Gyvūnų fenomenalios sąmonės įrodymas oneiriniu pagrindu

Gyvūnų sąmonės pažinimo problema

Filosofas Thomas Nagelis garsiajame straipsnyje „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“ (What Is It Like to Be a Bat?) tvirtina: kad ir kokia išsami ir detali būtų trečiojo asmens objektyvi perspektyva, mes niekada negalime išgyventi subjektyvios pirmojo asmens patirties. Tai reiškia, kad moksliškai įvairiais elektrofiziologiniais, bihevioristiniais ar neuroanatominiais rodikliais tiriant objektyvuotos sąmonės instancijas neįsiskverbiama į fenomenalios sąmonės gelmes. Sąmonės patyrimas yra įmanomas tik tada, kai mes patys esame aptariamos sąmonės subjektai. Todėl niekas kitas, tik šikšnosparnis jaučia, ką reiškia būti individualiu savo rūšies esiniu.

Vis dėlto redukcionistinio požiūrio kritika atveria kelią radikaliam skepticizmui ar net solipsizmui. Jeigu negaliu žinoti, ką reiškia būti kita būtybe, tai kartu negaliu būti užtikrintas, kad kita būtybė apskritai turi sąmonę. Kadangi pastaroji yra įmanoma tik iš pirmojo asmens žiūros taško, vadinasi, viskas, ką galiu postuluoti, yra tik mano subjektyvios sąmonės egzistavimas. Tačiau šis neužtikrintumas dėl kitų sąmonių egzistavimo sudaro palankias sąlygas klestėti moraliniam reliatyvizmui ar nihilizmui. Tad epistemologinis abejingumas gyvūnų sąmonės atžvilgiu iškyla kaip svarbi etinė problema, neatsiejama nuo moralinės pareigos ar atsakomybės jausmų.

Priešingai nei dauguma žmonių, gyvūnai neturi galimybės papasakoti apie savo asmenines patirtis. Dažniausiai tokie bandymai baigiasi arba gyvūnų antropomorfizavimu, kai gyvūnų skleidžiami garsai ar atliekami veiksmai yra išverčiami į žmogiškąją gramatiką, arba dehumanizavimu, kai gyvūnų sąmonės klausimas yra atmetamas ipso facto. Todėl moralinį statusą suteikiantis sąmoningumo kriterijus privalo būti mąstomas per alternatyvias komunikacijos galimybes. Šiame straipsnyje siūloma prieiga pasitelkia oneirinių patirčių metodologiją, atskleidžiančią gyvūnų sąmoningumo faktą per sapnų analizę.

Fenomenologinis sapnų branduolys ir kūniškumas

Gyvūnų sapnus tiriantis filosofas Davidas Peña-Guzmánas monografijoje „Kai gyvūnai sapnuoja: paslėptas gyvūnų sąmonės pasaulis“ (When Animals Dream: The Hidden World of Animal Consciousness) teigia: „Nors mūsų nesugebėjimas kalbėtis su kitais gyvūnais neabejotinai riboja tai, ką galime žinoti apie jų sapnų patirtį, niekas netrukdo mums pateikti prasmingų ir empiriškai svarių teiginių apie jų gebėjimą sapnuoti ar net atsižvelgti į galimas šio gebėjimo implikacijas diskusijose apie gyvūnų sąmonę, gyvūnų emocijas ir gyvūnų etiką.“ Tai reiškia, kad kalbos kriterijaus problemą galima spręsti įtraukiant oneirinių patirčių – sapnų – diskursą, kuris bylotų apie gyvūnų sąmonę. Kitaip tariant, kadangi gyvūnų subjektyvios pirmojo asmens patirties išgyventi negalime, o gyvūnų komunikacija mums yra arba nesuprantama, arba sužmoginama, tai uždavinys yra įrodyti gyvūnų sapnų, kaip sąmonės epifenomeno, egzistavimą objektyviomis išraiškomis.

Remiantis kognityvinių mokslų filosofe Jennifer Windt, kiekvienas sapnas turi „fenomenologinį branduolį“, kuris funkcionuoja kaip invariantiškas ir universalus oneirinės patirties pagrindas. Pastarąjį Windt apibrėžia kaip haliucinacinę sceną, kuri yra suskirstyta į: 1) vidinę pirmojo asmens erdvėlaikio perspektyvą, 2) erdvės ir laiko savivietos – užimamos pozicijos – pojūtį ir 3) „dabarties“ bei trukmės patyrimą. Paprastai tariant, sapnų patirties fenomenologinę struktūrą sudaro trys tarpusavyje susiję elementai, kurie nustato sapno ontologines sąlygas. Pirma, sapnas reikalauja pagrindinio veikėjo – subjekto, – kurio centras yra sapnuojančioji sąmonė, pirmaplaniškai dalyvaujanti ir sąveikaujanti sapnų pasaulyje. Antra, subjektas reikalauja erdvinės perspektyvos – lokacijos, – kurią sukelia padėties ar vietos užėmimo jausmas. Trečia, sapno siužetas reikalauja eigos – temporalumo, – kuris sukuria sapno patirties nuoseklumą, pereinamumą, epizodiškumą ir tęstinumą.

