Josephas Frankas Vilniuje: profesorius ir visuomenės veikėjas
Pabaiga. Pradžia Nr. 18
Čia ne vieta kalbėti apie Franką kaip mokslininką ir rašytoją, nes tam prireiktų išsamesnio veikalo. Tik pasakysime, kad jis rašė ir spausdino labai daug, o jo darbai buvo žinomi visam mokslo pasauliui ir buvo aukštai vertinami. Nors kapitalinis jo veikalas Praxeos medicae praecepta – medicinos enciklopedija (nebaigta, nes išėjo iš viso 13 leidinių29 [!]) – buvo parašytas ir išleistas jau po išvažiavimo iš Vilniaus, čia jis surinko medžiagą ir rengė šį nuostabų leidinį. Be to, jis spausdino atskiras knygeles, brošiūras ir straipsnius įvairiuose žurnaluose, tarp jų ir mūsų Draugijos leidiniuose.
Apie Josepho Franko reikšmę Vilniaus medicinos draugijai taip pat nutyliu, nes apie tai jau rašiau „Vilniaus medicinos draugijos istorijoje“, išleistoje rusų ir lenkų kalbomis šios Draugijos 90 metų jubiliejaus proga30.
Man dar lieka pakalbėti apie Franką kaip Vilniaus [medicinos] draugijos, su kuria jis susisiejo ir gyveno jos gyvenimu, narį. To laiko Vilnius nebuvo panašus į dabartinį. Daug aristokratų giminių su bajorijos vadovu Mostovskiu31 priešakyje, aukščiausia katalikų dvasininkija, žemvaldžiai ir turtingi žmonės iš vienos pusės, Universitetas, profesoriai ir inteligentiškas jaunimas iš kitos ir galiausiai generalgubernatorius ir aukščiausi pareigūnai duodavo toną visuomenės gyvenimui, kuris buvo gyvas šaltinis, ir maskaradai, iškylos, pokyliai keisdavo vienas kitą, be to, damų elegancija ir grožis varžėsi su vyrų protu, sąmoju ir subtiliomis manieromis. Frankas – elegantiškas, puikiai išauklėtas, išsilavinęs, melomanas bei nepaprastai sąmojingas – greitai tapo Vilniaus bendruomenės siela. Vilniuje dar iki Franko atvykimo visur buvo pasakojama apie jo atsakymą imperatoriui Aleksandrui I. Frankui viešint Peterburge, valdovas jam pavedė apžiūrėti karinę ligoninę – jo pasididžiavimą – ir išsakyti savo nuomonę. Į imperatoriaus klausimą, kaip jam patikusi ligoninė ir ar nemanytų, jog reikia padaryti kokių nors pastabų, Frankas atsakęs, kad ligoninė jį tikrai nustebino ir vienintelis dalykas, ko jis pageidautų, – ligoniai kareiviai būtų žemesnio ūgio, nes jų kojos netelpa lovose. Valdovas nusijuokė ir tarė: „Kadangi negaliu sutrumpinti kojų ligoniams, tai įsakysiu pailginti lovas!“
Nespėjo Frankas atvykti į Vilnių, kaip jį ėmė draskyti į visas puses. Pirmiausia rektorius ir profesūra pradėjo jo garbei rengti pietus. Frankas neliko skolingas ir surengė prašmatnius pietus, į juos susirinko visa Vilniaus bendruomenė ir, be kitų, atvyko tuo metu Vilniuje viešėjęs Tadeuszas Czackis32. Frankas iškart visus pakerėjo, ypač damos jo buvo apstulbintos, ir tiesiog nešiojo jį ant rankų. Jau kalbėjome, kad Frankas visada buvo gražiosios lyties gerbėjas. Jis lenkėsi prieš kiekvieną gražią, protingą arba talentingą moterį ir apsupdavo ją pačiu subtiliausiu galantiškumu, kas, žinoma, [joms] negalėjo nepatikti. Tad ir Vilniuje Frankui netrūko meilės nuotykių, o kartą netgi vos neprieita prie dvikovos su ponu Andžeikovičiumi.
