Aptvėrimai
Sakoma, seniau žmogus buvo racionalus. Sakoma, seniau žmogus daug dirbo ir neišlaidavo, negėrė, nežaidė ir neprasilošdavo. Pirko tai, ką privalėjo pirkti, sau pasilikdavo tai, ką privalėjo pasilikti. Banknotus dėjo po pagalve arba į vieną po kito atsidarančius bankus. Sakoma, kad jis turėjo vaikų ir kad jo vaikai turėjo vaikų, ir kad jo vaikų vaikai turėjo vaikų. Ir visi buvo racionalūs, visi dirbo, visi taupė, visi buvo dori žmonės. Jie buvo tokie išmintingi, tokie šaunūs, tokie racionalūs, tokie drąsūs, kad vis kaupė ir kaupė pinigus. Ir visas jų darbas pavirto į auksą, ir auksas keliavo iš rankos į ranką, iš tėvo sūnui, iš brolio broliui ir niekada iš motinos dukrai, niekada iš sesers seseriai.
Ir pirmojo žmogaus sūnų sūnų sūnų sūnūs turėjo gražius namus, ir jų namai visada būdavo švarūs, jų žmonos niekada nešluodavo, niekada neplaudavo indų ir jų namai visada būdavo švarūs. Ir vyrai grįždavo iš darbo jau švarūs, švariomis rankomis ir švelnia delnų oda, be nuospaudų, be visam laikui įsigėrusių ne purvo, o išsekimo šešėlių. Ir vyrų rankose kartais būdavo knygos, o kartais būdavo rašalo dėmės, bet rašalo dėmėms nušluostyti kišenėse visada būdavo nosinaičių, ir vakare grįžtant namo rankos ir vėl būdavo visiškai švarios, visiškai baltos, beveik mėlynos, galėdavai matyti gyslas, nes oda yra plona, nes oda yra jautri.
Laikui einant gimdavo vis daugiau pirmojo žmogaus vaikų vaikų vaikų vaikų, o šiems vaikams gimdavo jų vaikai, ir kaupėsi vis daugiau pinigų. Ir pinigai kaupėsi, nes visi buvo išmintingi, racionalūs ir paklusnūs, nes niekas neleisdavo pinigų. Pinigais niekas nesišvaistydavo. Butelių nebūdavo vyrų rankose. Nei lošimo kauliukų, nei kortų nebūdavo jų rankose. Vyrai norėdavo, kad visi būtų racionalūs ir kad visi būtų laimingi. Jie sakydavo: jei visi bus racionalūs, visi bus laimingi.
Dėl šios istorijos, net jei ji buvo melaginga, net jei niekas ja nebetikėjo, mylėjau kaip pamišusi ir dirbau kaip pamišusi. Ir tikėjau tavimi kaip pamišusi, ir tavo tėvu, ir tavo seneliu, ir tavo proseneliu, ir tavo proproseneliu, ir tavo proprosenelio seneliu, ir niekada tavo motina, niekada tavo senele, niekada tavo prosenele ir niekada tavo proprosenele, ir niekada tavo proprosenelės senele.
Buvau jauna ir tikėjau, kad gyvenimas yra mėlynas kaip rūbas, kad vieną dieną užaugsiu, kad vieną dieną eisiu į biurą ir kad vieną dieną nusipirksiu namą, galbūt kaime arba naujame kvartale, ir švęsiu šventes su mano vaikų klasiokų tėvais, ir mano namas turės aukštą, o gal du, ir turėsiu didelį stalą svetainėje, kur galės susėsti daug žmonių, ir sode turėsiu laužavietę, ir vyrą, kuris mokės užkurti laužą, ir jis turės švarias rankas, ir jis turės baltas rankas, ir gal jis turės keletą mažų nuospaudų, nes visgi pats bus sumeistravęs keletą dalykėlių, sukalęs du tris mažmožėlius, nes gali būti išmintingas, gali būti racionalus, daug dirbti, jei negimei išties turtingas, žinai, kad toks netapsi.
