AGNĖ ZĖRINGYTĖ

Iš teatro darbuotojos užrašų… (3)

 

Galiausiai nusprendžiau, kad, užuot gulėjusi lovoje ir verkusi dėl nenusisekusios meilės istorijos, savo nemigą galiu išnaudoti praktiškiau, pavyzdžiui: rašyti tekstus, kurių man šiaip rašyti nereikia, bet čia jau malonumo reikalas. Kol dirbau teatre, irgi ne vienas liedavo ašaras dėl mylimųjų. Ta proga, kad teatrai jau pradeda sezonus, o jų aptarnaujantis personalas grįžta su naujomis jėgomis, pristatau trečiąją dalį.

Skiriu visiems teatro darbuotojams, kurie į sceną neša gėles iš didelės meilės arba gailesčio.

 

Komplimentų jūra ir kitos meilės istorijos

 

Koks teatras be meilės dramos? Visa tai pasidaro kiek įdomiau, kai patiri jas kiekvieną dieną.

 

Teatro darbuotojai tiesiog dievina įsimylėjusias poreles. Ypatingai, kai baigiasi spektaklis. Dar ypatingiau, kai ložėje nieko daugiau nelieka, be tų dviejų balandėlių. Ypatingiausiai, kai porelė baigia vienas kitą suryti, o tu stovi kampe prie durų, kantriai laukdamas, kada galėsi įsiterpti su labai nejaukiu: „Atsiprašau, bet mes jau užsidarome.“

 

Valentino dieną teatre arba išsiskiri, arba susižadi. Ir kitų pasirinkimų nėra.

 

Jeigu kartkartėmis nepasitikite savimi, visada galite įsidarbinti teatro rūbinėje. Kiekvienas vakaras atrodys maždaug taip:

– Einam pas tą gražią.

– Ne, ta gražesnė, einam ten.

– Na, jau taip gražiai šypsotės, kad tik pas jus ir galėjau ateiti.

– Jau taip akytėm blyksit, kad praeiti pro šalį tiesiog neįmanoma.

Ir panaši litanija maždaug kiekvieną dieną. O ir pastangos būdavo įdedamos didžiulės: šypsena, blizgančios akys, gražus makiažas, bet visus arbatpinigius galiausiai susirinkdavo vos vieną kitą žodį išspaudžiantis kolega.

O šiaip retai kada tikėdavau tais pagyvenusiais vyrais. Visada atrodė, kad tyros tiesos negali nuslėpti tik vaikai. Dažnai kolegės sulaukdavo iš vaikų komplimentų „kaip princesė“ arba „kokia graži“. Kai aš nusišypsojau vaikui, tas rėkdamas pabėgo. Mane ištiko egzistencinė krizė, nes tą akimirką supratau, kad pasakoje esu ragana.

 

Vyras eina į galinę rūbinę. Aš stoviu ir nulydžiu jį akimis. Jis sustoja ir atsisuka. Aš žiūriu į jį. Jis žiūri į mane. Tylime.

– Ar norite mane nurengti?

Aš žiūri į jį. Jis žiūri į mane.

– Galite ir pats nusirengti.

 

Į rūbinę ateina dailininkas. Atsitempia didžiulę drobę. Palieka pas mane. Dalindami paltus su kolega jo laukiame. Jis grįžta ir maloniai nusišypso. Aš irgi maloniai nusišypsau ir atiduodu drobę. Kolega sušnabžda man į ausį:

– Man atrodo, kad jis tave įsimylėjo.

 

Vienas teatro lankytojas turėjo tris pasirinkimus:

 

• į teatrą ateidavo vienas,

• į teatrą ateidavo su žmona,

• į teatrą ateidavo su meiluže.

 

Buvo išradęs visai neblogą taktiką. Kadangi dažniausiai pamirštama, kad teatro darbuotojai taip pat žmonės, kurie turi tokį dalyką kaip atmintis, jis nenujautė, jog mes greitai perprasime jo sistemą. Šis mielas teatro lankytojas turėjo susidaręs savotišką Bermudų trikampį:

 

• jeigu ateina vienas – eina pas mane,

• jeigu ateina su žmona – eina pas kolegę,

• jeigu ateina su meiluže – eina pas kolegą.

 

Teatro spec. būrys arba etatiniai gėlių nešėjai

 

Kituose teatruose nebuvo tokių didelių problemų kaip pas mus. Su nerimu akyse nužiūrinėdavome plaukiančias puokštes ir tyliai skaičiuodavome, kiek tą vakarą reikės mirtininkų, kurie lips ant scenos. Kartais atrodydavome kaip gėlių parduotuvė, o ne teatras, o viskam išnešti prireikdavo aštuonių žmonių.

Kodėl gėlių nešimo taip bijojome? Nes niekada nežinai, kada tave apskųs ir aprėks kažkieno močiutė, nes iš keturiasdešimties vienodų nepajėgei atskirti tos jos vienintelės anūkėlės.

Mūsų gėlių nešimo sistema buvo gana paprasta:

 

1. Lengviausias lygmuo – pradedantieji. Kadangi gėles neša pirmą kartą, jiems priskiriami solistai, dirigentai (-ės), primabalerinos ir primarijai, pagrindiniai aktoriai.

