mažiau valdėsi. Jis skausmingai reagavo į Lidos balsą, raukėsi ir mintyse jo kratėsi. Kelioms akimirkoms užsnūsdavo, paskui atsikvošėjęs griebdavo šakutę, su pasibjaurėjimu ją numesdavo ir vėl nugrimzdavo, murmėdamas prakeiksmus. O kai jis visiškai suskydo, ašarodamas ir šnirpšdamas, Lida supanikavo. Bet Feliksas gėrė toliau. Gėrė, verkė ir karštligiškai kartojo tą pačią frazę: „Tebūnie prakeiktas šitas karas.“ Kažkuriuo momentu Feliksas galutinai prarado savitvardą, ir vienintelė galimybė jį apraminti buvo fizinis įsijungimas, todėl Lida nusitempė jį į savo kambarį.

Kitą rytą Feliksas pakirdo vėlai. Lida dar nebuvo grįžusi iš turgaus. Mažąjį Tymofijų kelioms dienoms pasiėmė dėdė. Olhos vyras Lioša kaip sykis išvyko į Maskvą prekių, todėl butas liko tuščias ir tylus, tarsi kaimo troba popiet. Tik miegamajame, už spintos, apklijuotos QSL kortelėmis***, minkštame giliame fotelyje slėpėsi Olha su Andrejevo knyga, nusipirkta išvakarėse. Įdėmiai skaitė. Buvo įsitraukusi.

Visiškai nesiorientuojantis Feliksas apie tai nežinojo. Jis karštligiškai vaikščiojo po butą, bandydamas rasti jei ne gyvą sielą, tai bent kokią nors užuominą, kuri padėtų jam prisiminti vakarykštę dieną, vakarą ir naktį, kartu išsiaiškinti, koks čia butas ir kodėl jis jame atsidūrė. Nerado jokių užuominų. Paaiškinimų taip pat. Viskas – daiktai, mintys, jausmai – susipainiojo it meškerės valas nendrėse, o prisiminimai liejosi tarsi lietaus lašai ant langų. Štai tuščias trijų kambarių butas, kuriame jis, vakarykštis kontržvalgybos, Vyriausiosios žvalgybos valdybos karys ir sovietų armijos desantininkas, įkalintas. Kokios specialiosios tarnybos užrakino jo klofelinu apsvaigintą kūną šiuose tyliuose kambariuose? Jei priešiškos – galima kautis. Šitai jam nebuvo svetima, žmones žudė vienu smūgiu. Jei vis dėlto savi – viskas baigta. Kovok nekovojęs – suras ir likviduos. O prieš tai – tardymas, ir duok Dieve, kad širdis neatlaikytų tų nežmoniškų kankinimų. Pirmiausia tu, o paskui tave. Jis tai gerai išmoko ir galiausiai buvo pasirengęs tam tikroms darbo sistemoje pasekmėms.

Feliksas atidžiai apžiūrinėjo daiktus, fiksavo detales, paniškai ieškojo įėjimų ir išėjimų. Durys uždarytos, viršutinis aukštas. Pianinas. Kodėl čia yra pianinas? Kam prisireikė pianino konspiraciniame bute? Nuo knygų lentynos flegmatiškai žvelgė Antonas Pavlovičius. Vološino albumas. Balerina, sustingusi porcelianiniame fuetė. Ant stalo – juostinis magnetofonas „Nota“. Berniuko ir mergaitės po skėčiu paveikslėlis, perpieštas iš prieškarinio vokiško atviruko. Koridoriuje – eilė moteriškų batų. Virtuvėje – plyteles imituojantys viniliniai tapetai ir senutėlis spalvingas linoleumas. Beviltiška.

Ant pianino stovėjo telefonas – pilvotas, juodas, su raidėmis diske. Kažin koks įtartinai nomenklatūrinis telefonas.

Feliksas pakėlė sunkų ragelį. Veikia. Jis prisiminė Hryšos-Diversanto numerį, surinko, bet po pirmo signalo paspaudė atšaukimo mygtuką. Gal jie klausosi? Nesvarbu. Vėl surinko numerį. Hryša atsiliepė akimoju.

Feliksas su neviltimi, būdinga buvusiam specialiųjų pajėgų karininkui, kontržvalgybos agentui, GRU karininkui ir sovietų armijos desantininkui, apibūdino Hryšai situaciją.

– Kas už lango? – dalykiškai paklausė Hryša.

Feliksas puolė prie didžiulio lango per visą sieną.

– Kažkokie cechai, dūmtraukiai. Užrašyta MAK.

– Žinau, kur tai yra. D rajonas. Aukštai?

– Penktas aukštas.

– Kojas susilaužysi, toli nenubėgsi.

– Po velnių, Hryša, – užriko Feliksas, – aiškus daiktas, kad sulaužytomis kojomis nepabėgsi! Atvažiuok!

Feliksas dar ilgai ir beviltiškai bandė viską prisiminti, delnu daužė pianiną, dėl ko tas nerimastingai gaũdė, garsiai keikėsi, kartkartėmis atitraukdamas nuo ausies telefono ragelį, ir suakmenėjęs klausėsi laiptinės garsų. Hryša pažadėjo atvažiuoti.

Kurį laiką Feliksas blaškėsi koridoriuje, veltui mėgindamas atidaryti duris, kurios iš abiejų pusių buvo rakinamos raktu, virtuvėje susirado peilį ir plaktuką mėsai, laigė tarp baldų su įrankiais nelyg restorano virėjas tarp viryklių ir keikėsi.

Kaip tik tada Olhai trūko kantrybė, ir ji išlindo iš savo skaitymo slėptuvės. Ar paveikta įmantrios Andrejevo stiliaus įtakos, ar dėl bendro situacijos absurdiškumo Olha, grąžydama rankas, pasipiktinusi ir kartu apimta nevilties, prabilo ne savo balsu:

– Jūs keikūnas!

– Aš? – nustebęs Feliksas išsprogino į ją akis, slėpdamas peilį ir plaktuką už nugaros.

– Jūs! – Olha mažne verkė.

Feliksas nužvelgė ją, atidžiai tyrinėdamas iš pažiūros pažįstamą figūrą ilga languota suknele ir vilnoniu megztiniu, akimirką sustabdė sumišusias akis ties jos baltai dažytais plaukais, perkėlė žvilgsnį į raudonus plastiko segtukus ir įdėmiai pažvelgė į dideles piktas akis. Tada jo galvoje šis tas suvirpėjo, sugrįžo praėjusio vakaro įvykių fragmentai, minčių aiškumas. Jis prisiminė, kur yra ir ką vakar vakare valgė vakarienės: bulvių košę ir keptas kepenėles. Jo skoniui šiek tiek sausokas.

Feliksą apėmė palengvėjimas ir gėda.

– Madmuazele, – tarė Feliksas. Bet nutilo išgirdęs atsidarant laukujes duris.

Koridoriun įžengė Lida, į namus įnešdama gatvės vėsos ir šviežios duonos kvapo.

Tą pat akimirką kažkas iš lauko kimiai ir garsiai sušuko:

– Petrovyčiau! Petrovyčiau!

– Čia Hryša, – paaiškino Feliksas, droviai dirsčiodamas čia į Olhą, čia į jos mamą. – Hryša-Diversantas.

 

Iš: Артем Чех. Хто ти такий? Чернівці: Meridian Czernowitz, 2021

Vertė Donata Rinkevičienė