Be Franko negalėjo įvykti nė vienas pokylis, mėgėjiškas spektaklis, iškyla, nes niekas negalėjo jam prilygti išradingumu. Jis sugalvodavo ir piešdavo damoms kostiumus, rengdavo gyvuosius paveikslus, o viename spektaklyje net ir pats norėjo vaidinti kažkokį komišką vaidmenį, nuo ko jį vos sulaikė Niškovskis, įtikinęs, kad tai nesuderinama su profesoriaus orumu. Jo išradingumas toje, kaip ir kitose, srityje buvo nuostabus. Antai jis Vilniuje įvedė ypatingo pobūdžio puotą, surengęs romėnišką vakarienę. Kambariai, jų dekoracijos, baldai, stalo serviruotė – visa tai buvo parengta griežtai romėnišku stiliumi; šeimininkai, svečiai ir patarnautojai buvo aptaisyti romėniškais kostiumais, su rožių vainikais ant galvos. Tai patiko, ir Vilniaus diduomenė, varžydamasi tarpusavyje, ėmė rengti graikiškas, egiptietiškas, turkiškas, kiniškas ir t. t. puotas, kas, žinoma, kainavo beprotiškus pinigus, dėl kurių, tarp kitko, tuomet nesukta galvos.
Gražuolė ir talentinga Franko žmona Christine tuose vakaruose žavėdavo visus savo dainavimu ir visada būdavo apsupta gerbėjų minios, tarp kurių labiausiai atsidavęs buvo Pelikanas33 (palikęs po savęs liūdną atminimą Vilniaus universiteto istorijoje).
Nuvargintas aukštuomenės pramogų, Frankas noriai ieškojo dingsties praleisti vakarą su studentais kokioje nors kavinėje ar aludėje, kur prie bokalo vietinės gamybos alaus su studentais giedodavo „Gaudeamus“ ir ginčydavosi iki užkimimo.
Vienas iš daugelio Franko nuopelnų Vilniaus visuomenei buvo tas, kad jis ugdė jai subtilų skonį, ypač muzikai. Pats, aistringai mėgdamas muziką ir subtilus jos žinovas, jis greitai rado tarp pažįstamų damų ir vyriškių keletą muzikalių asmenybių ir ėmė rengti mėgėjiškus koncertus, o rinkliavas iš jų skirdavo labdaringiems darbams. Šios rinkliavos neretai siekdavo keletą tūkstančių rublių, nes kilmingieji dosniai mokėdavo už bilietus ir, pvz., grafas Platonas Zubovas34 poniai Liachnickai, viename tokiame koncerte pardavinėjusiai programas, pabėrė keletą saujų dukatų. Tokiu būdu už gautas iš koncertų lėšas Frankas įsteigė clinices ambulatoriae, sudariusias Labdarybės draugijos III skyrių, Motinystės institutą, Vakcinacijos institutą, Kovos su skurdu draugiją; lėšas iš vieno koncerto jis paskyrė Gailestingųjų seserų (Savičiaus) ligoninei pagerinti ir t. t. Tie koncertai labai patiko Vilniaus publikai ir buvo rengiami vienas po kito, Frankas pats repetuodavo su dainininkais, apmokydavo orkestrą ir apskritai buvo pagrindinis administratorius. Įprastai koncertai vykdavo Casino Milerio (dabar Slotvinskio) namuose Vokiečių gatvėje. Ypatingą furorą sukėlė grandiozinis koncertas, jo surengtas Rotušėje, per kurį buvo atliktas Haydno „Pasaulio sukūrimas“, kuriame, be keleto solistų, dalyvavo gausus choras ir sustiprintas orkestras. Libretas buvo išverstas į lenkų kalbą ir išdalytas publikai, salė atrodė kaip šventykla, kas dar labiau stiprino įspūdį. Šiame koncerte dalyvavęs garsus pianistas ir kompozitorius Steibeltas35 liko apstulbintas ir kalbėjo, kad jam neteko regėti nieko panašaus. Salėje netilpo visi norintieji, dėl to koncertas buvo pakartotas ir davė daugiau kaip 2 tūkst. rublių gryno pelno, Frankas juos perdavė Vilniaus labdarybės draugijos III skyriui.
Ar verta kalbėti, kad, kaip gydytojas, Frankas Vilniuje buvo labai populiarus. Jam nereikėjo to pasiekti per praktiką, nes jo ir jo tėvo kaip žinomų gydytojų šlovė pasiekė Vilnių dar gerokai iki jų atvykimo čionai. Todėl vos tik jie pasirodė Vilniuje, iškart juos apgulė nuo įvairių bėdų kenčiantieji – ne tik vietiniai, bet ir atvykstantieji iš tolo gauti iš jų patarimo. Daug įdomaus pasakoja Josephas Frankas apie šią praktiką savo memuaruose. Tie pasakojimai gerai charakterizuoja tuomečius papročius ir manieras, visuomenės požiūrį į mediciną ir gydytojų tarpusavio santykius, kurie, deja, Franko laikais, kaip ir dabar, buvo ne itin geri.