Taigi, visi sapnai turi protagonistą, vietos jausmą ir laikui bėgant atsiskleidžiantį siužetą. Turint omenyje šiuos tris sapnų fenomenologinio branduolio elementus, verta akcentuoti, kad kiekvienas iš jų yra neatsiejamas nuo kūno. Kad ir kokie ryškūs, siurrealistiški, gaivališki ir fraktališki būtų sapnai, būtent kūniškumas suteikia fenomenologinio branduolio – subjektyvumo, lokalumo ir temporalumo – pagrindą. Sapnuose kūnas laiduoja erdvėlaikinę pirmojo asmens perspektyvą, sukeliančią buvimo sapne jausmą ir šio jausmo laikiškumą per kūno ritmus, pojūčius ir judesius, kurie formuoja subjektyvų įsitraukimą į sapno įvykius. Būtent todėl mirties patirtis sapne yra neįmanoma, nes dingsta ontologinė sapno sąlyga – kūnas.

Fenomenologinio branduolio analizė parodo, kad sapnai struktūriškai išreiškia tokį patį įkūnytos sąmonės modelį kaip ir budrumo būsenoje išgyvenamos patirtys. Prasiskverbiant pro fantastinį ir haliucinogeninį sapnų pobūdį atsiskleidžia tai, kad įkūnyta sąmonė yra ne tik oneirinių patirčių, bet ir gyvenamojo pasaulio ontologinė sąlyga. Kaip veikale „Juslinio suvokimo fenomenologija“ teigia Maurice’as Merleau-Ponty, „sąmonė – tai buvimas su daiktu tarpininkaujant kūnui“, o „kūnas – visuotinė galimybė turėti kokį nors pasaulį“. Todėl galima drąsiai teigti, kad fenomenologinį branduolį reprezentuoja oneirinė koreliacija tarp kūno ir sąmonės.

Gyvūnų oneirinių patirčių empiriniai atvejai

Nustačius, kad kūnas yra esenciali sapnų sąlyga, o sapnai – įkūnytos sąmonės išraiška, straipsnio pradžioje pristatyta gyvūnų sąmonės pažinumo problema gali būti sprendžiama pasitelkiant kūno, kaip vidines sapnų patirtis komunikuojančios kalbos, analizę. Jeigu moralinio statuso pagrindas yra fenomenali sąmonė, o sapnai yra fenomenalios sąmonės instancija, tai sapnuojančios būtybės turi moralinį statusą. Šioje vietoje tikslas yra paprasčiausiai iliustruoti teorinius argumentus, įrodančius, kad gyvūnai sapnuoja. Todėl dėmesio centre atsiduria empiriniai atvejai, kai tiriami oneirines patirtis bylojantys gyvūnų kūnai, kurie išreiškia fenomenologinio branduolio, taigi – sąmonės, egzistavimą.

Pasak zebrinius kikilius tiriančių biologų Amisho Dave’o ir Danielio Margoliasho, miego metu čiulbėjimo garsus atkartojančių paukščių neuroninės veiklos laikas ir struktūra sutampa su dienos metu atliekama veikla. Zebriniai kikiliai yra viena iš nedaugelio paukščių rūšių, kurios mokosi giesmių iš gentainių, nes neturi įgimto ir paveldimo talento čiulbėti. Tačiau įdomu tai, kad šių paukščių mokymasis vyksta ne tik jiems esant budriems – miegančių zebrinių kikilių balso stygos išsiplečia ir susitraukia, tarsi būtų repetuojama dienos metu išmokta medžiaga. Mokslininkų teigimu, „dainos atkūrimas miego metu [...] sukuria nuoseklią dainavimo patirtį, kuri yra panaši į bebalsį dainavimą“. Tai reiškia, kad zebriniai kikiliai iš tikrųjų sapnuoja, nes miegodami kūniškai praktikuoja čiulbėjimo įgūdžius ir išgyvena subjektyvių patirčių repeticiją.