Nes istorija yra melaginga, ir mes žinome, kad ji melaginga, ir ja netikime, o galbūt ja tikime iš dalies, o gal galvojame, kad trečioji mūsų vaikų vaikų vaikų karta, galvojame, kad jie galės turėti rankas plona oda, per kurią matosi gyslos, o gal paprasčiausiai galvojame apie kepsnius, užkandėles ir šampano butelius, ir dovanas, kuriuos perkame, kai reikia ką nors švęsti, ir gal mes tikime istorija, kaip tikime mitu, nes ji graži, nes ji suteikia jėgų, leidžia viltis, užmigti galvojant apie kažką, apie kažką, kas atsitiks vieną dieną, ir kad galėsime tai pasilikti visam laikui, nes esame tokie išmintingi ir tokie racionalūs. Tai padeda miegoti ir tai padeda pabusti, padeda atsikelti ir eiti į darbą, padeda nebijoti, padeda bėgti nuo nerimo bedugnės.
Kai kas sako, jog reikia būti didvyriu, kad atsižadėtum šios istorijos, jog reikia būti stipriam, drąsiam, kad ją pamirštum, nes ji tokia graži, tokia sena, kaip šeimos medis, pilnutėlis narsių žygių, apie kuriuos vieni kitiems pasakoja dar ir dar kartą, kuriuos motinos perduoda sūnums, kuriuos motinos perduoda dukroms, dukros dukroms ir kartais seserys seserims su visomis motinomis, žmonomis ir dukromis, kuriančiomis šeimas, kuriančiomis istorijas, ir visi tėvai, vyrai, broliai ir dėdės, iš toli stebintys pačiu akies krašteliu, atstu atsitraukę nuo virtuvės ar sodo stalelio, kartais vaizduojantys abejingus arba ironiškus, bet kuriems, aišku, labai patinka, jog kalbama apie jų tėvų žygdarbius, ir, ko gero, jie galvoja, kada bus kalbama apie jų pačių nuopelnus, galvoja, kada jų dukros, o paskui jų anūkės ir gal proanūkės rodys jų nuotraukas ir jų knygas, ir gal jų diplomus, kurie kabojo įrėminti ant sienų ir kuriuos nukabins, bet išsaugos.
Pirmojo žmogaus vaikų vaikų vaikai nemeluoja, jie tiki savo pasakojama istorija, nes ji graži, jų istorija, nes ji graži, jų šeima, nes jie gražūs, jų tėvai, o ypač jų tėvų tėvai, ir jų tėvų tėvų tėvai, senoliai, protėviai savo mediniuose rėmuose atrodo tokie didūs, jautrūs, išsilavinę, geranoriški, racionalūs su tapytais veido bruožais, ypač tie, kurių tikrųjų rankų ir tikrųjų burnų jie nematė, ypač tie, kurių tikrojo šauksmo jie negirdėjo, tie, kurių jie nematė spjaudant į baltas nosinaites ir slapčiomis šnarpščiant prisidengus plonytėmis rankomis, ypač tie, kurių jie nematė miegamuosiuose su savo žmonomis, tie, kurių jie negirdėjo kalbant su kitais, su tais, kurie nepriklauso šeimai, su tais, kurie dirba jų šeimai, su tais, kurie sutrukdo sekmadieninį pasivaikščiojimą su šeima parke ar miesto gatvėse.
Jie nematė jų skaičiavimų, nematė jų skaičių, nematė jų dokumentų, nematė jų sutarčių, nematė jų žemių ir jų laukų, jie nematė jų didelių sandėlių su mašinomis viduje, jie nematė šauksmų ir prakaito. Jie nematė kraujo.
Jie matė kraują, bet tik labai toli nuo namų, labai toli nuo šeimos, jie matė kraują ant peilių ir ant išpurtusių veidų, jie matė kraują ant rankų, per stipriai spaudžiančių daiktus ir juos sugniuždančių.
lundi.am
Vertė Mantas Jonaitis