Dabartinio šimtmečio pradžioje Vilniuje kaip gydytojas didžiausiu populiarumu naudojosi jau nebejaunas Libošicas36, Franko žodžiais, apskritas neišmanėlis, bet labai apsukrus ir mokėjęs išlaikyti publiką savo rankose. Jis pasižymėjo neaprėpiamu godumu ir visada iš ligonių reikalavo honoraro į priekį. Pacientas, jį palikęs, o vėliau vėl panorėjęs pas jį grįžti, turėdavo mokėti dukart arba triskart daugiau negu anksčiau, pagal daktaro nuožiūrą. Frankų atvykimas Libošico praktikai kėlė rimtą pavojų, ir dėl to jis nepraleisdavo progos jiems, ypač Josephui, kenkti, nes apie Johanną Peterį buvo žinoma, kad jis neilgai pabus Vilniuje. Libošicas pats ir per agentus skleidė neįtikėtinus gandus apie profesorių ir su nekalta išraiška tikino, kad nors didžiai gerbia Josephą Franką kaip kabinetinį mokslininką, tačiau laiko sąžinės pareiga įspėti, kad jo gydymo metodai itin rizikingi ir pavojingi ligoniams. Kai kurie kiti gydytojai, tarp jų ir prof. Bekiu, taip pat, kur tik galėjo, kenkė Frankui. Antai Bekiu, dalyvaudamas su juo konsultacijose, laimingą ligos baigtį priskirdavo sau, o mirtiną – Frankui. Kadangi Frankas pradžioje nesuprato lenkiškai ir jam reikėjo vertėjų, tai ligoniai pas jį pasirodydavo su savais gydytojais, iš kurių daugelis sąmoningai neteisingai išversdavo ligonio žodžius arba nuslėpdavo jo skundus, dėl ko kai kada profesorių suklaidindavo. O tai padaryti buvo juo lengviau, nes tuo laiku ligonių apklausa dėl fizinių ištyrimo metodų netobulumo vaidino esminį vaidmenį nustatant ligą. Vienas iš gydytojų (Šimkevičius37) visus tikino, esą Frankas sakęs, kad niekas taip gerai neverčia, kaip tik jis, ir dėl to ligoniai dažniausiai ėmė kreiptis į Šimkevičių, prašydami palydėti juos pas profesorių. Dėl šio triuko Šimkevičius išvystė savo praktiką ir uždirbo turtus. Iš tikrųjų tai būtent jį Frankas suprato mažiau už kitus.
Josephas Frankas turėjo ligonių iš visų visuomenės klasių – nuo vietinės aristokratijos iki žemiausių sluoksnių. Visur jį garbino, nes prigimtinis gerumas, mandagumas, kantrybė ir tuo pat metu vienodai rimtas požiūris į ligonį tiek spindinčiuose rūmuose, tiek purvinoje lūšnoje iškart įkvėpdavo begalinį pasitikėjimą juo, o keletas kitų gydytojų jau mirti priskirtų ligonių išgydymo atvejų greitai išplatino Franko šlovę už miesto ribų, ir jį vis kviesdavo į žemvaldžių dvarus ir į įvairius miestus, pvz.: į Kauną, Balstogę, Gardiną, Daugpilį ir t. t. Tačiau, nepaisant tokios plačios praktikos, jis uždirbdavo ne daugiau kaip 6–7 tūkstančius rublių per metus. Tai atsitiko iš dalies dėl to, kad Frankas niekada nesivaikė pinigų, ir tai pastebėjusi publika ėmė jį eksploatuoti. Ypač, Franko žodžiais, šioje srityje pasidarbavo žydai; vildamiesi gauti geriausią receptą, jie recepto sudarymo metu dėl akių demonstravo sidabrinį rublį, o gavę receptą, daktarui įteikdavo 30 kapeikų. To nepaisydamas, Frankas noriai vertėsi praktika su žydais, kuri jam atrodė labai įdomi, nes Lietuvos žydai daug kuo ryškiai skyrėsi nuo savo Vakarų Europos brolių, ir jis patirdavo malonumą studijuodamas jų kalbą, manieras, papročius ir ligas, kurios, jo žodžiais, būtent tarp žydų pasireikšdavo ypač tipiškai.