Kita vertus, primatologės Kimberly Mukobi atliktas tyrimas nustatė, kad amerikiečių gestų kalbą mokančios šimpanzės miego metu demonstravo keletą pirštų ir rankų trukčiojimo atvejų, kurie indikuoja apie kalbėjimo, mąstymo ar net sapnavimo galimybę. Įdomiausia tai, kad vieną naktį šimpanzė vardu Washoe per miegus atliko ženklą, kuris atitinka gestų kalbos „kavos“ konceptą. Dominuojanti ranka suformuoja kumštį, o nedominuojanti – atlieka pagrindo funkciją. Tada dominuojanti ranka du kartus baksteli į kitą ranką, imituodama senos kavamalės judesį. Taip viršutinė ranka „suka“ rankenėlę, o apatinė ranka lieka vietoje. Kadangi šis gestas reikalauja nuodugnaus ženklų kalbos konvencijų išmanymo, abejonės dėl atsitiktinumo ar sutapimo yra nepagrįstos. Tai reiškia, kad šimpanzės Washoe atliktas sudėtingas ir nuoseklus judesys simbolizuoja sapną, kuriame išreiškiamas subjektyvus noras gauti ne kartą ragautos gardžios kavos.

Pekino universiteto neuroetologų eksperimentas parodė, kad trauminėmis sąlygomis laikomos žiurkės geba ne tik sapnuoti, bet ir patirti potrauminius košmarus. Mokslininkai žiurkes išskaidė į dvi grupes ir patalpino į permatomus konteinerius. Viena grupė buvo sistemingai kankinama per grindis tekančia elektros srove, o kita grupė – priversta stebėti žiaurų reginį. Antroji grupė, stebėdama, kaip fiziškai kankinamos kovoja, cypia, tuštinasi, šlapinasi ir šokinėja pirmosios grupės žiurkės, išgyveno trauminę patirtį, kuri įsirėžusi atmintyje jas kamavo ir miego metu. Tyrėjai pastebėjo, kad psichologinę traumą patyrusios žiurkės staiga pradėjo išsigandusios prabusti. Košmaro hipotezė buvo patvirtinta atlikus smegenų elektroencefalografiją: atskleista, kad prieš pašokdamos iš miego žiurkės prisimindavo ir išgyvendavo trauminę patirtį. Tai reiškia, kad žiurkių staigūs prabudimai yra ne kas kita, kaip reakcija į susapnuotą košmarą, taigi sapnavimas iškyla kaip mechanizmas, perdirbantis emociškai įkrautų prisiminimų patirtis.

Etinės implikacijos

Visi šie tyrimai rodo, kad miego metu gyvūnai atkartoja subjektyvius įvykius, kurie nebūtų įmanomi be fenomenologinės sąmonės. Vadinasi, gyvūnai, kaip ir žmonės, miegodami išgyvena autentiškas budrumo būsenos patirtis, kurios yra lydimos koordinuotų kūno pokyčių, žyminčių reikšmingus atsakus į įvairias situacijas, o ne automatizuotas reakcijas į išorės dirgiklius. Gyvūnų sapnų empiriniai tyrimai tik įrodo, kad oneirinės gyvūnų patirtys nėra reakcijos į išorės dirgiklius, nes nėra jokios išorės, į kurią būtų galima reaguoti. Tai savo ruožtu įrodo gyvūnų fenomenalios sąmonės egzistavimą, nes sapnai iliustruoja subjektyvios percepcijos ir asmeninės patirties plotmę.

Apibendrinant fenomenologinės gyvūnų sąmonės egzistavimą oneiriniu pagrindu, akivaizdu, kad gyvūnai yra sapnuojančios ir sąmoningos būtybės. Tai leidžia atmesti mechanistinę ir objektyvistinę gyvūnų sampratą, vietoj to siūlant gyvūno, kaip sąmonę turinčio subjekto, koncepciją. Kadangi esminė moralinį statusą suteikianti savybė yra sąmoningumas, empiriniai sapnavimo atvejai leidžia suprasti, kad gyvūnai turi sąmonę ir todėl yra moralinio svarstymo reikalaujantys subjektai. Tai reiškia, kad įvairios praktikos, kurios gyvūnus laiko sąmonės neturinčiais objektais, yra etiškai nepagrįstos ir neteisingos. Suvokimas, kad gyvūnas, kaip ir žmogus, yra fenomenologinę sąmonę turintis subjektas, įpareigoja mus permąstyti etinės bendruomenės ribas ar net svarstyti moralinių gyvūnų teisių klausimą.