Autobuso bilietas
ANAMIKA
(g. 1961)
Pirmasis moters apsistojimas užsienyje
Ji įėjo į viešbučio kambarį!
Labai šiltai
paspaudė ranką savo vienatvei!
Kambarį gaubė
aklina tarsi šulinio tamsa,
taip pat tamsu buvo ir jos viduje!
Apgraibomis apėjo visas sienas,
tačiau šviesos jungiklio niekur nerado!
Durys liko plačiai atvertos,
ji ir toliau kliovėsi iš lauko sklindančia šviesa!
Pro šalį einantis liokajus,
pamatęs ją už pravirų durų,
pajuto jos sutrikimą
ir uždarė duris!
Vos užsivėrus durims
šviestuvuose tarsi tūkstančiažiedis lotosas pražydo šviesa!
„Koks ryšys tarp uždarytų durų ir šviesos?“ –
pagalvojo ji.
Ant lovos čiužinio prigulus
kažkur stuburo gelmėse dilgtelėjo
šiaudinis namų kilimėlis?
Nejau kiekviena moteris yra princesė?
Kuriai net ir ant septynių čiužinių gulint
duria
kažkoks archajiniuose prisiminimuose
įstrigęs žirnis?
Turėjo daug skaitinių,
tačiau ėmė skaityti telefonų knygą,
norėdama sužinoti
tikslią tarptautinių
skambučių kainą.
Tuomet trims skambučiams
išleido visus dolerius!
Visų pirma paskambinus savo vaikui pasakė:
„Hello, hello, bete*, –
juk pamenu, kaip man kraunantis daiktus
lagamine užsnūdai…
Labiausiai ilgiuosi tavęs,
tu esi mano mylimiausias!“
Paskutines dvi eilutes ji ištarė ir
biure sėdinčiam, bergždžiuose apmąstymuose paskendusiam tėvui
bei įsitempusiai, virtuvėje indais barškinančiai mamai!
Staiga ji buvo pačiupta.
Ir pastatyta Dievo akivaizdoje:
kaip iš vienos burnos
trims skirtingiems žmonėms
galima ištarti tuos pačius –
„Tu esi mano mylimiausias!“
Tai juk visiška apgaulė,
labiausiai reiškia labiausiai!
Tačiau tuomet Dievas padėjo savo plunksną
ir tarė:
„Ji yra moteris, ji nieko klaidingai nepasakė.“
* Sūnus (hindi).
Autobuso bilietas
Prigrūstame autobuse
daug nuveikiama nejudinant kojų.
Tarp nutolusių akių vyksta pokalbiai
ir iš rankų į rankas perduodamos keliauja monetos,
taip iš nepažįstamųjų rankų pasistato
unikaliausias pasaulio tiltas!
Kaip yra pasakęs Biharis*, –
dvieilio tiksliai nepamenu, –
tačiau esmė ta,
kad dideliame susibūrime
iš tolo vienas į kitą žiūri
du įsimylėjėliai,
jų akims susitikus abudu
iš džiaugsmo nusijuokia!
Pilnoje žmonių salėje
pažįstamų akių slaptas pokalbis –
didžiausias pasaulio romansas,
taip maniau iki šiandienos.
Tačiau šiandien atrodo, kad galbūt
ši autobusuose pastebima
nepažįstamų akių brolybė –
dar gilesnis, dar archajiškesnis
romansas tarp žmogaus ir pačios žmonijos!
* Indijos poetas (1595–1663), priskiriamas hindi vėlyvųjų viduramžių literatūros (kitaip rītikāl) laikotarpiui.
Abejonė
Abejonė –
mažas paukštukas,
susisukęs lizdą
kaliausės krūtinėje,
tupi ant kaliausės pečių čirkšdamas.
Melsvas bei gelsvas šis paukštis!
Melsvas, lyg per nugarą
ruožais būtų nusidriekę
rykštės,
gelsvas, tarytum pirmos jaunikio
priekaištų tirados išsigandusi mergaitė!
Pageltusi, tačiau ryžtinga,
miela savo užsispyrimu!
Kaliausė pakelia pečius iš pykčio.
Tačiau tą naktį, kai ima šalti,
jos veidą-ąsotį apgaubia nerimas
ir klausia griausmingai senu balsu:
„Mano medinės gyvasties viduje
tarsi neišreikšta baimė esi apsigyvenęs tu, paukštuk,
juk esi gyvas, sakyk – taip ar ne?“
Paukštukas atsako: „Aš esu, esu čia.