Nors Frankas buvo internistas-terapeutas, jam buvo gerai pažįstamos ir kitos medicinos sritys, ir jis taip pat su noru ir sėkmingai gydė moterų, odos ir dvasines ligas. Jis plačiai naudojosi tuo žavesiu, kurį darydavo ligoniams, ir drąsiai galima sakyti, kad daugeliu atvejų jis gydė tiesiog įtaiga. Apie kiekvieną ligonį jis parengdavo išsamias ligos istorijas, vėliau, kartu su stebėjimais klinikoje, jos pravertė kaip medžiaga jo mokslo darbams.
Toks buvo Frankas kaip žmogus. Mums lieka pridurti, kad jis įvykdė anuomet atvykimo į Vilnių metu duotą pažadą „mylėti ir tarnauti tai tautai, tarp kurios jam lemta gyventi“.
Pragyvenęs Vilniuje 20 metų, jis susisiejo su miestu ir jo gyventojais, išmoko gerai kalbėti lenkiškai, pamilo Lietuvą ir paskui Italijoje jos ilgėjosi ir vadino ją antrąja savo tėvyne. Lietuviai taip pat jam atsilygino meile, o kai atėjo liūdna žinia iš Italijos apie Franko mirtį (1842 m. gruodžio 6 d.), tai į iškilmingas gedulingas mišias Šv. Jono bažnyčioje susirinko tūkstančiai žmonių, ir jų raudos maišėsi su „Requiem“ atlikusių artistų giedojimu.
Šioje apybraižoje, kartoju, visiškai neužsibrėžiau tikslo nagrinėti Franko kaip mokslininko nuopelnų, tik norėjau, daugiausia naudodamasis jo memuarais, apibūdinti jį kaip žmogų, turėjusį privalumų ir silpnybių.
Vertė Irena Katilienė
29 „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodyta, kad išėjo 14 tomų (1811–1843).
30 Władysław Zahorski, Zarys dziejów Cesarskiego Towarzystwa Lekarskiego w Wilnie (1805-1897), Warszawa, 1898. Rusų kalba šio leidinio matyti neteko.
31 Cirkliškio dvarininkas grafas, Užnerio pavieto bajorų vadovas Edvardas Mostovskis (1763–1813).
32 Tadeuszas Czackis (1765–1813) – lenkų istorikas, švietėjas ir numizmatas, Edukacinės komisijos narys. Po Lenkijos ir Lietuvos Valstybės III padalijimo 1795 m. tapo vienu žymiausių švietimo ir mokslo organizatorių.
33 Vaclovas Pelikanas (1790–1873) – gydytojas chirurgas, Vilniaus imperatoriškojo universiteto profesorius, paskutinis jo rektorius (1824–1832). Prisidėjo prie Rusijos valdžios represinių priemonių įgyvendinimo universitete. 1832 m. persikėlė į Sankt Peterburgą, vėliau – į Maskvą, 1851–1854 m. vadovavo Sankt Peterburgo medicinos akademijai. Amžininkai spėjo, kad jis pradanginęs J. Franko memuarų V tomą, kur apie jį itin neigiamai atsiliepiama.
34 Platonas Zubovas (1767–1822) – Rusijos valstybės ir karo veikėjas, paskutinis Jekaterinos II favoritas, grafas, kunigaikštis.
35 Danielis Gottliebas Steibeltas (1765–1823) – vokiečių pianistas ir kompozitorius, kūręs Paryžiuje ir Londone, miręs Sankt Peterburge.
36 Jokūbas Juozapas Libošicas – medicinos daktaras, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų kartu su Josephu Franku ir kitais medikais (iš viso 15 asmenų, tarp kurių buvo ir trys farmacininkai). Gabrielė Giunterytė-Puzinienė savo dienoraštyje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis“, priešingai, aprašo didžiai prityrusį ir visų mylimą puikų Vilniaus gydytoją Juozapą Libošicą, kuris ir ją pačią pagydęs.
37 Jokūbas Šimkevičius (1775–1818) – gydytojas, visuomenės veikėjas. Prisidėjo prie Vilniaus medicinos draugijos steigimo ir buvo jos narys, vienas pediatrijos pradininkų ir pirmasis blaivybės propaguotojas Lietuvoje, masonas, filantropas, pirmasis Šubravcų draugijos pirmininkas.