2. Sudėtingesnis lygmuo – tie, kurie jau turi nuojautą, kaip kas gali atrodyti. Jiems priskiriami antraplaniai veikėjai, kurie arti pagrindinių.

3. Hardcore – tie, kurie jau gana neblogai visus pažįsta. Jiems priskiriami retkarčiais pasirodę veikėjai ir spektaklio kūrėjai, choreografai.

4. Extra hardcore – šiems priskiriami vaikai, kurių niekas nepažįsta, kordebaletas, mimansas ir choras.

 

Ketvirtajam lygmeniui priklausiau ir aš. Tokių buvo vienetai ir pasiskirstydavome zonomis: vieni pažįsta mimansą ir chorą – naudojami tik per operas, kiti (tarp jų ir aš) – kordebaletą (neša tik per baletus). Ne kartą teko pasiėmus laisvą dieną grįžti penkiolikai minučių iki spektaklio pabaigos, kad išneštum gėles.

Tačiau kaip susigaudyti? Kaip atskirti iš visų vienodų tą vienintelę?

Iš pradžių vykdavo derybos su prodiuseriais ir statytojais, kad būtų galima gėles įteikti užkulisiuose per kažką arba sudėjus į krepšelį. Dažniausiai derybos baigdavosi mūsų nesėkme, nes kaip čia neįteiksi.

Tada antras derybų etapas: skambinama ir prašoma, kad choristas atsistotų šiek tiek labiau priekyje ir duotų praeinančiam nešėjui ženklą, kad čia tikrai tas, o ne kitas.

Bet dažniausiai veikdavai pagal orientyrus, kurie būdavo maždaug tokie:

– Pačiam gražiausiam.

– Tai ji tokia aukštesnė bus. Pamatysi tarp trisdešimties snaigių, tokia truputį išsiskirianti.

– Aha, turi apgamą ant kairio skruosto.

– Toks mažas ir su barzda.

– Stovės dešinėj pusėj šone tarp [kito šokėjo vardas] ir [kito šokėjo vardas].

– Penktoj eilėj ketvirta žiūrint nuo kairės.

Blogai, kai niekas nepažįsta to žmogaus, kuriam reikia įteikti gėles. Tada kyla panika ir kartu su prodiuseriais lakstai užkulisiuose, ieškodamas, kuris čia tas laimingasis. Blogiau, kai ant scenos supranti, kad to žmogaus tiesiog nėra. Dar blogiau, kai paskui tau skambina ir sako, kad tas žmogus buvo. Blogiausia, kai tas gėles palieki ant kėdės vildamasis, kad kas nors pasiims. O visų blogiausia, kai tos gėlės nuvysta ir jas reikia gaivinti, kad įteiktum kitą dieną. Trukt už vadžių – vėl iš pradžių.

 

Aptarnaujančio personalo orientyrai būdavo atlikėjų kostiumai:

– Matai nykštuką su rožinėm timpom ir žaliu švarkeliu? Tai čia šitas.

– Mėlyni triusikai ir balta maikutė.

– Tas, kur labai šlapias ir per pilką maikutę persišviečia.

– Nesiparink, tu karaliui ir karalienei neši, bus pagrindiniai.

– Nu, ar tu princesės nesugebi atskirti? Kaip tau neaišku, kuri čia pagrindinė?

 

Užkulisiuose tvyrodavo tokia įtampa, kad dažnai kitiems nešėjams teikdavau psichologinę pagalbą, net kai nereikėdavo nešti gėlių.

– Tu man tiesiog už rankos palaikyk, iki kol reikės eiti. Man reikia žinoti, kad tu būsi šalia, kol aš eisiu.

Visus paglostydavau, penkis kartus parodydavau, vienam su ranka, kitam su koja. Visus kaip savo vaikus paguosdavau, jeigu vis dėlto nepasisekdavo.

 

Stoviu priešais prodiuserį. Reikia nešti gėles į masę, o iš užkulisių per dekoracijas nieko nesimato. Orientyrų nėra. Kaip ištikimas karys žiūriu į vadą pilnomis ašarų akimis.

– Tai kaip dabar bus? – tariu.

Prodiuseris liūdnai atsidūsta:

– Metas eiti.

Stumteli į sceną. Penki kariai išeina būti sušaudyti publikos ir piktų močiučių.

 

Prie gėlių vazų kyla klegesys.

– Nu, tu jam visada gauni nešti. Dabar ir aš noriu.

Prieš spektaklius su manimi vyksta derybos. Deramasi, kas neš pagrindiniam, kuriam visos nori. Imamasi visų derybų formų: nuo perspektyvios rinkodaros iki kyšio.

 

Kolega neša ant scenos medį. Nes kažkas vietoj gėlių atnešė medį. Daugiau komentarų neturiu.

 

Svaraus pabaigos žodžio nebus. Gėlės ir meilė – naujos ir senos dramos pabaiga, teatre kylanti ir atsikartojanti kiekvieną vakarą. Gėlės, kurias patys atnešdavome labiausiai kritusiems į akį. Rašteliai ir laiškai, kuriuos pasirašydavome savo vardu, kartais – anonimiškai. O kartais paprasčiausiai norėdavosi, kad tau pačiam kas atneštų bent žiedą.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.