Kaliause mano, esu gyvas
tavo suplyšusio palto kišenėje,
esu gyvas, laikausi, kaip ir viltis laikosi,
nors ir pasaulis apsiverstų,
gyvas, nepaisant niekados nesurandančio ir
to, kas niekados nebūna surasta.“
Vertimas
Žmonės tolsta
tolyn vienas nuo kito,
žmonės eina tolyn
ir vis plečiasi
mano aplinkoje „erdvė“!
„Erdvę“ versiu
į „kosminę erdvę“, ne į „išsiplečiančią“,
nes joje ką tik paleidau savo skraidančiąsias lėkštes.
Ačiū laikui,
kad mano laikrodis sustojo,
ačiū langui,
kad už jo metalinių strypų
tupi perintis paukštis!
Kad ir kas kur yra, viskam ačiū,
kad šiuo metu manyje yra viskas,
ir visame po truputį esu aš!
Švilpia harmoniumo melodija
mano tuščių namų!
Šiame „tuščiame“ laike
susikaupė daug reikalų.
Dabar man teks atlikti
namuose besimėtančių
purvinų rūbų vertimą
į vandens kalbą,
paskui išversiu
nešvarias lėkštes
į kurios nors baltos gėlės žiedlapius,
tuomet stabtelėsiu ir pagalvosiu,
ar kada sugebėsiu
putų kupiną kriauklę
išversti į kokią ragą*?
Iš tiesų: visus šiuos namus
noriu išversti
į kitą kalbą,
tačiau ar rasiu kitą kalbą,
be tos, kuria kalba mano vaikai?
Ir galiausiai ateis vakaras,
ir šio vakaro vertimas
bus toks, kad atsistosiu
bei atitrauksiu užuolaidas!
Paskutinės šviesos skeveldros
akimirką užpildys
visą erdvę
ir tuomet šios erdvės vertimas bus
ne „kosminė“, bet „išsiplečianti“,
tik išsiplečianti!
* Raga – pamatinė indų klasikinės muzikos sąvoka, nusakanti kūrinio melinę ir derminę struktūrą.
Prausimasis
Iš lėto
nuo mano pečių
nuslenka namai,
pamažu nuslenka mano oda!
Šie mano drabužiai
priešais mane
ant kelių suklupę sako,
kad dabar jau gana:
„Bus nuplauta visa žemė,
tuomet tam, kas liks,
tam nereikės nei namų,
nei pačios odos!“
Žaislinis mėnulis
Glostydama mus
močiutė dažnai
užsimiršus
pradėdavo kalbėti su
debesų apsuptu mėnuliu:
„Kaip nėščia moteris
tampa namais savo vaisiui,
taip ir tu savyje priglausk visą Žemę, o Mėnuli!
O dieviškasis Soma*! Besauli,
nusėsk į vandenų vidų,
kaip vanduo nusėda, įsigerdamas į vaistažoles,
kaip tvirtas apsisprendimas širdyje – nusėsk!
Priglausk savyje visą Žemę!“
Kažkada vaikystėje girdėti dalykai
dabar nusėda širdyje,
tarsi mėnulis vandenyse,
vanduo – vaistažolėse, apsisprendimas – širdyje!
„Širdis – tai Mėnulio namai!“ –
sakydavo močiutė.
„Paviršiuje esti triukšmas, toks akinantis.
Tačiau širdyje trykšta fontanas
Amritos**!“
Keturiasdešimt metų ilgų prabėgo,
tačiau, močiut, kodėl aš
net vieną akimirką to neišgyvenau?
Ar tu save taip linksminai / raminai / guodei,
žaisdama dievų vardais?
Ar tik šiaip kažką dainuodavai,
siekdama išlaikyti savo trapią laimę?
Kaip ir nėščia moteris
pasitelkus visą savo pusiausvyrą
priglaudžia įsčiose vaisių,
taip ir tu savyje priglaudei tiek kantrybės!
* Soma – vedose minimas vienas iš mėnulio vardų ir legendomis apipintas sakralinis gėrimas.
** Amrita – indų mitologijoje nemirtingumo eliksyras, dievų nektaras (ambrozija), užtikrinantis jų nemirtingumą.
Iš hindi vertė Aleksandras Jankus